Manuel González. Pastebėjimai apie tango mokymą ir mokymąsi
Iš ispanų kalbos išvertė Saulius D. ir Julija L.
Neseniai žiūrinėjau įvairius filmukus Youtube‘je iš serijos „Mokykimės tango“. Juose teigiama, jog žiūrint televizorių galima išmokti šokti. Taip pat prisiminiau, kad panašių vaizdo įrašų galima pamatyti „Solo Tango“ kanalu ir kad esu matęs kitų – centrinėse kompaktinių diskų parduotuvėse bei turistinėse vietose itin aukštomis kainomis. Išanalizavęs įvairius įrašus priėjau prie išvados, jog jie ne tik neįdomūs, bet kartu ir nenaudingi: susitikti su drauge savo namuose, įjungti video „Išmok šokti tango“ arba dar blogiau – skaityti knygą, kuri mus mėgina išmokyti šokti, yra laiko ir pinigų švaistymas. Tango šokis yra pernelyg sudėtingas ir jo neįmanoma išmokti ir suprasti skaitant ar žiūrint televizorių. Mokymasis ar tobulėjimas per tai, ką matai, paliekamas tiems, kurie jau moka šokti ir supranta šio šokio Techniką. Tik tuomet kai kuriems šie įrašai pasitarnautų naujų technikos elementų ar „žingsnių“ išmokimui. Kitu atveju tam, kad sugebėtum mokytis stebėdamas šokančius milongoje, turi turėti nepaprastai daug patirties bei nuolat tobulėti ir praktikuotis. Tik taip, per alinantį stebėjimą, galima pasiekti suvokimą, kaip sąveikauja tam tikro šokėjo ar šokėjos stilius arba žingsniai. Tačiau tie, kurie nori tai daryti, turi būti ne vien šokėjai ir mokytojai ekspertai, bet ir turėti labai gilų supratimą apie tai, kas yra svorio pakeitimai, subtilūs vedimo ženklai, fizinės energijos valdymas – tuomet struktūros ir choreografijos tampa niekas be vidinių techninių mechanizmų ir šokio komunikacijos.
Grįžtant prie vaizdo įrašų, tarkime, jog kas nors ims ir sukurs filmuką, kuriame nepaprastai detaliai apibūdins vedimo elementą, naudodamas tobulą techniką – jam vis vien nepavyks. Tai reiškia, kad jei mokytojas mėgina išmokyti žingsnį vien tiktai jį pademonstruodamas ir apibūdindamas žodžiu, tai mokinys gali įsisavinti apytiksliai 30% (skaičius gali minimaliai varijuoti priklausomai nuo žingsnio ir stiliaus) to, ką iš tikro turėtų išmokti. Šią kritiką skiriu visiems mokytojams, kurie tiki, kad mokiniai gali mokytis tik stebėdami.
Tuomet koks mokymo ir mokymosi metodas yra teisingas ?
Pirmiausia mokytojas į savo kursą turi surinkti vienodo lygio mokinius: jei pasielgė priešingai – jis jau suklydo nuo pat pradžių. Vėliau reiktų visus mokyti vienu metu, bet neiti toliau, kol dar ne visi geba sekti ar, mažų mažiausiai, nesupranta ko mokoma.
Aiškinti reikėtų prieš, per ir po žingsnio ar pratimo, priklausomai nuo sudėtingumo. Fizinis kontaktas su mokiniu yra Būtinas.
Daug kartų teko paaiškinti pratimą, žingsnį ar vedimo elementą (marca) ir matyti, kad mokiniai, kol aiškinu, linksi galvas, tikėdami, kad supranta viską, ką jiems aiškinu... tačiau kuomet sakau „Dabar jums parodysiu marca“ ir tai padarau, perduodamas marca tiesioginiu būdu, dauguma mokinių labai nustemba, kaip tai yra toli nuo to, ką jie įsivaizdavo – ir tik tokiu būdu išmoksta. Vien vizualiu ar verbaliniu būdu teisingai suprasti ar įsisąmoninti šokio elementą neįmanoma, todėl nėra geresnio metodo išmokyti šokio, kaip perduoti žinias per pojūčius. Deja, tango neįmanoma nei perduoti, nei suprasti per raštą, vaizdinę demonstraciją ar video; neegzistuoja ir „mokymasis susirašinėjant“ kaip skelbė Patoruzú anoje epochoje. Taigi, jei norite išmokti, turite lankyti pamokas su užsidegimu ir dedikacija; jei norite būti mokytoju, reikia pasiraitoti rankoves ir paprakaituoti: rasti laiko pamokyti kiekvieną mokinį atskirai ir asmeniškai patikrinti, ar jo sekimas ir marcas yra taisyklingi, arba, mažų mažiausiai, įsitikinti, kad jie teisingai suprato.
Kai mokiausi tango, man daugiausiai kainavo mokytojo ar mokytojos, kurie gerai perduotų šokį ir kurių mokymas būtų koherentiškas, paieškos. Dauguma mokytojų naudoja vizualinį metodą, kad parodytų schemą ar choreografiją, demonstruodami ją, miglotai aiškindami, ir toliau mokinys verčiasi pats. Tai mačiau daugybę kartų, įskaitant „žymius vardus“. Jie sako: „Darykite tai“, parodo žingsnį su savo partneriu ir viskas – dabar atkartokite. Jų mokymo metodas yra grindžiamas pakartojimu, bandymu ir klydimu daug kartų, kol galiausiai kai kurios klaidos yra bendrai taisomos, pasiekiant tai, jog žmonės mokosi nesistemingai, vesdami per silpnai ar pernelyg stipriai, neieškodami muzikos figūros atlikimo metu, ko rezultatas – daug sutrikusių žmonių, kurie lankė daug pamokų ir tiki, kad tango yra „pagrindinis žingsnis“ ir žingsniai, kaip figūros, kurias reikia sušokti, nes reikia kažką šokti, pasirodyti ar pritraukti dėmesį. Kiti pabaigia kursą nemokėdami nei eiti, nei komunikuoti su kitais/kitomis šokėjais/šokėjomis ne iš savo grupės. Dėl to daugybė moterų per pamokas skundžiasi neegzistuojančiu vedimu, o vėliau, milongose – be galo grubiu ir neleidžiančiu kvėpuoti. Tuo metu vyrai skundžiasi, kad moterys yra sunkios, nesupranta vedimo ir šoka vienos.
Asmeniškai šias klaidas priskiriu prastiems, nesuinteresuotiems ar nekompetentingiems mokytojams arba jų nebuvimui, kadangi daug žmonių (ypač vyresnių) tango mokėsi tiesiog šokdami. Gėda, kad yra šokėjų, kurie vien tik dėl to, jog moka šokti ar kurti escenario, imasi mokyti nepasiruošę ir nežinodami, kaip tai daryti. Mokymas nėra kiekvienam. Pirmiausia to reikėtų imtis iš pašaukimo ir turėti įgimtas savybes tam: didaktiką, kantrybę, atvirumą, toleranciją ir, žinoma, noro bei patirties. Jei šių savybių nėra, geriau to išvis nedaryti ir jei, nepaisant visko, nusprendžiama mokyti, būtų gerai bent jau ketinti šias savybes išsiugdyti.
Mokymas yra labai sunkus darbas, jei atliekamas taisyklingai. Todėl daugelis moko bet kokiu būdu, kuris leidžia uždirbti litus, dolerius ar eurus, dedant kiek įmanoma mažiau pastangų, norint išlaikyti escenario šokėjo įvaizdį, kur svarbiausia yra tai, kaip atrodoma. Nuostabus šokėjas nebūtinai gali ar žino, kaip reikia mokyti, ir atvirkščiai, geras mokytojas be abejonės yra bent jau geras šokėjas.
Mano patarimas visiems mokiniams yra ieškoti mokytojo (-os), kuris paaiškina ir pademonstruoja šokį bei vedimo ženklus praktiškai: bandant žingsnį su mokytoju, mokytoja, asistentais ar instruktoriais. Niekada nelikite su abejone ir kartkartėmis paprašykite mokytojo (-os), kad truputį su jumis pašoktų tam, kad įsitikintumėte, jog tai darote taisyklingai (tango šokyje žingsnis gali atrodyti gerai, ir vis dėlto būti laaabai klaidingas). Duodu šį patarimą, nes, kuomet pats mokiausi, dažnai atsidurdavau šioje situacijoje su skirtingais mokytojais, tarp kurių buvo ir „grandų“, ir pripažintų „top“ šokėjų su „vardais ir pavardėmis“, kurie nemokėjo perduoti savo įgūdžių ir apsimesdavo, jog moko tango „vizualiai ir verbaliniu būdu“, nepatikrindami ką mokinys išmoko.
Manuel González
www.elamague.blogspot.com
This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.
