Didžėjavimas milongose (DJ-aus ABC)
Laisvas vertimas Marijos Giedraitytės
1. DJ vaidmuo
Didžėjus yra tas žmogus, kuris parenka muziką milongai, praktikai ar kokiam nors kitam tango renginiui. Būdamas atsakingas už muziką, jis tuo pat metu tampa atsakingas ir už dalyvaujančių žmonių patyrimą, vakaro „energiją“, sėkmę, ir net būtų galima sakyti – pačios tango bendruomenės raidą. Nuo DJ priklauso, ar smagiai žmonės pasišoks, ir ar jiems milonga (ar kitas tango renginys) patiks. Kai DJ groja aiškaus ritmo ir įkvepiančią muziką, šokėjai daug labiau įsijaučia ir bendra atmosfera prisipildo energijos, entuziazmo. Grodamas tango klasiką didžėjus gali šokančiuosius nuplukdyti į Buenos Airių milongas – būtent tokią muziką ten girdėtume dažniausiai.
Muzika didžėjaujant nėra priemonė pasirodyti. Tikslas yra įkvėpti žmones šokti – nesustojant ir per visą naktį. Didžėjaujant maloniausia yra matyti pilną salę šokančių žmonių ir jausti tiesiog kibirkščiuojančią aplinkos energiją.
2. Muzikos parinkimas
Geriausi tango šokiams yra tie, kurie turi aiškų ritmą ir „užkabina“ jausmus. Laimei, yra daugybė tango, milongų ir valsų, atitinkančių šiuos reikalavimus. Kiekvienas didžėjus elgiasi savaip, ir nėra vieno idealaus būdo ar formulės, kaip didžėjauti. Mums, neesantiems nuo mažens su tango muzika, turbūt reikėtų pirmiausia įgyti šokėjo patirties ir tik vėliau prisiimti atsakomybę už muziką.
Susipažinti su muzika, atrinkti geriausią muziką šokiams – visa tai užima tikrai daug laiko. Kiekvienas orkestras turi puikių ir ne tokių puikių gabalų. Tenka perfiltruoti tą „gryną“ medžiagą ir sudėlioti rinkinį, kuris įkvėptų šokančiuosius. Beje, ne kolekcijos dydis yra esmė. Svarbiausia yra suprasti, ką reiškia šokti, ir žinoti šokančiųjų savijautą, kai grojama tam tikra daina. Tad tenka gana daug laiko praleisti klausantis muzikos, šokant, bandant ją pajusti. Tik tada galima sukurti tokią milongą, kurioje šokti norėtųsi visiems.
Nors didžėjumi dažniausiai būna geriausiai išmanantis tango muziką ir turintis didžiausią jos kolekciją bendruomenės narys, asmeninis skonis ir poreikiai čia nėra svarbiausias dalykas. Sėkmės garantas yra jautrumas grupei ir sugebėjimas per grojamą muziką įsitraukti į bendravimą su šokančiaisiais. Kai kuriais vakarais šokėjai yra pilni energijos ir nori dramatiškų tango, kitais vakarais jiems gal labiau norėsis ramesnės lyriškos muzikos.
Muzikos parinkimą lemia ir šokėjų mėgstamas tango stilius. Mėgstantys šokti uždaroje pozicijoje turbūt norės girdėti aštresnių ritmų – kaip kad atlieka D'Arienzo ir Biagi. Saloninio tango entuziastai norės švelnesnės muzikos – kaip Di Sarli, Fresedo, Canaro ir Sassone. Švelni ritmiška – kaip Caló, Tanturi, D'Agostino ir Troilo, paprastai tinka abiejų tango stilių mylėtojams. Dramatiška aukso amžiaus muzika – ją iliustruotų Pugliese – paprastai grojama vėliau į vakarą. Kai kuriems patiks naujesnė, dramatiškesnė muzika su lankstesniu ritmu – jos pavyzdžiais galėtų būti įvairių „Tango šou“ garso takeliai ar muzika, įrašyta Pugliese ir Piazzolla orkestrų, bet vėliau nei aukso amžius.
Kad ir koks būtų šokio stilius, milongos šerdis yra sudaroma iš tango klasikos šokiams. Tai įrašai, padaryti „aukso amžiaus“ periodu, t.y. nuo vėlyvųjų 1930-ųjų iki ankstyvųjų 1950-ųjų. Tam tikro orkestro atliekama dainos versija tapo šokių klasika dėl svarbios priežasties – ji įkvepia. Netgi kai šokėjai pavargę.
Turint didelę muzikos kolekciją gali norėtis pagroti neįprastų įrašų – nelabai žinomų melodijų ar, priešingai – populiarių, bet atliekamų nepažįstamų orkestrų. Pačiam kolekcijos turėtojui įvairovė gali būti įdomi. Tačiau klausytis yra visai kas kita nei šokti. Kitoniški akordai, netikėti tempai ar kitokie muzikiniai siurprizai klausantis yra tik įdomiau. Tačiau šokti yra lengviau, kai muzika atpažįstama. Tada galima leistis į muzikos detalių interpretacijas, labiau įsilieti į ritmą. Neatpažįstama dainos versija ir nenuspėjama eiga trukdo įsijausti.
Trumpai tariant, norint sėkmingos milongos, rinkinį reikėtų sudaryti iš muzikos, kurią jūsų vakaro šokėjai laiko „Tango šokių muzikos Top 40“. Nereiktų tapti perdėm intelektualiu, neatpažįstamu ar vengti klasikos. Tos pačios muzikos, aišku, kiekvienoje milongoje negrosi, nes būtų nuobodu. Įvairovė atsiranda keičiant muzikos grojimo tvarką, pavieniui įtraukiant gabalus ne iš Top 40 ir kitaip pamiksuojant – bet nepaisant visko, būtent „Topai“ kuria energiją ir nuotaiką.
Vertimas Vikos
3. Tikslumo (garso kokybės) beieškant
Vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria DJ – yra sukaupti ir pasiūlyti pakankamai įvairią muziką, kuri visgi, išsiskirtų priimtinu melodijos autentiškumu, kokybiškumu ir vientisu bei aiškiu muzikos ritmu. Didžiąją įrašų dalį naudojamų milongose sudaro orkestrų, grojusių tango Aukso amžiuje (1930-ųjų pabaiga ir 1950 –tųjų pradžia) įrašytos melodijos. Taip pat tinkamais gali tapti ir kai kurie prieš ir po Aukso amžiaus sukurti įrašai.
Naujokai DJ‘ai dažnai greitai susiduria su problema grodami per sudėtingus ar neautentiškus, prastos kokybės įrašus. Juos atbaido muzika primenanti senovinių animacinių filmukų garso takelius. DJ‘ai galbūt yra linkę manyti, kad mes, patyrę tango šokėjai, šokame pagal muziką, kurią įsivaizduojame girdintys, o ne pagal tą, kuri yra iš tiesų girdima kiekvieno normalaus klausytojo.
Bet čia naujokai gali būti palyginti su kanarėlėmis kasykloje, pranešančiomis rūdakasiams apie nuodingas dujas. Net ir labiausiai patyręs šokėjas greitai ims nuobodžiauti nuo pernelyg dažnai leidžiamų prastos kokybės, neautentiškų melodijų. Laimei, DJ‘us gali stipriai pagerinti milongoje grojančios muzikos garso kokybę kruopščiai suplanavęs ir mažumėle padirbėjęs prie grojaraščio.
Pirmasis žingsnis būtų – garso „takelio“ gerinimas, naudojant palyginus gerą įrangą. Geriau naudoti kompaktines plokšteles, nei mažesnio tikslumo ir kokybės media, įrašytą žemo dažnio bitų sistemoje. DJ galėtų padirbėti ieškodamas geriausiai skambančių populiarių tango muzikos įrašų. Klausydamas įvairių pakartotinai išleistų klasikinės tango muzikos įrašų, aš girdžiu esminius garso kokybės skirtumus. Iš visos gausybės įrašytų Aukso amžiaus melodijų, pagal garso kokybę, įrašus reitinguočiau taip (pradedant geriausiu):
1. RCA Victor 100 Años (limited titles),
2. Solo Tango/FM Tango (limited titles), Danza y Movimiento (limited titles),
3. EMI Reliquias, Tango Argentino, EMI, RCA, Music Hall,
4. Blue Moon, El Bandoneon,
5. Magenta, Harlequin, Club Tango Argentino.
DJ turėtų žinoti, kad muzikos įrašai, įrašyti prieš Aukso amžių yra gerokai riboti tikslumo (kokybės) atžvilgiu, todėl juos reikėtų leisti pakankamai retai. Ciriaco Ortiz, Orquesta Tipica Victor, Julio De Caro, Francisco Lomuto, and Band Municipal de la Ciudad de Buenos Aires (tik keletas vardų) įrašė puikią muziką, bet bent šiek tiek dažnesnis jos pasirodymas grojaraščiuose daugumai gali greitai įgrįsti ir varginti. Nebent tai būtų tango muzikos istorikai, teikiantys pirmenybę pokalbiams bei straipsnių rašymui, o ne šokimui. Muzika, įrašyta tango Aukso amžiuje, yra nepalyginamai geresnės kokybės (tikslumo) bei turinti vientisą ir gryną šokio ritmą.
4. Kodėl Aukso amžiaus muzika dominuoja daugumoje grojaraščių ?
Daugumoje milongų grojaraščiuose vyrauja Aukso amžiaus įrašai. XX a. pirmoje pusėje Argentinoje tango muzika ir socialiniai šokiai vystėsi kartu.Taip kaip juda šokėjų kūnai, kojos ar pėdos priklausė nuo muzikos ir judesių įvairovė argentinietiškame tango buvo savotiška muzikos išraiška. Tuo tarpu nuo 1950-ųjų vidurio iki pat 1980-ųjų vidurio argentinietiško tango muzika ir socialiniai šokiai vystėsi atskirai vienas nuo kito. Pasibaigus aukso amžiui, tango buvo išstumtas į mažus gyvenamųjų kvartalų klubus ir privačius apartamentus, kur negalėjo pakankamai plačiai ir intensyviai vytytis, o muzikiniai įrašai buvo tebegrojami iš Aukso amžiaus laikų. Tuo pat metu, tango atliekantys orkestrai ėmė orientuotis į koncertų sales, auditorijas. Atitinkamai kito ir jų muzika, kuri vis daugiau įgijo koncertinį skambesį, visiškai nepritaikytą šokiui.
Atsinaujinus poreikiui šokti tango socialiai (kaip viešai bendravimo ir laisvalaikio praleidimo formai), šokėjai atrado ir senąsias Aukso amžiaus įrašų melodijas. Įrašų kompanijos, prisitaikydamos prie atsiradusio susidomėjimo tango, pradėjo leisti daugybę tango klasikos įrašų kompaktinėse plokštelėse. To pasekmė – Aukso amžiaus tango muzika vis dar dominuoja milongose praėjus daugeliui metų nuo tų melodijų sukūrimo.
Kaip ten bebūtų, nauji įrašai taip pat atsiranda. Jei tango šokis išliks pakankamai populiarus, tai bus paskata atsirasti naujiems įrašams, muzika savo ruožtu ims vystytis, palaipsniui išstumdama dalį Aukso amžiaus įrašų. Visgi, muzika nepavaldi laikui, ir daugybė Aukso amžiaus laikų įrašų yra pernelyg geri, kad būtų išimti iš grojaraščių.
Laisvas Marijos vertimas
5. Tango muzika „Aukso amžiui“ praėjus
Didžėjui, kritiškai peržvelgus savo turimą įrašų kolekciją, anksčiau ar vėliau iškyla kokybės poreikis. Iš pradžių jis gal bandys atsirinkinėti geresnės kokybės įrašus iš klasikos, bet netrukus vis tiek ims dairytis kažko, kas įrašyta vėliau (ir gerokai vėliau) nei vadinamasis „Aukso amžius“. Vėlesnių įrašų kokybė tikrai garantuota. Deja, skambesio paletė – nuviliančiai siaura. O tokie įrašai, kai modernūs orkestrai atkuria aukščiausios kokybės tango garsą yra tikrai reti.
Be minėtos siauros skambesio paletės, dar svarbesnė yra vėlesnėje tango muzikoje įvykusi transformacija, kuri ją pavertė ne visuomet tinkančią šokiams. Netgi tie orkestrai, kurie pratęsė savo veiklą ir pasibaigus klasikinei epochai, perėjo prie klausymuisi skirtos (arba kitaip – koncertinės) muzikos. Šį muzikos skambesio pokytį gerai iliustruotų Troilo orkestro įrašai. Ankstyvieji, t.y. įrašyti „aukso amžiaus“ metu, pasižymi aiškiais šokio ritmais ir neabejotinai gali būti priskirti socialinio šokio klasikai. Vėlesni (o juos patyręs didžėjus išsitraukia retai) – traukia atlikimo virtuoziškumu ir yra skirti klausymuisi.
Kai kurie orkestrai – Sassone, Varela, Garcia ir Francini/Pontier – kuria koncertinę muziką su sodria, pilna ir dramatiška orkestruote – tai panašu į muziką, įrašinėtą „aukso amžiuje“. Bet nors ir tarp jų grojamų „gabalų“ rasime keletą perliukų – tarkim, Varelo „Palomita Blanca“ – dažniausiai šiems įrašams trūksta pulsuojančios „aukso amžiaus“ energijos, skambesys kartojasi ir jie imtų skambėti tiesiog nykiai, jei būtų leidžiami bent kiek dažniau nei retsykiais.
Pugliese, Piazzola ir Salgan orkestrų atliekama muzika atspindi „progresyvesnės“ koncertinės muzikos pradžią. Ji pasižymi sudėtingesne ritmika ir melodijos raida. Kūriniuose išgryninama drama – per pauzes, per ritmo kaitą. Pavyzdžiiu, Pugliese stiliui yra būdingas stiprus marcato (tai ritmas, kuriame ypač pabrėžiamos kai kurios natos); laviravimas ritmu yra kiek retesnis. Mažesni orkestrai – tokie kaip Piazzola ar kiti, pasekę jo pavyzdžiu, dramą kuria staigiais tempo pokyčiais ir/arba rubato (t.y. lankstus tempas, nebūtinai į taktą). Šias dramas sudėtinga sušokti. Ką iš šios „progresyvinės“ muzikos būtų galima panaudoti šokiams – tai vėlyvasis Pugliese, vėlyvasis Troilo, Sexteto Tango, Orquestra Color Tango, Sexteto Sur, Nuevo Quinteto Real ir New York Tango Trio. Jie geriausiai tinka apynakčiu, kai šokėjus jau traukia žaisti su pauzėmis ir ritmo lėtinimu/atsisakymu. Vėlyvam vakarui geriausia būtų Pugliese, nes jo orkestro įrašų kokybė nebloga, o taip pat yra šokio ritmas. Muzika, atliekama kitų šiuolaikiškesnių orkestrų, daugiau įvairovės vargu ar pridėtų.
Daug žadančia muzika galima būtų vadinti bandymus atkurti „aukso amžiaus“ skambesį – tai apimtų visus šiuolaikinius įrašus, atliekamus „aukso amžiaus“ stiliumi. Dauguma tokių orkestų groja kaip Osvaldo Pugliese, tačiau dabar atrastume ir imituojančių Juan D'Arienzo, Carlos Di Sarli ir Miguel Caló stilių. Lyginant su „aukso amžiumi“, šie įrašai yra šiek tiek sudėtingesni ir juose kiek daugiau dramatiškumo, tačiau šokio ritmas yra aiškus ir įrašymo kokybė neabejotinai daug aukštesnė nei senųjų.
6. Neotango
Dar visai neseniai muzika milongoms buvo atrenkama tik iš klasikos. Be to, ir daugelis šiuolaikinių tango orkestrų savo repertuarus daugiausia kūrė iš „aukso amžiaus“ kompozicijų. Tačiau XXI a. atnešė naujoviškus renginius, naujesnes technologijas, keletą naujų instrumentų ir kartu – neišvengiamą muzikos evoliuciją. Ši raida skatino muzikantus naujai pažvelgti ir į tango. O ir šokėjai ieško naujų išraiškos būdų.
Kai kuriose Buenos Airių, Europos ir JAV milongose DJ į savo klasikos grojaraščius įtraukia neotango. Neotango sudaro du muzikos žanrai: tango-fusion (žodis „fusion“ reiškia suliejimą, susijungimą) ir alternatyvusis tango. Tango-fusion žanre įprastas tango ritmas ir instrumentuotė yra apjungiami su kitokios muzikos tradicijomis, šiuolaikiniais instrumentais ir elektronika. Taip siekiama sukurti modernią ir kultūrą atspindinčią pasaulinę tango muziką, kuri turėtų šokių muzikos/klubinį skambesį. Keletas žinomesnių tango-fusion atlikėjų būtų Gotan Project, Bajofondo Tango Club ir Carlos Libedinsky. Alternatyviojo tango muzikos žanras – tai kitokia nei įprastinė tango muzika arba ne tango muzika, pagal kurią galima dėlioti tango žingsnelius.
Iš vienos pusės, neotango vakarui prideda kokybės, įvairovės ir kažko „šiek tiek kitokio“; taip pat galimybę labiau susisieti su bendra publika. Iš kitos pusės – tai tiesiog muzika, kurios metu įmanoma atlikti tango žingsnius. Neotango naudojimas didžiąja dalimi priklauso nuo milongos šokėjų. Kai kuriems ji patinka ir yra laukiama, tradicionalistus ji erzina. Neotango muzika veiksmingiausia turbūt ją retsykiais paleidžiant vėlyvo vakaro metu, o ne kuriant iš jos programos šerdį. Per milongą galima būtų paleisti Piazzola ar pan. – pasiklausymui – žmonėms patinka išgirsti kažko naujo. Tačiau šios muzikos ritmai tikrai yra provokaciniai ir nelabai sušokami. Ne tango muzika neabejotinai yra žymiai įvairesnė, tačiau vis tik ji geriausiai tinka po to, kai šokėjai jau buvo panardinti į klasiką. Tik tuomet galima jiems pasiūlyti tango subtilybes ir jausmus reikšti tingesniais ir nepastovesniais ritmais, dominuojančiais alternatyviajame tango.
Šaltinis: http://www.tejastango.com
