LT | EN

Vida. Įspūdžiai iš Ženevos milongų I. 2009 m. spalis

ispudziai is zenevos milongu 1 prieky batukai

Skubinu... tik šį kartą Jums papasakoti apie milongas Ženevoje ir dar kai kur, o ne minti pedalus iki Prancūzijos – Šveicarijos sienos ir po to „gaudyti“ viešąsias Šveicarijos transporto priemones. Gyvenimas žymiai įdomesnis ir turtingesnis karts nuo karto apsilankius milongose. Na taip, čia gi Šveicarija... hmm, bankai, laikrodžiai, peiliukai visai neblogi sviestui užsitepti ir šprotams atsidaryti... O kaip ten tas dvasinis turtingumas tango kontekste (įdomu, ar ne?) ?
Kai pirmą sykį apsilankiau milongoje, kaip tik ir išgirdau klausimą: „ar esi turtinga, kiek metų, šeimyninė padėtis?“. Praradau savo ašį ir kalbos dovaną akimirksniu. Pasirodo, tai ypač aktualu lotynoamerikiečiams, kurių čia yra tikrai nemažai. Iš pradžių daug kas atrodė keistai. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį milonga organizuojama garaže. Aišku, dekoracijos nėra padangos, tepalai ar atsuktuvai. Tiesiog sutvarkytas garažėlis miesto centre, į kurį renkasi tam tikra kategorija tango šokėjų. Kadangi organizatorius – argentinietis tango mokytojas, tai ir dauguma dalyvių yra jo tautiečiai bei mokiniai.  Mokytojų įtaka tikrai didelė. Pastebėjau, kad žmonės labai vangiai „migruoja“, t.y., dalyvauja kitų asociacijų, nei jie priklauso, organizuojamose milongose. Jei jau lankau pamokas pas vieną mokytoją, tai jau tik ten ir dalyvausiu milongoje. Nesakau, kad 100%, bet 80% drąsiai rašau.
Mano pirmoji milonga Ženevoje nustebino dar ir tuo, kad „užsidirbau“ 8 frankus. Įėjusi į tą magišką milongos patalpą, norėjau atsikratyti piniginės sunkumu (negalvokit, kad Šveicarijos bankai paskolą milongoms išduoda monetomis, tiesiog jie buvo gerai užkonservuoti dar prieš ekonominę krizę tuščiame uogienės „slonikiuke“ Lietuvoje). Tad vieno pono, kuris man buvo panašiausias į milongos savininką, ir klustelėjau apie „aukų  dėžutę“. Atsakymas man labai patiko: pirmiau pabandykim pašokt, o tada jau žiūrėsim. Pasirodo, šokis buvo įvertintas aukščiausiam balui – 8 frankams, kuriuos „paklojo“ mano partneris. Na, pradžia visai nieko, pamaniau J Tiesa, čia tik kartą taip pasitaikė ir pasisekė. Iš tiesų mokestis už milongas įskaičiuojamas perkant „Evian’o“ vandenį, pomidorų sultis ar raudoną vyną. Asortimentas nedidelis, bet garantuota, kad viskas bus išpirkta. Kaip jau pastebėjau, kitose tango „taškuose“ tokia pati tvarka: susimoki pirkdamas gėrimą, o ne ... „prašom, čia už milongą“. Tandos, cortinos, šokimas prieš laikrodžio rodyklę nelabai galioja. Negaliu rašyti, kad visai to nėra, nes buvo pasitaikę, kad DJ keletą kartų į valandą „mesteldavo“ cortiną. O tandos? Turi ausis ir klausyk, kas kitas kūrinys: tango valsas, tango, ar milonga? Jei nesupranti, tai jau tavo laimė ar nelaimė... Kai sykį pabodo laikyti partnerio svorį, mandagiai padėkojau ir jau norėjau „pabėgti“, o jis man sako: „tai pala, dar mes net tandos nesušokom...“ o pusvalandis buvo jau praėjęs, kaip aš jį „prilaikinėjau“... Čia šoka ir 9-tą dešimtį perkopęs „tango jaunimas“. O jiems taip smagu daryti gancho, oiii, aš net nežinau tų pavadinimų, žodžiu, daug „padnoškių“ ir partnerei atsakomybės. Ką dar pastebėjau? O gi to dar nebuvo, kad milongoje nebūtų 2-3 porų, kurios keistųsi partneriais ar partnerėmis. Trumpiau ir aiškiau, šoka tik su savo vieninteliais ir vienintelėmis (nežinau, ar tai tik tango šokyje ar ir gyvenime, bet jie savo įpročio nelaužo). Jų šokyje daug daug judesio, kojų kilnojimo... ir vietos aplinkui. Muzika dažniausiai skamba „aukso amžiaus“ laikotarpio, bent jau taip Ženevoje. Lozanoje taip pat teko dalyvauti keletą kartų ir ten skambėjo, jei taip galima pasakyti, šiuolaikinių kompozitorių muzika, daug pučiamųjų instrumentų ir iš visa to – visai kitokia milongos atmosfera. Galbūt tik tai sutapimas, kad abu kartus teko šokti tik pagal tokią muziką.  
Jei kam tektų užsukti į Ženevą (na, kokio laikroduko įsigyti ar sąskaitėlę atsidaryti, ar… na kokie skanūs tie Alpių karvių sūriai, ypač kai viskas taip nebrangiai brangu..), siūlau, kad tai būtų šeštadienis (http://tangolac.ch ). Internete tango asociacijų pakankamai gausiai išvardyta, tačiau kurios nuolat organizuotų milongas, tėra vos 2 ar 3. Buvo ir taip, kad internete suradus puikiai išreklamuotą milongą, ten nuvykus pavyko tik pabelsti į duris ir pasigrožėti voratinkliu, meniškai apraizgiusiu durų spyną ir tango fotografiją.
O kaip gi ten tie šveicarai šoka? Manau, kad ne vienam kirba šis klausimas. Nieko naujo ar įdomaus tikrai nepasakysiu. Visko yra… Mano subjektyvia nuomone, tango Šveicarijoje dar labai labai jaunutis (kai tiksliai sužinosiu, būtinai parašysiu, kiek jam metukų). Žmonės domisi, žavisi, mokosi… ir, matyt, ne visiems greitai pavyksta. Geriausi šokėjai – trumpam užklydę užsieniečiai. Tiesa, čia LABAI daug argentiniečių… mokytojų ir ne tik. Iš partnerio lūpų Buenos Aires nuskamba kaip Versace, Dolce Gabbana, o po 10 sekundžių supranti, jog vėl „padielkė“. Net žadą praradau pašokusi su argentiniečiu mokytoju. Jausmas, kad tu šokinėji per kliūtis, bėgi, o tave vejasi ir nori įspirti. Smūgių tikrai nepavyko išvengti, o jaučiausi kaip vidurinėj mokykloj per sprintinį bėgimą. Ir dar ką pastebėjau, čia daroma daug daug figūrų (ir visai nesvarbu, kaip jos išeina ar neišeina…).
„Smagiausia pažintis“ su tango buvo mažame Prancūzijos miestelyje, netoli Šveicarijos sienos. Kadangi dviratę transporto priemonę žymiai lengviau „susiorganizuoti“, nei kokį ekonominės klasės keturratatį, o reklaminė skrajutė bulanžerijoj (neatsispyriau prancūziškų bandelių aromatui ir viskas... užsukau) tiesiog nežmoniškai pažadino apetitą sudalyvauti argentinietiško tango kursuose, kai nuo taško A (Vida gyvena) iki taško B (tango kursai) vos tik 8 km. Ir man visai nesvarbu, kad tamsus paros metas, dviratis be atšvaitų, lyja lietus, kelias veda per kalnus ir miškus, kukurūzų ir saulėgrąžų laukus ir mažus keliukus. Galvoje tik tango. Ir ką? Pasiekiau tą tašką B. Pasirodo, prieš „maniškį“ tango vyko sportinių šokių pamoka. Mokytojas pasiteiravo manęs, ko aš pageidauju (na, ir vėl laikas, skelbtas internete ir skrajutėje nesutapo su realybe), o aš pasiteiravau mokytojo, ar tikrai čia vyks argentinietiško tango pamoka. Viskas bus, nieko nesumaišiau, belieka palaukti 15 min. ir ... mano išsvajotas tango. Kai stebėjau mokytoją ir mokinius, šokančius džaivą, fokstrotą... galvoju, nieko sau, nejaugi  čia gali būt ir argentinietiškas tango. Kažko tai baisu pasidarė belaukiant. Jausmas, kaip mokyklos laikas, prie durų pas dantistę. O dar kai pakvietė mokytojas sau į poras, visai širdis į kulnus nušoko. Nieko nesupratau. Jis skaičiavo žingsnius ir dar... lėtas, lėtas, greits greits, lėtas... ar kaip ten, atsiprašau, bet to jau neatkartosiu, nes jaučiaus kaip po saulės smūgio. Tada įsiterpiau ir paklausiai, ar gerai aš supratau, kad čia mokoma argentinietiško tango ir dar pažengusiųjų grupei. Nuramino ir patikino, kad tikrai taip, kantrybės... čia socialinis tango, argentinietiškas!! Na, save visaip įtikinėjau, kad taip ir bus, tik dar nėra. Po keletos minučių, vėl kažkokie trafaretai ir dar pasakė, kad galvą “atmesčiau atgal kaip reikiant”. O vat tada tikrai, vos akys nepersivertė į kitą pusę. Bet ir dar nepatikėjau! Pakalbinau dar 2 poras, nes pamaniau, kad ne pro tas duris pataikiau. Mane patikino, kad aš pataikiau ten, kur vyksta argentinietiško tango pamoka. Tai vat taip greitai ir baigėsi mano tango pamoka. Taškas B labai nuvylė ir buvo pikta ant viso pasaulio. Na ir kam to reikėjo? Paklausit ko? Nežinau. Ar užsukt į tą bandelių parduotuvę ir nugriebt tą skrajutę, ar pykti, ar iš vis...  kam reikėjo prasidėti su tuo tango. Kartais daug paprasčiau gyventi neturint iliuzijų, didelių norų, šiltai sau… Na bet ne, tik ne be tango.

Ir dar. Negalvokite, kad čia viskas taip “nelabai” ar viskas kaip Buenos Airėse. Su nekantrumu laukiu šeštadieninių milongų. Rodos, viskas tas pats, bet... ne taip pat.  Tai tokie mano įspūdžiai po 2 mėn. pažinties su frankofoniškos dalies Šveicarijos milongomis.

Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2024 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.