Ramunė Drąsutienė. Mano Buenos Airės. 2010 m. lapkritis

Miestas

Važiavau į Buenos Aires, nes buvau tango alkana. Važiavau su išankstine nuostata, kad patiks man tas miestas, nežinau kodėl, bet jaučiu didelę trauką tam pasaulio kraštui, kurio dar taip ir nepamačiau, bet viliuosi, kad ši kelionė tebuvo mažytė įžanga.

Nes tos niekingos dvi savaitės verčia pasijusti čarteriniu turistu, atvykusiu greitai sugromuliuoti turistui patiektos porcijos.

Buenos Aires. Miestas, kuriame užgimė ir gyvena tango. Didelis, įvairus ir slėpiningas. Svetimuose miestuose mėgstu tiesiog klaidžioti gatvėmis, stebėti žmones, pastatus, šunis, augalus... Nemėgstu muziejų, jie negyvi. O miestas gyvas. Todėl naktimis šokau, o dienas leisdavau lėtai sliūkindama gatvėmis, siurbdama miesto, kuriame gyvena tango, dvasią, su didele palaima patirdama, kad esu... namuose, toks artimas man pasirodė miestas. Na tiek to, prisipažinsiu, nesu beviltiškai dvasinga, į maršrutą lyg netyčia įsiterpdavo ir tango batelių ir pan. parduotuvės...  Ir turėdama lyg ir begalę laisvo laiko, dažnai visiškai pamiršdavau pavalgyti. Maistas ten pasidarė nebesvarbus.

Girdėjau apie esantį ten nusikalstamumą, bent jau smulkias vagystes, užpuolimus. Nežinau, kodėl, bet jaučiausi visiškai saugi, nors vaikščiojau viena. O kas sujaudino mane - tai pamatytas žmonių skurdas, benamiai, gyvenantys tiesiog gatvėje. Vienintelė vieta, kurioje pasijutau nejaukiai – tai La Boca. Ta spalvotoji La Boca, kurią mes matome nuotraukose – tai tik mažytė jos dalis, skirta turistams. Su tango turgum, tango šokėjais, viliojančiais praeivius į restoranus, išsišiepusiais turistais, besifotografuojančiais su tango šokėja... O šalia – tikroji Boca, tuščia,  skurdi, aptrupėjusi, su varganais žmonėmis, gatvėje mantą pasiklojusiais benamiais...  Einu viena tuščia gatve, tokia „ne kontekste“, su naujų „Comme il Faut“ maišeliu, girdžiu, kaip kažkas mane bando kalbinti, neatsisukdama spartinu žingsnius, žingsniai man už nugaros irgi spartėja, galvoju, kokios pagalbos čia galėčiau šauktis, jei ką, ir suprantu, kad pagalba kaži ar atsirastų, nebesuprantu, ar žingsniai, ar širdis sako „tuk-tuk“ vis garsiau, mintyse jaučiu tango. Ei, bet juk nieko man negali atsitikti, aš juk namuose!

Galvoju apie tą tango šokėją iš gatvės, įdomu, ką ji galvoja vakarais grįžusi namo, kai nusimauna tinklinę kojinę nuo kojos, kurią per dieną prieš fotoaparatą spėjo palaikyti turbūt dešimtys turistų.

Mokslai

Ak, tiesa, tango, juk dėl jo važiavau čionai.

Prieš kelionę jaučiau stereotipinį mokymosi pareigos jausmą. Sąžiningai rašinėjau kreipinius įvairiems mokytojams dėl pamokų, ir tik gavus seriją neigiamų atsakymų „labai gaila, bet tuo metu nebūsiu BsAs“ man... na, lyg akyse prašviesėjo. Prisipažinau sau sąžiningai, kad tai, ko iš tiesų aš noriu, tai tiesiog šokti, šokti taip, kad būtų gera man ir mano partneriams. Kaip neuždirbsi visų pasaulio pinigų, taip neišmoksi viso tango. Malonumas man ne „dalyvauti pamokoje“, o būti pakviestai šokti, ir po šokio pamatyti dėkingą partnerio žvilgsnį. O ir to gyvenimo nėra tiek daug belikę, kad mėgavimąsi šokiu atidėtum vėlesniam laikui - "po to, kai išmoksiu".  Vienok visai nepasimokyti Buenos Airėse būtų arogantiška ir kvaila, todėl nesunkiai suformulavau sau aiškią mažytę užduotį: susirasti seną milongerą ir pasimokyti iš jo tiek, kiek jau pavyks. Mokytojo žinomumas man nebuvo kriterijus. Internetas visagalis mane nuvedė pas Pedro Sanchez ( jo asmeninis puslapis: http://pedromilonguero.webs.com/  , šoka jis taip:  http://www.youtube.com/watch?v=axM9KNhqzQw , o šitas klipukas  http://www.youtube.com/watch?v=btgAlWftVn8&;feature=player_embedded  filmuotas jo namuose, kur ir vykdavo mano pamokos. Pasikliovusi vien tik YouTube įrašais bei atsiliepimais internete, rizikavau „nepataikyti“, bet jau po pirmo susitikimo supratau suradusi sau Mokytoją.

Negaliu nepaskirti pastraipėlės Mokytojui Pedro. Jis pats apie save sakė: „Ai, koks aš ten mokytojas, aš viso labo tik šoku tango, o mano paties mokytoju buvo Gyvenimas“. Kai ką iš šio teiginio aš ir pati jau kurį laiką jaučiu.

Pastaruoju metu vis dažniau apima jausmas, kad kiek besimokytum pas įvairius mokytojus, eidamas festivaliniais ir savaitgalinių seminarų konvejeriais, galų gale šoki taip, kaip šoka tave šokdinantys partneriai :)  Tikrai nesuabsoliutinu šios minties, tačiau ji mane apribojo viso labo keliomis privačiomis tango pamokomis, visą energiją nukreipiant gyvenimo mokyklai – milongoms.

Taigi, Pedro. Merginos, jausmas su juo šokant – dieviškas!!! Net jei nieko jis nebūtų manęs mokinęs, būčiau ėjusi pas jį vien dėl to nepaprasto pojūčio galimybės. Bet pastabų ir korekcijų porciją gavau, dėl ko galiu pasidėti mažyti pliusiuką, kad Buenos Airėse mokiausi :///  Visų pirma jis pakoregavo tai, ką jau galiu pavadinti mūsų vilnietišku stiliumi, įkaltu mums per pastaruosius metus. Tas „vilnietiškas stilius“ nėra blogas, netgi sakyčiau geras, taip šokama ir BsAs, bet Buenos Aires šoka ne tik taip... O bent jau moterys turi mokėti pajusti įvairių jas šokdinančių partnerių stilius ir prisitaikyti. Esu dėkinga Pedro už tas pastabas, nes jau pirmoje milongoje pamačiau, kaip tai man pravertė. Pedro nemokino žingsnelių. Jokių pratimų, jokių technikų. Visas jo mokymas – per jausmą. Jis stengėsi ištirpinti mano europietišką santūrumą ir atskleisti moteriškumą. Mokė remdamasis ta sparnuota fraze apie vieną kūną su keturiomis kojomis. Mokė mylėti muziką ir partnerį. Dėmesys muzikai buvo ypač akcentuojamas. Be meilės muzikai nebus šokio. Mokytojas stebuklingai pajusdavo, kai mano mintys nuklysdavo ir, nors lyg ir nepadarydavau jokios techninės klaidos, subardavo – „tu jau šoki nebe su Pedro, šok su Pedro“. Galiu suprasti tuos milongerus, kurie milongose didžiąją dalį laiko prasėdi. Jie negali šokti bet kaip! Jei jau atsistoja šokti, tai šoka iš visos širdies… 

Grįžtu prie Mokytojo. Pamokomis jis neapsiribojo. Visų pirma dideliausias ačiū jam už pirmąją mano milongą tango mieste. Sužinojęs, kad esu viena kaip pirštas, pasiūlė pirmą vakarą eiti į milongą kartu su juo ir jo asistente. Tai buvo man pamokos tąsa. Ėjome į milongą, į kurią tikrai norėjau nueiti – Cachirulo. Ir nors sėdėjome atskirai (ten tokia tvarka), jaučiau jo globą per atstumą. Ačiū už manęs „pademonstravimą“, kas greitai atvėrė man kelią į puikiųjų milongerų širdis. Pamenu dar vieną milongą, į kurią atėjusi radau Pedro. Truputį pašokęs, tame tarpe ir  su manimi, neužilgo dingo. Ir kitą dieną pamokoje - pabarimas, kodėl milongoje šokau blogiau nei pamokoje. Toks įspūdis, kad atėjo į milongą pasidomėti kaip sekasi jo mokiniams (milongoje buvo dar viena jo mokinė). Toks tylus, neįkyrus ir nesavanaudiškas rūpestis tikrai kelia pagarbą Mokytojui.

Ko čia dar mokiausi? A, turėjau vieną milongos pamoką su El Flaco Dany. Et, ką čia beprikomentuosi, pašokus su tokia persona turbūt rankų (o gal kojų???) turi nesinorėti plauti. Puikus šokėjas, nuoširdus žmogus, o kiek naudos iš tų išmoktų „flakiškų“ fokusų – tai jau kitas klausimas :-) Juk tokios pamokos tikslas,  tenka pripažinti, yra visiškai snobiškas – pabendrauti artimiau ir pašokti su legendiniu milongeru. Ir nuoširdžiai džiaugiuosi tai padariusi.

Dar truputį mokiausi... chacarera. BsAs taip susižavėjau tenykščiu folkloru, tiek muzika, tiek šokiais, kad nepraleidau progos pasinaudoti atsitiktinai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – šeimininkas, pas kurį gyvenau, yra folkloristas, namuose yra šokių studija, taigi, argi būtų protinga praleisti progą susipažinti su liaudišku šokiu? Galbūt būsiu apkaltinta nepatriotiškumu, bet turiu pripažinti, kad lietuviškas folkloras man tik šiaip neblogas, o va argentinietiškas... tai jau virpina sielos stygas. Stebėjau, kaip šoka argentiniečiai milongų folkloriniuose intarpuose chacarera, zamba, ir negalėjau nesižavėti. Tai, ką mes festivaliuose strapinėjame, vadindami tai chacarera, geriau pamiršti. O jau muzika... Tai dar vienas dalykas, dėl kurio ir vėl taip norisi į Argentiną.

Milongos

Tai – pagrindinis mano buvusios kelionės tikslas. Turimos dvi savaitės, 14 naktų, man atrodė beviltiškai mažai. Todėl negalėjau sau leisti prabangos eiti paklydimų ir tiesos ieškojimų keliais. Namų darbus – milongų „programos tinklelį“ pasiruošiau dar namuose. Šiais globalios informacijos laikais tai nėra sunku, tereikia laiko, kantrybės ir interneto. Milongų sąrašą, kuriuo vadovavausi, radau čia: http://www.buenosairesmilongas.com/ . Skaičiau įvairius žmonių atsiliepimus, ieškojau vaizdelių YouTube, ir taip, turėdama aiškią viziją ko noriu, tą didelį milongų sąrašą gerokai sutrumpinau. Be abejo, pažįstantys mane nenustebs, jei pasakysiu, kad mane domino klasikinės, senųjų tradicijų milongos. Buenos Airėse rasti gali visko, rastų kur kojomis pamojuoti ir nuevistai, bet nesuprantu, kam važiuoti taip toli, juk iki pavyzdžiui Berlyno nuvažiuoti kur kas pigiau :)  Aš ieškojau Buenos Airėse to, ko nėra Europoje, ieškojau senųjų tango tradicijų, kol jos dar gyvos. Manau, ne aš viena tokia, ne vienoje milongoje sutikdavau vis tuos pačius turistus, beje, gerai šokančius ir žiūrinčius į tradicijas su gilia pagarba. Matyt, tuos pačius takelius minti paskatino tie patys ieškojimai...

Pirma milonga, į kurią nuėjau, buvo Cachirulo (Maipu 444). Ir pirmas dalykas, kurį norėjau ten padaryti – tai patikrinti, ar už DJ pulto ne DJ Evaldas :) Muzikine prasme pasijutau tarsi namie. Visa kita – nauji potyriai. Iki šiol girdėti tik iš pasakojimų. Atskiros vyrų ir moterų sėdėjimo zonos. Intensyvus cabeceo darbas cortinų metu. Puikūs šokėjai. Pirmieji gerbėjai. Mano širdis džiaugėsi. Turėjau žnaibyti save, kad patikėčiau materializavusia sena svajone.

Bandau suprasti, kodėl man įspūdį padarė milongos, kur vyrai ir moterys sėdi atskirose zonose, paprastai palei priešingas sienas. Nežinau ką mato vyrai, bet aš priešais save mačiau tokią sukoncentruotą vyrišką energiją. O dar įvertinus tai, kad daugumą tų vyrų – kostiumuoti ir kvepiantys...  mmm...  Visa tai tikrai imponuoja. (Čia prisimenu fragmentą iš filmo „Balius“, kur vyrai ruošiasi kviesti damas, o damos ruošiasi būti pakviestos). Kitur, kur moterų ir vyrų staliukai neatskirti vieni nuo kitų, o „paeiliui“, tas energijos paskirstymas tampa jau „sumaišytas“, nebėra intrigos, atmosfera milongoje ne tokia kaitri.

Visos milongos, kuriose buvau, turėjo savo bruožų, bet vienas dalykas buvo būdingas visoms – tai gera, ką ten gera – tiesiog puiki muzika. Per tas dvi savaites girdėjau tik geriausią aukso amžiaus muziką, ir tai suformavo man sunkiai nusakomą komforto būseną, tokį saugumo jausmą, kuomet eidama į milongą pamiršau ką reiškia baimintis dėl muzikos, kurią girdėsiu. Juk su nepatinkančiais partneriais galiu tiesiog nešokti, bet jei nepatiktų muzika - kur dingti? Todėl labai vertinu muziką, kuri man leidžia pasijusti milongoje gerai.

Viena gal ir nelabai reikšminga detalė galų gale man išvirto į kur kas reikšmingesnę nei tikėjausi prieš kelionę. Tai atėjimo į milongą ir atsisėdimo tvarka. Jei ateini neužsirezervavęs vietos iš anksto, turi palaukti, kad šeimininkai tave kur nors „priglaus“. Bet kuriuo atveju atėjęs į milongą lauki, kol prie tavęs kas nors prieis. Paskirta vieta tau tampa pastovia dislokacijos vieta visai milongai. Pagalvojau, kad tai visai praktiška, juk jei jau „krisiu kam į akį“, tai visada žinos kur manęs dairytis. Kadangi ateidavau viena, vietelė visuomet atsirasdavo, o kur jau ji būdavo, mano šokdinimo kiekybei įtakos tai neturėdavo. Na, bet aš ne apie tai. Pasidalinti noriu jausmu, kurį patyriau... grįžusi į Vilnių, t.y. į gimtąją Europą ir patekusi tiesiai į proginę milongą. Įeinu į salę ir pagaunu save stovinčią ir laukiančią kol būsiu pasitikta ir pasodinta. Nepasitinka niekas, juo labiau niekas ir nepasodina, aš niekam nerūpiu, ką gi, sliūkinu pasieniais savarankiškai, viskas užimta, ką daryt – apsisukt ir eiti namo? Panika, diskomfortas ir pasimetimas, va šito tai nebuvau apskaičiavusi. Sveika sugrįžus...  Smulkmena, bet tokioms smulkmenoms netikėtai užklupus, įvertini skirtumus. O kieno naudai, žinoma, čia jau skonio reikalas :///

Norom nenorom vertinu Buenos Aires milongas lygindama su mūsiškėmis. Su savo pačios reakcija sugrįžus namo ir atėjus į milongą. Pirmi kritę į akį skirtumai – didesnis judėjimo greitis, didesnių amplitudžių judesiai, netvarkingas judėjimas. Tai pas mus. Ten viskas kažkaip ramiau. Tvarkingiau. Ten žmonės ne sportuoja, o ramiai šoka. Todėl nepamatysi vyrų peršlapusiomis nugaromis ir pažliugusiais nuo prakaito veidais. Ten nepuola šokti vos prasidėjus muzikiniam kūriniui, tarp šokių, prasidėjus naujai dainai, pirmiausia ramiai pastovima šnekučiuojantis (pagalvojau, kad tai labai svarbus momentas tose milongose, kur vyrai ir moterys sėdi atskirai ir neturi kitos progos šnektelėti). Labai klauso muzikos, ir muzikai dėmesio skiriama labai daug, kaip ir DJ darbui. Pamenu, Sunderland klube vienas milongeras per kitus asmenis pranešė, kad nori su manimi pašokti. Vėliau pradėjo su manimi derinti, pagal kokią muziką mums reikėtų tai padaryti (t.y. pašokti), po virtinės „trūkčiojimų“ vieningo sprendimo priimta nebuvo, pašokdinti manęs jis taip ir neprisiruošė, man tas žmogus pasirodė didelis „čiudakas“, vėliau dar sutikau jį mieste gatvėje (!), ir jis paapgailestavo kad nepašokome, nuo tokių neapsisprendimų man baisingai keista ir juokinga, bet visgi suprantu, kokią reikšmę ten žmonės teikia muzikai.

Negaliu nepaminėti porų. Į milongą einama po vieną arba su pora. Kai kuriuose milongų skelbimuose netgi yra pastaba, nusakanti, kas ten renkasi, pavieniai ar poros, ar įvairiai, pvz: „Solos, solas y parejas“. Jei eini su pora, reiškia, ir šoksi su savuoju(-aja), su retomis išimtimis, kai pavyzdžiui dvi poros „susikeičia partneriais“. Man tai atrodė be galo nuobodu. Bet labiau pagalvojus, galiu tai paaiškinti. Ten į porų tarpusavio santykius žiūrima rimtai.  Teko būti milongose, kur renkasi daugiausia vien poros. Ir man tie žmonės neatrodė nusibodę vienas kitam. Tokioje milongoje visai kitokia atmosfera nei tokiose, kur vyrai ir moterys sėdi vieni priešais kitus ir ore tvyro cabeceo įtampa.

Pralinksmino vienas pastebėtas tenykštis „išradimas“: salėse, kur grindų danga nepakankamai slidi, jie ten irgi pasibarsto miltukų! Tik ne ant viso ploto, kaip mes, bet po staliukais, ir norintys ateina patrepsėti ant miltelių :)

Turistinės-neturistinės?

Natūralus mūsų, atvykėlių, tikslas yra pašokti su vietiniais. Stengiamės išvengti milongų, kur daug turistų, netgi mačiau reklamuojamas keliones į BsAs, žadant nuvesti į milongas, kur turisto koja dar nebuvo įžengusi (ajai, koks vandalizmas, reiškia jau tuoj įžengs ir viską sugadins...)

Bet juk mes, turistai, atvykstame į BsAs iš didelės meilės šokiui, smalsaudami prisiliesti prie tango kultūros, pažinti ją iš arčiau, pasimokyti jos. Bent jau daugelis. Tai gal nereikia mums ten vieniems kitų taip bijoti ir šalintis? Pamenu, pakvietė mane vienas vyriškis, klausia, ar aš vietinė, na, atsakymas aiškiai jį nuvylė, nors šokti buvo anaiptol neblogai, o kadangi europietis, tai pasijutome kone giminės, bet daugiau aišku nebešokome, nors matėmės dar ne kartą. Šit kaip. Dar pamenu vieną azijiečių grupelę, su kuriais vis susidurdavau įvairiose milongose (tas kiek stebino mieste, kur kas naktį vyksta apie 10-40 milongų), vėliau jau net sveikintis iš tolo pradėjome. Jų šokimo stilius, apranga, elgesys rodė tikrai didelę pagarbą buenosairietiškai tango kultūrai. Ne vienas porteño, kai pasakydavau iš kur esu, nuoširdžiai stebėdavosi, kad atvykau iš taip toli vien tik tam, kad pašokčiau milongose. Su jais. Dėl to jausdavau didelę jų pagarbą ir dėkingumą už domėjimąsi jų kultūra.

Šeimininko, pas kurį gyvenau, klausiau, kada geriau atvažiuoti į BsAs, jis sako: “na, žiemą tai neverta, milongos pustuštės, geriau šiltuoju laiku, kai privažiuoja daug žmonių“. Jie per daug nesibaimina mūsų :)  Ir mokytojas Pedro man sakė, kad jie, vietiniai, neskirsto žmonių į vietinius ir turistus. Skirsto į gerai ir blogai šokančius... Pagal tai, kur teko man lankytis, aš milongas klasifikuočiau ne „turistinės-neturistinės“, o kiek kitaip. Sunku pasakyti kaip, bet jos visos buvo kažkuo skirtingos. Skyrėsi visų pirma žmonėmis, pagal tai, kaip jie atrodo (apranga, elgesys), šokimo kokybė, bendra milongos atmosfera.

Negaliu pamiršti vienos milongos darbininkų rajone. Milonga, anot vietinių – „labai labai tradicinė“. Tai, mane, aišku, labai domino. Vaizdelis – sakyčiau, feliniškas. Visų pirma žmonėmis. Jausmas lyg būčiau patekusi į kino filmą. Vyrai dauguma nepasipuošę, languotais marškiniais, tokie kasdieniai, moterų pasipuošimas toks mielas provincialus. Patalpa – be jokios romantikos, kažkoks matyt buvęs gamybinis plotas ar panašiai, su varganais staliukais, virtuvės kvapais, nes kai kurie dar tuo pačiu ir pavakarieniauja. Vyrai šoka gerai, bet moterys...  mes pasakytume – pradinukės, kreivai dėliojančios kojas. Visas tas bendras vaizdas kai kuriuos mūsų, jautresnius estetikai, gali šokiruoti. Bet pala pala... Atsitokėjusi po pirmo įspūdžio imu atidžiau stebėti. Šokančių porų veidai – palaimingi. Tų esą pradinukių moterų, turbūt nežinančių, kas yra moterų technika, lyg ir nevikrios pėdutės iš tiesų dėliojamos labai muzikaliai ir subtiliai. Matosi, kad jos klauso ir girdi muziką! Pradedu suprasti, kad tie žmonės jaučia didelį tango malonumą! O kad pamatytumėte kaip tie žmonės elgėsi per „tropikalinę“ tandą :)   Staiga visi sujudo, pralinksmėjo, ėmė kvailioti, mūsiškai kalbant, „išsidirbinėti“. Beje, tokių pakvailiojimui skirtų tandų metu šviesa prigesinama, kai kvailiojimai baigiasi, šviesa vėl uždegama, ir vėl visi grįžta prie rimtų tango veidų. Ir taip ne tik šioje milongoje. Dar į visa tai įskaičiavus įdomių  personažų įvairovę, man ta milonga ima nepaprastai patikti! Jaučiuosi lyg būčiau pas kažką namų vakarėlyje. Esu laiminga aptikusi tas šaknis, kokių ieškojau. Ir tuo pačiu suvokiu, kad ne kiekvienam europiečiui tai būtų priimtina. Ką ten europiečiai, net mano mokytojas, išgirdęs kur aš ketinu lankytis, kartais keistai numykdavo. Matyt ten pas juos yra nerašytas susiskirstymas į "elitines" ir "proletariškas" milongas, apie kurias jie patys turistams nekalba, bet natūraliai tai yra susiklostę.

Dar apie man labai patikusią griežtų klasikinių tradicijų milongą, vienas čilietis, su kuriuo vis susitikdavau įvairiose milongose, pasakė „fui“, esą buvo jis ten, ir visos pasipūtusios vietinės atsisakė su juo šokti. Brolyti, žinau kodėl... Ir visai ne todėl, kad esi užsienietis...

Todėl drįstu spėti, kad turistai atsiranda milongose natūralios atrankos būdu. Kai kurie neina į jiems matyt neestetiškas milongas, vyrai neina ten, kur jiems porteños sako „ne“. Moteris traukia matyt aukšta vyrų šokimo kokybė. Aš, be to, dar rinkausi vietas, kur puoselėjamos senosios milongų tradicijos. Pamenu, vienąsyk sprukau iš milongos, kur, beje, turistų buvo labai nedaug, bet mane šokdinusių kai kurių vyrų, nors ir vietinių, ir stilius, ir elgesys man pasirodė gruboki, ir nors šokau negaudama laiko nei prisėsti, nei vandens užsisakyti, perbėgau į kitą milongą, kur jau teko ir pasėdėti belūkuriuojant kol pakvies, bet ten jau ragavau aukščiausios prabos tango... 

Žmonės

Ko tik neprisiklausai apie tas porteñas :) O man jos patiko. Šiaip tai nereikia visko sureikšminti ir įsivaizduoti to, ko nėra, ir vis tik, tenykščiai, kaip ir kiekviena tauta, turi savo bruožų. Argentiniečių moterys ir merginos man pasirodė su stipriu savivertės jausmu. Bet nereikia to painioti su pasipūtimu. Jos mielos ir draugiškos. Tik jų nosys nenuleistos. Kai kas mėgsta pasišaipyti iš moterų, grįžusių iš Buenos Aires, dūsavimų „ak, kokie ten vyrai“. Spėju, jei mūsų vyrams pavyktų ten pašokdinti tenykštes milongeras, jie taip pat dūsautų sugrįžę :)

Labai krito man į akį žinoma šokėja Natacha Poberaj, mačiau ją dviejose milongose. Jos laikysena - lyg karalienės, elgesys su žmonėmis – lyg širdžių princesės. Visus pažįsta, prie visų prieina, maloniai kalbina, sveikinasi, draugiškai šypsosi. Sunderland buvo jos pasirodymas. Man taip jau būna – kai stebiu pasirodymus, retai kada galiu stebėti poros visumą, dažniausiai žvilgsnis krypsta į vieną iš partnerių, ir netgi tik kurį nors fragmentą. Pastaruoju metu ne kartą pas mus teko žiūrėti įspūdingų kojų savininkės šokimą. Kadangi ji puikiai supranta turinti tą privalumą, tai nevengia jo demonstruoti, ir paprastai jos šokimas, tiek pasirodymų metu, tiek milongose, akcentuojamas į kuo dažnesnį kojos, pageidautina kuo aukščiau iškeltos, demonstravimą, be abejo, pasistengus, kad kuo mažiau drabužių slėptų tą grožį, taip sakant, ji žaidžia savo kojų korta. Tai aš tą koją ir tematau.

Stebėdama Natachos šokį, mačiau jos veidą, ir kažkodėl žiūrėjau tik į ją, jos partneris manęs nedomino, nors dėmesio turbūt buvo nusipelnęs. Nors neturėtų skųstis ji ir fizinių privalumų stoka, ji visą save atiduoda šokiui, ir tai atsispindi jos veide, visoje jos povyzoje. Šiame http://www.youtube.com/watch?v=Almabua69Nc  klipuke, gal ir ne geriausiai matosi apie ką aš čia, bet tai įrašas iš Sunderland klubo, kur ir aš stebėjau jos pasirodymą. Antras klipukas – sąmoningai parinkau ją, šokančią zamba, todėl, kad grįžau iš Buenos Aires pakerėta liaudies muzikos ir šokių, ir todėl, kad čia puikiai matosi jos laikysena: http://www.youtube.com/watch?v=k_68jBOZ3rM&;feature=related  . Ir ta laikysena nėra dirbtina, skirta tik pasirodymui. Kiek ją stebėjau, ji visada atrodė būtent taip, kaip čia šokdama zamba.

Paskutinė gaida mano milongų maratone – milonga Canning salone. Planų tam vakarui turėjau kiek kitokių, bet juos pakoregavo faktas, kad ten bus Osvaldo ir Coca pasirodymas. Ir nors pati milonga man tą vakarą dėl jos ekstremalaus gausumo buvo ne pati geriausia, nesigailėjau. Pirmas pasirodymas buvo jaunos techniškos poros. Negaliu sakyti nieko blogo, žmonės daug dirbo, kad pasiektų tokį lygį, gerbiu, bet... tokių mačiau jau daug. Kitas pasirodymas – Osvaldo ir Coca. Pasirodymas prasideda „firminiu“ programos numeriu – jis ją pabučiuoja. Publika ploja. Man visai nepasirodo tai dirbtina. Iš pirmo žvilgsnio pasirodymas, t.y. jų šokis, atrodo toks paprastutis, tik... ak, ir kodėl publika karts nuo karto prapliumpa ploti? Kodėl visi žiūri atsistoję? Kodėl laidomos replikos, o Osvaldo replikuoja atgal, ore tvyro tradicija? Kodėl man norisi verkti  stebint, kaip Osvaldo pėdos švelniai glamonėja žemę, o rankos švelniai ir patikimai saugo partnerę? Iš kur tas šokio žavesys, nors atrodo nebuvo nei vieno triuko, kokių mes mokomi festivaliuose? Pasijutau be proto laiminga, gavusi progą pamatyti jų pasirodymą gyvai. Tiesa, šiaip milongose juos šokančius mačiau dažnai, ir stebėti juos buvo ne mažesnis malonumas.

Ir vis tiek norisi verkti, nes Buenos Airėse man gera, o reikės grįžti namo, visa laimė, kad yra žmonės, kuriuos aš myliu, ir šuo, pas kuriuos noriu grįžti, mano ežeras, miškas, oras,  nes kitaip taip ir likčiau čia, Buenos Airėse, kur tango hipnotizuoja, kur nebūtina nei valgyti, nei miegoti, nes yra tango...

Kas toliau?

Prisiminti Buenos Aires pasakojant – man didelis malonumas, norisi pasakoti ir pasakoti...   Pasakodama lyg išgyvenu tai dar kartą. Tų įspūdžių, tokių mažyčių smulkmenų – begalė, ir visos jos man tokios mielos.

Toliau – grįžtantis tango alkis ir dar stipresnė svajonė dabar jau VĖL nuvažiuoti į Buenos Aires, ir ne tik. Noriu ir į visą Argentiną.