Manuel González. Pagarba milongai

iš ispanų k. išvertė Julija L. ir Saulius D.

Milonga yra vieta, kur „Tangerai“ (tangueros) ir „Milongerai“ (milongueros) ateina šokti. Taip pat dažnai milongoje dalyvauja ir žiūrovai, kurie nešoka, yra ir šokėjų, kurie tik neseniai pradėjo lankyti pamokas ir neskiria (nėra išmokyti skirti) „Praktikos“ nuo „Milongos“, nemato skirtumų tarp skirtingų milongų¹. Mano nuomone, terminas „Milonga“ apibrėžia vietą, kur žmonės „šoka gerai²“. Ir tai iš esmės reiškia, jog reikia ir žinoti, ir laikytis „Šokių aikštelės taisyklių – códigos“ (vėliau kodigų) ir gerbti kitas šokančias poras. Ši erdvė yra sukurta tiems, kurie žino, kaip šokti, ir tiems, kurie jau kažkiek laiko minimaliai šoka (kalbame apie vidutiniškai pažengusių intermediate lygį). Šios taisyklės jokiu būdu nėra iškaltos akmenyje, bet egzistuoja kaip savaime suprantamas dalykas, tam, kuris nors truputį tuo domisi. Todėl vienos vietos pasivadina „Praktikomis“, o kitos „Milongomis“, nors iš pirmo žvilgsnio abi vietos gali būti ar atrodyti visiškai vienodos. Tikiu, kad kai organizatorius skelbia arba oficialiai reklamuoja „Praktiką“, jis sako, kad čia gali laisvai šokti tiek visiškai pradedantys, tiek jau šiek tiek apsilamdę, tiek geri, tiek profesionalūs, tiek patyrę ir t.t. šokėjai, ir kad čia bus toleruojamas kodigų nežinojimas arba jų taikymo klaidos. Tikriausiai šioje erdvėje sukuriama jauki vieta, ir joje nebūtinai šokama blogai, tačiau čia pirmenybė atiduodama gerai atmosferai, geram šokiui. Iš kitos pusės, jei yra „Milongos“, kur žinome, kad šokama labai blogai (kartais blogiau nei daugelyje praktikų) ir yra tokios, kur šokama „tikrai gerai“, tai žodis „Milonga“ implikuoja erdvę, kur gerbiamos tam tikros kodigos. Taip mane mokė didieji mokytojai milongerai.

________________________

1 Yra labai tradicinių milongų, yra tamsių milongų, yra labai neformalių ir draugiškų milongų, ... pagyvenusių žmonių milongų, jaunų žmonių milongų, milongų kvartalų (barrio) klubuose, kvartalų (barrio) milongų po atviru dangumi, barų organizujamų milongų gatvėse, "Tango Nuevo"(?) milongų, bohemiškų milongų su muzikantais ir gyva muzika ir galiausiai "visokio tipo" praktikos.

2 Nors tai ne visada atspindi realybę, kadangi bet kas gali pakabinti plakatą, skelbiantį "Milonga" ir tuomet visi ten šokantys tampa cirko akrobatais.

Kai aš mokiausi, niekas to mums nesakė ir nebadė pirštu, tačiau jautėme pagarbą žodžiui „Milonga“. Tai buvo lyg aidas, kuris šaukė, tarsi sirenų daina, tačiau kuris kartu ir motiniškai perspėjo: „Palauk truputį vaikeli“, „Kai užaugsi“, tu šoksi Milongose. Ir ši pagarba man ir visiems mano bendražygiams buvo didelis paskatinimas. Tai buvo kažkas, dėl ko norėjome būti geresni ir vertesni, norėjome ruoštis ir „būti pasiruošę“ eiti ten ... buvo nuostabu ir žavu, kai kuris iš mūsų prasmukdavome ir žiūrėdavome į šokančius tuos, kurie išmano, arba matydavome ten šokančius mūsų pačių mokytojus/as, tačiau mes patys į šokių aikštelę nėjome. Kai aš „ruošiausi“, lankiau po 3 ar 4 pamokas per savaitę, ir tiktai daugmaž po pusmečio išdrįsau žingsniuoti milongoje.  Bet tik tada, kai jaučiausi užtikrintas – prieš tai turėjau apytiksliai 70 pamokų! Nebuvo taip, kad iki tol nėjau šokti. Nuolat lankiausi praktikose, kur skirtumas nuo milongų yra šis: praktikoje nereikalaujama „šokti gerai“ tam, kad galėtum judėti šokių aikštelėje.

Šiandien yra taip (dažniau nei bet kada), kad daugelis vietų, kur šokama labai blogai, organizatorių yra pavadintos „milongomis“ (nors akivaizdu, kad tai – praktikos) ir manau, jog dauguma pradedančiųjų nesuvokia, susimaišo ir vėliau pradeda eiti į tikras milongas, tikėdami, kad jau šoka gerai, nes geba šokti šiose mažiau reikalavimų ir įtampos reikalaujančiose vietose. Todėl nepažįsta kodigų ir tiki, kad gali šokti, maišydami įvairius stilius vienu metu, gerai nežinodami nei vieno iš jų, galvodami, kad tai yra taip pat gera ir įprasta, kaip pavyzdžiui, užsukti į McDonalds: visa tai – maistas. Kai aš kalbu apie pagarbą, man pačiam tai skamba keistai, aš pats sau atrodau kaip bambantis senas bezdalius. Ir nors skamba negražiai, turiu pasakyti, jog esu tikras dėl to: „pagarba“ susiformavo dar ankščiau nei atsirado geriausi šokėjai, kai dar nebuvo tiek daug žmonių, besimokančių čia ir ten, „prisiragaujančių“ iš visų mokytojų ir visų milongų. Tada buvo labiau įprasta, kai mokiniai išsirinkdavo vieną mokytoją ar mokyklą ir atsiduodavo tobulėjimui, kad blogai nepasirodytų Milongoje³. Kita vertus, šiandien pastebiu, kad kaskart vis daugiau žmonių Milongoje bando linksmintis šokdami naiviai arba egoistiškai, nesirūpindami, jog svarbiausia yra šokti gerai⁴, jie tiesiog šoka „ten“. Deja, daugumoje vietų šita pagarba ir atidumas buvo prarasti. Šiuo straipsniu nenoriu išgąsdinti pradedančiųjų, vadindamas milongas „Milongomis⁵“, bet noriu jiems pasakyti, kad reikia mokytis ir praktikuotis, kad būtum fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs į jas eiti.

__________________________

3 Žinoti ir saugoti kodigas

4 Dėl daugelio nepatyrusių mokytojų kaltės ar tiesiogiai "šokėjų sukčių", kurie imasi mokyti dėl pelno, neperduodami nei kodigų ir jų prasmės, nei gero šokio vertės.

Tačiau kas gali pasakyti, kas šoka gerai, o kas – blogai? Ar tai nusprendžiama pagal šokio kokybę ir šokėjų įgūdžius ar pagal gebėjimą atlikti sudėtingas figūras? Ne, nieko panašaus! Gerai šoka tie, kurie gerbia judėjimo milongoje kodigas, atsižvelgdami į kitas poras šokių aikštelėje. Ir kurie to negerbia, aš prisiekiu – jie „šoka blogai“. Tai yra „objektyvi tiesa“, absoliuti ir nediskutuotina. Taip pat kaip su kelių eismo taisyklėmis: jei leki per raudoną šviesą, važiuoji per žmones ir daužai mašinas statydamas automobilį – VAIRUOJI BLOGAI. Tačiau nuolat trankytis į kitus šokėjus milongoje... Ar čia yra tik vienas kaltas? Manau, kad ne, ir todėl būtų įdomu jų paklausti: „Brolyti!!! Kas tave išmokė šokti?“. Nes tas, kuris išmokė, pamiršo tau parodyti ir paaiškinti, kad Tango yra „Socialinis šokis“. Taigi, taip: mes mokytojai esame atsakingi už savo mokinius. Ta proga prisimenu, kaip vos pradedantis mokinys (po šešių ar septynių pamokų) manęs paklausė, ar gera vieta šokimui yra tas „Salón Canning“, kurį jam rekomendavo... Beveik išsigandęs jam atsakiau, kad net negalvotų ten eiti, nes jį suvalgys gyvą... ir kad tai yra vieta, kur šokama „rimtai“, kad ten turėtų eiti tik tie, kurie turi labai gerus šokio pilnoje aikštelėje įgūdžius ir kurie aiškiai gerbia códigos paraidžiui. Mane labai neramina, kad yra žmonės, kurie rekomenduoja tokią vietą pradedančiajam, ir kad yra žmonių, kurie tiki, kad eiti į vieną vietą šokti yra tas pat kaip į kitą, ir tuo pačiu, jog Milonga ir Praktika yra tas pats.

Grubi klaida. Reikia suprasti, kad „Milonga“ turėtų būti finišas (ir pabaiga) kelio tų, kurie mokosi šokti. Juk taip, kaip reikia pirmiausia pradėti nuo šliaužiojimo, vėliau vaikščiojimo, dar vėliau važiavimo triratuku ir galiausiai dviračiu, taip reikia pradėti nuo pamokų, vėliau eiti į praktikas ir galiausiai, kuomet esi gerai pasiruošęs, eiti į milongą (pastebiu, kad dviratininkai su pridėtiniais ratukais taip pat turėtų dėti pastangas išmokti važiuoti be jų). Mokėjimas šokti implikuoja sugebėjimą judėti pilnoje žmonių šokių aikštelėje jų netrikdant ir neužkliudant. Taip pat tai reiškia, kad reikėtų turėti supratimą apie tai, ar kiti aikštelėje šoka daugmaž gerai. Nes jeigu atsiduri vietoje, kur visi stumdosi, nėra nei pagarbos, nei supratimo apie kodigas, nesvarbu, ar būtum „El Cachafaz“, ar „El Tete“, jausiesi tarsi popierinis laivelis Bermudų trikampyje. Jei su manim nesutinkate, tai greičiausiai dėl to, kad manote, jog aš viską traktuoju pernelyg paraidžiui – įdomus atvejis, nes ankstesniame savo straipsnyje griežtai kritikavau kai kuriuos „estetinius“ tradicinių tangerų (tanguero) standartus, kuriais netikiu. Tačiau jei kuo ir tikiu, tai tuo, kad geras šokimas – rimtas reikalas. Arba, geriau pasakius, kad gero šokimo reikia siekti rimtai. Dėl to mes, mokytojai ir Maestros, turime perduoti mokiniams pagarbą geram šokiui ir taip pat pateikti „Milongą“, kaip vietą, kur einama mėgautis šokiu, neišdarinėjant kvailysčių ir „išradimų“, kurie trikdytų kitus, einame tam, kad visi šoktumėme patogiai, netrukdydami vieni kitiems.

Ką turėtume žinoti, kad nedarytume iš savęs kvailių

MILONGOJE

Egzistuoja šokių aikštelės JUDĖJIMO KRYPTIS: visuomet šokama prieš laikrodžio rodyklę.
Yra skirtingos judėjimo JUOSTOS, kurios yra gerbiamos, ir kuriomis nelenkiame šokančių prieš mus.
Šokama netrikdant, neužkertant kelio,  nestumdant ir nespardant kitų.
Išlaikomas ATSTUMAS tarp mūsų ir tų, kurie yra priekyje, taip pat kaip ir tų, kurie už mūsų.
Kiekviena milonga turi skirtingus šokio CÓDIGOS. Pasidomėkite prieš ten apsilankydami.
PILNOJE ŠOKIŲ AIKŠTELĖJE neatliekamos nei choreografijos, nei escenario, nei fantasia, nei New tango (ar kaip jis ten vadinamas), nei kvailystės, nei „pagrindinis žingsnis“, nei sudėtingos figūros, kurios užima daug vietos. Apkabinimas turi būti uždaras, tačiau lankstus be alkūnių išmetimo išorėn ir šokama „įsižeminus“.
Judama nedelsiant užimant laisvą erdvę ir kartu išlaikant atstumą nuo staliukų.
Neliekama šokių aikštelės viduryje sukantis tarsi būtum diskotekos rutulys.
Nemokoma, neaiškinama, neišbandomi ir nekoreguojami žingsniai (tai tūrėtų būti atliekama praktikoje).
Reikia mokėti vaikščioti žingsniais, kuriais judame, ir žingsniais, kurie mums leidžia likti vietoje. Nereikia žinoti daug, užtenka poros žingsnių judėjimui ir poros žingsnių likti vietoje, bet juos turite mokėti tobulai. Mokėti suktis vietoje ir daryti pauzes. Ir vien to pakanka, kad šoktumėte gerai, maloniai, muzikaliai ir netrukdydami judėjimo šokių aikštelėje.
Niekada nešokite Milongos (šokio)⁵, jei dar nemokate gerai šokti Tango, nesate įvaldę judėjimo aikštelėje ir poroje: neįsivelkite į painiavą! Šitas žanras ir taip yra pats sunkiausias šokti. Visada įtempkite gerai ausis prieš kviesdami šokiui.
Žiūrovai ir tie, kurie nešokate niekada nekirskite šokių aikštelės eidami per vidurį.

_____________________

5 Žodis "Milonga" reiškia ir vietą, kurioje šokame, ir muzikos ir šokio žanrą, įeinančius į "Tango" šeimą, tačiau turintį skirtingą ritmiką ir didesnį greitį bei sudėtingumą.

Kaip pasiruošti eiti į milongą?

Grupinės pamokos yra galbūt geriausias pasiruošimas milongai; ypač kai mokytojai nuolat liepia keistis poromis. Tokiu būdu galima šokti, pripratus prie skirtingų žmonių kūnų vedimo ir problematiškumo⁶. Tai svarbu, kadangi milongos esmė yra ta, jog šokama daugiau su nepažįstamaisiais, o ne su draugais. Tango taip pat yra disciplina kaip, tarkim, boksas: negalima pasimokyti bokso ir iškart lipti į ringą apsikeisti smūgiais su ekspertu... Svarbu skirti pakankamai laiko technikos įsisavinimui, praktikuotis sparinguose (kurių metu tau sulaužo nosį) ir žinoti, kad nemetamas iššūkis Bonavenai ar Kasijui Klėjui neturint pakankamai ištvermės tam, kad nenumirtum ringe. Taigi, eiti į Milongas yra kažkas panašaus: reikia mokėti (būti įsisavinus ir įvaldžius) šokti taip, kad neerzintumėte tų, su kuriais šokame. Bet svarbiausia – reikia pasiruošti, kad netrikdytumėte ir negadintumėte judėjimo dinamikos šokių aikštelėje. Taigi, jei tamsta trankotės, amžinai stoviniuojate vietoje, įsiveržiate į svetimas erdves, keičiate „juostas“, šokate priešinga kryptimi, lenkiate tuos, kurie yra priekyje ir nemokate judėti mažoje erdvėje, trukdysite visiems, kurie yra šokių aikštelėje, įskaitant moterį ar vyrą, su kuriuo šokate.

__________________________

6 Taip pat rekopmenduoju skaityti kitą mano įraša "Kada esate pasiruošęs eiti į Milongą?", publikuotą ankščiau "Punto tango" Nr. 30, kadangi tai yraglaudžiai susiję su šia tema.

Šis straipsnis yra skirtas atkreipti dėmesį tų, kurie šoka ir mokosi, bet labiausiai – tų, kurie populiarina tango. Tikiu, kad yra labai svarbu, jog egzistuoja skirtingos vietos, kur tango gyvuoja ir auga. Taigi taip kaip yra „BŪTINOS“ praktikos, kur bet kas gali šokti, nepaisant lygio, taip turi būti ir „MILONGOS“, kur šoka tie, kurie moka. Taigi mokykime, mokytojai ir šio šokio bei kultūros populiarintojai, rūpintis šokių aikštelėmis ir perduokime pradedantiesiems, kad nėra blogai laukti, kol „būsi pasiruošęs“ eiti į tam tikras vietas. Galbūt skamba neteisingai, kad tie, kurie šoka gerai, gali eiti į visas vietas, o tie, kurie dar ne, turi palaukti ir tobulėti šokdami tam skirtose vietose, tačiau atsargiai, nesumaišykite... Jei milonga yra tikrai gera, ir vidutinis šokimo lygis yra pakankamai aukštas, tai reiškia, kad visi šie žmonės stengėsi, išmoko gerbti, praktikavosi ir tobulėjo... todėl yra teisinga, kad jie nori šokti su (o labiausiai tarp žmonių) žmonėmis, kurie moka gerbti bendrą erdvę. Taip pat būtų gerai, jei praktikos, įskaitant ir mažiausiai įpareigojančias, mokytų, kas tai yra šokimas milongose ir mėgintų praktikuoti vaikščiojimą ratu ir šokimą su jausmu. Praktikos šeimininkas yra taip pat atsakingas už šokimo lygį ir šokėjų mokymą, kurie netrukus galės dalyvauti milongoje.

Spalvinga detalė: mano nuomone, dauguma vietų, kurias vadina „MILONGOMIS“ yra aiškiai „PRAKTIKOS“ ir kitos vietos, kurios atsirado kaip „PRAKTIKOS“ ir išlaikė šį pavadinimą, dabar yra „MILONGOS“ šokio kokybės prasme, tačiau teikia pirmenybę „Praktikos“ koncepcijai. Tai pasakęs, neturiu omenyje, kad viena yra geriau už kitą... nes jų tikslai yra skirtingi. Šokio kokybė labai daug lemia, ir kiek geriau šokama, tiek arčiau esama prie „MILONGOS“. Geri tradicinių Milongų aspektai tūrėtų plisti į visas milongas, įskaitant ir tas, kurios save vadina „jaunomis“, kurios, deja, panašu, kad turi tendenciją neišlaikyti kodigų ir pagarbos tarp šokėjų (matau, kad sakau tai pats būdamas gana jaunas). Negalime atsisakyti vietų, kuriose šokių aikštelės jautimas yra taisyklė, ir kur tas, kuris stumdo žmones, staliukus ar kėdes yra laikomas kvailiu. Visi mokytojai, jei jie nėra sukčiai, puikiai žino, kur šokama gerai ir kur – blogai. Jei mums norisi nueiti į vietas, kur nėra kodigų bet patinka aplinka, tai nieko blogo, tačiau stenkimės, kad mūsų mokiniai žinotų skirtumus tarp Praktikų ir Milongų.

Bet kaip sužinoti, kad esate pasiruošęs eiti į milongą??? Manau, kad pats sau galite būti prastas teisėjas tam įvertinti... Taip, svarbu turėti tiek pasitikėjimo, jog galėtum neiti į Milongą, nebūdamas įsitikinęs dėl savo šokimo lygio (nors tai gali labai erzinti ir galite jaustis nuskriaustas). Tačiau manau, kad yra būtina nueiti į daug praktikų prieš einant į Milongą, ir, galiausiai, būtų labai gerai pasitarti su savo mokytoju, kurios vietos yra tinkamos jūsų išmoktam šokimo lygiui, ir taip pat, ar jau esate pasirengęs eiti į Milongą. Prieš daugelį metų tai buvo natūralu, mokiniai klausinėdavo mokytojų su tam tikru drovumu, kokiu šokimo momentu turėtų pradėti eiti į milongas, tačiau, dėl įvairių priežasčių, kurių negaliu suprasti, viskas labai pasikeitė, ir šiandien yra daug žmonių, kurie netiki, kad yra svarbu gerai šokti, tam, kad galėtų lankytis vietose, kuriose – žinoma – šokama gerai.

Gerai, pasakysiu jums šitaip: įsivaizduokite, kad kiekvieną šeštadienį mano draugai ir aš dalyvaujame mūsų klubo krepšinio čempionate ir kad vienose rungtynėse mūsų varžovais parenkama komanda iš devynmečių vaikų... gerai, visi gali įsivaizduoti atvykėlių komandos „skerdynes“, ar ne? Panašiai atrodo ir pradinukas, kuomet ateina į tikrą „MILONGĄ“. Ir tai neturi nieko bendro su gera ar bloga nuotaika milongoje, neteisiu šito (pats ne kartą piktinausi perdėtai kritiška atmosfera ir šokėjų snobiškumu). Buvimo milongoje esmė yra dalintis menu, kuris reikalauja būti grupės, kažko bendro dalimi, dalintis su tais, kurie supranta žaidimą ir taisykles, daugmaž kaip ir mes. Dvi ar trys poros, kurios šoka blogai, gali stabdyti, nepraleisti ir trikdyti kitas 40 porų, kurios šoka gerai toje pačioje šokių aikštelėje. Milonga – tai ne tas pats, kas rokas, salsa ar kiti šokiai, kuriuose šokama vienoje vietoje, ir kur jei kažkas pavyksta blogai, viską susigadinate tik sau. Jei kažką darote blogai šokdami tango, viską sugadinate ir savo porai, ir visiems kitiems, kurie tuo metu yra šokių aikštelėje. Tai yra neabejotina ir nediskutuotina. Dėl to prieš einant į „Milongas“  yra labai svarbu eiti į pamokas, mokytis, suprasti ir daug praktikuotis, daugiausia „Praktikose“.

Epilogas: kai visa šita pasakiau, prisipažįstu, jog mano mėgstamiausios vietos visada išlieka „Praktikos“, kadangi ten labiau atpalaiduojanti šokimo atmosfera. Žinoma, kuomet jaučiu troškimą pašokti geriau, taip pat apsilankau ir kai kuriose milongose. Tačiau neapsigaukite, nepamiškite, jog yra praktikų, kur žmonės šoka labai gerai, ir yra milongų, kur žmonės šokai labai blogai... Vis dėlto puiku, kad egzistuota įvairios vietos, ir esu tikras, jog, kiek paieškoję, rasite sau tinkamą šokimo lygį, skonį ir stilių. Sėkmės paieškose!

Manuel González
„El Amague“
www.elamague.blogspot.com
This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Šaltinis: žurnalas „Punto tango“ Nr. 67

Apie CÓDIGOS skaitykite: http://www.tangoargentino.lt/cms/tu-tai-turi-%C5%BEinoti/92-c%C3%B3digos-milongos-kodeksas.html