Manuel González. Jautrumas vs Virtuoziškumas
Iš ispanų k. vertė Julija Ladygienė ir Saulius Diktanas
Tango šokyje mus daug kas stebina, patraukia dėmesį ir gundo. Nors dauguma žmonių tango nešoka, jų tarpe nemažai tokių, kurie pajaučia kažką ypatingo vien tik jį stebėdami.
Tiems, kurie šoka tango ir mokosi, yra įprasta mokytis daugelio dalykų. Tai gali būti žingsniai, choreografijos, šokių stiliai, technika, laikysena, jautrumas, muzikalumas, šokių aikštelės pajautimas, pasikeitimas rolėmis ir taip toliau. Tačiau mokymosi aspektai, kuriuos pasirenkame mus gali nuvesti labai skirtingais keliais, kurie nebūtinai visi yra praktiški. Dažniausiai tas, kuris mokosi, iš pradžių šių mokymosi dalykų pats nesirenka - juos moko mokytojai. Ir dažniausiai mokyti pradeda nuo „pagrindinio žingsnio“ (paso básico). Ši struktūra, deja, neturi nieko, kas padėtų mokiniui judėti šokio aikštelėje ar būti suprastam poroje. Kai mokiniai ją išmoksta, jiems lieka jausmas, kad turi mintinai išmoktų žingsnių žemėlapį, kuriuo iš karto nusivilia, vos gavę galimybę šokti tarp kitų žmonių. Tokiu būdu prarandamas brangus laikas, kuris turėtų būti skirtas fundamentaliems ir aktualiausiems dalykams: komunikacijai, vedimo ženklui (marca), vedimo ženklo atpažinimui ir ėjimui. Visų svarbiausia yra tai, kad taip išmokstama kalba, kuria kalba kūnas. Sakoma, jog vyras veda, o moteris atsako į šį vedimą jautriu laukimu, tarsi sklęsdama, leisdama save nešti švelniai, tačiau saugiai srovei. Taip pat, kad kiekvienas vyro judesys yra tarsi garsas, kurio moteris klauso viso šokio metu, įskaitant ir pauzes. Tas, kuris veda, turi rūpintis moterimi, duodamas aiškų, nepaliekantį abejonės ženklą. Ir taip, remiantis šia idėja, sugebama šokti. Aišku, kad taip pat yra begalė kitų įgūdžių; ir viskas turi būti daroma labai atsargiai. Kuomet pradėjau mokytis tango, prisimenu, kaip įvairūs mokytojai „mokė“ mane sukinių (giros), aštuonetų (ochos) ir papuošimų (adornos), dar prieš tai, kol išmokau vaikščioti ar vesti! Praėjus daug metų nuo šios patirties, mane šiurpina, kai matau, jog tai vis dar vyksta. Galbūt vertėtų paklausti savęs, ar dar geriau – savo mokinių, ko jie norėtų išmokti atėję į pamoką: ar tai, ko jie ieško, yra sceninio tango (escenario) tobulinimas ir choreografijų atlikimas, ar jie tiesiog nori kukliai šokti su savo partneriu/e ir dalintis šokiu. Tai yra įdomus aspektas. Daugumai labiau patinka pasirodyti. Ir galbūt jie tuo mėgaujasi. Tačiau tai nėra socialinio šokio jausmas. Milongoje (vietoje, kurioje šokamas tango) ieškoma ryšio su savo partneriu/e ir mėgavimosi tuo, kas atsiranda „tarp dviejų“, mėgavimosi šokiu ir jo subtilumais; ir tuo pačiu veiksmu dalinasi šokio aikštele daugelis porų, šokančių kartu su mumis. Ir šiais momentais nėra būtinybės pasirodyti, atvirkščiai – yra būtinybė jausti. Viena iš pačių jausmingiausių sudedamųjų tango dalių tikriausiai yra apsikabinimas.
Naudodamasis proga, kad mane skaito daug žmonių, parašysiu tai, ką apie vyriškų apsikabinimų siaubus man papasakojo daugelis moterų: kaip jie „įkalina, suspaudžia, dusina“, taip pat apie tai, kaip kai kurie vyrai krato moterį tarsi „prakiurusį spragėsių maišą“. Įdomu, kad daugelis tiki, jog nustebins damą atlikdami kuo daugiau figūrų dideliu greičiu. Ir kuo žingsniai sudėtingesni, tuo labiau jiems atrodo, kad jie šoka geriau... Ir čia nebesirūpinama nei apsikabinimu, nei moterimi. Drįstu manyti, kad moterims tai nėra malonu. Daugelis jų man prisipažįsta, kad joms labiau patinka vyrai, kurie puikiai atlieka tik tai, ką moka, net jei šoktų tik penkis žingsnius, klausydami muzikos; o ne tie, kuriems rūpi pademonstruoti visiškai chaotišką didžiulį žingsnių arsenalą, neleidžiant atsikvėpti nei pėdoms, nei plaučiams.
Lazda turi du galus
Kita vertus, aš pats savo pečiais ir kaklu esu kentęs moteriško apsikabinimo svorį. Ar šokius, per kuriuos mane tempdavo, o ne manęs laukdavo. Taip pat jaučiausi, kai vienais atvejais daugelis mane naudojo kaip lazdą atramai, o kitais – kaip tramplyną savo akrobatiniams triukams.
Išlikdamas džentelmenu, damoms, kurios mąsto ir siekia tobulėti, norėčiau rekomenduoti išlaikyti savo pusiausvyrą, kuri nepriklausytų nuo vyro. Tam yra daug pratimų. Tikrai esate girdėję apie geriausias šokėjas, kurios „nieko nesveria“: „ji tarsi skrenda“ – kartas nuo karto atsidūsta vyrai... Aš sutinku su šia nuomone.
Apkabinimas, vedimo ženklas ir visas šokis, yra ne jėgos, o atvirkščiai – subtilumo klausimas. Siekti to, kad mus suprastų, reikia pradėti ne nuo paklusimo, o nuo bendravimo. Ir sekti vedimu reiškia ne mechaniškai atsakyti, o priimti kitą ir leistis vedamai.
Pavojinga atlikti akrobatinius ar šou žingsnius milongoje. Tuomet matome poras vidury milongos, atliekančias nesibaigiančias apsisukimų su spyriais (patadas), kabliais (ganchos) ir pasvirimais (volcadas) sekas, sulaikančias visų šokėjų judėjimą. Aišku, yra suprantama, jog tie, kurie ateina į spektaklį ir moka už jį, trokšta pamatyti įgūdžių demonstravimą, akrobatiką, salto, nuogybes ir agresyvius veiksmus. Būtų nelabai komerciška pasikviesti į šou porą senučiukų, nors jie ir šoka tarsi dievai, mėgaudamiesi šokio intymumu.
Virtuoziškumo ir jautrumo jungtis sutinkama retai. Sunku sujungti šiuos du veiksnius. Tie, kurie pradeda šokti tango, daugeliu atvejų ateina su įsivaizdavimu to, ką matė per televizorių ar pasirodymuose. Todėl jie retai žino, kad socialinis tango nėra tai, kas publikuojama žiniasklaidoje. Daugeliu atvejų man kyla klausimas: ar galima atrodyti „gerai“ ir vis dėlto šokti blogai? Ar galima atrodyti „blogai“ ir vis dėlto šokti gerai?
Daug žymių šokėjų imasi mokyti pradedančiuosius to, ką patys daro gerai kaip escenario šokėjai (ir žino, kad to nenaudoja milongose). Vėliau mokinys įpranta reikalauti „išvaizdžių“ figūrų, kad visi į jį žiūrėtų, nors jo partnerė nesijaučia gerai ir jo šokis „neveikia“ socialinėje aplinkoje.
Tikras vargas yra tai, kad nesiklausome, kai daugelis mokytojų kalba apie vedimo ženklo jautrumą, muzikalumą, ramybės, o ne greičio paieškas, pauzių atradimą ir mėginimą rasti tarpusavio supratimą su bet kuriuo šokėju/a.
Reikėtų siekti to, kad mokiniai mėgintų suprasti vienas kitą per vedimo ženklą ir laukimą, o ne tiesiog mechaniškai atliktų „pagrindinį žingsnį“ ar lauktų žingsnio tik tam, kad vėliau atliktų kitą, kaip išmoktą junginį. Escenario šokėjai treniruojasi daug valandų per dieną, kad parodytų tai, už ką daugelis moka eidami į pasirodymus. Šis virtuoziškumas gali būti pasigėrėtinas, tačiau tik tada, jei žiūrima iš toli, ir jei tas, kuris žiūri, nežino, kas vyksta poros viduje, kai jie atlieka savo pačias įstabiausias figūras. Tačiau, jei įsižiūrėtume į šokėjus, kai jie atlieka visus šiuos judesius, daugeliu atvejų matytume sustingusius ir įtemptus veidus, suvaidintas emocijas ar kietas, forsuotas ir rūsčias veido išraiškas. Kita vertus, milongoje žiūrovas gali patirti kai ką visiškai skirtingo. Jei gerai įsižiūri į poras ir stebi jų veidus, gali pastebėti gimstant šypseną. Galbūt surasi būtent tą momentą, kai moteris užmerkia akis. Arba pastebėsi gilų įkvėpimą prieš pradedant žingsnį, vedamą smuiko griežimo. Ko ieškome muzikoje? Moteris galėtų ieškoti malonumo klausyti muzikos, tačiau jos turėtų ieškoti ne ore, bet savo partneryje. Juk kiekvienas šokėjas ta pačia melodija pasakoja skirtingą istoriją. Kiekvienas vyras jaučia ir girdi unikaliai. Ir tai, kaip moteris atsako taip pat yra unikalu. Galbūt todėl jautrumas ir atradimas tango šokyje neturi ribų.
Jei vyras šoka pagal muziką, stiprioji takto dalis jaučiama labai ryškiai, tačiau net ir tada instrumentas, kuriuo sekama (dažniausiai bandonija ar pianinas), gali palikti žingsnį smuiko verksmui ar atodūsį bandonijos dejonės ištęstam ritmui. Kiekvienas girdės skirtingai – tikrai taip – tačiau muzikantas ir muzika mums pasakoja istorijas, kurias turėtume išgirsti ne tik stiprioje takto dalyje. Turėtumėme stebėti, ar muzika tikrai mūsų visą laiką prašo pabrėžtų žingsnių ir figūrų; o gal, atvirkščiai – mums siūlo pauzę, sulėtinti žingsnį, vesti švelniai, arba ieškoti aistros kitame žingsnyje. Žingsniuoti į taktą nepakanka. Galbūt techniškai įmanoma padaryti tris žingsnius per vieną taktą, tačiau galėtume ieškoti to, kas mus muzikoje jaudina ir taip pasirinkti greitį. Rasti ryšį su partneriu/partnere tiek žingsnyje, tiek pauzėje. Tango, kaip ir gyvenime, kiekybė nebūtinai yra kokybė. Manau, kad tas, kuris įdėmiau klausosi, gali geriau parinkti tinkamus žingsnius. Tarsi muzika mums patartų, kurį žingsnį šokti. Būtent dėl to choreografinės struktūros mums nepadeda – negali būti, kad šokame vis tą pačią istoriją.
Svajoju, kad idealiame pasaulyje visi vyrai, kurie veda, ant pečių tarsi sąžinės balsus turėtų nutūpusius mažyčius angelėlius iš Sabato piešinių: Pichuco (Aníbal Troilo – red. past.) ant vieno ir Pugliese ant kito. Tai jie mums sakytų, ką daryti. Ir, žinoma, moteris būtų dėkinga.
Šaltinis:
www.elamague.blogspot.com
www.buenosairesyeltango.com/articulos/la-sensibilidad-vs-el-virtuosismo-2/
