Milongose visi lygūs. Kaip dainuojama: „Maestro yra toks pats, kaip ir nežinantysis”, – tai žodžiai iš tango „Cambalache” (Enrique Santos Discepolo). Tai reiškia, kad moraliniai ir socialiniai skirtumai tarp žmonių išnyksta. Vakarėlyje: „Šiandien kilmingas ir kaimietis šoks kartu ir spaus vienas kitam ranką”, – tai žodžiai iš tango „Fiesta” (Joan Manuel Serrat). Tai reikštų, kad vakarėlyje šokis sujungia žmones ir nesvarbu kokie skirtumai tarp jų egzistuoja. Čia nėra ekonominių ar kitokių krizių. Kiekvienas atrodo laimingas. Peržengti šokių salės slenkstį yra lyg kiaurai pereiti Alisos veidrodį. Viskas tampa nuostabu.
Nuo to laiko, kai buvo nesuvokiama į Milongą ateiti nedėvint skrybėles, daug kas pasikeitė – apranga, santykiai tarp šokėjų, mandagumo taisyklės ir, visų svarbiausia, šokio būdai. Tačiau nepaisant to, nėra jokios diskriminacijos, besiremiančios šokėjų amžiumi ar socialiniu sluoksniu. Jauni neatstumia senesniųjų, bet greičiau stengiasi iš jų mokytis. Vyrai ir moterys noriai apsikabina, nesijausdami dėl to nepatogiai.
Dalinai laimės jausmą Milongose žmonėms suteikia pats šokimo malonumas. Kita dalis laimės jausmo kyla dar ir dėl to, kad visi yra įtraukiami į tam tikrą ceremoniją, vystančią pažįstamoje ir pasitikėjimą keliančioje aplinkoje, tam tikroje belaikėje erdvėje su aiškiai apibrėžtais vaidmenimis ir etikos principais.
Códigosyra normos ir taisyklės, reguliuojančios socialinio tango dalyvių elgesį. Šie „įstatymai“ nediskriminuoja nė vieno, jie taikomi visiems. Sudalyvautume Milongoje bent kartą nesilaikydami Códigos ir atsidurtume ant katastrofos slenksčio!
Kai kurie šokėjai sako, kad šios taisyklės pasirodė pirmaisiais XX a. dešimtmečiais kartu su Tango Salón vystimusi. Jų prireikė norint nustatyti tam tikras bendras mandagumo, elegancijos ir vyrų / moterų bendravimą apibrėžiančias taisykles. Senesni Milongueros nurodo, kad jos sukurtos tarp 1940-tųjų ir 1950-tųjų, t.y. Tango aukso amžiaus periodu. Jos atsirado dėl mažėjančios erdvės ir daugėjančių lankytojų. Dar kiti mano, kad jos pasirodė 1970-taisiai ir net vėliau.
Kad ir kada jos bebūtų sukurtos, griežčiausia Códigos nuoroda yra ta, kad šokėjai turi mokėti šokti. Amžius, ūgis ar kūno sudėjimas yra nesvarbūs – svarbu priklausyti bendruomenei. Tai dar vadinama „elitizmu“ ar „pagarba Milongai“. Tiesa ta, kad Milongose nesimokoma – ten einama parodyti to, kas jau išmokta. Treniruotės turėtų vykti specialiose Praktikose arba tiesiog išsinuomotose patalpose. Jei einame į Tanguería, iš mūsų tikimasi, kad mokame šokti ir žinome Códigos.
Toliau aprašomos Códigos yra surinktos iš įvairiausių šaltinių: iš draugų, senų Milongueros, straipsnių. Jos apima visus Milongos etapus, pradedant įžengimu į salę ir baigiant išėjimu iš jos. Numeracija yra sudaryta remiantis šiais etapais ir jokios kitos reikšmės neturi. Prie jų pateikiami paaiškinimai yra ne taisyklių pateisinimas, o greičiau būdai, paaiškinantys kaip geriau jas suprasti.
Sunku pateikti visas Códigos. Dauguma jų kvestionuojamos, keičiamos ar nebenaudojamos. Jų labiausiai laikomasi tradicinėse Milongose, kuriose lankosi vidutinio amžiaus ar seni Milongueros. Naujose ir madingose Milongose, kur daugiau jaunų žmonių, jos beveik pamirštos. Kartais jauni šokėjai negerbia Códigos, nes jiems trūksta informacijos. Mokytojų jie neklausia, o patys mokytojai jiems apie Códigos nepasako. O kartais taip yra dėl to, kad jaunesnieji mano, kad reikia truputį išlaisvinti stereotipines normas ir pritaikyti senus įpročius naujesniems laikams.
Be to, kad Códigos reguliuoja elgesį, jos labai iškalbingai parodo, kad žmonės yra nuolat apžiūrinėjami kitų žmonių.
Net jei garsiai apie tai nekalbama, visi Milongos lankytojai, kurie „išeina ant scenos“ yra vertinami. Žmonės šnabždasi apie šokėjų reputaciją, jų šokį, jų emocines būsenas. Milongos yra tarsi dideli centrai kur buriasi žmonės turintys emocinių konfliktų, žmonės ieškantys fizinio kontakto ir sensualumo (jutimiškumo). Niekas neišvengia apkalbų. Visi esame „šou dalis“. Ir nėra nieko tokio nevalingo ir kompromituojančio kaip žvilgsniai. Tokiu momentu išauga intymumo ir diskretiškumo svarba. Žmonių žvilgsniai susitinka šokių aikštelėje, tarp staliukų ir veidrodžiuose. Kiekvienas stebi ir yra pilnas troškimų.
36 CÓDIGOS
Vertė Arvydas Baltrūnas
Pora kuri ateina kartu, kartu ir išeina.
Pora, ateidama kartu į šokių salę, parodo savo įsipareigojimus vienas kitam. Moteris gali būti ignoruojama Milongueros ir gali būti nekviečiama šokti.
Jei moteris dėl kokių nors priežasčių nusprendžia išeiti iš šokių salės, laikoma mandagiu tonu vyrui palydėti ją iki išėjimo.
Vyras ir moteris atėję kartu, bet esantys tik draugai, sėdi atskirai.
Tokiu būdu parodoma, kad jie nėra pora. Be to, moteris įeidama kartu su vyru į šokių salę, gali sumažinti tikimybę jog bus kviečiama šokti kitų vyrų.
Poros ir kiti šokėjai atėję į šokių salę ir neužsirezervavę vietų, neturėtų savarankiškai sėstis prie stalelio. Jie turi prašyti organizatoriaus vietos atsisėsti.
Nuolatiniai klientai ar profesionalūs šokėjai paprastai turi rezervuotus staliukus arčiausiai šokių vietos. Atsisėdimas už rezervuoto staliuko be atsiklausimo laikomas savanaudiškas ir nemandagus.
Bereikalingi ginčai pasitaiko dėl to, kad organizatoriai ne visada spėja pamatyti situaciją, o pretenzijos turi būti reiškiamos Milongos šeimininkams.
Poros, kurios sėdi prie to paties stalo šoka tik kartu.
Sėdėjimas kartu rodo įsipareigojimus vienas kitam. Dėl to moteris gali būti ignoruojama Milongueros ir nekviečiama šokti.
Batus reikia persiauti prieš įeinant į šokių salę.
Nėra laikoma elegantiška viešai keistis batus. Šokėjai, sėsdami prie stalo, jau turi būti pasiruošę ritualui.
Vyras kviečia moterį šokiui. Moteris nekviečia vyro.
Šis Código atsidaro siekiant džentelmeniškumo ir noro apsaugoti moterį. Jei moteris kviečia vyrą šokti, ji parodo kam teikia pirmenybę, ir jei vyras atsisako moteris patiria skausmingą atstūmimą. Taip pat ji gali būti palaikyta „laisva moterim“. Tai yra viena iš priežasčių dėl ko Tango gali būti laikomas diskriminuojantis moteris.
Vyras, gali vaikščioti tarp stalų arba nevaikščioti. Moteris turi likti savo vietoje ir neturi klaidžioti po šokių salę.
Šis Código buvo nustatytas tuomet, kai moteris pradėjo eiti į šokius su savo motina ar seserimis. Pastovios lankytojos visuomet sėdi prie tų pačių staliukų, iš kur jos stebi savo mėgstamus šokėjus. Vietos pakeitimas nerekomenduojamas, nebent moteris nori pakeisti partnerius. Moteris lengviau surandama, kai sėdi toje pačioje vietoje. Jei ji kaitalios vietas prie staliukų, potencialiems šokio partneriams sunku bus ją surasti.
Jei pora sėdi prie to paties staliuko ir vyras šoka su kitomis moterimis, kiti vyrai gali kviesti jo partnerę.
Tai aiškiai parodo, kad pora neturi tarpusavio įsipareigojimų. Nežiūrint to, moteris turi mažiau šansų būti pakviesta, kadangi ji atėjo su vyru. Yra laikoma nemandagu kviesti moterį šokiui neatsiklausiant vyro su kuriuo ji atėjo.
Gerai šokantis vyras kviečia tik gerai šokančias moteris.
Kiekvienas šokėjas stebi kaip kiti šoka ir vertina jo/jos sugebėjimus pagal savo estetinį skonį, techninius parametrus ir emocinę būseną. Prieš pradėdami šokti, šokėjai atkreipia dėmesį į juos supančią aplinką. Idealioje Milongoje kiekvienas yra patyręs šokėjas. Ir vyro pakvietimas, ir moters sutikimas yra suvokiami kaip rezultatas to ankstesnio stebėjimo kaip būsimas parteris(-ė) šoka. Partnerio(-ės) kritikavimas po šokio rodo mūsų pačių pastabumo trūkumus ir negebėjimą matyti prieš pakviečiant šokti.
Jei daugiau nei viena moteris sėdi prie stalo, vyras turi pakviesti tik vieną iš jų.
Kviesdamas moterį, vyras galvoja, kad ji geriausia šokėja šioje grupėje. Kviesdamas kitas, jis bus negalantiškas, nes atrodys, kad jis liko nepatenkintas šokdamas su pirmąja. Šis Código retai taikomas šiais laikais, nebent labai tradicinėse Milongose Buenos Airėse.
Vyras kviečia moterį šokti per atstumą, vos pastebimai palenkiant galvą vadinamu Cabeceo (Linktelėjimas) akių kontakto metu arba mirktelint.
Tai vienas iš svarbiausių ir išsiskiriančių Código. Kvietimas žodžiu stato moterį į pavojingą ir nemalonią situaciją. Daugiau tradicinių pažiūrų moteris atmes žodinį kvietimą. Šis Código siekia išvengti situacijų kai vyras išgyvena atstūmimo kartėlį arba moteris eina šokti to nenorėdama.
Tai yra kitas argumentas (kartu su tuo, kad vyras vadovauja šokiui), kurį naudoja žmonės teigiantys, kad Tango yra diskriminuojantis moteris.
Jei moteris nenori būti pakviesta šokiui, ji turi delikačiai nematyti kviečiančio vyro žvilgsnio ir sukti akis ar galvą šalin.
Nei viena moteris nėra verčiama šokti ar priimti kvietimą šokti. Jei vyras kviečia, bet ji nenori šokti, ji turi sukti galvą į šoną lygtai jo visai nematytų. Tokiu būdu vyras netenka iniciatyvos. Moteris išvengia šokio prieš savo norą, o vyras neišgyvena atstūmimo.
Jei moteris nori šokti su vyru, kuris nukreipia Cabeceo į ją, ji turi linktelėti ir eiti į šokių aikštelę.
Moteris dažnai parodo į save tardama vien lūpomis žodį „Aš?“, norėdama užsitikrinti, kad būtent ji yra kviečiama o ne šalimais sėdinti. Gali būti, kad ir kita moteris padarys toki pat gesta.
Jei ji nėra užtikrinta, privalo likti savo vietoje. Vyras patvirtins kvietimą prieidamas prie jos ir laikydamas akių kontaktą.
Moteris eina į šokių aikštelę, vyras eina prie moters.
Kartais du vyrai esantys greta linkteli tai pačiai moteriai. Jei ji eis kurio nors iš jų link, tai gali reikšti, kad vienam teikia pirmenybę o kitą atstumia. Norėdama išvengti nesusipratimo ar klaidingo pasirinkimo, moteris lieka vietoje ir nerodo iniciatyvos. Jei ji nėra tikra, laukia šokių aikštelėje vyro su kuriuo ji sutiko šokti. Vyras eina link moters.
Vyras nekviečia šokti tos pačios moters dvi (ar daugiau) Tandas iš eilės.
Jei šokamos dvi ar daugiau Tandų iš eilės, tai reiškia, kad pora ruošiasi išeiti arba mezgasi romanas. Šiuo atveju, moteris gali būti ignoruojama kitų Milongueros ir ji nebus kviečiama šokti.
Kiekvienas pakildamas iš savo vietos turi atkreipti dėmesį, kad jo palikta kėdė netrukdytų laisvai praeiti į šokių aikštelę.
Palikdami laisvą praėjimą rodome ne tik garas manieras, bet tuo pačiu parodome solidarumą su kitais šokančiais. Kliūtys trikdo žmones ir apsunkina kelią į šokių aikštelę.
Vyras siūlo apsikabinimą.
Kadangi vyras veda šokio metu, jis nustato apsikabinimą padėdamas savo dešinę ranką ant partnerės nugaros. Moteris neturėtų pirma apsikabinti, nes apsikabindama ji parodo savo sutikimą ir atskleidžia savo jausmus vyro atžvilgiu.
Jei vyras šokį pradeda nuo Salida al Costado, jis turėtų tai daryti atsisukęs į stalus.
Pradedant Salida al Costado atsisukus į šokio liniją, esame priversti palikti mūsų vietą šokio take, įsiveržti į šoninį taką, rizikuodami susidurti su kita pora ir priartėti prie šokių aikštės centro kur dažniausiai šoka mažiau įgudę šokėjai.
Daugiau patyrusios poros šoka šokių aikštelės kraštuose, mažiau įgudę – salės viduryje.
Šokimas visu šokių aikštelės perimetru reiškia:
-judėjimą ilgiausiomis atkarpomis, kai šokėjai tvarkingai juda kartu rodydami savo įgudimą tiek vyrams, tiek moterims, kurie įvertins jūsų gebėjimus;
-bendro šokio tobulinimą taip vadinamoje „šokių aikštelės komandoje“.
Aikštelės vidurys naudojamas daugiau parodomųjų figūrų atlikimui ir yra daugiau paslėptas nuo įdėmių ir linkusių greitai kritikuoti Milongueros žvilgsnių. Senieji Milongueros sakydavo, kad salės viduryje šoka tie, kurie bando suvedžioti moterį.
Šokti pradedama nuskambėjus keliems muzikos taktams. Šokėjai niekada nepradeda šokti iškart pasigirdus muzikai.
Vyras veda šokio metu ir siūlo apsikabinimą. Taip pat jis pradeda šokti tik po to, kai pajunta ritmą ir jaučia, kad yra „įtrauktas“ muzikos. Tik prasti šokėjai pradeda šokti vos nuskambėjus muzikai.
Šokių aikštelėje poros juda ratu prieš laikrodžio rodyklę.
Judėjimas tokiu būdu sudaro galimybę šokti laisvai. Judėjimo krypties pakeitimas gali būti pavojingas pilnoje salėje.
Pora, pasirinkus vietą bendrame rate tarp kitų porų, šoka nuo šokio pradžios iki pabaigos toje pačioje rato vietoje. Šokėjai turėtų vengti judėti įstrižai šokių aikštelės.
Judėjimo krypties pakeitimas padidina susidūrimo tikimybę. Šokant tango, meistriškumas pasireiškia mokėjimu šokti nedideliame šokių aikštelės plotelyje. Pora gali pakeisti šokio vietą po tai kai baigiasi vienas muzikinis kūrinys ir neprasidėjo kitas.
Poros turi šokti šokių aikštelėje o ne „ant scenos“, t.y. neatlikinėti Saltos, Voleos alto, Sentadas, pirouettesir kitų scenai skirtų figūrų.
Šokant tango Salón, šokėjai ‚glosto“ grindis ir poros „čiuožia“ į priekį išlaikydamos kontaktą su grindimis. Pėdų kėlimas aukštai ir drastiški judesiai kelia pavojų aplinkiniams, nes dažnai netoliese būna kitos poros. Kadangi tango yra socialus šokis, mes turim suvokti esantys bendruomenės dalis ir suprasti jos apribojimus.
Niekas nekeičia partnerių Tandos metu.
Yra mandagu ir reiškiama pagarba partneriui šokant su juo visą Tandą. Manoma, kad pirmi du šokiai skirti porai pažinti vienas kitą. Bet būna ir taip, kad kai kurios poros niekad nešokusios kartu, šoka taip lyg šoktų visą gyvenimą.
Kokie bebūtų tarpusavio santykiai porose, partneriai nebučiuoja vienas kito į lūpas šokių salėje.
Tango bendruomenė renkasi į šokių salę šokti o ne demonstruoti savo romantiškus jausmus. Toks elgesys gali ką nors erzinti ar net būti suprastas kaip provokacija.
Šokėjai nesisveikina ir nesikalba šokio metu su draugais, esančiais už šokių aikštelės ribų.
Jei jau šokėjai randasi šokių aikštelėje, jie turi koncentruotis į muziką ir šokį. Kalbėjimasis blaško: tai silpnina šokio energiją ir didina susidūrimo tikimybę. Šokio metu visas komunikavimas yra fizinis. Jei sveikinatės su kuo nors šokio metu, tai rodote, kad nesate dėmesingi šokiui, savo partneriui ir muzikai.
Pora nesustoja šokti, jei ji padaro klaidą šokio metu.
Jei mes laikome, kad tango šokamas improvizuojant, tai pora padarius klaidą šokio metu, turi ją taip „apžaisti“, kad ji liktų nepastebėta, bei netrukdytų ir nekeltų rūpesčių kitiems šokėjams. Nežiūrint to, sustojimas ir ramus stovėjimas laikomas šokio dalimi. Kaip ir kiekvienas gyvas vyksmas, šokis teka be perstojo, atsinaujina ir tęsiasi.
Šokių aikštelėje poros privalo išlaikyti tinkamą atstumą viena nuo kitos, kad išvengtų susidūrimų.
Net jei nėra įmanoma išlaikyti atstumą iki poros esančios priekyje esant perpildytai šokių salei, vis dėlto reikėtų palikti vietos laisviems judesiams, tam kad išvengtumėte galimų susidūrimų.
Pora niekada neaplenkia kitos poros šokant bendrame rate.
Mes niekada nežinome kokius judesius ruošiasi daryti prieš mus esanti pora. Nežiūrint į tai, kad šokame mažoje erdvėje, turim palikti pakankamai erdvės ilgesniems žingsniams ar atlikti Corrida. Kitos poros lenkimas šokių aikštelėje kelia pavojų stipriai susidurti.
Jei poros stumteli ar atsitrenkia viena kitą, vyrai atsiprašo pakeldami savo rankas.
Kada poros beatsitrenktų viena į kitą, tai bus vyro atsakomybė. Jis vadovauja šokiui, jis nusprendžia su kuo šokti, ir jis yra įsipareigojęs rūpintis moterimi, kuri dažniausiai šoka užsimerkus. Susidūrimas kaip įprasta atsitinka ne dėl to, kad abi poros trenkiasi viena į kitą, bet todėl, kad kuri nors viena pora atsitrenkia į kitą.
Pakartotinis poros atsitrenkimas į kitą porą suprantamas kaip vyro provokacija nukreipta į kitą vyrą.
Iki XX a. 8-to dešimtmečio pabaigos vyrai galėjo susipešti dėl menkiausio stumtelėjimo šokių aikštelėje. Paprastai susiduriama dėl blogo šokių erdvės kontroliavimo. Tai poros, kurios įsiveržia į kitų porų judėjimo kryptį ar nežino judėjimo krypties, netinkamu momentu atlieka judesius skirtus pasirodymams, ir pan. Šokių aikštelėje mes turim būti pasiruošę netikėtumams.
Tarp dviejų muzikinių kūrinių šokėjai privalo baigti šokį ir nelikti apsikabinus.
Pauzė suteikia šokėjams galimybę pasišnekučiuoti. Pasitraukimas toliau nuo partnerio (-ės) pauzės metu gali kompromituoti jį (ją) auditorijos akyse.
Jei vienas iš šokėjų nori baigti šokti, jis (ji) turi atsiprašyti ir padėkoti savo partnerei (-iui) tik pasibaigus muzikiniam kūriniui.
Šokėjas (-ja) gali nebenorėti toliau šokti dėl įvairių priežasčių. Paprastai tai būna dėl to, kad yra nepatogu taip šokti kaip šoka partneris (-rė). Ir net jei šokėjas (-ja) prieš tai matė kaip būsimas partneris (-rė) šoka, susitikus šokių aikštelėje galima pajusti visai ką kita. Delikačiai ir maloniai padėkojus, neįžeidžiant žmogaus jausmų, paliekame „atviras duris“ būsimiems šokiams. Kartais poros šokant gali jaustis gerai ir patogiai, o kartais ne.
Cortinos metu tarp Tandų nešokama. Šokėjai privalo palikti šokių aikštelę.
Šokimas Cortinos metu, kuri skelbia Tandos pabaigą rodo, kad šokėjai nėra Buenos Airių Milongų lankytojai, kad jie yra pradedantys šokėjai ir mažai žino arba nieko nežino apie Tango muziką. Būtent Cortina yra pertrauka tarp TandųMilongose, reiškianti muzikos ritmo ar orkestro pasikeitimą. Jos metu šokėjai grįžta prie staliukų pailsėti ar pasiieškoti naujų partnerių.
Pasibaigus Tandai, vyras palydi moterį prie jos stalelio.
Mandagumas, elegancija ir geros manieros yra pagrindiniai Códigos elementai. Moters palydėjimas prie jos stalelio yra tarsi jos palydėjimas į namus. Pasibaigus Tandai atsisveikinti šokių aikštelėje yra šiurkštu ir nedžentelmeniška.
Jei pora sutaria susitikti už Tango šokių salės ribų, jie turi išeiti atskirai.
Jei jie išeina, nei vyras, nei moteris neturėtų viešai rodyti savo tarpusavio santykių. Paprastai jie susitinka gatvėje, už artimiausio kampoar kavinėje.
Versta iš knygos: Gustavo Benzecry Sabá. Embracing Tango. Techniques and Metaphors between Tango and Life. Abrazos books 2007.
Knygos autorius mielai leido naudoti knygos medžiagą mūsų svetainėje tangoargentino.lt
Canyengue (Kandžengė)
Tekstą parengė Marija G., Lina P., Arvydas B.
Canyengue/cañiegue (kandžengė) yra lunfardo* žodis, jis turi keletą prasmių. Šio žodžio beveik neįmanoma išversti. Canyengue gali reikšti kažką iš neturtėlių, žemesniosios klasės. Jis taip pat naudojamas apibūdinti neturtingųjų susibūrimus pašokti. Šis žodis taip pat gali reikšti tam tikrą šokimo būdą, t.y. tango su skurdo atspalviu. Canyengue yra XIX a. pab. - XX a. pr. gatvės šokio stilius, pagal kilmę tai compadrito* šokis, kuris buvo šokamas orillas (priemiesčiuose) kur gyveno imigrantai ir neturtingieji. To laikotarpio muzika turėjo greitesnį ir smagų 2/4 (kai kas sako, kad 4/8) habanera* ritmą, ir suvaidino svarbų vaidmenį tango muzikos istorijoje.
Šis žodis taip pat reiškia caminar cadencioso, cadencia – t.y. ryškią ritmišką eiseną, kuriai būdingi šiek tiek sulenkti keliai – pastebima afrikiečių įtaka. Tangueros “deSangre Negra” („juodo kraujo“ tango šokėjai) arba “negros porteños” daugiausia buvo iš Kongo ir Angolos. 1693-aisiais pasirodo pirmosios žinios apie vergiją Río de la Platoje: el tráfico de negros para venderlos como esclavo (prekyba juodaisiais vergais). 1810 m. beveik 30 procentų Buenos Airių populiacijos turėjo afrikiečių protėvių. Juodieji turėjo savo šokius. Neseniai išsilaisvinę iš vergijos, jie susibūrė į draugišką, vienas kitą palaikančią bendruomenę, kurią vienijo gatvės eisenos ir susibūrimai, vadinami tango.
Jie judėdavo candombe* ritmu – tai laisvas šokis, atliekamas skambant intensyviam, nustelbiančiam melodiją tambūrino ritmui ir šokėjams nesiliečiant vienas prie kito.
Muzika, būgnai, šokis patraukė jį stebėjusius compadritos* ir atvykėlius iš užsienio, ieškančius pasilinksminimų, nuodėmių ir laisvės. Jie pasiskolino nesuvaržytus judesius ir ryškų ritmą, priderindami jį prie savo įprastų milongos, mazurkos ir valso, dar pridėdami artimą viršutinės kūno dalies apsikabinimą ir staccato žingsnius, kuriuos stimuliuodavo būgnai. Aukščiau kelti kojas vertė nelygios, nešvarios grindys. Be to, dažnai buvo šokama lauke, kur šokių aukštelė buvo dar nelygesnė.
Tų dienų muzikantai, daugiausia gitaristai kreolai* (Creole), vadinamieji payadores*, stengėsi pritaikyti savo muziką prie tuometinių visuomenės pokyčių ir miesto pulso. Žinoma, tai baigėsi milongos, ir, galiausiai, – tango – sukūrimu. Tad tango išaugo susiliejus emocionaliam ir lėtam habanera ritmui su candombe jėga ir milonga choreografija.
Habanera kilo iš Flamencoguajira, vėliau persikėlė į Kubą ir tapo šokiu, kuriame šokėjai susipynę sukasi kartu. Taip pakitusi ji grįžo atgal į Ispaniją. Kanarų salose, ji gavo savo pavadinimą – habanera. Iš to evoliucionavo ir tango, kuris, jau nuo pat pradžių, papildė šokį savitu ritmu ir struktūra. 1902-aisiais ir vėliau, Theater Operates jau organizavo šokius su tango, o atsiradus įrašų industrijai labai sparčiai pradėjo vystytis visa muzika, ir ypač tango muzika.
Savitų spalvų šis procesas įgijo priemiesčiuose (orillas). Tarp 1853-ųjų ir 1930-ųjų, Argentina sulaukė 6 000 000 imigrantų. Kadangi 70 procentų jų buvo vyrai, formavosi demografinis disbalansas. Paplito gatvinės-regioninės struktūrėlės (organitos callejeros) ir gatvėje dažnai buvo galima matyti šokant, šoko ir vyrai su vyrais. Teatruose grojo muzikantai, atliekantys miuziklus, muzika taip pat skambėjo uosto baruose ir viešnamiuose(bordellos), kur dauguma vyriškosios giminės atstovų ieškojo sekso, draugijos ir linksmybių. Prostitutės buvo vežamos iš Europos, (Franchuchas), taip pat vyko prekyba moterimis iš Varšuvos geto (ghetto de Varsovie) ir Lenkijos žydų gyvenviečių (les villages juifs de la Pologne) – bet tai jau daugiau uosto gandas iš La Boca priemiesčio. Kadangi viešnamiai (lupanares,burdeles, bordels, lupanars) buvo nuolatinių konfliktų erdvė, jiems taikytas tam tikras spaudimas. Šokta ir lošimo namuose.
Canyengue yra ir muzikinis stilius: rankos prisilietimas prie instrumento. Afrikietis Leopoldo Thompson iš Buenos Airių (1890-1925) yra canyengue efekto kūrėjas.
Canyengue pasižymi ir specifine laikysena – pora glaudžiasi vienas kitam prie šono, o vyro kairė ranka dažniausiai daug žemiau nei šokant tango. Vyrai moteris laikė arti prie savęs, šoko galva prie galvos – turbūt todėl, kad jiems reikėjo matyti, ką daro jų kojos; užpakalis atstatytas atgal ir ranka spaudžiamas vis žemiau, lenkiant kelius. Pora šoka kilodami kojas nuo grindų, nes lūšnynuos grindys nešvarios ir sudarančios ryškų kontrastą nupoliruotam šokių aikštelės parketui. Priemiesčiuose dažnai buvo šokama futbolo aikštėse, kur paviršius buvo labai nelygus.
Canyengue beveik nėra figūrų. Tai laisvas, be choreografinių elementų sekų šokis, tačiau pasižymintis greitais žingsneliais, pažaidimais, šokamas lanksčiomis kojomis. Tai šokis, kuriame viską lemia ritmas: greiti judesiai, cortes (figūros, pertraukiančios nuoseklią šokio pirmyn kryptį), quebradas (pasilenkimas, ašies pakreipimai).
Kadangi tai labai senas šokimo būdas, ir dėl šokio tradicijų naikinimo vadinamojo „Tamsiojo tango periodo“ metu (1955 – 1983 m.), kyla labai daug diskusijų, kas canyengue yra iš tikrųjų ir kiek likę autentiškumo. Nežiūrint to, galima kalbėti apie įvairius šiam šokiui įtakos turėjusius veiksnius, kurie mums gali daug pasakyti apie tikrojo tango ištakas. Be to, vis dar yra canyengue mokytojų.
* compadrito - uosto priemiesčių rajonų gyventojas, muštynių provokuotojas ir priekabių ieškotojas, emocingas pagyrūnas krentančia į akis apranga: kelnės susiaurintomis klešnėmis á la francesa, trumpas įliemenuotas švarkelis su pintų juostelių apvadais, plačiabrylė skrybėlė, nuleista ant akių ir aulinukai „kareiviška“ pakulne. Daugiau.
* habanerà - ispanų ir kubiečių liaudies šokis; tempas vidutinis, ritmas ryškus, judesiai improvizuojami. Daugiau.
* candombe – muzikinis stilius gimęs Urugvajuje, kurio šaknys Afrikoje. Daugiau.
* “kreolais”nuo kolonijinių laikų Pietų Amerikoje vadinami kolonijose gimę žmonės. “Kreolas” šiuo metu Argentinoje reiškia “vietinis” arba “argentiniečių”.
* payadores – muzikantai kilę iš kaimo, kurie traukdami per gyvenvietes, improvizuodami dainavo ir taip perduodavo paskalas, naujienas. Daugiau.
Tango – tai meditacija judant. Ji leidžia pajusti kūno ir dvasios harmoniją. Tarkim, Indijoje viešas fizinis kontaktas su moterimi tebėra kultūrinis tabu. Tango ir Dzen turi bendrą bruožą – jie abu atranda pasekėjų visame pasaulyje. Neseniai dviem kalbom (ispanų ir anglų) išleista Amerikos korėjiečio Chan Park knyga „Tango Dzen: vaikščiojimas šokis meditacija“ (Tango Zen: Walking Dance Meditation) labai palengvina šių minčių sklaidą. Autorius turi daug patirties su Tango Dzen. Jis to moko jau dešimt metų įvairiose šalyse, ir jo aplankytų šalių sąrašas vis ilgėja. Chan Park sutiko duoti interviu, kuriame jis apibendrina savo ankstesnę ir dabartinę veiklą.
Klausimas: Chan, knyga „Tango Dzen: vaikščiojimas šokis meditacija“ buvo neseniai išleista gerai žinomos argentiniečių leidyklos KIER, ir išleista dviem kalbomis (ispaniškasis pavadinimas skamba „Tango Zen: Caminar y Meditar Bailando“). Kaip šis dvikalbis Tango Dzen knygos leidimas buvo sutiktas Buenos Airėse?
Atsakymas: Esu inžinierius, besidomintis menais, ir 18 metų dirbau NASA (JAV kosmoso programoje). Mano kaip taikomosios srities specialisto išsilavinimas trukdo atsakyti į tokį kokybinį klausimą, juolab susijusį su kultūra, kurią aš dar tik stengiuosi perprasti. Nuo tada, kai pernai atsikrausčiau į Buenos Aires, šoku tango penkis vakarus per savaitę. Pastebėjau, kad KIER leidyklos išleista mano knyga apie Tango Dzen Buenos Airių milongose buvo sutikta šiltai.
Klausimas: Ar mokėte Tango Dzen ir kitose šalyse?
Atsakymas: Pats esu Amerikos korėjietis ir Tango Dzen mokiau Korėjoje, taip pat ir JAV, pasaulinio garso New York Omega universitete, Kirpalu jogos ir sveikatos centre Massachusetts. Tango Dzen taip pat mokiau kituose dviejuose meditacijos ir sveikatingumo centruose, t.y. Rancho La Puerta Meksike bei Villa Unspunnen Šveicarijoje. Nuo 1999 m. vedu Tango Dzen seminarus Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Italijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Kanadoje, Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Olandijoje, Suomijoje, Kinijoje, Singapūre ir Indijoje. Taip, Indijoje prisimenu savo abejones dėl kultūrinių tabu apie viešą fizinį kontaktą su moterimis ir bijojau, kad tai gali stabdyti tango sklaidą, tačiau 2005 m. su savo partnere Eugenia atvykau į New Delhi ir buvome maloniai nustebinti, kad tango grožis buvo ten tinkamai įvertintas ir kad daugumai studentų fizinis kūno kontaktas buvo priimtinas pamokų metu.
Klausimas: Įspūdinga. O kas yra Tango Dzen? Atsakymas: Mano kuklia nuomone, buvimas dabartiniame momente, komfortiškai ir nemąstant, yra bendras tango ir Dzen tikslas. Buenos Airių milongose aš matau žmones šokančius taip, tarsi rytojus neegzistuotų, ir jie nėra užstrigę savo gyvenimų vakarykštėje dienoje. Jie yra dabartyje, besimėgaujantys savimi, savo partneriu ir milongos atmosfera. Muzika šokant leidžia pajusti kūno ir sielos darną, tokią pačią, kurią leidžia pajusti ir Dzen meditacija. Kai siela nurimsta nuo visų minčių ir yra darnoje su kūnu bei muzika ar meditacija, yra patiriama ypatinga dvasinė būsena. Tai nuo senų senovės vyrų ir moterų buvo patiriama dainų, giesmių metu ar ritmiškai mušant būgnus. Būtent tas dvasinis tango aspektas, kurį matau Buenos Airių milongose, yra tai, kuo aš noriu pasidalinti su visu pasauliu.
Vienas iš mano daugelio porteño draugų tai labai gerai apibūdino. Jis sakė: „Kai mes buvome maži, mes kvėpavome oru pilnu tango“. Muzika yra tango šerdis kaip kad meditacija yra Dzen šerdis. Deja, už Buenos Airių ribų, žmonės yra labiau užsiėmę tango žingsnelių mokymusi ir pasirodymais, ir nesistengia suprasti tango esmės. Vakarietiškas materializmas diktuoja, kad „daugiau yra geriau“, ir tango šokėjai visame pasaulyje mokosi vis daugiau ir daugiau tango žingsnių taip beviltiškai bandydami užpildyti vidinę materialistinės visuomenės tuštumą. Aš noriu tai pakeisti, noriu pasidalinti tango esme su visu pasauliu ir mokydamas to aš naudoju Dzen meditaciją. Dzen meditacija nebūtinai turi būti praktikuojama sėdint tam tikroje pozicijoje (meditacija sėdint). Aš mokau vaikščiojimo meditacijos, kuri yra ir buvo praktikuojama budistų. Aš taip pat tikiu (su tuo sutinka ir kiti tango šokėjai), kad tango yra meditacija judesyje ir tinkamai praktikuojama ji įgalina tango šokėjus patirti Dzen momentą šokant. Tai ir yra Tango Dzen. Vėlyvasis Ricardo Vidort sako, kad „Tango yra jausmai“. Aš tikiu, kad jis kalbėjo apie tango esmę, apie ypatingą Argentinos dovaną pasauliui. Kitas argentinietis, kuris padėjo kurti Tango Dzen yra mano draugas ir mokytojas Ruben Terbalca. Mano Dzen mokytojas kartą yra sakęs: „Studijuoti budizmą – tai tyrinėti save, o tyrinėti save – tai yra pamiršti save“. Aš sakau: „Mokytis tango – tai tyrinėti save, o šokti tango – tai pamiršti save“.
Klausimas: Jau tai yra labai gilu. O kas toliau?
Atsakymas: Mano ateitis yra kažkur aukščiau nei žodžiai, bet apie tris dalykus esu beveik tikras. Aš mokysiu Tango Dzen visame pasaulyje; aš įkursiu Tango Dzen programą čia, Buenos Airėse; ir aš lankysiuosi milongose penkias naktis per savaitę, kai tik būsiu grįžęs į savo namus Buenos Airėse.
Klausimas: Ar turi internetinį puslapį?
Atsakymas: Taip, mano knygą Tango Dzen galima nusipirkti ir taip pat rasti informaciją apie vietines Tango Dzen pamokas, mokytojų ruošimo programą ir mano tarptautinį mokymo tvarkaraštį www.tangozen.com. Mano el. paštas yra tangozen@hotmail.com.
Tango Zen. „B.A.Tango“ žurnale 2009 m.
Redakcijos prierašas.
Mika sutiko „atsitiktinai“ Chan Park 2001 m. Vašingtone, JAV.
Jos pakviestas, Chan Park vedė tango seminarą tais pačiais 2001 m. Vilniuje.
Vėliau Chan Park vedė tango seminarus Rygoje ir Liepojoje.
Tango Trojos arklys(klaidingas argentinietiško socialinio tango šokio pristatymas)
Vertė Marija Giedraitytė
Šis straipsnis persiųtas Ruben Terbalcos mūsų tango bendruomenei. Taip pat ir akcentai tekste mėlynai ir raudonai yra jo.
Bet kas, pastaraisiais metais pabuvojęs Buenos Airių milongose žino, kad kone visi ten šoka glaudžiai apsikabinę ir santykinai paprastais žingsneliais, kad bet kokie pagražinimai ten reti, o jei ir būna, tai subtilūs, koją vos vos atitraukiant nuo grindų. Ten šokio esmė yra ryšys su partneriu ir muzika, o ne žingsneliai. Po to, kai tango iš naujo atgimė 1980-aisiais, Argentinos scenos atlikėjai, šokantys kitokį tango, kurį šoka ant scenos, paskleidė tango visame pasaulyje. Dėl to, kad būtent ši tango (sceninio tango) rūšis pernešta į Europą pirmiausia, vadinamieji socialiniai šokiai milongose ne Buenos Airėse visai neprimena Buenos Airių milongų. Laimei, didelis susidomėjimas šiuo šokiu daugelį užsieniečių nuvedė tiesiai į Buenos Aires, kur jie susidūrė su tango kultūra pačiose jos ištakose. Taip socialinis Buenos Airių milongų stilius pasiekė ir ne argentinietiškas kultūras (deja, jis perduotas ne visuomet tiksliai). Taigi nors parodomasis (arba sceninis) tango dabar dominuoja socialiniuose šokiuose už Argentinos ribų, ten taip pat yra ir nemažai žinančiųjų ir apie argentinietiškąjį socialinį tango.
Pastaraisiais metais pačių argentiniečių sukurta nauja tango versija –tango nuevo – buvo pradėta eksportuoti ir toliau eksportuojama kaip kita tango meno forma.Tango nuevo praplečia tango ribas, jame telpa ir socialinio tango, ir sceninio tango, ir kitų šokių elementai. Tango nuevo plečia tango galimybes kaitaliojant apkabinimą (tiek artimą, tiek atvirą), judesių kampus, papildant jį „pasvirusios ašies“ elementais (volcados, colgados). Buenos Airėse yra keletas praktikų (Villa Malcolm, Practica X), kurioje šokamas Tango nuevo. Tačiau išskyrus specialius pasirodymus, Tango nuevo yra retai šokamas tame šimte (jų yra apie 130 per savaitę) milongų, kurios yra Buenos Airėse, o jei ir šokamas, tai dažniausiai užsieniečių, į kuriuos nepritariamai pašnairuoja porteños.
Tango šokėjai, kurie nėra patys buvę Buenos Airėse, gali ir nesuprasti argentinietiško socialinio tango ribų, nes nėra apsilankę vietinėse milongose. Taigi, jie yra neapsaugoti nuo klaidinančio argentinietiško tango pristatymo ir gali to nesuvokti. Tango Trojos arklys – ta dovana, užplūstantitango bendruomenes visame pasaulyje – yra apgavystės priemonė.
Tikriausiai daugiausia nesusipratimų kalbant apie argentinietišką socialinį tango susiję su apsikabinimu. Nors uždaras apsikabinimas yra labai būdingas argentinietiškam socialiniam tango, tačiau ne visi tango esant tokiam apsikabinimui papuola į kultūriškai nubrėžtas argentinietiško socialinio šokio ribas. Daugelis nesocialinių elementų, būdingų sceniniam tango, buvo priimti kaip priklausantys argentinietiškam socialiniam tango. Pavyzdžiui, įvairiausi ganchos gali būti atlikti ir nesuardant apsikabinimo. Kai kurie boleos, kuriuose koja pakyla nuo grindų, gali būti kuo puikiausiai atlikti nesuardant apsikabinimo. Platūs judesiai bei įmantrūs pagražinimai gali būti atlikti nesuardant uždaro apsikabinimo. O volcados? Jos netgi yra pagrįstos uždaru apsikabinimu. Šie elementai pastaruoju metu labai skatinami visokiose reklamose ir slepiasi po terminu „nuevo milonguero“ – tai sukuria įspūdį, kad „tango milonguero“ (terminas, naudojamas tam tikros stilistinės argentinietiško socialinio šokio variacijos apibūdinimui) vystosi ir įtraukia šiuos naujus elementus. Taip iš tiesų nutinka kai kurių tango atlikėjų ir mokytojų repertuaruose, dauguma kurių yra argentiniečiai, mokantys svetur, bet jokiu būdu tarp porteños, šokančių Buenos Airių milongose. „Nuevo milonguero“ neegzistuoja Buenos Airių milongose, išskyrus tik kaip tikruosius šokėjus papiktinantis nukrypimas.
Tad būkite atsargūs su argentiniečiais, nešančiais jums tango dovanas. Jie gali siūlyti Tango Trojos arklį, kažką, kas iš tiesų nėra tai, kas atrodo. Tai apgavystė, kurią iš dalies nulėmė „nuevo“ elementų paklausa už Argentinos ribų. Ši paklausa skatina naujų nuevo elementų įtraukimą i socialinį argentinietišką tango. Tas „nuevo milonguero“ (ar bet kas kita, kas skambėtų kaip besiremiantis Buenos Airių milongomis) gali lemti kultūrinį iškraipymą, kuris yra pavojingesnis nei pats tango nuevo, nes jis gali būti subtiliai (arba nelabai) parduotas kaip argentinietiškas socialinis šokis. Jis mums tampa dar labiau panašus į argentinietišką socialinį šokį, jei jo moko patys argentiniečiai.
Visi šie argumentai yra svarbūs tik tuo atveju, jei kam nors rūpi tiksliai perprasti argentinietiško socialinio tango šokio kultūrą. Jei kas siekia kurti tango formą, kilusią iš argentinietiško socialinio tango, tačiau išlaisvintą iš kultūrinio jos kilmės konteksto ir apimančią elementus, labiau atitinkančius paties šokančiojo vertybes ir lūkesčius, o ne tikruosius – jis, žinoma, yra laisvas taip elgtis. Apgavystė bus tuomet, kai kas nors pristato tai kaip argentinietiško socialinio tango šokio versiją, o tai iš tiesų nėra argentinietiškas socialinis tango šokis.
Ištraukos iš straipsnio pasirodžiusio 2001 sausio mėnesio „Tango Noticias“ numeryje. Tikimės, kad tai bus naudinga ne tik pradedantiesiems.
Apie milongas
Milongos ir praktikos.
Sąvoka “milonga” turi dvi prasmes. Pirmoji – tai socialinio šokio* vakarėlio pavadinimas, kurio metu šokamas argentinietiškas tango. Antroji – specifinis muzikos tipas, artimas tango giminaitis ir pirmtakas, pasižymintis nekintančiu, vienodu, greitesniu ritmu.
Sąvoka “praktika” apibrėžia būtent praktinių užsiėmimų laiką. Jo metu galima padirbėti ir įtvirtinti šokio žingsnelius, kurie buvo išmokti per pamokas ar seminarus. Dažnai tokiuose susitikimuose dalyvauja mokytojai ir besimokantys šokti, kurių galima paklausti apie vieną ar kitą žingsnelį. Praktikos metu visiškai normalu ir priimtina stabtelti ir aptarti žingsnius. Tačiau tai niekada neturėtų vykti milongos metu, kuomet žmonės susirenka pašokti ir gerai praleisti laiką.
* kaip laisvalaikio praleidimo forma viešoje erdvėje, bendraujant ir šokant savo malonumui
Kas yra tanda?
Tanda yra vieningo konkretaus stiliaus dainų ar muzikinių „gabalų“ grupė, kuriuos dažniausiai atlieka vienas orkestras. Tanda suteikia galimybę šokėjams įsijausti į muziką ir su partneriu ja pasidžiaugti daugiau nei vieną šokį. Pagal nusistovėjusią tradiciją, šokėjai šoka visą tandą su tuo pačiu partneriu. Buenos Airėse laikomasi nuostatos – jeigu tanda nebaigiama su tuo pačiu partneriu tai laikoma įžeidimu.
Kas yra Cortina?
Buenos Airėse kortina visuomet yra trumpas ne tango muzikos „gabaliukas“. Kartais tai netgi nėra šokama muzika, kuria užbaigiama viena tanda. Šis muzikinis intarpas pasitarnauja kaip užuomina šokėjams palydėti moterį atgal į jos vietą prie staliuko.
Argentinietiškas būdas pakviesti ir priimti pasiūlymą šokiui
Buenos Aires milongose kviečiant šokiui dažnai neištariama nė žodžio. Vyras žvalgysis po šokių salę bandydamas užmegzti akių kontaktą su moterimi. Moteris taipogi gali inicijuoti akių kontaktą. Jei ji nenori su juo šokti, ji nukreips nuo jo savo žvilgsnį. Jei ji nori šokti su juo, ji išlaikys akių kontaktą, vyras tuo tarpu lengvai linktels galvą parketo link. Jei ji yra nusprendusi šokti su juo, ji pritariamai tai parodys akimis. Tiktai šiame etape vyras turėtų prisiartinti prie moters stalelio ir palydėti ją į šokių salę. Šie formalumai turi daugybę paskirčių ir naudos. Pirmiausia jie apsaugo moterį nuo jausmo, kad ji yra įsipareigojusi šokti su bet kuriuo vyru, kuris priėjęs prie stalelio ją pakviečia šokiui. Antra: vyras išvengia kartaus patyrimo būti atstumtam pakvietus šokiui. Trečia: jei dėl kokios nors priežasties pasikeičia aplinkybės, ir jis ar ji apsigalvoja – niekas niekada to nesužinos.
Šokio etiketas
Šokio linija.
Milongoje šokėjai privalo gerbti šokio liniją ir kryptį – judėjimą ratu prieš laikrodžio rodyklę aplink šokių aikštelę. Jei kas nors norėtų atlikti įmantrias šokių figūras, jas turėtų atlikti centre, o paskui vėl sklandžiai sugrįžti į šokio ratą. Rato kirtimas ar judėjimas įstrižai laikomas nemandagiu elgesiu, kuris taip pat gali kelti ir pavojų.
Šokėjas taip pat niekada nesieks ilgėliau užsibūti vienoje šokių linijos vietoje, nebet to reikalautų išskirtinai ilgos muzikos pauzės! Žingsneliai paprastai turėtų nešti į priekį. Lenktynės rato linijoje, kitų šokėjų pralenkimas laikomas blogu tonu.
Ar galiu šokti įmantrius žingsnelius, tokius kaip Ganchos ar aukšti Boleo?
Paprastai – ne. Šokių aikštelė gali būti pilna žmonių, o tokios figūros yra skirtos pasirodymams, bet ne socialiniams šokiams. Atliekant tokius judesius aikštelėje labai lengva kam nors įspirti. Jeigu inicijuojamas Boleo – saugumo sumetimais jis turi būti labai žemas, moters pėdą (pirštelius) paliekant kuo arčiau grindų.
Muzika groja. Kodėl niekas nešoka?
Senaisiais laikais viengungiai ateidavo į milongas lydimi giminaičių ar įgaliotų žmonių. Laiko akimirka tarp dainų būdavo tas momentas, kuomet poros galėdavo pasikalbėti niekieno neklausomos ir negirdimos. Dažnai būdavo, jog partneriai kalbėdavosi per visą dainos įžangą, kartais trukdavusią iki 30 sekundžių! Būdavo nepakartojamas įspūdis, kai visa salė pakildavo šokiui vienu metu – pasibaigus muzikinei įžangai.
Kalbėjimasis ir mokymas šokių aikštelėje
Tango tai intymus, asmeniškas ir pilnas improvizacijų šokis. Jį šokantis žmogus turėtų sutelkti dėmesį tik į savo partnerį ir muziką. Priešingai nei kituose socialiniuose šokiuose, čia šokio žingsneliai gali bet kada pasikeisti. Akivaizdu, kad mokymas šokių aikštelėje ypatingai trukdo susikaupti ir gali sukelti partnerio susierzinimą bei pavojų kitiems šokėjams. Todėl jis neturėtų vykti milongos metu šokių aikštelėje.
Didžėjus yra tas žmogus, kuris parenka muziką milongai, praktikai ar kokiam nors kitam tango renginiui. Būdamas atsakingas už muziką, jis tuo pat metu tampa atsakingas ir už dalyvaujančių žmonių patyrimą, vakaro „energiją“, sėkmę, ir net būtų galima sakyti – pačios tango bendruomenės raidą. Nuo DJ priklauso, ar smagiai žmonės pasišoks, ir ar jiems milonga (ar kitas tango renginys) patiks. Kai DJ groja aiškaus ritmo ir įkvepiančią muziką, šokėjai daug labiau įsijaučia ir bendra atmosfera prisipildo energijos, entuziazmo. Grodamas tango klasiką didžėjus gali šokančiuosius nuplukdyti į Buenos Airių milongas – būtent tokią muziką ten girdėtume dažniausiai.
Muzika didžėjaujant nėra priemonė pasirodyti. Tikslas yra įkvėpti žmones šokti – nesustojant ir per visą naktį. Didžėjaujant maloniausia yra matyti pilną salę šokančių žmonių ir jausti tiesiog kibirkščiuojančią aplinkos energiją.
2. Muzikos parinkimas
Geriausi tango šokiams yra tie, kurie turi aiškų ritmą ir „užkabina“ jausmus. Laimei, yra daugybė tango, milongų ir valsų, atitinkančių šiuos reikalavimus. Kiekvienas didžėjus elgiasi savaip, ir nėra vieno idealaus būdo ar formulės, kaip didžėjauti. Mums, neesantiems nuo mažens su tango muzika, turbūt reikėtų pirmiausia įgyti šokėjo patirties ir tik vėliau prisiimti atsakomybę už muziką.
Susipažinti su muzika, atrinkti geriausią muziką šokiams – visa tai užima tikrai daug laiko. Kiekvienas orkestras turi puikių ir ne tokių puikių gabalų. Tenka perfiltruoti tą „gryną“ medžiagą ir sudėlioti rinkinį, kuris įkvėptų šokančiuosius. Beje, ne kolekcijos dydis yra esmė. Svarbiausia yra suprasti, ką reiškia šokti, ir žinoti šokančiųjų savijautą, kai grojama tam tikra daina. Tad tenka gana daug laiko praleisti klausantis muzikos, šokant, bandant ją pajusti. Tik tada galima sukurti tokią milongą, kurioje šokti norėtųsi visiems.
Nors didžėjumi dažniausiai būna geriausiai išmanantis tango muziką ir turintis didžiausią jos kolekciją bendruomenės narys, asmeninis skonis ir poreikiai čia nėra svarbiausias dalykas. Sėkmės garantas yra jautrumas grupei ir sugebėjimas per grojamą muziką įsitraukti į bendravimą su šokančiaisiais. Kai kuriais vakarais šokėjai yra pilni energijos ir nori dramatiškų tango, kitais vakarais jiems gal labiau norėsis ramesnės lyriškos muzikos.
Muzikos parinkimą lemia ir šokėjų mėgstamas tango stilius. Mėgstantys šokti uždaroje pozicijoje turbūt norės girdėti aštresnių ritmų – kaip kad atlieka D'Arienzo ir Biagi. Saloninio tango entuziastai norės švelnesnės muzikos – kaip Di Sarli, Fresedo, Canaro ir Sassone. Švelni ritmiška – kaip Caló, Tanturi, D'Agostino ir Troilo, paprastai tinka abiejų tango stilių mylėtojams. Dramatiška aukso amžiaus muzika – ją iliustruotų Pugliese – paprastai grojama vėliau į vakarą. Kai kuriems patiks naujesnė, dramatiškesnė muzika su lankstesniu ritmu – jos pavyzdžiais galėtų būti įvairių „Tango šou“ garso takeliai ar muzika, įrašyta Pugliese ir Piazzolla orkestrų, bet vėliau nei aukso amžius.
Kad ir koks būtų šokio stilius, milongos šerdis yra sudaroma iš tango klasikos šokiams. Tai įrašai, padaryti „aukso amžiaus“ periodu, t.y. nuo vėlyvųjų 1930-ųjų iki ankstyvųjų 1950-ųjų. Tam tikro orkestro atliekama dainos versija tapo šokių klasika dėl svarbios priežasties – ji įkvepia. Netgi kai šokėjai pavargę.
Turint didelę muzikos kolekciją gali norėtis pagroti neįprastų įrašų – nelabai žinomų melodijų ar, priešingai – populiarių, bet atliekamų nepažįstamų orkestrų. Pačiam kolekcijos turėtojui įvairovė gali būti įdomi. Tačiau klausytis yra visai kas kita nei šokti. Kitoniški akordai, netikėti tempai ar kitokie muzikiniai siurprizai klausantis yra tik įdomiau. Tačiau šokti yra lengviau, kai muzika atpažįstama. Tada galima leistis į muzikos detalių interpretacijas, labiau įsilieti į ritmą. Neatpažįstama dainos versija ir nenuspėjama eiga trukdo įsijausti.
Trumpai tariant, norint sėkmingos milongos, rinkinį reikėtų sudaryti iš muzikos, kurią jūsų vakaro šokėjai laiko „Tango šokių muzikos Top 40“. Nereiktų tapti perdėm intelektualiu, neatpažįstamu ar vengti klasikos. Tos pačios muzikos, aišku, kiekvienoje milongoje negrosi, nes būtų nuobodu. Įvairovė atsiranda keičiant muzikos grojimo tvarką, pavieniui įtraukiant gabalus ne iš Top 40 ir kitaip pamiksuojant – bet nepaisant visko, būtent „Topai“ kuria energiją ir nuotaiką.
3. Tikslumo (garso kokybės) beieškant
Vertimas Vikos
Vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria DJ – yra sukaupti ir pasiūlyti pakankamai įvairią muziką, kuri visgi, išsiskirtų priimtinu melodijos autentiškumu, kokybiškumu ir vientisu bei aiškiu muzikos ritmu. Didžiąją įrašų dalį naudojamų milongose sudaro orkestrų, grojusių tango Aukso amžiuje (1930-ųjų pabaiga ir 1950 –tųjų pradžia) įrašytos melodijos. Taip pat tinkamais gali tapti ir kai kurie prieš ir po Aukso amžiaus sukurti įrašai.
Naujokai DJ‘ai dažnai greitai susiduria su problema grodami per sudėtingus ar neautentiškus, prastos kokybės įrašus. Juos atbaido muzika primenanti senovinių animacinių filmukų garso takelius. DJ‘ai galbūt yra linkę manyti, kad mes, patyrę tango šokėjai, šokame pagal muziką, kurią įsivaizduojame girdintys, o ne pagal tą, kuri yra iš tiesų girdima kiekvieno normalaus klausytojo.
Bet čia naujokai gali būti palyginti su kanarėlėmis kasykloje, pranešančiomis rūdakasiams apie nuodingas dujas. Net ir labiausiai patyręs šokėjas greitai ims nuobodžiauti nuo pernelyg dažnai leidžiamų prastos kokybės, neautentiškų melodijų. Laimei, DJ‘us gali stipriai pagerinti milongoje grojančios muzikos garso kokybę kruopščiai suplanavęs ir mažumėle padirbėjęs prie grojaraščio.
Pirmasis žingsnis būtų – garso „takelio“ gerinimas, naudojant palyginus gerą įrangą. Geriau naudoti kompaktines plokšteles, nei mažesnio tikslumo ir kokybės media, įrašytą žemo dažnio bitų sistemoje. DJ galėtų padirbėti ieškodamas geriausiai skambančių populiarių tango muzikos įrašų. Klausydamas įvairių pakartotinai išleistų klasikinės tango muzikos įrašų, aš girdžiu esminius garso kokybės skirtumus. Iš visos gausybės įrašytų Aukso amžiaus melodijų, pagal garso kokybę, įrašus reitinguočiau taip (pradedant geriausiu):
1. RCA Victor 100 Años (limited titles),
2. Solo Tango/FM Tango (limited titles), Danza y Movimiento (limited titles),
3. EMI Reliquias, Tango Argentino, EMI, RCA, Music Hall,
4. Blue Moon, El Bandoneon,
5. Magenta, Harlequin, Club Tango Argentino.
DJ turėtų žinoti, kad muzikos įrašai, įrašyti prieš Aukso amžių yra gerokai riboti tikslumo (kokybės) atžvilgiu, todėl juos reikėtų leisti pakankamai retai. Ciriaco Ortiz, Orquesta Tipica Victor, Julio De Caro, Francisco Lomuto, and Band Municipal de la Ciudad de Buenos Aires (tik keletas vardų) įrašė puikią muziką, bet bent šiek tiek dažnesnis jos pasirodymas grojaraščiuose daugumai gali greitai įgrįsti ir varginti. Nebent tai būtų tango muzikos istorikai, teikiantys pirmenybę pokalbiams bei straipsnių rašymui, o ne šokimui. Muzika, įrašyta tango Aukso amžiuje, yra nepalyginamai geresnės kokybės (tikslumo) bei turinti vientisą ir gryną šokio ritmą.
4. Kodėl Aukso amžiaus muzika dominuoja daugumoje grojaraščių?
Daugumoje milongų grojaraščiuose vyrauja Aukso amžiaus įrašai. XX a. pirmoje pusėje Argentinoje tango muzika ir socialiniai šokiai vystėsi kartu.Taip kaip juda šokėjų kūnai, kojos ar pėdos priklausė nuo muzikos ir judesių įvairovė argentinietiškame tango buvo savotiška muzikos išraiška. Tuo tarpu nuo 1950-ųjų vidurio iki pat 1980-ųjų vidurio argentinietiško tango muzika ir socialiniai šokiai vystėsi atskirai vienas nuo kito. Pasibaigus aukso amžiui, tango buvo išstumtas į mažus gyvenamųjų kvartalų klubus ir privačius apartamentus, kur negalėjo pakankamai plačiai ir intensyviai vytytis, o muzikiniai įrašai buvo tebegrojami iš Aukso amžiaus laikų. Tuo pat metu, tango atliekantys orkestrai ėmė orientuotis į koncertų sales, auditorijas. Atitinkamai kito ir jų muzika, kuri vis daugiau įgijo koncertinį skambesį, visiškai nepritaikytą šokiui.
Atsinaujinus poreikiui šokti tango socialiai (kaip viešai bendravimo ir laisvalaikio praleidimo formai), šokėjai atrado ir senąsias Aukso amžiaus įrašų melodijas. Įrašų kompanijos, prisitaikydamos prie atsiradusio susidomėjimo tango, pradėjo leisti daugybę tango klasikos įrašų kompaktinėse plokštelėse. To pasekmė – Aukso amžiaus tango muzika vis dar dominuoja milongose praėjus daugeliui metų nuo tų melodijų sukūrimo.
Kaip ten bebūtų, nauji įrašai taip pat atsiranda. Jei tango šokis išliks pakankamai populiarus, tai bus paskata atsirasti naujiems įrašams, muzika savo ruožtu ims vystytis, palaipsniui išstumdama dalį Aukso amžiaus įrašų. Visgi, muzika nepavaldi laikui, ir daugybė Aukso amžiaus laikų įrašų yra pernelyg geri, kad būtų išimti iš grojaraščių.
5. Tango muzika „Aukso amžiui“ praėjus
Laisvas Marijos vertimas
Didžėjui, kritiškai peržvelgus savo turimą įrašų kolekciją, anksčiau ar vėliau iškyla kokybės poreikis. Iš pradžių jis gal bandys atsirinkinėti geresnės kokybės įrašus iš klasikos, bet netrukus vis tiek ims dairytis kažko, kas įrašyta vėliau (ir gerokai vėliau) nei vadinamasis „Aukso amžius“. Vėlesnių įrašų kokybė tikrai garantuota. Deja, skambesio paletė – nuviliančiai siaura. O tokie įrašai, kai modernūs orkestrai atkuria aukščiausios kokybės tango garsą yra tikrai reti.
Be minėtos siauros skambesio paletės, dar svarbesnė yra vėlesnėje tango muzikoje įvykusi transformacija, kuri ją pavertė ne visuomet tinkančią šokiams. Netgi tie orkestrai, kurie pratęsė savo veiklą ir pasibaigus klasikinei epochai, perėjo prie klausymuisi skirtos (arba kitaip – koncertinės) muzikos. Šį muzikos skambesio pokytį gerai iliustruotų Troilo orkestro įrašai. Ankstyvieji, t.y. įrašyti „aukso amžiaus“ metu, pasižymi aiškiais šokio ritmais ir neabejotinai gali būti priskirti socialinio šokio klasikai. Vėlesni (o juos patyręs didžėjus išsitraukia retai) – traukia atlikimo virtuoziškumu ir yra skirti klausymuisi.
Kai kurie orkestrai – Sassone, Varela, Garcia ir Francini/Pontier – kuria koncertinę muziką su sodria, pilna ir dramatiška orkestruote – tai panašu į muziką, įrašinėtą „aukso amžiuje“. Bet nors ir tarp jų grojamų „gabalų“ rasime keletą perliukų – tarkim, Varelo „Palomita Blanca“ – dažniausiai šiems įrašams trūksta pulsuojančios „aukso amžiaus“ energijos, skambesys kartojasi ir jie imtų skambėti tiesiog nykiai, jei būtų leidžiami bent kiek dažniau nei retsykiais.
Pugliese, Piazzola ir Salgan orkestrų atliekama muzika atspindi „progresyvesnės“ koncertinės muzikos pradžią. Ji pasižymi sudėtingesne ritmika ir melodijos raida. Kūriniuose išgryninama drama – per pauzes, per ritmo kaitą. Pavyzdžiiu, Pugliese stiliui yra būdingas stiprus marcato (tai ritmas, kuriame ypač pabrėžiamos kai kurios natos); laviravimas ritmu yra kiek retesnis. Mažesni orkestrai – tokie kaip Piazzola ar kiti, pasekę jo pavyzdžiu, dramą kuria staigiais tempo pokyčiais ir/arba rubato (t.y. lankstus tempas, nebūtinai į taktą). Šias dramas sudėtinga sušokti. Ką iš šios „progresyvinės“ muzikos būtų galima panaudoti šokiams – tai vėlyvasis Pugliese, vėlyvasis Troilo, Sexteto Tango, Orquestra Color Tango, Sexteto Sur, Nuevo Quinteto Real ir New York Tango Trio. Jie geriausiai tinka apynakčiu, kai šokėjus jau traukia žaisti su pauzėmis ir ritmo lėtinimu/atsisakymu. Vėlyvam vakarui geriausia būtų Pugliese, nes jo orkestro įrašų kokybė nebloga, o taip pat yra šokio ritmas. Muzika, atliekama kitų šiuolaikiškesnių orkestrų, daugiau įvairovės vargu ar pridėtų.
Daug žadančia muzika galima būtų vadinti bandymus atkurti „aukso amžiaus“ skambesį – tai apimtų visus šiuolaikinius įrašus, atliekamus „aukso amžiaus“ stiliumi. Dauguma tokių orkestų groja kaip Osvaldo Pugliese, tačiau dabar atrastume ir imituojančių Juan D'Arienzo, Carlos Di Sarli ir Miguel Caló stilių. Lyginant su „aukso amžiumi“, šie įrašai yra šiek tiek sudėtingesni ir juose kiek daugiau dramatiškumo, tačiau šokio ritmas yra aiškus ir įrašymo kokybė neabejotinai daug aukštesnė nei senųjų.
6. Neotango
Dar visai neseniai muzika milongoms buvo atrenkama tik iš klasikos. Be to, ir daugelis šiuolaikinių tango orkestrų savo repertuarus daugiausia kūrė iš „aukso amžiaus“ kompozicijų. Tačiau XXI a. atnešė naujoviškus renginius, naujesnes technologijas, keletą naujų instrumentų ir kartu – neišvengiamą muzikos evoliuciją. Ši raida skatino muzikantus naujai pažvelgti ir į tango. O ir šokėjai ieško naujų išraiškos būdų.
Kai kuriose Buenos Airių, Europos ir JAV milongose DJ į savo klasikos grojaraščius įtraukia neotango. Neotango sudaro du muzikos žanrai: tango-fusion (žodis „fusion“ reiškia suliejimą, susijungimą) ir alternatyvusis tango. Tango-fusion žanre įprastas tango ritmas ir instrumentuotė yra apjungiami su kitokios muzikos tradicijomis, šiuolaikiniais instrumentais ir elektronika. Taip siekiama sukurti modernią ir kultūrą atspindinčią pasaulinę tango muziką, kuri turėtų šokių muzikos/klubinį skambesį. Keletas žinomesnių tango-fusion atlikėjų būtų Gotan Project, Bajofondo Tango Club ir Carlos Libedinsky. Alternatyviojo tango muzikos žanras – tai kitokia nei įprastinė tango muzika arba ne tango muzika, pagal kurią galima dėlioti tango žingsnelius.
Iš vienos pusės, neotango vakarui prideda kokybės, įvairovės ir kažko „šiek tiek kitokio“; taip pat galimybę labiau susisieti su bendra publika. Iš kitos pusės – tai tiesiog muzika, kurios metu įmanoma atlikti tango žingsnius. Neotango naudojimas didžiąja dalimi priklauso nuo milongos šokėjų. Kai kuriems ji patinka ir yra laukiama, tradicionalistus ji erzina. Neotango muzika veiksmingiausia turbūt ją retsykiais paleidžiant vėlyvo vakaro metu, o ne kuriant iš jos programos šerdį. Per milongą galima būtų paleisti Piazzola ar pan. – pasiklausymui – žmonėms patinka išgirsti kažko naujo. Tačiau šios muzikos ritmai tikrai yra provokaciniai ir nelabai sušokami. Ne tango muzika neabejotinai yra žymiai įvairesnė, tačiau vis tik ji geriausiai tinka po to, kai šokėjai jau buvo panardinti į klasiką. Tik tuomet galima jiems pasiūlyti tango subtilybes ir jausmus reikšti tingesniais ir nepastovesniais ritmais, dominuojančiais alternatyviajame tango.
Populiariausiuose šokiuose neišvengsime susigrūdimų (ir nieko keista!). Spūstis šokių aikštelėje gali tapti ir vienu smagiausių dalykų – tai šansas patirti „grupės dinamiką“ (pavyzdžiui, Pugliesio aistroje ir lėtume susilieti ne tik su savo partnere (-iu), bet ir su supančiomis poromis, ir galiausiai – visa šokio erdve). Taip tango kilstelėtume dar vienu laipteliu link tobulumo.
Ko sieksime? Malonumo ne tik sau ir savo šokėjai (-ui), bet ir visiems kitiems begrūdantiems.
Yra keletas variantų. Gal reikės šiek tiek pasitreniruoti, bet nepasiduokite. Rezultatas - visų džiaugsmas ir gal net „grupinio transo“ patyrimas. Štai keletas paprastų etiketo taisyklių.
IMPROVIZACIJOS GRINDŲ TEMATIKA
Kaip ir daugelyje kitų socialinių šokių, šokimo linija šokių aikštelėje yra PRIEŠ LAIKRODŽIO RODYKLĘ. Tango šokiui menamas grindų žemėlapis būtų iš aikštelės vidurio plintantys koncentriniai apskritimai. Susidarius spūsčiai, pora ištisas 3 min (ar kiek trunka daina) šoka savo „takelyje“ iš jo neiškrypstant.
Kam to reikia?
Kai yra daug šokančiųjų, kiekvienas pageidautų apsiskaičiuoti savo disponuojamo grindų ploto koordinates. Einant prieš laikrodžio rodyklę savo „takeliu“, įmanoma nusimatyti šokio erdvę ir išvengti netikėtų kitų porų įsiveržimų iš kairės, iš dešinės, iš nugaros ar net iš priekio! Susiklosčius aplinkybėms, kai prasilenkti yra būtina, sukite į kairę nuo poros priekyje ir tęskite šokį kitame vidiniame rate.
Kodėl lenkimas daromas iš kairės?
O todėl, kad lyderiams (išskyrus labai aukšto ūgio) iš dešinės susidaro „akloji dėmė“ dėl jų galvos padėties. Apskritai geriausia taktika būtų kitų porų neaplenkinėti.
Ką daryti, jei priekyje vinguriuojanti pora juda baisiai lėtai, o jūs desperatiškai siekiate išlikti savo takelyje?
Daugybė išeičių!
Pirma. Eikite mažais žingsniukais.
Antra. Šokite pagal muziką vienoje vietoje.
Trečia. Paįvairaukite greitais minkštais posūkiais arba ritmiškais subtiliais stabtelėjimais.
Ketvirta. Naudokitės kampais – juose yra šiek tiek vietos.
Penkta. Pėdų nekelkite nuo grindų (ypač kulniukų). Kojų švysčiojimai ir į viršų nukreipti kulniukai gali kelti pavojų!
Šešta.SVARBU! Nejudėkite prieš šokimo kryptį.
Kai priešakyje esanti pora žengteli pirmyn, užpildykite likusį tarpą, kad ir už jūsų esanti pora nestypčiotų vietoje (vert. past. genialumas slypi paprastume).
Įvairiuose festivaliuose, kai glaudžiai susispiečia geriausi šalies šokėjai, gražu stebėti vienu ritmu judantį šokėjų „traukinuką“. Toks šokis sukelia ne tik malonius pojūčius, bet ir visapusiškos pagarbos santykį tarp vagonų (pardon, šokėjų).
Tad tanguokite pirmyn! Nebūtina apriboti savo šokėjiškumo susigrūdusioje šokių aikštelėje. Priešingai, siekis išsitekti šokiui mažoje erdvėje – postūmis kūrybiniam proveržiui.
Prieš 30 metų tango nebuvo akrobatinis triukas. Jis nebuvo pavaldus įvairioms šokio schemoms ar choreografijai, o moteris nebuvo vien tik sekanti vyro žingsnius. Ji buvo ta, kuriai buvo skiriamas pats tango šokis.
Maždaug tuo metu Argentinoje, diktatūros laikotarpiu, daugybė milonguerų nustojo šokti. Jie pavargo nuo nuolatinių valdžios tikrinimų ir policijos stebėjimų. Dauguma jų grįžo į savo kvartalų klubus, kur turėjo šokti su savo kaimynėmis, pusseserėmis, draugų seserimis ir kurias akylai stebėjo jų motinos. Tai buvo siaubingai nuobodu. Tuo metu vyrukai lenktyniaudavo tobulinant savo meistriškumą, ir bėgant metams išgrynindavo savo šokį: pradedantieji, nesuvokdami kaip šokti, šokdavo 20-ties žingsnelių kombinacijas. Kai jie pajusdavo daugiau, šokdavo 10-ties. Galiausiai, kuomet jie suvokdavo ką daro, šokdavo tik 5-kias, bet tikrai aukštos kokybės žingsnelių kombinacijas. Visą kitą jie mokėsi iš tuometinių orkestrų – mokėsi vedimo vingrybių šokio aikštelėje, tikslino ritmo pojūtį. Labai dažnai jiems nusišypsodavo laimė šokti pagal gyvą muziką tokių geriausių orkestrų, kaip Osvaldo Pugliese, Anibal Troilo, Juan D'Arienzo, Francisco Canaro, Alfredo Gobbi, etc.
Vėliau viskas pasikeitė – tango tapo triukų, pozos įkaitu ir buvo įspraustas į choreografijos rėmus. Ir tango tapo kurčiųjų šokiu. Kartais šiais laikais, tango aikštelė atrodo kaip karo laukas. Moterys, savo ruožtu, prarado galimybę pasirinkti sau šokio partnerį. Vyrai pačiumpa jas nuo stalo, kaip vaisius iš supermarketo dėžių. Kuomet, galų gale, dalis milonguerų, jų tarpe ir aš, grįžome prie šokio, norėjome būti madingi ir mokytis choreografijos. Bet tai daryti jau buvo per vėlu – mums buvo daug svarbiau moters įvertinimas negu besižavinčių žiūrovų dėmesys. Moterys pirmenybę teikdavo seniesiems milonguero ir tik po to šokdavo su jaunais. Net jei mes esame su pilvukais bei nuplikę, mes, milongueros, einame aukštai pakelta galva, nes daugybė moterų nori šokti su mumis. Kartais išgirsite sakant, jog tango milonguero stilius mirs su paskutiniu išėjusiu amžinybėn milonguero. Hmm, panašu, jog taip teigiantieji nežino - paskutiniajam milonguero tik 17 metų ir jis jau moko šokio paslapčių.
Šiais laikais mes šokame pagal seniai išėjusių dainininkų ir senųjų orkestrų melodijas. Didžiųjų atlikėjų sūnūs, deja, vaikystėje savo tėvų muzikos nesiklausė. Dėl tos priežasties, šiandien nėra naujos tango muzikos pagal kurią butų galima šokti. Šiuolaikiniai orkestrai neriasi iš kailio norėdami pritarti atlikėjui, priešingai negu anksčiau, kai dainininko balsas būdavo paprasčiausiai tik dar vienas instrumentas visame orkestre.
Kai kurie sako – tango plečiasi. Kiti sako – jis tunka. Aš manau, kad jis apsunkęs, kaip žmogus, kuris persivalgė. Laimei, milonguero pavyzdžių vis dar yra. Ir tikrai ne dėl atsitiktinumo ar vaikantis mados, mūsų ir kitų šalių jauni žmonės šoka glaudžiame apsikabinime. Norėdamas sklęsti šokyje, turi tvirtai „įsižeminti“. Mes, Pugliese gerbėjai, įaugame pėdomis į žemę ir skrendame savo torsais. Juk nėra jokio kito būdo iššokti tylą ir pauzes. Su D‘Arienzo tu šoki įjungęs 4 pavarą, su Pugliese – pirmąją. Su D‘Arienzo tu pakyli posūkiuose, o su Pugliese – lėtini juos. Tango – tai sušoktas jausmas. Taip kaip negalima įsprausti jausmo į jokius rėmus, taip negalima tango įsprausti į choreografijos rėmus. Jūs galite sušokti meilę, įniršį, laimę, malonumą – bet kurią emociją. Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus.
Vyrukai, norėdami šokti tango, privalote įsiklausyti į moters širdį.
Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998, lapkritis
Goda Denapienė: „Kad noriu šokti tango, sako mano akys“
lrytas.lt2007-08-28 05:05
Tai, ką seniai manėme apie tango šokančias poras, patvirtinta moksliškai: šis šokis atitolina senatvę! Jeigu šokate tango, tikėtina, kad sulaukę brandaus amžiaus būsite jauni ne tik siela, bet ir kūnu.
„Negana to, tango subalansuoja ryšį su aplinka, o ypač - moterų ir vyrų santykius. Kalbu apie tai drąsiai, nes esu ištekėjusi ir nemanau, kad šis šokis priverčia žmogų būti neištikimą“, - šypsosi vilnietė gydytoja ir tango mokytoja Goda Denapienė.
Septynerius metus šokdama tango Goda išmoko neįtikėtinų dalykų - jausti savo partnerį, tačiau neištirpti jo glėbyje. Paklusti, bet neprarasti savo individualumo. Net jeigu partneris daro klaidų, ji išmoko jų nekartoti. Tai jai labai praverčia ne tik šokių aikštelėje, bet ir gyvenime. „Gal to išmokstama bėgant metams, bet iš tiesų tapau ramesnė, ėmiau labiau pasitikėti savimi, pajutau gyvenimo pilnatvę, harmoniją“, - sako tango savo gyvenimo būdu pavertusi žavi moteris.
- Net neabejojame, kad harmonijos šokių aikštelėje siekiate su ypatingais vyrais. Tokių gatvėje ar krepšinio tribūnoje nepamatysi...
- Savo gyvenimą ir aplinką kuriame pačios. Jei ypatingų vyrų jūsų aplinkoje nėra, reikia juos... susikurti. Visame pasaulyje šokančių vyrų yra nedaug. Tai problema, su kuria aš irgi susidūriau, bet ją išsprendžiau savaip. Kai pradėjau šokti tango, Lietuvoje beveik nebuvo tango mokančių šokti vyrų. Pasakiau sau, kad šokėjus turiu pati užsiauginti, ir tai padariau. Dėl to net išmokau vyro partiją. Išlošiau du dalykus: visų pirma į mano tango mokyklėlę atėjo daugiau žmonių, antra - atsirado vyrų, su kuriais dabar pati galiu šokti. Kas jų padėjo prisivilioti? Jų pačių moterys (juokiasi).
- Atrodo, kad tango greit užkariaus madingiausius Vilniaus šokių klubus. O kaip pasaulyje?
- Šio šokio populiarumas banguoja. Argentinoje jis buvo populiarus prieš 100 metų. Paskui išpopuliarėjo Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje, net Suomijoje. Apie 2000-uosius tango banga atsirito į Lietuvą. Nors susidomėjimas neslopsta. Visame pasaulyje nuolat rengiami tango festivaliai - ir mažiau, ir daugiau žinomi. Ir žemesnio, ir aukštesnio lygio. Graikijoje, Švedijoje, Lenkijoje... Tango šokamas be pertraukų visus metus. Atsiranda naujų tango stilių. Ypač populiarėja „tango nuevo“ - tango sintezė su elektronika, džiazu, Lotynų Amerikos ritmais. Nors visuose tango vakarėliuose - milongose - skamba tango klasika, bet prasiveržia ir kitokia muzika. Nesivystydamas tango numirtų.
- Kodėl pas mus tango laikomas moterų, o ne vyrų šokiu?
- Tai priklauso nuo kultūros. Moterys dvasingesnės, imlesnės grožiui, plastiškesnės. Vyrai - santūresni. Ne tik pas mus - visame pasaulyje moterys skundžiasi, kad yra mažai tango šokančių vyrų. Jį šokančių moterų yra kelis kartus daugiau. Aš nenoriu peikti lietuvių vyrų ir visiems dėti antspaudo, bet nepamirškime, kad Lietuvoje vyras nuo seno turėjo būti tvirtas, nerodyti emocijų. Tango - emocionalus, inteligentiškas šokis, ir jį išimtiniais atvejais šoka tik dvasios aristokratai. O mūsų inteligentija ir aristokratija buvo sunaikinta.
- Kodėl užsimanėte išmokti tango? Gal šokate ir kitokius šokius?
- Pomėgis šokti man genetiškai nulemtas. Mano tėvukas gerai šoka, mama - irgi. Bet ji - senos kartos žmogus, buvo atsidavusi šeimai ir neketino aukoti laiko dėl pomėgio.
Aš šoku nuo ketverių metų. Mokykloje, universitete. Buvo laikas, kai su vyru pusmetį, tiek, kiek jis galėjo tverti, lankėme pramoginius šokius. Buvome ką tik vedę ir jis tenkindavo visus mano norus (juokiasi)...
2000-aisiais, ruošdamasi rašyti disertaciją, išvažiavau į stažuotę Vokietijoje. Draugai mane pasikvietė į tango vakarėlį. Tas šokis mane taip užbūrė, kad nieko nelaukusi priėjau prie geriausiai šokančio vyriškio (pasirodė, kad tai buvo tango mokytojas) ir paprašiau keleto pamokų, už kurias tada atidaviau dalį savo stipendijos. Po dviejų mėnesių grįžau suliesėjusi dešimčia kilogramų, užtat tiek prisišokusi! Tai buvo pirmoji auka, sudėta ant tango aukuro (juokiasi).
- Kaip į naują pomėgį reagavo jūsų vyras?
- Aišku, prireikė kelerių metų, kol mano vyras šiuo atžvilgiu tapo man tolerantiškas. Kai jis bambėdavo, sakydavau: „O tu užsiimi povandeniniu nardymu, su draugais važiuoji, kur ir kada nori, ir aš tavimi pasitikiu“. Jis ilgai pyko, bet kartą gimtadienio proga man padovanojo magnetofoną - kad per tango pamokas galėčiau leisti muziką. Supratau, kad jis pasidavė. Dabar, jeigu iš milongos grįžtu po vidurnakčio, jis mieguistas pakelia galvą ir tepaklausia, ar gerai pasišokau (juokiasi).
- Kur mokotės šokti tango? Gal stengiatės išmokti vis ką nors nauja?
- Kartą per metus į Lietuvą būtinai atvažiuoja užsieniečių tango mokytojų, ir galimybė pasimokyti tikrai atsiranda. Jie mane dažnai pagiria, padrąsina ir pamoko naujų žingsnelių, kuriuos atlieku savo namuose su šluotomis. Prie spintos prisirišu virves ir su jomis šoku. Kas nors pamatytų, tikrai pasakytų, kad man protas pasimaišė (juokiasi). Mano šeima iš manęs pasijuokia, bet nepiktai.
- Esat darbuose paskendusi gydytoja gastroenterologė. Dirbate televizijoje, šokate tango, esate žmona ir mama. Kaip viską suspėjate?
- Tai - suderinami dalykai. Man patinka mokytis ir mokyti kitus - mokyti šokti tango, dirbti su studentais, ko nors mokyti savo vaikus. Matyt, esu mokytoja iš pašaukimo. Darbas Lietuvos televizijos sveikatos laidoje „36,6“ prieš kelerius metus man irgi buvo pamoka. Jau trečią sezoną dirbsiu TV3 laidos „Sveikas žmogus“ medicinos redaktore. Man patinka pačiai filmuoti, sėdėti montažo kambaryje. Televizijoje turiu galimybę skleisti informaciją, kuri žmonėms labai svarbi.
- Kokie žmonės renkasi šokti tango?
- Tango pamokas pas mane ir kitus mokytojus (kuo jų daugiau, tuo geriau) lanko žmonės, mėgstantys dviračius, bėgimą, slidinėjimą, keliones. Daugelis filmuoja, fotografuoja, turi kitokių pomėgių. Yra žmonių, kurie pabando šokti tango ir nutaria: „Ne, tai ne man“. Ir yra tokių, kurie suserga tango. Vieni lengva forma, kuri gerai dera su kitais jų darbais, verslais, kiti - labai sunkia forma, nes tango tampa jų gyvenimo tikslu. Jie eina iš milongos į milongą, iš seminaro - į seminarą... Tai - tam tikra priklausomybė. Bet tai geriau nei narkotikai, alkoholis ar kazino.
Džiaugiuosi, kad man jau nebereikia organizuoti tango vakarėlių, iš užsienio kviesti mokytojų. Šią veiklą iš manęs jau perėmė su tango labiau susiję Irmantas Bačelis, Eduardo Gimenezas. Nors esu prasmegusi medicinoje, juos visada palaikau, ateinu į milongas. Ir patys šokėjai tapo aktyvesni - ieško salių ir muzikos, jau susibūrė į tvirtą branduolį. Gerai šokančių tango Vilniuje yra apie 10 porų. Į repeticijas susirenka apie 15-20. Vilnius - mažas miestas, ir šokančiųjų tango kol kas nėra daug. Užsienyje į milongas susirenka labai daug žmonių.
- Kaip vyksta tos milongos? Kur jums teko lankytis?
- O, ne viename mieste: Berlyne, Freiburge, Drezdene, Magdeburge, Barselonoje, Romoje, Sorente, Bolonijoje, Paryžiuje... Visur yra savų ypatumų. Šiaurės Vokietijoje žmonės šoka labai tvarkingai. Vokietijos pietuose tango laisvesnis, subtilesnis. Prancūzai šoka labai rafinuotai, jų tango primena sklendimą erdvėje. Geriausiai tango šoka italai. Jie labai plastiški, jaučia muziką, vyrai gerai supranta moteris.
- Kaip svetimame mieste susirandate milongą?
- Sužinau internete, o salę randu intuityviai. Atsidūrusi netoli reikiamos vietos, įtempiu ausis ir klausau, ar nesigirdi tango muzikos. Jei išgirstu, einu jos link kaip katinas, užuodęs lašinių kvapą (juokiasi). Muzika vis garsėja, aš artėju ir pamatau šokančius žmones. Paprastai ten susirenka įvairūs žmonės. Įvairūs kultūrų prasme, tautybių ir tikėjimų. Vokiečiai, italai, ispanai, švedai šokdami kartu labai gerai jaučiasi.
O kokių porų ten gali pamatyti! Subrendusi moteris ir jaunas vyras. Homoseksualų pora. Moteris su moterimi. Visi vieni kitiems tolerantiški. Nė karto milongoje užsienyje nemačiau girtų žmonų. Daugeliui bokalo alaus ar stiklo vyno užtenka visam vakarui! Prisigėręs nepašoksi!
Įsitikinau, kad milongose labai saugu. Aš visada kuprinėje nešiojuosi fotoaparatą, vaizdo kamerą, bankų korteles, piniginę. Jei mane pakviečia šokti, viską palieku ten, kur sėdėjau, bet niekas niekada nedingo.
- Milongos neįsivaizduojamos be tango įkvėpėjo Astoro Piazzollos muzikos. Ar paprastam šokėjui lengva pagal ją šokti?
- Tikrai nėra lengva. Tai daugiabalsė, daugiapakopė, sudėtinga muzika. Sunku, bet įmanoma. Tiesa, tango galima šokti ir ne pagal tango muziką - pagal „Pink Floyd“, „The Beatles“. Kažkada per repeticiją sugedus magnetofonui įsijungėme radiją ir labai smagiai šokome pagal Joe Dassino dainas. Nesvarbu, pagal ką šoki tango, - svarbiausia šokti iš širdies.
- Dažnai lankotės milongose. Tikriausiai žinote, kaip tapti milongos karaliene?
- O kam ja tapti (juokiasi)? Aš už tai, kad visos moterys būtų karalienės! Į milongas renkasi visokios moterys - žemos, aukštos, liesos, apkūnios, jaunos ir brandaus amžiaus, bet visos yra ypatingos. Vienos puikiai jaučiasi dėvėdamos suknelę atvira nugara ir avėdamos batelius su aukšta pakulne, kitos - dėvėdamos dalykinę ar sportinio stiliaus aprangą.
Apranga nesvarbi. Svarbu žvilgsniu pasakyti, kad nori šokti. Bet tas žvilgsnis neturi būti gašlus, provokuojantis. Jis turi byloti: noriu šokti. Tu šypsaisi kitame salės kampe stovinčiam vyriškiui, jis nusišypso tau, ir jūs susitinkate salės viduryje...
- Gal žinote paslaptį, kodėl vyrai vienas moteris šokti kviečia ypač dažnai?
- To reikia klausti pačių vyrų (juokiasi). Aš irgi nežinau, dėl ko mane kviečia šokti, bet pati, jei pamatau gerai šokantį įdomų vyrą, niekada nekompleksuoju, einu prie jo ir pakviečiu. Jei matau, kad vyras - tik gražiai šokantis narcizas, norintis pademonstruoti save, o moteris jam tėra žiedas ant jo rankos, kad tokį pakviesčiau - nėra jokių šansų.
- Tarkime, partneris labai patiko, gerai sekėsi šokti, bet tenka skirtis ir pasakyti: „Viso gero!“ Ar jo vėliau nepasiilgstate?
- Kaip čia pasakius... Iš tiesų pasiilgstu ne partnerio, bet tango su tam tikru partneriu. Su labai patikusiais vėliau susirašome, bet vien dėl tango negaliu skristi į Romą. Niekada niekur nevažiuoju pašokti. Bet jeigu vykstu į konferenciją, būtinai pasinaudoju tokia galimybe.
- Tango - labai aistringas šokis. Kaip į tai reaguoja nešokančios šokančiųjų pusės?
- Žinoma, jeigu kas nors turi nepadorių minčių, žiūrėti į veidais susiglaudusius šokėjus nelengva. Bet argentiniečiai mokytojai mums visada sako, kad šokėjai prieš šokį turi apsikabinti kaip seniai nesimatę draugai, broliai ir seserys. Buvo atvejis, kai prie manęs prilipo vienas gašlus tipas, todėl jau po pirmojo šokio jam pasakiau: „Viso gero!“
- Juokaujama, kad tikras tango šokėjas iš milongos neišeina su jam patikusia dama. O jeigu išeina, tai pro atskiras duris...
- Milongoje, kaip ir gyvenime, atsitinka visko. Gal yra žmonių, kurie eina susirasti antrosios pusės, bet dauguma ateina šokti. Man labai patiko vienos moters pasakymas: „Mokytis šokti tango dėl sekso tikrai neverta. Seksu užsiimti daug paprasčiau“.
- Gal svajojate aplankyti Argentiną ir pašokti tango su argentiniečiu?
- Argentiną pamatyti tikrai labai noriu, tik nežinau, kaip tai padaryti su gydytojo atlyginimu. Tikiuosi, kada nors kelionei susitaupysiu.
2006 m. Ryga.