Lina Pavalkytė. Mikas ir Antje apie save ir tango. 2011 04 25

    .........................................................................................................................

Tango Provanse. 2011 m. vasaris

Sveiki tango aistruoliai,

Jau penkti metai kaip aš įsikūriau Aix en Provance, maždaug Šiaulių didumo mieste, kuris randasi 25 km. nuo Marselio, Provanso sostines. Šokti pradėjau dar gyvendama Paryžiuje. Sorbonos universitete bestudijuodama istoriją pasirinkau vieną iš kursų: sportą, ir labai nustebau pamačiusi, kad vietoje tradicinių sporto šakų galima mokytis šokti: salsą, roką, džiazą ir argentinietišką tango. Taip, kad tango pradėjau šokti norėdama gauti geresnį pažymį ir išlyginti savo studijų vidurkį. Mano mokytojas Sorbonoje, Jean Claude Serre, kilęs iš Nimo, o šis miestas po Paryžiaus laikomas antrąja tango sostine Prancūzijoje. Pamokos trukdavo po pora valandų per savaitę ir aišku buvo nemokamos :))) Antrais metais Paryžiuje jau pradėjau šiek tiek vaikščioti į milongas, bet nedaug. Tikroji mano tango istorija prasidėjo atsikrausčius į Provansą.

Nors mano miestas nedidelis, bet beveik kasdien vyksta praktikos ir milongos. Jau nekalbu apie Marselį, kur kasdien galima aplankyti po kelias milongas. Tango bendruomenė gan didele ir labai mišri. Juk kaip žinoma, Marselis yra imigrantų iš Šiaures Afrikos, ir ne tik, miestas, taigi ypač Marselio milogose publika labai mišri. Šiaip viskas vyksta kaip ir Vilniuje, veikia visi tie patys kodai. Vienintelis skirtumas, kad pas jus daug gražesnės salės, o mūsų turistiniame Provanse rasti gražią salę pilnai neužpildytą kėdėmis ir stalais beveik neįmanoma. Dažniausiai milongos vyksta kokiuose nors angarų tipo pastatuose. Užtat visai kitaip yra šiltuoju metų laiku, kaip žinome, čia vasaros kaitrios ir ilgos, lietaus beveik nebūna, todėl beveik visos milongos persikrausto į miestų aikštes. Aš labai mėgstu mūsų taip vadinamą Turgaus milongą, pačiame miesto centre Rytinio turgaus aikštėje, kur po pietų išnešami staliukai iš kavinių, o vienoje iš jų kiekvieną sekmadienį vyksta milonga po platanais, o kur dar mitinis Provanso gėrimas „Pastis“, kurio anyžių aromatas nuostabiai gaivina.

Jei planuojate aplankyti Provansą, siūlau Nimo milongą „Del Angel“, tai pati geriausia milonga visame regione. Geriausias internetinis puslapis kur visa informacija apie praktikas, milongas, festivalius Provanse ir jo apylinkėse: http://tangopourtous.online.fr/ . Jame jūs surasite visą informaciją. Vasarą vyksta labai daug festivalių, bet man dar neteko juose dalyvauti.

Aš pati šoku kokius du kartus per savaitę ir daugiausia savo mieste. Milongų metu čia priimta atsinešti užkandžių, vyno, desertų, nes prancūzai nebūtų prancūzai jei nepagalvotų apie maistą ir vyną :))) Moterys čia ateina gan pasipuošusios labiau nei Paryžiuje. Ypač didesnių ir reikšmingesnių milongų metu gali pamatyti ir plunksnų, ir blizgučių, kartais jų būna ir per daug, ir nesuderinta, bet čia pietų kraštas - žmonės žiūri į išorę. Vyrai rengiasi daug santūriau.  Moterų būna dažnai daugiau nei partnerių, daug kas iš jų turi savo nuolatinius su kuriais mėgsta šokti, bet visumoje milongose būna „karsta“, vyrai šoka beveik ištisai, taip kad rezultatas beveik išsilygina abiejų pusiu naudai.

Šiemet aš lankau tango pamokas vieną kartą per savaitę. Mano mokytojai: argentinietis Dario Da Silva, o  jo žmona prancūzė Claire. Jų mokymas paremtas tradiciniu tango, akcentuojant muziką. Mokytojų devizas - „šokti pagal muziką“. Jie nuolat kartoja, jog geras tik tas šokėjas, kuris šoka pagal muziką. Pamokos labai patinka, bet kadangi jie tik šiemet atvažiavo į šį regioną, tai pamokose būna labai daug mokinių. Tai vienintelis priekaištas kurį turiu šioms pamokoms. O šiaip, mano nuomone, geriausia mokykla - milongos, šokti reguliariai ir su įvairiais partneriais.

Jūsų organizuojamos milongos yra tikrai labai aukšto lygio. Tiesa, aš galiu palyginti tik su Prancūzija ir Ukraina, nes kitur dar nešokau.

Linkiu jums visiems daug gražių tango akimirkų. Jei turėsite kokių klausimų dėl milongų, ar šiaip dėl Provanso visada mielai atsakysiu.

Renata Donabedian (Prancūzija)

  Į viršų

..............................................................................

Ramunė Drąsutienė. Mano Buenos Aires. 2010 m. lapkritis

Miestas

Važiavau į Buenos Aires, nes buvau tango alkana. Važiavau su išankstine nuostata, kad patiks man tas miestas, nežinau kodėl, bet jaučiu didelę trauką tam pasaulio kraštui, kurio dar taip ir nepamačiau, bet viliuosi, kad ši kelionė tebuvo mažytė įžanga.

Nes tos niekingos dvi savaitės verčia pasijusti čarteriniu turistu, atvykusiu greitai sugromuliuoti turistui patiektos porcijos.

Buenos Aires. Miestas, kuriame užgimė ir gyvena tango. Didelis, įvairus ir slėpiningas. Svetimuose miestuose mėgstu tiesiog klaidžioti gatvėmis, stebėti žmones, pastatus, šunis, augalus... Nemėgstu muziejų, jie negyvi. O miestas gyvas. Todėl naktimis šokau, o dienas leisdavau lėtai sliūkindama gatvėmis, siurbdama miesto, kuriame gyvena tango, dvasią, su didele palaima patirdama, kad esu... namuose, toks artimas man pasirodė miestas. Na tiek to, prisipažinsiu, nesu beviltiškai dvasinga, į maršrutą lyg netyčia įsiterpdavo ir tango batelių ir pan. parduotuvės...  Ir turėdama lyg ir begalę laisvo laiko, dažnai visiškai pamiršdavau pavalgyti. Maistas ten pasidarė nebesvarbus.

Girdėjau apie esantį ten nusikalstamumą, bent jau smulkias vagystes, užpuolimus. Nežinau, kodėl, bet jaučiausi visiškai saugi, nors vaikščiojau viena. O kas sujaudino mane - tai pamatytas žmonių skurdas, benamiai, gyvenantys tiesiog gatvėje. Vienintelė vieta, kurioje pasijutau nejaukiai – tai La Boca. Ta spalvotoji La Boca, kurią mes matome nuotraukose – tai tik mažytė jos dalis, skirta turistams. Su tango turgum, tango šokėjais, viliojančiais praeivius į restoranus, išsišiepusiais turistais, besifotografuojančiais su tango šokėja... O šalia – tikroji Boca, tuščia,  skurdi, aptrupėjusi, su varganais žmonėmis, gatvėje mantą pasiklojusiais benamiais...  Einu viena tuščia gatve, tokia „ne kontekste“, su naujų „Comme il Faut“ maišeliu, girdžiu, kaip kažkas mane bando kalbinti, neatsisukdama spartinu žingsnius, žingsniai man už nugaros irgi spartėja, galvoju, kokios pagalbos čia galėčiau šauktis, jei ką, ir suprantu, kad pagalba kaži ar atsirastų, nebesuprantu, ar žingsniai, ar širdis sako „tuk-tuk“ vis garsiau, mintyse jaučiu tango. Ei, bet juk nieko man negali atsitikti, aš juk namuose!

Galvoju apie tą tango šokėją iš gatvės, įdomu, ką ji galvoja vakarais grįžusi namo, kai nusimauna tinklinę kojinę nuo kojos, kurią per dieną prieš fotoaparatą spėjo palaikyti turbūt dešimtys turistų.

Mokslai

Ak, tiesa, tango, juk dėl jo važiavau čionai.

Prieš kelionę jaučiau stereotipinį mokymosi pareigos jausmą. Sąžiningai rašinėjau kreipinius įvairiems mokytojams dėl pamokų, ir tik gavus seriją neigiamų atsakymų „labai gaila, bet tuo metu nebūsiu BsAs“ man... na, lyg akyse prašviesėjo. Prisipažinau sau sąžiningai, kad tai, ko iš tiesų aš noriu, tai tiesiog šokti, šokti taip, kad būtų gera man ir mano partneriams. Kaip neuždirbsi visų pasaulio pinigų, taip neišmoksi viso tango. Malonumas man ne „dalyvauti pamokoje“, o būti pakviestai šokti, ir po šokio pamatyti dėkingą partnerio žvilgsnį. O ir to gyvenimo nėra tiek daug belikę, kad mėgavimąsi šokiu atidėtum vėlesniam laikui - "po to, kai išmoksiu".  Vienok visai nepasimokyti Buenos Airėse būtų arogantiška ir kvaila, todėl nesunkiai suformulavau sau aiškią mažytę užduotį: susirasti seną milongerą ir pasimokyti iš jo tiek, kiek jau pavyks. Mokytojo žinomumas man nebuvo kriterijus. Internetas visagalis mane nuvedė pas Pedro Sanchez ( jo asmeninis puslapis: http://pedromilonguero.webs.com/  , šoka jis taip:  http://www.youtube.com/watch?v=axM9KNhqzQw , o šitas klipukas  http://www.youtube.com/watch?v=btgAlWftVn8&feature=player_embedded  filmuotas jo namuose, kur ir vykdavo mano pamokos. Pasikliovusi vien tik YouTube įrašais bei atsiliepimais internete, rizikavau „nepataikyti“, bet jau po pirmo susitikimo supratau suradusi sau Mokytoją.

Negaliu nepaskirti pastraipėlės Mokytojui Pedro. Jis pats apie save sakė: „Ai, koks aš ten mokytojas, aš viso labo tik šoku tango, o mano paties mokytoju buvo Gyvenimas“. Kai ką iš šio teiginio aš ir pati jau kurį laiką jaučiu.

Pastaruoju metu vis dažniau apima jausmas, kad kiek besimokytum pas įvairius mokytojus, eidamas festivaliniais ir savaitgalinių seminarų konvejeriais, galų gale šoki taip, kaip šoka tave šokdinantys partneriai :)  Tikrai nesuabsoliutinu šios minties, tačiau ji mane apribojo viso labo keliomis privačiomis tango pamokomis, visą energiją nukreipiant gyvenimo mokyklai – milongoms.

Taigi, Pedro. Merginos, jausmas su juo šokant – dieviškas!!! Net jei nieko jis nebūtų manęs mokinęs, būčiau ėjusi pas jį vien dėl to nepaprasto pojūčio galimybės. Bet pastabų ir korekcijų porciją gavau, dėl ko galiu pasidėti mažyti pliusiuką, kad Buenos Airėse mokiausi :///  Visų pirma jis pakoregavo tai, ką jau galiu pavadinti mūsų vilnietišku stiliumi, įkaltu mums per pastaruosius metus. Tas „vilnietiškas stilius“ nėra blogas, netgi sakyčiau geras, taip šokama ir BsAs, bet Buenos Aires šoka ne tik taip... O bent jau moterys turi mokėti pajusti įvairių jas šokdinančių partnerių stilius ir prisitaikyti. Esu dėkinga Pedro už tas pastabas, nes jau pirmoje milongoje pamačiau, kaip tai man pravertė. Pedro nemokino žingsnelių. Jokių pratimų, jokių technikų. Visas jo mokymas – per jausmą. Jis stengėsi ištirpinti mano europietišką santūrumą ir atskleisti moteriškumą. Mokė remdamasis ta sparnuota fraze apie vieną kūną su keturiomis kojomis. Mokė mylėti muziką ir partnerį. Dėmesys muzikai buvo ypač akcentuojamas. Be meilės muzikai nebus šokio. Mokytojas stebuklingai pajusdavo, kai mano mintys nuklysdavo ir, nors lyg ir nepadarydavau jokios techninės klaidos, subardavo – „tu jau šoki nebe su Pedro, šok su Pedro“. Galiu suprasti tuos milongerus, kurie milongose didžiąją dalį laiko prasėdi. Jie negali šokti bet kaip! Jei jau atsistoja šokti, tai šoka iš visos širdies… 

Grįžtu prie Mokytojo. Pamokomis jis neapsiribojo. Visų pirma dideliausias ačiū jam už pirmąją mano milongą tango mieste. Sužinojęs, kad esu viena kaip pirštas, pasiūlė pirmą vakarą eiti į milongą kartu su juo ir jo asistente. Tai buvo man pamokos tąsa. Ėjome į milongą, į kurią tikrai norėjau nueiti – Cachirulo. Ir nors sėdėjome atskirai (ten tokia tvarka), jaučiau jo globą per atstumą. Ačiū už manęs „pademonstravimą“, kas greitai atvėrė man kelią į puikiųjų milongerų širdis. Pamenu dar vieną milongą, į kurią atėjusi radau Pedro. Truputį pašokęs, tame tarpe ir  su manimi, neužilgo dingo. Ir kitą dieną pamokoje - pabarimas, kodėl milongoje šokau blogiau nei pamokoje. Toks įspūdis, kad atėjo į milongą pasidomėti kaip sekasi jo mokiniams (milongoje buvo dar viena jo mokinė). Toks tylus, neįkyrus ir nesavanaudiškas rūpestis tikrai kelia pagarbą Mokytojui.

Ko čia dar mokiausi? A, turėjau vieną milongos pamoką su El Flaco Dany. Et, ką čia beprikomentuosi, pašokus su tokia persona turbūt rankų (o gal kojų???) turi nesinorėti plauti. Puikus šokėjas, nuoširdus žmogus, o kiek naudos iš tų išmoktų „flakiškų“ fokusų – tai jau kitas klausimas :-) Juk tokios pamokos tikslas,  tenka pripažinti, yra visiškai snobiškas – pabendrauti artimiau ir pašokti su legendiniu milongeru. Ir nuoširdžiai džiaugiuosi tai padariusi.

Dar truputį mokiausi... chacarera. BsAs taip susižavėjau tenykščiu folkloru, tiek muzika, tiek šokiais, kad nepraleidau progos pasinaudoti atsitiktinai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – šeimininkas, pas kurį gyvenau, yra folkloristas, namuose yra šokių studija, taigi, argi būtų protinga praleisti progą susipažinti su liaudišku šokiu? Galbūt būsiu apkaltinta nepatriotiškumu, bet turiu pripažinti, kad lietuviškas folkloras man tik šiaip neblogas, o va argentinietiškas... tai jau virpina sielos stygas. Stebėjau, kaip šoka argentiniečiai milongų folkloriniuose intarpuose chacarera, zamba, ir negalėjau nesižavėti. Tai, ką mes festivaliuose strapinėjame, vadindami tai chacarera, geriau pamiršti. O jau muzika... Tai dar vienas dalykas, dėl kurio ir vėl taip norisi į Argentiną.

Milongos

Tai – pagrindinis mano buvusios kelionės tikslas. Turimos dvi savaitės, 14 naktų, man atrodė beviltiškai mažai. Todėl negalėjau sau leisti prabangos eiti paklydimų ir tiesos ieškojimų keliais. Namų darbus – milongų „programos tinklelį“ pasiruošiau dar namuose. Šiais globalios informacijos laikais tai nėra sunku, tereikia laiko, kantrybės ir interneto. Milongų sąrašą, kuriuo vadovavausi, radau čia: http://www.buenosairesmilongas.com/ . Skaičiau įvairius žmonių atsiliepimus, ieškojau vaizdelių YouTube, ir taip, turėdama aiškią viziją ko noriu, tą didelį milongų sąrašą gerokai sutrumpinau. Be abejo, pažįstantys mane nenustebs, jei pasakysiu, kad mane domino klasikinės, senųjų tradicijų milongos. Buenos Airėse rasti gali visko, rastų kur kojomis pamojuoti ir nuevistai, bet nesuprantu, kam važiuoti taip toli, juk iki pavyzdžiui Berlyno nuvažiuoti kur kas pigiau :)  Aš ieškojau Buenos Airėse to, ko nėra Europoje, ieškojau senųjų tango tradicijų, kol jos dar gyvos. Manau, ne aš viena tokia, ne vienoje milongoje sutikdavau vis tuos pačius turistus, beje, gerai šokančius ir žiūrinčius į tradicijas su gilia pagarba. Matyt, tuos pačius takelius minti paskatino tie patys ieškojimai...

Pirma milonga, į kurią nuėjau, buvo Cachirulo (Maipu 444). Ir pirmas dalykas, kurį norėjau ten padaryti – tai patikrinti, ar už DJ pulto ne DJ Evaldas :) Muzikine prasme pasijutau tarsi namie. Visa kita – nauji potyriai. Iki šiol girdėti tik iš pasakojimų. Atskiros vyrų ir moterų sėdėjimo zonos. Intensyvus cabeceo darbas cortinų metu. Puikūs šokėjai. Pirmieji gerbėjai. Mano širdis džiaugėsi. Turėjau žnaibyti save, kad patikėčiau materializavusia sena svajone.

Bandau suprasti, kodėl man įspūdį padarė milongos, kur vyrai ir moterys sėdi atskirose zonose, paprastai palei priešingas sienas. Nežinau ką mato vyrai, bet aš priešais save mačiau tokią sukoncentruotą vyrišką energiją. O dar įvertinus tai, kad daugumą tų vyrų – kostiumuoti ir kvepiantys...  mmm...  Visa tai tikrai imponuoja. (Čia prisimenu fragmentą iš filmo „Balius“, kur vyrai ruošiasi kviesti damas, o damos ruošiasi būti pakviestos). Kitur, kur moterų ir vyrų staliukai neatskirti vieni nuo kitų, o „paeiliui“, tas energijos paskirstymas tampa jau „sumaišytas“, nebėra intrigos, atmosfera milongoje ne tokia kaitri.

Visos milongos, kuriose buvau, turėjo savo bruožų, bet vienas dalykas buvo būdingas visoms – tai gera, ką ten gera – tiesiog puiki muzika. Per tas dvi savaites girdėjau tik geriausią aukso amžiaus muziką, ir tai suformavo man sunkiai nusakomą komforto būseną, tokį saugumo jausmą, kuomet eidama į milongą pamiršau ką reiškia baimintis dėl muzikos, kurią girdėsiu. Juk su nepatinkančiais partneriais galiu tiesiog nešokti, bet jei nepatiktų muzika - kur dingti? Todėl labai vertinu muziką, kuri man leidžia pasijusti milongoje gerai.

Viena gal ir nelabai reikšminga detalė galų gale man išvirto į kur kas reikšmingesnę nei tikėjausi prieš kelionę. Tai atėjimo į milongą ir atsisėdimo tvarka. Jei ateini neužsirezervavęs vietos iš anksto, turi palaukti, kad šeimininkai tave kur nors „priglaus“. Bet kuriuo atveju atėjęs į milongą lauki, kol prie tavęs kas nors prieis. Paskirta vieta tau tampa pastovia dislokacijos vieta visai milongai. Pagalvojau, kad tai visai praktiška, juk jei jau „krisiu kam į akį“, tai visada žinos kur manęs dairytis. Kadangi ateidavau viena, vietelė visuomet atsirasdavo, o kur jau ji būdavo, mano šokdinimo kiekybei įtakos tai neturėdavo. Na, bet aš ne apie tai. Pasidalinti noriu jausmu, kurį patyriau... grįžusi į Vilnių, t.y. į gimtąją Europą ir patekusi tiesiai į proginę milongą. Įeinu į salę ir pagaunu save stovinčią ir laukiančią kol būsiu pasitikta ir pasodinta. Nepasitinka niekas, juo labiau niekas ir nepasodina, aš niekam nerūpiu, ką gi, sliūkinu pasieniais savarankiškai, viskas užimta, ką daryt – apsisukt ir eiti namo? Panika, diskomfortas ir pasimetimas, va šito tai nebuvau apskaičiavusi. Sveika sugrįžus...  Smulkmena, bet tokioms smulkmenoms netikėtai užklupus, įvertini skirtumus. O kieno naudai, žinoma, čia jau skonio reikalas :///

Norom nenorom vertinu Buenos Aires milongas lygindama su mūsiškėmis. Su savo pačios reakcija sugrįžus namo ir atėjus į milongą. Pirmi kritę į akį skirtumai – didesnis judėjimo greitis, didesnių amplitudžių judesiai, netvarkingas judėjimas. Tai pas mus. Ten viskas kažkaip ramiau. Tvarkingiau. Ten žmonės ne sportuoja, o ramiai šoka. Todėl nepamatysi vyrų peršlapusiomis nugaromis ir pažliugusiais nuo prakaito veidais. Ten nepuola šokti vos prasidėjus muzikiniam kūriniui, tarp šokių, prasidėjus naujai dainai, pirmiausia ramiai pastovima šnekučiuojantis (pagalvojau, kad tai labai svarbus momentas tose milongose, kur vyrai ir moterys sėdi atskirai ir neturi kitos progos šnektelėti). Labai klauso muzikos, ir muzikai dėmesio skiriama labai daug, kaip ir DJ darbui. Pamenu, Sunderland klube vienas milongeras per kitus asmenis pranešė, kad nori su manimi pašokti. Vėliau pradėjo su manimi derinti, pagal kokią muziką mums reikėtų tai padaryti (t.y. pašokti), po virtinės „trūkčiojimų“ vieningo sprendimo priimta nebuvo, pašokdinti manęs jis taip ir neprisiruošė, man tas žmogus pasirodė didelis „čiudakas“, vėliau dar sutikau jį mieste gatvėje (!), ir jis paapgailestavo kad nepašokome, nuo tokių neapsisprendimų man baisingai keista ir juokinga, bet visgi suprantu, kokią reikšmę ten žmonės teikia muzikai.

Negaliu nepaminėti porų. Į milongą einama po vieną arba su pora. Kai kuriuose milongų skelbimuose netgi yra pastaba, nusakanti, kas ten renkasi, pavieniai ar poros, ar įvairiai, pvz: „Solos, solas y parejas“. Jei eini su pora, reiškia, ir šoksi su savuoju(-aja), su retomis išimtimis, kai pavyzdžiui dvi poros „susikeičia partneriais“. Man tai atrodė be galo nuobodu. Bet labiau pagalvojus, galiu tai paaiškinti. Ten į porų tarpusavio santykius žiūrima rimtai.  Teko būti milongose, kur renkasi daugiausia vien poros. Ir man tie žmonės neatrodė nusibodę vienas kitam. Tokioje milongoje visai kitokia atmosfera nei tokiose, kur vyrai ir moterys sėdi vieni priešais kitus ir ore tvyro cabeceo įtampa.

Pralinksmino vienas pastebėtas tenykštis „išradimas“: salėse, kur grindų danga nepakankamai slidi, jie ten irgi pasibarsto miltukų! Tik ne ant viso ploto, kaip mes, bet po staliukais, ir norintys ateina patrepsėti ant miltelių :)

Turistinės-neturistinės?

Natūralus mūsų, atvykėlių, tikslas yra pašokti su vietiniais. Stengiamės išvengti milongų, kur daug turistų, netgi mačiau reklamuojamas keliones į BsAs, žadant nuvesti į milongas, kur turisto koja dar nebuvo įžengusi (ajai, koks vandalizmas, reiškia jau tuoj įžengs ir viską sugadins...)

Bet juk mes, turistai, atvykstame į BsAs iš didelės meilės šokiui, smalsaudami prisiliesti prie tango kultūros, pažinti ją iš arčiau, pasimokyti jos. Bent jau daugelis. Tai gal nereikia mums ten vieniems kitų taip bijoti ir šalintis? Pamenu, pakvietė mane vienas vyriškis, klausia, ar aš vietinė, na, atsakymas aiškiai jį nuvylė, nors šokti buvo anaiptol neblogai, o kadangi europietis, tai pasijutome kone giminės, bet daugiau aišku nebešokome, nors matėmės dar ne kartą. Šit kaip. Dar pamenu vieną azijiečių grupelę, su kuriais vis susidurdavau įvairiose milongose (tas kiek stebino mieste, kur kas naktį vyksta apie 10-40 milongų), vėliau jau net sveikintis iš tolo pradėjome. Jų šokimo stilius, apranga, elgesys rodė tikrai didelę pagarbą buenosairietiškai tango kultūrai. Ne vienas porteño, kai pasakydavau iš kur esu, nuoširdžiai stebėdavosi, kad atvykau iš taip toli vien tik tam, kad pašokčiau milongose. Su jais. Dėl to jausdavau didelę jų pagarbą ir dėkingumą už domėjimąsi jų kultūra.

Šeimininko, pas kurį gyvenau, klausiau, kada geriau atvažiuoti į BsAs, jis sako: “na, žiemą tai neverta, milongos pustuštės, geriau šiltuoju laiku, kai privažiuoja daug žmonių“. Jie per daug nesibaimina mūsų :)  Ir mokytojas Pedro man sakė, kad jie, vietiniai, neskirsto žmonių į vietinius ir turistus. Skirsto į gerai ir blogai šokančius... Pagal tai, kur teko man lankytis, aš milongas klasifikuočiau ne „turistinės-neturistinės“, o kiek kitaip. Sunku pasakyti kaip, bet jos visos buvo kažkuo skirtingos. Skyrėsi visų pirma žmonėmis, pagal tai, kaip jie atrodo (apranga, elgesys), šokimo kokybė, bendra milongos atmosfera.

Negaliu pamiršti vienos milongos darbininkų rajone. Milonga, anot vietinių – „labai labai tradicinė“. Tai, mane, aišku, labai domino. Vaizdelis – sakyčiau, feliniškas. Visų pirma žmonėmis. Jausmas lyg būčiau patekusi į kino filmą. Vyrai dauguma nepasipuošę, languotais marškiniais, tokie kasdieniai, moterų pasipuošimas toks mielas provincialus. Patalpa – be jokios romantikos, kažkoks matyt buvęs gamybinis plotas ar panašiai, su varganais staliukais, virtuvės kvapais, nes kai kurie dar tuo pačiu ir pavakarieniauja. Vyrai šoka gerai, bet moterys...  mes pasakytume – pradinukės, kreivai dėliojančios kojas. Visas tas bendras vaizdas kai kuriuos mūsų, jautresnius estetikai, gali šokiruoti. Bet pala pala... Atsitokėjusi po pirmo įspūdžio imu atidžiau stebėti. Šokančių porų veidai – palaimingi. Tų esą pradinukių moterų, turbūt nežinančių, kas yra moterų technika, lyg ir nevikrios pėdutės iš tiesų dėliojamos labai muzikaliai ir subtiliai. Matosi, kad jos klauso ir girdi muziką! Pradedu suprasti, kad tie žmonės jaučia didelį tango malonumą! O kad pamatytumėte kaip tie žmonės elgėsi per „tropikalinę“ tandą :)   Staiga visi sujudo, pralinksmėjo, ėmė kvailioti, mūsiškai kalbant, „išsidirbinėti“. Beje, tokių pakvailiojimui skirtų tandų metu šviesa prigesinama, kai kvailiojimai baigiasi, šviesa vėl uždegama, ir vėl visi grįžta prie rimtų tango veidų. Ir taip ne tik šioje milongoje. Dar į visa tai įskaičiavus įdomių  personažų įvairovę, man ta milonga ima nepaprastai patikti! Jaučiuosi lyg būčiau pas kažką namų vakarėlyje. Esu laiminga aptikusi tas šaknis, kokių ieškojau. Ir tuo pačiu suvokiu, kad ne kiekvienam europiečiui tai būtų priimtina. Ką ten europiečiai, net mano mokytojas, išgirdęs kur aš ketinu lankytis, kartais keistai numykdavo. Matyt ten pas juos yra nerašytas susiskirstymas į "elitines" ir "proletariškas" milongas, apie kurias jie patys turistams nekalba, bet natūraliai tai yra susiklostę.

Dar apie man labai patikusią griežtų klasikinių tradicijų milongą, vienas čilietis, su kuriuo vis susitikdavau įvairiose milongose, pasakė „fui“, esą buvo jis ten, ir visos pasipūtusios vietinės atsisakė su juo šokti. Brolyti, žinau kodėl... Ir visai ne todėl, kad esi užsienietis...

Todėl drįstu spėti, kad turistai atsiranda milongose natūralios atrankos būdu. Kai kurie neina į jiems matyt neestetiškas milongas, vyrai neina ten, kur jiems porteños sako „ne“. Moteris traukia matyt aukšta vyrų šokimo kokybė. Aš, be to, dar rinkausi vietas, kur puoselėjamos senosios milongų tradicijos. Pamenu, vienąsyk sprukau iš milongos, kur, beje, turistų buvo labai nedaug, bet mane šokdinusių kai kurių vyrų, nors ir vietinių, ir stilius, ir elgesys man pasirodė gruboki, ir nors šokau negaudama laiko nei prisėsti, nei vandens užsisakyti, perbėgau į kitą milongą, kur jau teko ir pasėdėti belūkuriuojant kol pakvies, bet ten jau ragavau aukščiausios prabos tango... 

Žmonės

Ko tik neprisiklausai apie tas porteñas :) O man jos patiko. Šiaip tai nereikia visko sureikšminti ir įsivaizduoti to, ko nėra, ir vis tik, tenykščiai, kaip ir kiekviena tauta, turi savo bruožų. Argentiniečių moterys ir merginos man pasirodė su stipriu savivertės jausmu. Bet nereikia to painioti su pasipūtimu. Jos mielos ir draugiškos. Tik jų nosys nenuleistos. Kai kas mėgsta pasišaipyti iš moterų, grįžusių iš Buenos Aires, dūsavimų „ak, kokie ten vyrai“. Spėju, jei mūsų vyrams pavyktų ten pašokdinti tenykštes milongeras, jie taip pat dūsautų sugrįžę :)

Labai krito man į akį žinoma šokėja Natacha Poberaj, mačiau ją dviejose milongose. Jos laikysena - lyg karalienės, elgesys su žmonėmis – lyg širdžių princesės. Visus pažįsta, prie visų prieina, maloniai kalbina, sveikinasi, draugiškai šypsosi. Sunderland buvo jos pasirodymas. Man taip jau būna – kai stebiu pasirodymus, retai kada galiu stebėti poros visumą, dažniausiai žvilgsnis krypsta į vieną iš partnerių, ir netgi tik kurį nors fragmentą. Pastaruoju metu ne kartą pas mus teko žiūrėti įspūdingų kojų savininkės šokimą. Kadangi ji puikiai supranta turinti tą privalumą, tai nevengia jo demonstruoti, ir paprastai jos šokimas, tiek pasirodymų metu, tiek milongose, akcentuojamas į kuo dažnesnį kojos, pageidautina kuo aukščiau iškeltos, demonstravimą, be abejo, pasistengus, kad kuo mažiau drabužių slėptų tą grožį, taip sakant, ji žaidžia savo kojų korta. Tai aš tą koją ir tematau.

Stebėdama Natachos šokį, mačiau jos veidą, ir kažkodėl žiūrėjau tik į ją, jos partneris manęs nedomino, nors dėmesio turbūt buvo nusipelnęs. Nors neturėtų skųstis ji ir fizinių privalumų stoka, ji visą save atiduoda šokiui, ir tai atsispindi jos veide, visoje jos povyzoje. Šiame http://www.youtube.com/watch?v=Almabua69Nc  klipuke, gal ir ne geriausiai matosi apie ką aš čia, bet tai įrašas iš Sunderland klubo, kur ir aš stebėjau jos pasirodymą. Antras klipukas – sąmoningai parinkau ją, šokančią zamba, todėl, kad grįžau iš Buenos Aires pakerėta liaudies muzikos ir šokių, ir todėl, kad čia puikiai matosi jos laikysena: http://www.youtube.com/watch?v=k_68jBOZ3rM&feature=related  . Ir ta laikysena nėra dirbtina, skirta tik pasirodymui. Kiek ją stebėjau, ji visada atrodė būtent taip, kaip čia šokdama zamba.

Paskutinė gaida mano milongų maratone – milonga Canning salone. Planų tam vakarui turėjau kiek kitokių, bet juos pakoregavo faktas, kad ten bus Osvaldo ir Coca pasirodymas. Ir nors pati milonga man tą vakarą dėl jos ekstremalaus gausumo buvo ne pati geriausia, nesigailėjau. Pirmas pasirodymas buvo jaunos techniškos poros. Negaliu sakyti nieko blogo, žmonės daug dirbo, kad pasiektų tokį lygį, gerbiu, bet... tokių mačiau jau daug. Kitas pasirodymas – Osvaldo ir Coca. Pasirodymas prasideda „firminiu“ programos numeriu – jis ją pabučiuoja. Publika ploja. Man visai nepasirodo tai dirbtina. Iš pirmo žvilgsnio pasirodymas, t.y. jų šokis, atrodo toks paprastutis, tik... ak, ir kodėl publika karts nuo karto prapliumpa ploti? Kodėl visi žiūri atsistoję? Kodėl laidomos replikos, o Osvaldo replikuoja atgal, ore tvyro tradicija? Kodėl man norisi verkti  stebint, kaip Osvaldo pėdos švelniai glamonėja žemę, o rankos švelniai ir patikimai saugo partnerę? Iš kur tas šokio žavesys, nors atrodo nebuvo nei vieno triuko, kokių mes mokomi festivaliuose? Pasijutau be proto laiminga, gavusi progą pamatyti jų pasirodymą gyvai. Tiesa, šiaip milongose juos šokančius mačiau dažnai, ir stebėti juos buvo ne mažesnis malonumas.

Ir vis tiek norisi verkti, nes Buenos Airėse man gera, o reikės grįžti namo, visa laimė, kad yra žmonės, kuriuos aš myliu, ir šuo, pas kuriuos noriu grįžti, mano ežeras, miškas, oras,  nes kitaip taip ir likčiau čia, Buenos Airėse, kur tango hipnotizuoja, kur nebūtina nei valgyti, nei miegoti, nes yra tango...

Kas toliau?

Prisiminti Buenos Aires pasakojant – man didelis malonumas, norisi pasakoti ir pasakoti...   Pasakodama lyg išgyvenu tai dar kartą. Tų įspūdžių, tokių mažyčių smulkmenų – begalė, ir visos jos man tokios mielos.

Toliau – grįžtantis tango alkis ir dar stipresnė svajonė dabar jau VĖL nuvažiuoti į Buenos Aires, ir ne tik. Noriu ir į visą Argentiną.

 Į viršų

                      Rugsėjo mėnesį panorau pajusti pavasarį. Ir ne bet kokį, o tokį labai labai kvepiantį, šokantį, neįprastą ir kitokį nei visi buvusieji. Nebuvo labai sunku tai  įgyvendinti. Noras buvo šiek tiek spontaniškas nors  jau senokai  prinokęs. Akį užmečiau į  gaublį (patikėkit, ten šįkart gatvių neieškojau) ir pagal visus logikos dėsnius nusprendžiau, kad pagal  A.Vivaldžio „Pavasarį“ būtent Argentinoje šoka gamta.

Kelionę pasirinkau iš Paryžiaus, su persėdimu Madride, o ankstyvą rytą tikėjausi pasitikti Buenos Airėse. Viskas beveik taip ir įvyko, išskyrus tai, kad lėktuvas iš Madrido vėlavo „tik“ 17 val. Bet tai juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas ... ir ne man vienai. Tad Bs As sutikau labai užsimerkusias. Šiek tiek jaučiausi kaip iš mėnulio atskridusi ... Iš pradžių nesupratau net kaip pereiti gatvę. Šviesoforai visiškai nepadėjo (įsmeigusi akis ir net nemirksėdama laukiau raudono žmogeliuko pažaliavimo, tačiau mano nuostabai jis lengvai tapo  morkiniu (hmm, gal jis morkų persivalgė? :) Tad reikia visur susikaupti, o ne dairytis į kairę ar į dešinę. Tiesa, saugiausiai jaučiausi bėgdama nepažįstamam šeimininkui iš paskos. O tai davė neblogų rezultatų: saugiai ir greitai pasiekiau naujus savo namučius.

                      Mano kelionės tikslas buvo ne tik pamatyti Bs As, sudalyvauti milongose ir individualiose bei grupinėse tango pamokėlėse ar  įkvėpti pavasario, bet taip pat pakeliauti po Argentiną, susitikti su lietuvių bendruomene bei šiek tiek pristatyti Penjos vakarėlyje keletą tangiškų istorijų. Kaip nebūtų keista, bet būtent kelionė po Argentinos šiaurę ir Šiaurės Vakarus ir paliko didžiausią įspūdį. Ilgai galvojau, bet taip ir neradau atsakymo, būtent kodėl labiausiai įstrigo kelionės įspūdžiai, o ne tango. Galbūt todėl, kad tai visai nauja, nepažįstama ir labai netikėta?  Žinoma, su tango viskas gerai. Jį ten radau, susipažinau ir ... ko tai dabar (esu Bordeaux mieste, Prancūzijoje) visai nebesinori šokti. Tad visko po truputį ir nuo pradžių.

Pirmosiomis dienomis labai erzino, kad tango yra prekė visomis prasmėmis. Buenos Airių Floridos alėja perpildyta tango simbolikos niekučiais. O kur dar rėkiantys dėdės ir tetos „Tango šou“, „Šou Tango“! Tik vėliau išmokau nekreipti dėmesio į šį tango turgelį, o mėgautis dangumi nepamirštant stipriau prispausti prie šono piniginę.

                      Pirmoji mano milonga – Canning klube. Didžiausią įspūdį  paliko muzika, tiksliau pasakius, gyvai grojęs kvintetas. Ilgai galvojau, kodėl pas mus tokių žmonių nėra. Na,  jų yra, bet gal tik ne su tokiom didelėm ir stipriom širdim? Esu nemažai klausiusi įvairiausių stilių gyvos muzikos bei atlikėjų, bet tokios įtikinančios muzikos dar tikrai nebuvau girdėjusi. Jų kūnai tarsi peršviečiami muzikos laidininkai, o tu tik stebi vingiuojančias natų uodegėles su lengvais pasišokėjimais ir taip paprastai ir nuoširdžiai gera. Muziką ne tik girdi, bet ją ir matai. Šokti irgi buvo gera, viskas su lengvu saiku. Tad pirmąja milonga gardžiai pavaišinau savo sielą. Buvo labai gera apkabinti, labai gera jaustis šiek tiek kitaip apkabintai nei visad, ir labai gera išsiskirti pasibaigus tandai, galvojant apie tai, kaip buvo gera. Tuomet norėdavosi tiesiog užsimerkti ir kažkur plaukti. Tiesa, artimiausia prieplauka pasibaigus milongai - taksi. Išties tai saugu, greita ir nebrangu. Tiesa, vietinių buvau pamokyta atrodyti „sena ir viską žinančia“ turiste. O tai reiškia, kad įlipus į taksi vairuotojui greitai susakai gatvių sankryžas ir ką papildomai besakytum, priduri žodeli „che“ (čė) (ach, Guevara Guevara...). Visa tai darai vardan to, kad taksistas nesuprastų,  jog esi be orientacijos ir tavęs nevežtų tiesiai per aplinkui. Na, o jei rimčiau, nei aš čėčėjau, nei ką... ir kiek pėstute apėjau Bs As, tiek ir pakako :)

Tango pamokėles lankiau Tango Akademijoje. Įsigijau 12-os pamokų paketą, tačiau išnaudojau ne visas. Beveik kiekvieną sykį eidavau vis pas kitą mokytoją. Tiesa pasakius, taip ir neradau, pas ką būtų tikslinga imti individualią pamoką. Žinoma, naudos buvo, tačiau buvo ir taip, kad po 5 min. apsisukusi ant kulno ir padėkojusi išėjau iš pamokos. Turėjau keletą privačių milongos pamokų, kurios davė nemažai naudos.  Tad tas beveik 3 savaites, kaip ir pridera,  praleidau tango ritme, o likusią savaitę paskyriau susipažinimui su Argentina.

Pagal pažįstamų patarimus kelionės maršrutą  pasirinkau tokį:  Iguazu kriokliai Šiaurės Argentinoje (1 diena) ir Jujuy regionas Šiaurės Vakaruose (4 dienos). Atstumai dideli, o ir susisiekimas ne toks jau paprastas. Planuoti laiką taip pat sunkoka, nes skrydžiai vėluoja beveik visi. Tad dėl vėlavimo ir Argentinos oro linijų darbuotojų klaidų  praradau daug laiko, tačiau ispanų kalbos lygis žymiai šoktelėjo :)

                      Iguazu kriokliai (Cataratas) tikrai vienas nuostabiausių gamtos kampelių. Niekad nemaniau, kad džiunglės gali būti tokios nuostabios :)  Žinoma, šiame parke turistų nemažiau nei pačių gyvūnų, bet nežiūrint to, tikrai verta apsilankyti. Vienos dienos pakanka, tačiau sėkmė priklauso ir nuo oro. Tąsyk buvo pakankamai šilta, tačiau smarkūs ir ilgi lietūs yra gana dažni. Tiesiog man pasisekė. Tiesa, nemažai laiko praleidau debesyse. Ne ne, šį kartą realiai skrajojau, ne sapnuose ar svajonėse. Iš Buenos Airių iki Iguazu prireikė 2 val. skrydžiui, o kad pasiekčiau Argentinos Šiaurės Vakarus, visai nelogiškai turėjau grįžti į Bs As ir iš ten dar porą valandėlių pakaboti šokančiuose debesyse. Atskridus į Jujuy miestelį tolimesnis planas buvo pasiekti mažą svajonių kaimelį Purmamarką. Tiesa pasakius, išlipus iš lėktuvo supratau, kad turėsiu pasistengti būti neapgauta. Po ilgų pamąstymų ir derybų su oro uosto darbuotojais man pavyko.  Vietoj 200 pesų už kelionę sumokėjau tik 11 ir buvau labai patenkinta savimi. Va  taip  :)  Atvykusi į Purmamarką pajutau, kad esu ten, kur visada norėjau atsidurti (fantastika, pakeliui nesutikau nė vieno turisto!). Čionai kalbama tik ispaniškai,  neįjungiant į darbą turimo artikuliavimo aparato ir dar taip labai savotiškai. Į Purmamarką atvykau gerokai vakarop taip tikėdamasi išvengti šilumos smūgio. Pasak kai kurių pažįstamų, turėjau nuo karščio svilti, tad pagal jų instruktažą kuprinuką triskart palengvinau palikdama tik plazdenančius marškinėlius ir šortukus. Išlipusi sulaukiau vietinių dėmesio ... ir ne todėl, kad dantys nuo šalčio šokinėjo kaip ksilofono lazdelės, o kad savo vasaros kolekcijos nebuvau pakeitusi į žiemos, ar, geriausiu atveju, į pavasario. Vietiniai vilkėjo lamos vilnų kailinukus, mūvėjo veltinukus ir gailiai žiūrėjo į atvykėlę. Laimei, jų turgelis dar tebeveikė ir galėjau pasirūpinti šilumą suteikiančiais drabužėliais. Dar niekad nebuvau tokia neišranki. Iš pirmo pasitaikiusio prekiautojo įsigijau raštuotas lamų vilnos kojines (jas sugebėjau užsitempti iki kelių ir įsprausti į basutes), bei storą margaraštę pančą. Ir štai, po kelių minučių atrodžiau kaip vietinė (bet tik tiems, kurie gerai neprimato). 

Pilnos laimės komplektą surinkau netrukus: radau svetingus hostelio ir restoranėlio šeimininkus, kurie maloniai priėmė, pavalgydino ir pabendravo. Naktys išties būna šaltos ir tik gerokai įdienojus galima šiek tiek nusimesti rūbus. Kalnų grožis, spalvos tiesiog pakerėjo. Vietiniai gyventojai indėnai yra nepaprastai geri, nuoširdūs žmonės. Nieko įkyriai nesiūlys ir nelįs į akis. Jaučiausi saugiai, gerai ir buvau nepaprastai laiminga. Tai kitas pasaulis visomis prasmėmis.  Pakeliui į Purmamarką dairydamasi pro autobuso langą pagalvodavau, kodėl gamta šioje Argentinos dalyje yra tokia nuskriausta, skurdi ir niūri. O po kelių kilometrų jau išvysdavau neregėtų spalvų kalnynus, lamų būrelius, didžiaūgius kaktusus. Taip pat pabuvojau ir Salinas Grandes – druskų dykumoje, kuri susidarė išdžiuvus ežerui (4170m. virš jūros lygio). Kelias nuo Purmamarkos iki Salinas Grandes stebino savo vingiais, įspūdingu grožiu. Nors saulutė atrodė labai skaisti, tačiau vėjas darbavosi kaip reikiant. Sunku suvokti, kaip galima išgyventi tokiomis sąlygomis, kai aplinkui tik žvyruoti kalnynai, druskos, smarkus ir šaltas vėjas, ir nė menkiausio ženklo, primenančio civilizaciją. Tačiau jie ten gyvena ir turbūt yra laimingesni nei daugelis iš mūsų. Taigi, visas aukso vertės dieneles praleidau keliaudama po mažus Jujuy regiono kaimelius.

Visi jie skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs. Paskutinę dieną praleidau Humahuaka miestelyje. Čia turėjau progą pamatyti vietinių vestuvių iškilmes. Na, vestuvių muzikantai šiek tiek nustebino. Žinoma, ne todėl, kad jie vaikštinėdami miestelio gatvėmis grojo ir skelbė vestuvių iškilmes, o todėl, kad grojo pučiamaisiais (saksofonas, valtorna, trimitas ir trombonas) ir dviem didžiuliais būgnais. Tai man buvo staigmena, nes tokiame kampelyje tikėjausi išgirsti tradicinių instrumentų garsus, bet, matyt, kažko dar daug nežinau. Ir muzikantai grojo taip labai labai „sunkiai“ :)  Na, bet kita vertus, ar mes jau taip lengvai ir tiksliai išpūstume jų instrumentus? Tiesiog viskas labai įdomu, smalsu ir tikra.

Kelionės suteikia puikią progą permąstyti vertybes, prioritetus, prasmę, laikinumą ir amžinumą. Įsiminiau ir vieno brazilo, netikėto pakeleivio, žodžius. Jis manęs paklausė, koks esminis skirtumas tarp europiečių ir lotynų amerikiečių. Buvau jau bepradedanti vardinti... (tiesiog sakyti visus ispaniškus būdvardžius tik pridedant no arba si), tačiau jis buvo pirmesnis ir žymiai taiklesnis. „Jūs, europiečiai, laikot uždarę savyje visas emocijas, esat per daug mandagūs ir galvojat apie tai, ką kitas pagalvos, jei aš išreikšiu savo jausmus. Mes, lotynų amerikiečiai, esam labai emocionalūs. Jei mylim, tai nebijom to išreikšt atvirai, jei pykstam, lygiai taip pat (oho, pagalvojau, tikrai mačiau, kaip išsiveržia pykčio lava ir kaip ji atslūgsta). Gal ir prie tango atsiradimo prisidėjo ta emocijų lavina, tik įgijusi santūrumą ir nematomai įvilkta žmogaus viduje. Tu jas jauti, arba ne. Nepamanysit, kad labai protingai pasakiau, bet trečio varianto nesugalvojau.

Paskutinės dienos Bs As tiesiog pralėkė viesulo greičiu. Milongose buvo kažko liūdna ir viską norėjosi sulėtinti. Bet kur tau ! Jau rytas ir laikas liautis mėgautis tango. Reikia sparčiai susirasti taksi, susikrauti lagaminą ir ... atsiplėšti nuo Argentinos. Apie miegą kažkaip net nepagalvodavau, jis ten ir nereikalingas buvo. O čia? Čia nėra tokių milongų, tad galima miegoti, miegoti, miegoti. Tik prieš užmiegant pagalvokit, ką gero ir įdomaus nuveiktumėte atsidūrę Bs As. O taip tikrai bus, jei labai norėsite.

Nuoširdžiausias  AČIŪ visiems jau buvusiems Bs As už suteiktą naudingą informaciją! Na ką, dabar laukiame įspūdžių apie pavasarinį spalio tango Buenos Airėse ir t.t.?!

Daugiau nuotraukų:

http://www.google.lt/images?hl=lt&q=jujuy+argentina&um=1&ie=UTF-8&source=univ&ei=5ULDTKb8D5DrOZan4OAL&sa=X&oi=image_result_group&ct=title&resnum=3&ved=0CDYQsAQwAg&biw=1440&bih=721

Vida

 Į viršų

Goda. Rudeninis balandžio tango

arba tango įspūdžiai iš Buenos Airių.  2010 m. gegužė

 

Buenos Airėse buvau balandį. Labai gražus metas, tik keistas susivokti: oras šiltas kaip vasarą, lapai krenta kaip rudenį, o mėnesio pavadinimas kaip pavasario...

Tai buvo 10 metų išsvajota kelionė. Vykau 23 dienoms.  Šešias iš jų pratupėjau Vokietijoje užblokuota vulkano. Rubenas iš Argentinos vis ragino: „Skrisk į bet kur už Atlanto, kur tik skraidina, kad ir į San Paolo Brazilijoje (po kelių dienų buvo atsiradusi tokia galimybė, bet vėliau ir tą reisą atšaukė) – iš ten „tik“ per 33 valandas autobusu pasieksi BsAs, o pakeliui dar visą Lotynų Ameriką pamatysi!“...

Aš iš viso buvau suabejojusi, ar beverta taip trumpam skristi tokį ilgą kelią. Jau buvau nusipirkusi bilietus autobusu atgal į Vilnių...

Atnaujinus skrydžius nusprendžiau visgi surizikuoti ir tęsti kelionę.

Buvo prognozuojama, kad vulkanas nesiliaus ir blokuos skrydžius ir ateityje. Tuomet sau galvojau: "Kad tik nuskrisčiau! O jei iš BsAs nepavyks parskristi ir reikės ten pasilikti, na ką jau darysi " ;-)

Likusias 17 dienų ir naktų Buenos Airėse pragyvenau tango ritmu: dienomis tango mokydavausi, vakarais ir naktimis tango šokdavau, paryčiais tango sapnuodavau....

 

I DALIS

Tango pamokos Argentinoje

 

Investavau į privačias tango pamokas. Intuityviai jaučiau, o dabar Argentinoje dar karta pasitvirtinau, kad efektyviausiai tango mokymas perduodamas betarpiškai kontaktuojant kūnui su kūnu. Ne veltui geriausiai tango būdavo šokamas tais laikais, kai senesni šokėjai betarpiškai mokydavo jaunesnius, o ne tada, kai atsirado komercinės grupinės pamokos. Per jas individualus mokinio-mokytojo kūnų kontaktas neįmanomas, o vien žodinis paaiškinimas menkavertis, kartais net pavojingas, nes žodžiai kartais iškreipia tikrąją prasmę. Pvz.: populiarus žodinis aiškinimas, kad kojos turi būti tiesios. Jei laikysimės to paraidžiui, tai kojos bus kaip basliai. Ką iš tiesų reiškia „tiesios kojos“ gali pajusti tik eidamas su mokytoju koja kojon.

Dar būdama Lietuvoje daugiau nei savaitę intensyviai sėdėjau prie interneto, stengdamasi atsirinkti sau norimus mokytojus: žiūrėjau, kaip jie šoka, skaičiau jų CV, skaičiau jų mokinių atsiliepimus, klausinėjau jau Argentinoje buvusių, klausinėjau Rubeno...

Po truputį pradėjo kristalizuotis tam tikri kriterijai. Pastebėjau, kad ta iš pradžių chaotiškai atrodanti struktūra turi tam tikrą savo formą, primenančią medį. Pagrinde – šaknys. Visi mokytojai, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir stiliaus, savo CV stengiasi pabrėžti, jei mokėsi pas senuosius milonguerus. Toliau pagal prestižiškumą einantys mokytojai - tų milonguerų ilgamečiai partneriai, nuoseklūs mokiniai, buvę asistentai, tiesioginiai pasekėjai. Toliau tų mokytojų mokiniai ir t.t.

Kad pažinimo spektras būtų kuo didesnis, stengiausi turėti įvairius mokytojus. Jų pasirinkimo kriterijai:

1. Pačioje Argentinoje tango autoritetai arba jų pripažinti šokėjai ir mokytojai.
2. Man patinka, kaip šis mokytojas šoka arba rekomendavo mano draugai pas juos buvę.
3. Didelis šokio stažas (mažiausiai 10 metų)
4. Pageidautina - iš senas tango tradicijas turinčios šeimos.
5. Įvairūs pagal savo amžių.
6. Įvairūs pagal šokamus stilius.
7. Tiek vyrai, tiek moterys.
   

Iš viso grupinėse ir/ar privačiose pamokose lankiausi pas 19 mokytojų/porų, turėjau 9 grupines pamokas (daugiausia pedagogikos sumetimais, arba jei nebuvau tikra, ar verta imti privačią pamoką), 3 „vorkšopus“. Turėjau 27 privačias pamokas iš kurių 12 pas šiuos mokytojus.

Mano mokytojai išvardinti abėcėlės tvarka:

* pažymėjau tuos mokytojus, pas kuriuos ėmiau privačias pamokas

1. *Alicia Pons (moterų technika, pėdų grakštumas ir puošyba)
2. *Andres Laza Moreno (tango)
3.   Aurora Lubiz (moterų technika ir puošyba)
4.   Claude Murga & Raúl Masciocchi (tango ir tango nuevo)
5. *Damian Eselevsky (tango ir tango nuevo)
6. *El Indio (tango,milonga, įvairių tango stilių stilistika)
7.   Gabriel Angio & Natalia Games (tango)
8. *Graciela Gonzalez (moterų technika)
9. *Gustavo Chidichimo (milonga su traspie)
10.   Hugo Daniel (tango, milonga, įvairių tango stilių stilistika)
11. *Jorge Manganelli (tango jausmas ir etiketas)
12. *Julio Balmaceda (tango valsas ir sukiniai)
13.   Luis (joga šokantiems)
14. *Martha Anton (canyengue)
15. *Osvaldo ir Coca (tango)
16.   Raul Bravo (tango)
17. *Ruben Terbalca (viskas …nuo iki…. J)
18. *Yuyu (candombe)
19.  Raul Salvetti (tango muzikos interpretacija)
     

 

Apie tai, ko ir pas ką mokiausi privačiai

Eilės tvarka pagal temas

 

Ruben Terbalca

Viskas ...nuo iki...

 

 

Su Ruben Terbalca prie klubo "Glorias Argentinas"

 

Matydama, kokį autoritetą tarp senųjų vietinių milonguerų turi Ruben Terbalca, negalėjau nustoti stebėtis, kaip pasisekė visai mūsų tango bendruomenei turėti jį Mokytoju.

Apie Rubeno autoritetą buvo galima spręsti iš daugelio detalių. Visose milongose jis būdavo sodinamas prie „prezidentinių“ staliukų (aš taip juokais vadindavau staliukus, prie kurių būdavo sodinami milongerai-grandai). „Salon Canning'e“, kai vyko Osvaldo ir Coca bei Los Filipini pasirodymas, abi poros siūlė Rubenui prisijungti prie jų staliukų. Milongų, ypač vietinių, organizatoriai, besistengiantys prisivilioti į vakarą gerų šokėjų, kad šie taptų masalu kitiems, skambindavo Rubenui, maloniai primindami apie jų vyksiančią milongą.

 

Buenos Airėse Ruben Terbalca mane globojo kaip tėvas mažą vaiką tango džiunglėse. Aiškino kas yra kas. Jo dėka turėjau galimybę „padegustuoti“ paties įvairiausio tango, pabuvau visiškai uždarose vietinėse ir užsieniečiams skirtose milongose, pamačiau vietinių vertinamus tango šou ir tuos, kuriuos vertina turistai, mokiausi pas Buenos Airėse pripažintus mokytojus ir pas mokytojus, labiau mėgiamus atvykusiųjų, šokau su subtiliausiais milonguerais ir su gerai Techno tango įvaldžiusiais eržilais. Rubenas mokė mane, aiškino man ir vis kartojo – „tu turi pažinti visokį tango, kad sugebėtum atskirti pelus nuo grūdų“.

 

Ruben Terbalca on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=hOskiRiKwdw

 

 

 

El Indio

Tango, milonga, įvairių tango stilių stilistika

 

 

Su El Indio "La Catedral" klube

 

Šį mokytoją susiradau gatvėje. Aš jį pamačiau San Telmo rajone šokant tango gatvės publikai. Šiaip į šių laikų gatvės tango šokėjus žiūriu gan skeptiškai. Bet jame buvo KAŽKAS TOKIO! Pasirodo, tai geras Rubeno pažįstamas. Rubenas, stebėdamas jo pasirodymą, ne kartą susižavėjęs tarsteldavo: „Kaip teisinga!“ Vėliau iš Rubeno sužinojau, kad tai buvo vienas geriausių Tete mokinių, kad gatvės tango buvo labai sąmoningas El Indio pasirinkimas, nes tango, kaip žinia – gatvės šokis :-). Beje, jau kiek vėliau sužinojau, kad El Indio yra garsaus Buenos Airių San Telmo rajono (savo dvasia kažkuo primenančiu mūsų Užupį) tango siela. Jis šiame rajone prieš 20 metų įkūrė „Milonga El Indio“, kuri populiari iki šiol.

Norėjau, kad pamokos su El Indio niekad nesibaigtų! Taip gera būdavo žiūrėti į žmogų, kuris visu savimi spinduliavo vidinę laisvę ir meilę šokiui. Kai jo paklausiau, nuo kelių metų jis pradėjo šokti, jis pasakė – nuo tada, kai buvo pas tango šokančią mamytę pilvuke. :)))

 

Internete apie El Indio rašoma:

Pedro Benavente, El Indio, a native of Buenos Aires, is a world renowned dancer, teacher and choreographer of Argentinian tango. His academic and popular training has given him a unique style. He was the Principal dancer for the Brandsen and the National Folkloric Ballet, the two most prestigious groups of Folkloric ballet in Argentina. He was a guest dancer for the Bolshoi Ballet to perform a dance with Andris and Ilse Liepe (principal dancer for the Kirow and Bolshoi Ballet), a fusion of tango and ballet to the music of Astor Piazzola. El Indio has collaborated in performances with Mercedes Sosa, Leon Gieco, Victor Heredia Marcelo Nsinman and others. With Gustavo Collini, a student of Cazuo Ono, El Indio developed a fusion of Tango and Butho.

For the last 10 years El Indio taught tango around the world and at some of the most prestigious festivals and tango congress. Some of these include Cita 99, 2000. Nora's Tango Week 99, 2000. For the last 10 years he has performed at the Plaza Dorrego in San Telmo narrating the history of tango through dance.

El Indio has studied with the most important masters of tango, both male and female, not only academic but also grass roots milongeros and milongeras. El Indio is passionate about the old milongero and canjenje styles and subtle form of communication and has done a great deal of research on the subject. Among his academic teachers are Elvira & Virulazo, the Dinzels, Copes, Gustavo Naveira & Olga Bessio, Mingo & Ester Pugliese, Graciela Gonzales. Among the milongeros Tete & Maria, The Cieris, Nina & Luis, Facundo & Kelly, Carmencita Calderon (companera del Cachafaz), El Pive Palermo, Pepito Avellaneda & Susuki, Tommy, El Tano Guillermo, El Tigre, Omar Vega, Pupy.

In his classes, El Indio emphasizes the basic, fundamental aspects of tango milongero which are: rhythm, balance, axis, change of weigh, caminata, cadencia, intencion, connection through the embrace and steps. El Indio brings to the class intensity, passion and vitality that are infectious.

 

El Indio on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=IsY4OYTz0qY&feature=PlayList&p=5DA8998789A485FB&playnext_from=PL&index=100&playnext=3

 

Osvaldo & Coca

Tango

 

 

Su Osvaldu ir Coca tango studijoje

 

Šiuos mokytojus aš susiradau pati, ir kai paskui apie tai pasakiau Rubenui, jis man pritariamai paplojo per petį, akivaizdžiai patenkintas mano pasirinkimu. Aš juos pamačiau atsitiktinai. Buvau grupinėje žinomo milonguero Raul Bravo pamokoje (pamoka man patiko, bet jo šokimo stilius nelabai – grubokas – paskui vietiniai man pašnibžtelėjo, kad tiesiog tai todėl, kad tokia ir charakterio struktūra). Po pamokos žiūriu, ateina ir sekančiai pamokai ruošiasi tokie du antikvariniai senukai mokytojai (savo gėdai turiu pasakyti, kad iš pradžių neatpažinau, kas jie tokie)... Galvoju, pasiliksiu ir pažiūrėsiu. Kai tas senukas mokytojas pradėjo rodyti judesį, aš iš nuostabos atrodo kurį laiką nustojau kvėpuoti. Jo pėdos, atrodė, glamonėjo žemę. Po pamokos aš nudrožiau pas jį ir su vertėjo pagalba paprašiau privačių tango pamokų. Osvaldo paklausė, kiek pamokų norėsiu. Atsakiau – tiek, kiek tik galėsit duoti. Kadangi iki jų išvykimo į JAV buvo likę 4 dienos, tai 4 pamokas ir paėmiau.

Mokytis važiuodavau pas Osvaldo ir Coca į namus. Jie gyveno už Buenos Airių. Kelionė trukdavo daugiau nei valandą. Jų gyvenamoji vieta tokia paprastutė... kaip kad Lietuvos mažuose miestukuose mūsų tėvukų ar senelių - mažas namukas, keli kambariukai, keli baldukai... aplink bėgiojantys anūkai. Prastumdė porą foteliukų – štai tau ir šokių aikštukė. Aplinka tokia kasdienė, visai ne akademinė. Ir patys mokytojai paprastučiai. Parodė judesį, pažiūrėjo, kaip aš pakartoju, ir: arba - ei, ne taip darai, aš juk rodžiau kitaip ! ... arba – ehe ! (nykštys į viršų).

Viskas buvo TAIP TIKRA, kad aš maniau, jog sapnuoju.....................

Osvaldo ir Coca mane lyg nukėlė keliais dešimtmečiais atgal ir padovanojo tą tango mokymosi pojūtį, apie kurį mes esame skaitę tango istorijos knygutėse.

 

 

Kaip ir pas kitus mokytojus, ir pas Osvaldą mokiausi ir sekti, ir vesti. Prisimenu, prieš pirmąją grupinę pamoką vienam pamokos dalyviui vyrui pasisakiau, kad aš čia atėjau ne kaip sekantysis, bet kaip vedantysis. Jis pakraipė galvą ir tepasakė: „Manau, kad Osvaldas bus nepatenkintas“. O gavosi atvirkščiai. Kadangi aš neturėjau moters partnerės ir pamokos pradžioje stypsojau viena, Osvaldo paėmė pavedžioti mane vieną šokį, po ko pasakė – bravo! Tada aš įsidrąsinau ir be žodžių (jis nei bum bum angliškai, o aš – ispaniškai) judesiais paprašiau leisti pavedžioti jį. Osvaldo puikiausiai „suvirškino“ tą mano norą vesti. O pamokos gale dar paprašė kitiems jo mokiniams vyrams (beje argentiniečiams J) parodyti demonstracinį vedimą to, ko jis mokė. Šį ir kelis kitus kartus būnant Buenos Airėse pajutau, kad seni tango vilkai man leido sulaužyti tam tikras tango taisykles ir už tai nesupyko. Mano versija – todėl, kad pajusdavo, jog taip pasielgdavau būtent dėl begalinės meilės šiam šokiui – ir todėl būdavo atlaidūs.

Dar kas įdomu. Kam tik iš vietinių pasakydavau, kad mokausi pas Osvaldo, jie visi pasitikslindavo, ar pas tąjį garsųjį Osvaldo „Medaus pėdutes“? Bet niekas nepasitikslino: ar pas tąjį Osvaldo - Pasaulinio tango salon  čempionato nugalėtoją? Mat 2004 metais jis laimėjo šį titulą. Prisimenu, ir Rubenas mums kadais pasakojo, kad čia į tango titulus žiūrima jų nesureikšminant. Svarbiausia – kokį pojūtį šokdamas tu suteiki savo tango partneriui.

 

Internete apie Osvaldo ir Coca rašoma:

In 2004 they took part in the great tango competition in Buenos Aires together with 665 other couples. They went on to win the World Tango Championship.

Osvaldo was a brilliant dancer as a young man already. In his time, the tango was practised strictly among men themselves, and the beginners were allowed merely to watch and learn. After a while, they were allowed to dance the female steps, so that the experienced dancers could practise theirs. After a couple of years they were able to dance with younger beginners, and only when they were truely confident about their dancing skills did they dare to set their foot on the dance floor.

After marrying Coca, Osvaldo did not dance for three decades. 10 years ago, however, they returned to the dance floor and became legends.

Osvaldo is proud of his nickname Honey Feet. He is happy to explain that his way of dancing is so soft out of respect for the female dancer. He adds mischieviously, »When I set foot on the dance floor, I close my eyes. When I open them again, the dance floor is completely red, filled with fragile red hearts. I walk softly in order not to break them.«

 

Osvaldo y Coca on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=h5YZK6ZgLzQ&feature=related

 

 

 

Andres Laza Moreno

Tango

 

 

Su Andres Laza Moreno tango studijoje

 

Šį mokytoją susiradau pati, perskaičiusi internete, kad savo laiku jis buvo Tete, Javier asistentu. Paprastai asistentais renkamasi gabiausieji mokiniai...

Mane suintrigavo tai, kad nepaisant savo jauno amžiaus, pagal kitų internautų atsiliepimus, jis buvo ištikimas senųjų milonguerų tradicijoms. Taip jam laiške ir parašiau, prašydama jo privačių pamokų.

Jo pamokos buvo labai praktiškos. Jis pasufleravo porą detalių, kurias sėkmingai pritaikiau milongose.

Per jo pamokas turėjau progos pajusti jo itin vyrišką, aiškų, o kartu ir labai elegantišką vedimo stilių. Ne veltui nepaisant savo jauno amžiaus jis pripažintas ir minimas greta elitinių Buenos Airių tango šokėjų (žr. žemiau Wikipedia komentarus).

 

Internete apie jį rašo:

Andres began dancing when he was 14 year-old; He soon joined the Ballet Zaraza Tango with which he gave his first shows in some of the most important milongas in Buenos Aires. In 2002, he obtained the first role en el gala "Hugo del Carril", one the most important tango event of the 2000s. In 2004, Andress succeeded in entering the very competitive "Academia de Estilos de Tango Argentino" (ACETA) also known as "Ballet Escuela" where the more famous ‘maestros’ transmit their knowledge and experience to the new generation of dancers.

Gustavo Lin (Taipei Tango instructor): "I knew Andrés Laza Moreno since 2007. For me, he is one of the top 5 tango salon dancers in Milongas in Buenos Aires. He is recommended for his teaching skill. My friends and I learnt a lot from him."

Wikipedia: one of the most famous examples of the elegant Salon style is the Villa Urquiza style. Dancers who are currently leading the wave of Villa Urquiza Style tango are: Carlos Perez and Rosa, Mingo and Esher Pugliese , Jorge Dispari and Marita 'La Turca', Miguel Angel Zotto and Milena Plebs, Osvaldo Zotto and Lorena Ermocida , El Chino Perico, Javier Rodriguez and Andrea Misse, Alejandro Aquino, Andres Laza Moreno, Samantha Dispari, Fabian Peralta and Virginia Pandolfi, Natacha Poberaj, the Misse family, Geraldine Rojas.

 

Andreas Laza Moreno on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=1tSYWkwlHk4

 

Julio Balmaceda

Valsas ir sukiniai

Su Osvaldu ir Julio Balmaceda „Canning‘e“

 

Julio yra legendinio milonguero Miguel Balmaceda, kuris pirmasis Buenos Airėse pradėjo organizuoti tango praktikas, sūnus.

Julio su savo žmona Corina yra viena charizmatiškiausių šiuolaikinių tango porų.

Jie yra vadinami tango valso ir sukinių karaliais. Man ypač patiko Julio sugebėjimas išgirsti klausimą ir rasti į jį itin koncentruotą ir veiksmingą atsakymą. Bendraudama su Julio dar kartą supratau, kad partnerio tango technika ir tango jausmas, kurį su tuo partneriu patiri yra du skirtingi dalykai – per pirmą pamoką po pirmo šokio jis man sako: „Šito šokio man užteko tavo technikos netikslumams pamatyti, ties jais ir dirbsime, bet jei leistum, norėčiau sušokti dar vieną šokį su tavimi tiesiog savo malonumui“... Beje, tas antrą šokį patirtas jausmas sapnuojasi man iki šiol ... :)))

 

Internete apie Julio Balmaceda rašoma:

Julio Balmaceda is son of the legendary Miguel Balmaceda, great dancer and teacher of many world renowned dancers, among which there are Natalia Games and Gabriel Angio, Pablo Verón, Vanina Vilous, Carlos Copello.

Received his first lessons from his father accompanying and assisting him in his practice. After the death of his father in 1991, Julio took over classes in the most prestigious halls in Buenos Aires, such as ‘Canning’, ‘Grisel’, ‘Almagro’, ‘La galería del Tango’ and ‘El Parakultural’, place opened by Julio together with Omar Viola and María Pantuzo in 1993.

He was the first young instructor who kept on doing research on tango and its pedagogy without losing the connection with the essence of tango and the old ‘milongueros’ and dancers.

In 1995 he was called to take part in the film ‘Evita’ directed by Luis Puenzo.

During 1998, they were part of the succesful Broadway production ‘Forever Tango’ whose cast was nominated for the ‘Tony Awards’ as ‘Best Choreography’. In 1999 they were called to dance in ‘Carnegie Hall’ in New York together with the very virtuous Gary Burton, Pablo Ziegler and Paquito D’Rivera in tribute to the great Astor Piazzolla.

At present, Julio y Corina are the solo couple of Color Tango Orchestra. The are summoned to participate as ‘instructors’ in the most prestigious tango festivals in Europe, USA and Japan. They have their own school in Argentina and take part in all events related to the promotion and spreading of tango in their country.

Julio is renowned around the world and by his Argentine peers for his naturalness, quality and musicality which make his dance and the way he walks a synonym for Tango.

 

Julio y Corina on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=LgJS7UYeBbE&feature=PlayList&p=63A63A09CFFF6BD0&playnext_from=PL&playnext=1&index=1

 

Gustavo Chidichimo & Virginia Martorani

Milonga traspie

 

 

Su Gustavo Chidichimo ir Virginia Martorani „El Gricel“ klube

 

Šį „Milongos traspie“ mokytoją man rekomendavo Graciela Gonzalez. Beje, Buenos Airių tango sluoksniuose gerai žinomas ne tik Gustavo, bet ko gero dar labiau - jo tėvas – senas milonguero ir geras Rubeno bičiulis Hector Chidichimo. Abu Chidichimo – klubo „Gricel“ įkūrėjai. Gustavo pasirodė esąs tikras milongos improvizacijos virtuozas! Šios pamokos tikslas man buvo pasitikrinti milongos  traspie pojūtį, judėjimo energetiką. Pamoka prašvilpė su vėjeliu! Ši šeima labai svetinga ir draugiška. Pamatę, kad po pamokos per milongą sėdžiu atokiai nuo jų, pamojo ranka ir pakvietė prisijungti. Maloniai pabendravome, nepaisant, kad nei aš ispaniškai, nei jie angliškai kalbėti nemokėjom J. Beje, kalbos barjeras visai nesutrukdė ir pamokos kokybei. Gal net atvirkščiai. Kai nesupranti žodžių, tenka pasitikėti vien tuo, ką supranta tavo kūnas ir nustembi, kaip gerai jis viską suvokia be jokių žodinių intarpų!

 

Internete apie juos rašoma:

GUSTAVO CHIDICHIMO & VIRGINIA MARTORANI are both residents of Buenos Aires. In 1994, Gustavo founded the milonga "Club Gricel" in Buenos Aires together with Héctor Chidichimo. He is 34 years of age and has taught tango since 1999.

Bailar el tempo más acelerado de las milongas y tangos ligeros requiere la habilidad de interpretar ritmos sincopados y conectarlos con una variedad de pasos que si bien es muy agradable de bailar y de presenciar, puede resultar uno de los estilos más difíciles de aprender.

Como reconocidos milongueros, Gustavo y Virginia tienen la habilidad de convertir este particular baile, para hacerlo accesible a todos en sus clases y exhibiciones.

Virginia Martorani descubrió el tango a los nueve años cuando paseando por las calles San Telmo encontró una pareja bailando en un espectáculo callejero. Fue amor a primera vista y el impactó perduró en el tiempo tanto así que a los 17 años comenzó a tomar clases de tango con Elvira de Virulazo, Miguel Ángel Pla y Ernesto Nani. Luego decidió acercarse a Club Gricel para perfeccionarse... y allí conoció a Gustavo.

Gustavo Chidichimo aprendió de muy chiquito a bailar y a sentir el tango. Su padre, reconocido bailarín de tango y milonga, y otros grandes maestros lo guiaron en su aprendizaje. Actualmente es dueño junto a su padre de la tanguería de Buenos Aires elegida por los conocedores, la tradicional y única Club Gricel.

Reconocidos entre los milongueros por su estilo y su gracia, Gustavo y Virginia han

 

Gustavo y Virginia on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=C7NeQEzKslY

 

Martha Anton & "El Gallego" Manolo

Canyengue

 

Su Martha Anton pas Graciela Gonzalez namuose

 

Vieni autoritetingiausių pasaulyje Canyengue šokėjų. Per pirmą Martos pamoką buvau ja šiek tiek nusivylus, nes jos žodinis aiškinimas buvo neišraiškingas. Ji tiesiog stovėjo prie veidrodžio ir liepė man žiūrėti, kaip stato ant žemės savo pėdas. Pykau dar ir dėl to, kad net tango batelių ji nebuvo užsidėjusi – tik minkštas namines „šlepkytes“. Maniau, išmečiau pinigus veltui. Bet.... po jos pamokos milongoje man nutiko keistas dalykas. Išvesta šokti užsimerkiau.... ir prieš akis pradėjo šmėžuoti tos „tapkutėmis“ apautos pėdutės, minkštai minkštai besileidžiančios ant grindų.... Taip minkštai, kaip tąkart, aš dar nebuvau šokusi. Kai tai papasakojau Rubenui, jis nei kiek nenustebo. Sako, tai ir yra identifikacija su  mokytoju – tai tango mokymosi pagrindas. Antros pamokos metu Marta mane vedžiojo, o aš kiek įmanoma stengiausi į savo kūno atmintį nusiskenuoti ir „įsirašyti“ jos kūno šokį. Ir vėl buvo akivaizdus rezultatas milongoje. Atrodė, kad man nebereikia jokių pastangų ir viskas gaunasi savaime. Atrodė, jog mano kūne šoka pati Marta Anton.

Su Marta buvo labai smagu pabendrauti. Per canyengue pamokas man gerai pakartojus jos parodytą judesį ji entuziastingai mane glėbesčiuodavo, o po paskutinės pamokos ji pasikvietė į artimiausią kavinukę rytinės kavos. Kokią gerą valandžiukę mes praplepėjom apie tango, apie tango Vokietijoje. Pasirodo, ji Vokietijoje turi savo namus, savo laiku ten yra nemažai keliavusi ir gerai žino Vokietijos tango pasaulį.

 

Aš mažai radau apie jų porą reklaminio pobūdžio straipsnių internete. Gal todėl, kad jie dėl pablogėjusios sveikatos dabar nebevažinėja į tarptautinius festivalius. Bet pastebėjau, kad visa eilė žinomų pasaulyje tango porų savo reklaminiuose CV juos mini kaip vienus ryškiausių savo tango mokytojų šalia tokių korifėjų, kaip Tete, Pepito, Graciela Gonzalez....

 

Martha Anton & "El Gallego" Manolo on youtube:

http://www.youtube.com/watch?v=ecqeqC-YtLo

 

Yuyu

Candombe

 

Su Yuyu ir jos draugu Robertu jų namuose

Damian Eselevsky

Graciela Gonzalez

Su Graciela Gonzalez „El Beso“ klube (ji – viena jo įkūrėjų). 

Dar būnant Lietuvoje Rubeno paklausiau, kokią moterį jis man galėtų nurodyti, kaip tango kokybės etaloną. Jis paminėjo Gracielą pirmu numeriu.

Graciela Gonzalez vadinama tango mokytojų mokytoja. Ji – buvusi ilgametė Pupi partnerė. Graciela yra viena pirmųjų moterų, kurios ėmė kalbėti, kad moteris taip pat yra asmenybė šokant tango, o ne tik savo šokančio partnerio priedėlis. Ji buvo viena pirmųjų, pradėjusių organizuoti moterų praktikas.

Taigi Graciela buvo mano trokštama Mokytoja Nr.1. Prieš važiuojant į Argentiną, aš jai parašiau nuoširdaus susižavėjimo kupiną laišką ir gavau atsakymą, kad ji organizuoja grupinį šeštadieninį moterų technikos kursą. Sudalyvavusi jame šiaip ne taip išsimeldžiau Gracielos vienos privačios pamokos, mat ji ruošėsi išvažiuoti gastrolių į JAV, tai buvo paskutinė jos ruošimosi savaitė prieš kelionę, tad labai neturėjo laiko. Per šitą pamoką man lyg nauja tango čakra atsivėrė – ėmė derintis tos tango žinios, kurios iki tol atrodė viena kitai prieštaraujančios. Matyt tas mano entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad po pirmos pamokos Graciela pati pasiūlė galimybę dar vienai pamokai.

Savo aristokratišku paprastumu Graciela man padarė moters-karalienės įspūdį. Prisimenu, ji niekada neskubėdavo pradėti pamokos. Oriai neskubėdama įeidavo į savo kambarį-studiją, neskubėdama pasiimdavo į glėbį vieną iš kelių savo mylimų kačių, paglostydavo ją, švelniai paniurkydavo ( katė - neblogas partneris švelniam tango apsikabinimui – pagalvojau), paskui neskubėdama prieidavo prie stalo, prisėsdavo, paimdavo į rankas matės puodelį, ir neskubiai iš jo gurkšnodama romiu balsu pradėdavo pokalbį. Dar man įsiminė jos akys, didelės, tamsiai rudos, migdolo formos, išraiškingos, aksomo švelnumo, bet tuo pačiu ir savo vertės pajautimo kupinu žvilgsniu. Visa Gracielos poza dvelkdavo ir paprastumu, ir didingumu tuo pat metu. Kažkas kažkada manęs klausė, kaip turi atrodyti tango karalienė. Kažką tada atsakiau. Dabar jei kas to manęs paklaustų, tiesiog pasakyčiau – pažiūrėkit į Graciela Gonzalez, ir jums nebekils klausimų, kaip atrodo tango karalienės.

Alicia Pons

Moterų technika,

pėdų grakštumas ir puošyba

 

Šią mokytoją susiradau internete dar prieš vykstant į Argentiną. Paklausiau Rubeno jo nuomonės. Pasirodo, ji – gera jo pažįstama. Rubenas pasiūlė atkreipti dėmesį į jos pėdų judesio grakštumą.

Tango ji šoka nuo vaikystės, kai į milongas eidavo kartu su savo tėvais. Paskui buvo jaunatviško protesto periodas, kai teigė, kad tango – tai ne jaunų žmonių šokis. Taigi, kuriam laikui nuo tango buvo nutolusi ir „rimtai“ prie jo sugrįžo vėliau...

Man ji patiko savo labai elegantiška ir maloniai „minkšta“ eisena, elegantišku pėdų statymu, subtiliais neperkrautais papuošimais.

Kai su ja šokau, buvo toks įspūdis, kad šoku su nematerialiu energijos srautu – taip ji sugeba adaptuotis prie partnerio. Alicia viską aiškino labai vaizdžiai, apsieidama be techninių detalių – tiesiog per palyginimus. Aš pastebėjau, kad tango mokytojai dažnai mėgsta kalbėti palyginimais, pvz.: „įsivaizduok, kad esi....“ arba „įsivaizduok, kad tavo kūnas juda, kaip...“ arba „įsivaizduok, kad esi pripildytas....“

Alicia Pons is an elegant and accomplished dancer with refined technique and distinctive personality. Her ability to imbue the role of the woman with verve and style has made her one of the most sought after female partners in Buenos Aires milongas.

She is most noted for her beautiful foot play and the strongly sensual connection with her partner, which is done with humor and decorum. She exemplifies communication and presence in the dance, and this is a focus in her teaching for both men and women.

Alicia was trained in classical dance from an early age and as a young woman performed in some of Buenos Aires' most well known theaters, the Colon, the Coliseo, and the Alvear. Her introduction to tango came later, and her first teacher was Graciela Gonzalez, whose women's technique helped shape Alicia's tango footwork. Alicia then gravitated toward the milonguero style and her first inspiration and male teacher in that style was Tete Rusconi, one of the most renowned milongueros of his generation.

She taught for a number of years with Cacho Dante, with whom she has performed at the Teatro San Martin as part of the City of Buenos Aires tango festival. Alicia has become a very popular visiting instructor on the U.S. Argentine Tango workshop circuit, where she frequently is joined by Robert Hauk as her partner.

Jorge Manganelli

Su Jorge Manganelli Buenos Airių gatvėje

Šį mokytoją man rekomendavo Rubenas. Rubeno garbei turiu pasakyti, kad Rubenas čia pasirodė esąs itin netuščiagarbis ir kilnus mokytojas. Vienos milongos metu jis man pristatė Jorge, sakydamas, kad tai subtilesnis ir gilesnis milonguero už jį patį. Ar jūs įsivaizduojat kitą tokį mokytoją, kuris būtų toks savikritiškas?!

Beje, kadaise Jorge buvo legendinio milonguero Miguel Balmaceda (mano mokytojo Julio tėvo) asistentu.

Eidama į pamoką aš buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Ėjau ir galvojau – kiti man gali padėti tobulinti mano techniką, bet jausminis pojūtis – jis yra labai individualus ir neišmokomas, tad kokia prasmė eiti į tango jausmo pamoką?!

Iš pamokos išėjau apkvaitusi nuo....užplūdusio tango jausmo, nors per pamoką šokom nedaug, daugiausia kalbėjomės, daugiausia kalbėjo jis... sakė lyg ir žinomus dalykus.... bet KAIP sakė!.... Iš karto puoliau skambinti Rubenui dėkodama ir stebėdamasi, jog per 1 valandą kokiu tai paslaptingu man ne visai suvokiamu būdu šis žmogus sugebėjo man įpūsti savojo tango pajautimą...

Internete jokios Jorge reklamos neradau, kad ir kaip ieškojau. Rubenas taip ir sakė, kad, jei mokytojas dirba daugiau su vietine rinka, internete jo reklamos gali ir nebūti. Reklama žodinė – einanti iš lūpų į lūpas. Tad jei ne Rubenas, man nebūtų buvę jokių šansų sužinoti apie tą Mokytoją Burtininką.

Jorge Manganelli on youtube. Beje, buvo sunku jį rasti ir čia. Ten, kur radau, jis šoka kartu su visu tango žvaigždynu:

http://www.youtube.com/watch?v=h1TBEhZ8hzI

Raul Salvetti ir Ruben Terbalca

Su bandonijos virtuozu Raul Salvetti

Muzikalumo pamokoje su Rubenu, Rubeno žmona Monika ir Rubeno drauge švede Margareta Westergard, neseniai išleidusia knygą apie tango kodus švedų kalba, klausom grojančio Raul Salvetti.

Rubenas suorganizavo tango muzikalumo pamoką. Jis pasikvietė savo draugą Raul Salvetti, kuris groja viename Buenos Airių tango orkestre. Šis žmogus groja daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis sugeba tą pačią melodiją atkartoti pagal įvairių orkestrų stilistiką. Rubenas pasakojo tango muzikos vystimosi istoriją, o jo draugas tai iliustravo muzikiniais intarpais. Tai buvo dviejų valandų istorinė muzikinė kelionė, gardi ne vien muzika, bet ir kulinarija - užkandžiaujant mėsa įdarytomis bandelėmis empanadomis (kiek primenančiomis kibinus) ir ragaujant raudoną argentinietišką  „Pinot Grigio“ vynuogių rūšies vyną.

Visa pamoka buvo kelianti jaudulį, tačiau labiausiai mane sugraudino tai, kaip šis tango muzikos virtuozas atsisveikino. Jis priėjo prie kiekvieno iš mūsų ir labai nuoširdžiai, net nuolankiai, padėkojo už tai, kad mes buvome dėmesingi ir maloningi jo mylimai tango muzikai. Jis sakė: „jums ko gero sunku įsivaizduoti, ką mums, tango muzikantams, teko išgyventi, kai tiek metų jautėmės atstumti ir nereikalingi. Ačiū, kad priėmėte tango į savo širdis“...

Prisimenu, kai Rubenas pirmą kartą buvo Vilniuje, jis pasakojo mums, kad Argentinoje populiaru vyrams vakarą leisti bendroje kompanijoje, klausytis tango muzikos ir verkti. Mes tada visi nusistebėjome: „o kodėl reikia verkti“? Rubenas gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „tokia vakaro programa“. Aš tą pokalbį prisiminiau vakare po tos pamokos. Prieš eidama gulti įsijungiau pasiklausyti Rubeno ipode man paliktos tango muzikos. Man jos beklausant taip kažkas „užkabino“, kad klestelėjau ant lovos krašto ir... pravirkau. Šniurkščioju ir galvoju, na jei kas nors dabar manęs paklaustų, ko verkiu, tikrai negalėčiau paaiškinti. Tiesiog – tokia vakaro programa. :)))

I dalies pabaigai

Mokytojai mane mokė...

Ruben: „Vyro ir moters glėbiai turi saugoti vienas kitą.“

Alicia:  „Mūsų vyrus veda jų širdys. Judesys prasideda nuo jos, toliau tik seka kūnas.“

Yuyu:  „Šokant viršutinė kūno dalis pakylėta, nes siela pakylėta.“

Andreas: „Žingsnio energija imama iš žemės. Kada su žeme stabiliausias kontaktas? Tada, kada žmogus visiškai atsipalaidavęs.“

Jorge:  „Šokant vyrui svarbiausia tikslumas, moteriai -  jautrumas.“

Gustavo: „Šokdamas Milongą džiaukis!”

Damian: „Tango šokyje žingsnio atgal nėra!”

El Indio: „Kiekviename judesyje yra momentas, kada vyras moters laukia...“

Graciela: „Moteris šokdama tango neklysta. Jei nevyksta tas, kas turi vykti, tai ne jos, bet vedančiojo problema.“

Marta:  „Papuošimai - lyg druskytė ir pipiriukai ant salotų – po trupučiuką“.

Julio:  „Argentinietiško vedimo paslaptis.... medžiojantis katinas...“

Osvaldo: „Eik visas!“ (genialus patarimas savo prasme ir paprastumu).

II dalis

Kodėl moterų širdys lieka BsAs milongose

“Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus”.

Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998, lapkritis

Prisimenu iš Argentinos tik grįžusią ir mūsų milongose vėl pasirodžiusią vieną mūsų bendruomenės damą, tada  tango šokusią taip jausmingai, kad negalėdavau atsižiūrėti! Laikui bėgant ta jos parsivežta tango ugnelė, kurią matydavau jai šokant, kiek prigeso...

Prisimenu tylų kitos damos išnykimą iš mūsų milongų jai sugrįžus iš Buenos Airių...

Prisimenu savo sunkiai ištveriamą ilgesį Buenos Airių milongoms, atsiradusį vos pradėjus pakuotis daiktus grįžimui į namus....

Aš nesupratau, kodėl prieš išvažiuojant man į BsAs, viena jų verkė. Supratau, kai grįžau ir pravirkau pati. Matyt, to paties...

Seniai pažįstu mūsų tango bendruomenę ir, matydama, kuria linkme ji vystosi, esu optimistė. Pavyzdžiui, kad ir Yahoo Groups‘o sukūrimas; kad ir mūsų DJ muzikos parinkimas; kad ir lietuviškos internetinės tango svetainės, talpinančios straipsnius ugdančius tango suvokimą, kad ir vyrų praktikos atsiradimas; kad ir išrankumas atvykstantiems tango mokytojams. Net mūsų ginčai bei nesutarimai – jie irgi rodo kad mes ieškom tango!

Tikiu, kad mūsų visų bendrų pastangų dėka ateis laikas, kai iš Buenos Airių į savo „gimtąsias“ milongas grįžę damos nerūpestingai tars: „O žinot, čia jaučiamės visai, kaip ten“.

Tango yra labai socialus – bendruomeninis – šokis. Mes lyg surišti viena virve. Vienas be kito mes niekaip. Manau, kad ir BsAs milongos tokį didelį įspūdį palieka dalinai todėl, kad jose tango iš širdies šoka „kritinė bendruomenės masė“. Pavienių iš širdies šokančių neužtenka. Ta masė sukuria bendruomeninę „tango širdį“, kurios taip ilgisi iš Argentinos parvykstantys...

Dėkodama mūsų bendruomenei ir kiekvienam(ai) jos nariui(ei) atskirai, už tai, kad čia turiu galimybę šokti tango, aš stengiausi užfiksuoti ir kuo detaliau, atviriau papasakoti apie tai, ką mačiau, jaučiau, patyriau BsAs milongose.

Buenos Airių turistinių ir tenykščių vietinių milongų palyginimas

Kai kuo panašios, kai kuo skiriasi

Grįžusi iš Argentinos dar kartą su malonumu perskaičiau Arvydo draugo Ivars vietinėse BsAs milongose patirtus įspūdžius, patalpintus www.tangoargentino.lt . Savo laiškais jis sugebėjo perteikti jausmus, kurie ir man kilo ten pabuvus.

Man patiko ir vietinės, ir turistinės milongos. Gera ir ten, ir ten. Visose jose yra tikrai puikių argentinietiško kraujo ir/ar argentinietiškos dvasios šokėjų.

Tarp jų yra panašumų, yra ir skirtumų.

"El Beso" ir "Humberto 1789" :

Milongų organizatoriai. Jie tikri savo milongų šeimininkai. Jie daro kalbinius intarpus, skelbia loterijas, pasako apie svarbesnius įvykius šios bendruomenės tarpe, pristato šokėjų pasirodymus. Jie yra vakaro vedantieji. Tai vyksta ir turistinėse, ir vietinėse milongose.

 "Gricel":

Milongos programa. Turistinėse milongose programa yra orientuota ir koncentruota į tango šokimą, su retais nedideliais salsa ar chacarera intarpais. Vietinėse milongose tų kitų šokių intarpų yra daugiau ir jie ilgesni, taip bent jau man pasirodė. Rubenas akcentavo – tai ne milonga, jei šokamas vien tik tango. Toks įspūdis, kad vietinėse milongose tango sklandžiai įsikomponuodavo tarp visų kitų svarbių vakaro komponentų: valgymo, pokalbių su draugaus, kokio ansamblio, dainininko ar šokėjų pasirodymų...

Tango stiliai pagrindinėse milongose. Argentinoje pagrindinėse milongose: „El Beso“, „Porteno y Bailarin“, „Nino Bien“, „Salon Canning“, „Confiteria Ideal“... jau nekalbant apie labiau vietines, yra šokamas tradicinis tango, arba kaip Rubenas pasakytų - yra šokamas tango.

"Confiteria Ideal":

Beveik visi (99 proc.) šoka artimame apsikabinime.

Tango nuevo egzistuoja ir Buenos Airėse, bet jis čia nėra populiarus. Net tie argentiniečiai, kurie nėra nusiteikę prieš nuevo, kurie patys jo moko, privatesniuose pokalbiuose pripažįsta, kad tai labiau  jauniems žmonėms ir eksportui skirta prekė.

Po vienos pamokos su Julio Balmaceda spontaniškai pradėjom pokalbį apie tango nuevo.  Pasirodo, jis pats kartu su Gustavo Naveira ir kitais dalyvavo to proceso kūrime. Julio sakė: „Žinai,  Goda, kokie mes buvom „šustri“ prieš 20 metų! Pradėjom eksperimentuoti, pradėjom galvoti naujus žingsnius šiaip sau, smagumo  ir „mandrumo“ dėlei. Mums tai buvo paišdykavimas... tik tiek... Bet svetur tai tapo populiaria ir gerai perkama preke.... Mums patiems tai buvo netikėta. Taip sakant, paleidom džiną iš butelio... Nebesulaikysi... Kita vertus, visi juk esam buvę jauni... Patiems tų žaislų kažkada reikėjo, negi dabar iš kitų vaikų juos atimsi... Tegul paturi, pažaidžia iki subręs...“ Julio pastebėjo, kad anksčiau ar vėliau dauguma jam žinomų „nuevistų“ Argentinoje grįžta prie tradicinio tango.

Prisimenu, ką man sakė Yuyu, plačios ir liberalios mąstysenos milonguera. Ji sakė: „Nei vienas šokis nestovi vietoje, jis vystosi. Ankstyvame tango formavimosi periode irgi būta ir šuoliukų, ir klubų vizginimo... Tam tikra prasme tango nuevo yra gerai pamiršta sena.... Tai visai įdomus reiškinys. Pažiūrėsim, kas iš tos išeis... Tai gražu ir estetiška, bet tam reikia atatinkamo kūno pasirengimo, antraip tai tampa juokinga ir karikatūriška. Tuo labiau, kad neišlavinto kūno žmogui toks šokimas labiau sukelia įtampą, nei malonumą “.

Atmosfera. Turistinės milongos savo atmosfera primena mūsiškes. Jų atmosfera dažniausiai yra klubinė. Vietinių milongų atmosfera yra kiek kitokia. Kai ten žiūrėdavau į susirinkusius vietinius, galvodavau, su kuo gi aš tą bendruomenę galėčiau palyginti? Ką ji man primena savo sukuriama atmosfera? Pirma, kas šovė į galvą, tai inteligentiškų šeimų švenčiama antra lietuviškų vestuvių diena: susirinkęs giminės klanas, visi savi arba bent jau daugiau mažiau savi, apsirengę vienu tonu geriau, nei kasdien, bet ir nebe taip iškilmingai, kaip pirmąją dieną; turintys laiko, niekur neskubantys, po pirmos įtampos ir „pasirodymų“ dienos supaprastėję ir atsipalaidavę.

"Sin Rumbo":

Gera būdavo žiūrėti į juos šokančius. Jie niekam nieko nenorėdavo parodyti ar įrodyti. Šokdavo jie taip paprastai, lyg gertų savo vakarinės arbatos puodelį, be jokio patoso. Bet įdomus dalykas, negalėdavau nejusti tame kasdieniame veiksme kažkokio ritualinio šventumo. Jei vienu žodžiu reikėtų nusakyti tą atmosferą, kuri tvyrodavo salėje šokio metu pati savaime, niekieno specialiai nekuriama ir nedeklaruojama, tas žodis būtų „orumas“. Jei dviem žodžiais – „paprastas orumas“.

Rūbai

Skonis ir saikas

Apsirengimo stilius priklauso nuo milongos. Kai kurios milongos visiškai liberalios: kas apsivilkę kostiumais, kas marškiniais, rečiau – trikotažine palaidine. Kai kurios milongos konservatyvesnės savo aprangos ir elgesio stiliumi. Jose vyro be kostiumo nepamatysi. Jei ir bus koks su trikotažine palaidine, tai žinok – atvykėlis. Aplamai, argentiniečiai linkę dėvėti kostiumus, ar, liberalesnėse milongose, bent jau geros kokybės marškinius.

Porą kartų su Rubenu ėjome į „porų vakarus“. Tai reiškia, kad visą arba beveik visą laiką šoksi su savo partneriu. Tuomet Rubenas, atvažiuodamas manęs pasiimti, atsinešdavo ant pakabos kelis savo marškinius ir manęs atsiklausdavo, su kurios spalvos ir kokios medžiagos tekstūros marškiniais man būtų maloniau su juo šokti!!! Jis neklausdavo: „Kokie marškiniai MAN labiau tiktų?“, bet klausdavo: „Kokia mano apranga TAU būtų malonesnė su manimi šokti?“.

Įsiminiau Rubeno pasakymą: „Mes, milonguerai, kostiumą užsidedam ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad mums tai yra vidinė būtinybė pagerbiant moterį.“ Tikras milonguero prieš šokdamas užsisega švarko sagas. Prisimenu, kaip Rubenas pakomentavo vieną tarptautiniu mastu žinomą šokėją: „Jis labai malonus vyrukas, ir labai draugiškas, ir šoka labai gerai, bet ne milonguero – žiūrėk, jis šoka su plevėsuojančiais švarko kraštais. Milonguero sau niekada to neleistų“. Tiesa, jei yra labai šilta,  mačiau, kad dalis milonguerų šoka su marškinukais. Osvaldo, didžiulis autoritetas pačių milonguerų tarpe, „Canning‘e“ po pirmojo parodomojo šokio, prieš antrąjį nusiėmė švarką, judesiais prieš tai parodydamas, kad labai karšta ir jam be švarko šokti būtų patogiau.

Vyrai visa savo apranga labai gerbia moteris. Todėl suprantu Rubeno pasipiktinimą, kai moterys to nevertina. Jis pasakojo, kaip viena jo pažįstama vokietė milongoje suvalgė picos gabalą laikydama rankomis ir atsainiai perbraukusi jomis per servetėlę jau buvo pasiruošusi šokti. Rubenas sako, pagalvok tik, ji galėjo savo riebaluotomis rankomis ištepti vyrui švarką!

Moterų apranga ypač įvairi stilių ir spalvų atžvilgiu. Dauguma apsivilkę suknutėmis, kai kurios – kelnėmis, bet tos kelnės itin elegantiškos. Kai kurios moterys „blizga“ tiesiogine ir perkeltine prasme, kitos apsirengę ir visai kukliai. Bet visos atrodo moteriškai ir elegantiškai. Čia nėra tango rūbų kulto. Prisimenu, norėdama nusipirkti ką nors „labai tangiško“, Alicijos Pons ir šalia buvusių jos draugių milonguerų paklausiau, kokias tango rūbų parduotuves jos galėtų man rekomenduoti. Jas klausimas nustebino. Sako, mes nežinom, nes į specializuotas tango parduotuves nevaikštom. Jos gal daugiau skirtos turistams ar scenoje šokantiems tango šou.... Mes tiesiog nusiperkam eilinėse rūbų parduotuvėse mums patikusį rūbą, su juo ir šokam tango...

Kai kurie šokėjai, tiek vyrai, tiek moterys, puošiasi daugiau, kai kurie mažiau, bet visada išlaiko gerą skonį. Susidariau bendrą įspūdį, kad vyrai niekada neprašaus apsirengę kostiumu ar bent jau geros kokybės marškiniais, o moterys – elegantiška, kad ir paprasto kirpimo suknute.

Net jei ir nespėdavau grįžti namo, visada turėdavau kuprinėje pasiruoštą elegantišką rūbelį persirengti prieš milongą. Puoštis aš ir šiaip mėgstu, kaip ir visos moterys. Įvairiose Europos milongose plunksneles išsikedendavau dar ir pragmatiniais sumetimais - kad būčiau pastebėta: aptempta suknytė, riesta nosytė, išryškintos akytės, žavi šypsenėlė – sėkmė būdavo garantuota iš anksto. Argentinoje su savo vertę žinančiais šokėjais šie „triukai“ nepraeidavo... Kad ir kaip visa ryški žibindavau žvilgsniais milonguerus, jie žvelgdavo kiaurai pro mane į už manęs esančią sieną, lyg būčiau stiklinė... Pirma tanda būdavo su tango pradedančiu argentiniečiu, flirto ištroškusiu vyruku arba užsieniečiu. Pirmiesiems tai būdavo galimybė pasišokti, antriesiems – galimybė pabandyti užmesti meškerę, tretiesiems – pristatyti save vietinėms moterims, nes jos jokiu būdu nesutiks su juo šokti, iki nebus tikros jo šokimo kokybe.

Šokių aikštelėje pirma tanda kiekvienam naujokui, ir man, būdavo egzamino laikymas. Tik po sėkmingai išlaikyto egzamino milonguerai lyg „praregėdavo“ ir imdavo mane matyti. Taigi ten, kur iš tiesų šokamas tango, per milongas natūraliai vyksta ne išvaizdos, bet šokio kokybės atranka. Rubenas man pabrėždavo, ir aš pati ten būdama mačiau, kad milongos – tai ne praktika – jose maloniai leidžiamas laikas ir stengiamasi „padegustuoti“ kuo kokybiškesnio tango. Milongos nėra vieta mokytis ar kitą mokyti. Todėl, jei save geru laikantis šokėjas per milongą kviečia blogiau šokančią moterį (galbūt gražesnę, seksualesnę), palikdamas šalia jos esančią šokančią subtiliau, tai parodo jo nesugebėjimą vertinti tango kokybės, jo tango nebrandumą šia prasme.

Kita vertus, kartais matydavau seną milonguerą sėdintį kartu su jaunute katalogine gražuole. Tada Rubeno klausdavau: „Kaip čia yra? Juk sakydavai, kad Argentinos milongose – svarbiausia –šokio kokybė. Prie gretimų staliukų sėdi vyresnės nuostabiai tango šokančios moterys, o jis „kadrina“ tikrai mažiau tango patyrusią, bet neabejotinai gražesnę“. Rubenas atsakydavo: „ Kadrina“, bet pažiūrėk, ar šokdina... Be to, deja, tenka pripažinti, kad tango tampa vis labiau „vartotojiškas“ ir čia... “

Mano apranga mažai, jei iš viso, įtakojo kvietimų šokiui intensyvumą Argentinoje. Pirmą dieną man sunkiai sekėsi apskaičiuoti laiką ir į milongą teko eiti neužsukus į namus ir nepersirengus - su kasdiene „bliuskute“ (aš kasdien į kuprinę jų būdavau įsimetus 3-4, nes per dieną turėdavau po kelias pamokas). Buvau su kasdieniais rūbais, be vakarinės kosmetikos - „pilka pelė“ tarp elegantiškųjų argentiniečių. Nepaisant to, buvau kviečiama be paliovos. Taigi mano rūbo ryškumas Argentinos milongoje man įtakos neturėjo. Jaučiau, kad čia svarbiausias kriterijus – šokio kokybė. Visgi puoštis norėdavosi, ir net tik dėl prigimties...

Ten būdama pradėjau jausti, kad puoštis noriu dėl atsiradusios vidinės būtinybės suteikti kiekvienam savo šokio partneriui kuo malonesnį jo akiai vaizdą iš... dėkingumo. Dėkingumą jaučiau dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad man nereikėdavo maldauti jo žvilgsniu „nebūk išdidus, pakviesk mane, aš taip noriu pašokti“ – jis pats aktyviai ieškodavo mano akių, žvilgsniu klausdamas „ar galėčiau tikėtis tavo sutikimo šiam šokiui“,....... dėl to, kad susitikus šokių aikštelėj jis man leisdavo pajusti, kad tai aš suteikiau jam malonę, jog sutikau, o ne jis man, kad pakvietė,....... dėl to, kad jis mane apkabindavo jautriai iki pat savo pirštų galiukų ir saugodavo kaip brangiausią sutvėrimą per visą šokį iki pat jo pabaigos,......dėl to, kad kiekviena savo ląstele jausdavau, jog jis šoka taip ir tam, kad visų pirma būtų gera man,...... kad veda mane nuolat į mane įsiklausydamas,....... kad jis atranda begalę kažkur mano viduj slypinčių stygų, kurių aš net pati neįtariau turinti,....... kad jam be galo svarbu būdavo suprasti, ar jis suteikė man laimės savo šokiu.

Jei dauguma pasaulio vyrų bendrautų su moterimis taip, kaip argentiniečiai su jomis šoka, tai agresyvios feminizmo apraiškos numirtų natūralia mirtimi... 

Batai

Keičiami ne prie stalo

Pirmą vakarą prieš įžengiant pro milongos duris, Rubenas mane pristabdė ir šnibžtelėjo: „Žinok, jei persiausi batus atsisėdusi prie staliuko, vietiniai iš karto supras, kad esi užsienietė“. Ech, pagalvojau, čia man dar yra kur patobulėti. Iš tiesų turiu tą netikusį įprotį… Po to kiek tik kartų žiūrėjau, niekada niekur jokių besimėtančių batų po staliukais nematydavau. Jiems persiauti yra tualetai ar klubų prieškambariai. O gatvės batai paliekami arba rūbinėje, arba maišiuke rankinėje.

Pastebėjau, kad kai kurie gerai šokantys vyrai mėgsta avėti šviesiais batais, kad pėdos geriau kontrastuotų su tamsesne grindų spalva ;-)

Argentinietės moterys šoka su įvairaus aukščio kulniukais. Kartą mačiau vietinę vienos milongos šeimininkę, šokančią su elegantiškais aukštais, bet pilnapadžiais batais. Visgi dominuoja aukštas 8-9 cm. smailas kulniukas. Net 60-70 metų senjoros šoka su tokio aukščio bateliais. Man iki šiol lieka paslaptimi, kaip atlaiko jų kojos.

Kelis kartus per pamokas mokytojos argentinietės nusiėmė savo batukus, kad geriau matyčiau, kaip su žeme kontaktuoja jų pėda. Jau prieš tai žinojau, kad lotynų amerikiečių yra didesnis tarpas tarp kojos pirmo ir antro pirštų, nei pas mus. Bet žiūrint į jų nuogas pėdas man pasirodė, kad tarpai tarp visų kojos pirštų yra didesni, nei mūsų. Toks įspūdis, kad jų pėda ties pirštais platesnė, tokios struktūros, lyg kuo didesniu paviršiumi pasiruošusi kabintis į žemę.

Užuodžiama „apranga“

Maloniai  kvapni ir labai svarbi

Per visą tą laiką BsAs tik vieną kartą šokdama uosčiau alaus, žuvies ir dar kažkokio salsvo kvapo prisigėrusius gaurus. Kad ir labai nemandagu buvo, teko nutraukti tandą, nes nuo to kvapo mane pradėjo pykinti.

Šokdama jausdavau, kad visi kvepia neįkyriai kokybiškais kvepalais po šviežiai priimto vakarinio dušo. Rubenas man pabrėždavo, kad jie tiesiog paranojiškai dėmesingi savo kūno higienai, nes tai irgi viena iš pagarbos šokio partnerei(ui) išraiškų.

Kadangi ne visada suspėdavau prieš milongas grįžti į namus, tai vakarinius dušus improvizuodavau milongų vonios kambariuose. Čia visada sutikdavau pilna damų, kurios ir prieš miloną, ir tarp tandų aktyviai darbuodavosi dantų šepetėliais, muilais, kūno želė, dezodorantais, kvepalais......

Sėdėjimo vieta

Pirma eilė gerai, bet paskutinė – dar ne pasaulio galas

Kaip žinia, geriausios vietos prie pirmos eilės staliukų. Yra priimta, kad vietiniai vienodo lygio šokėjai sėdi prie vieno staliuko.

Įėjus į salę palauki, kol šeimininkas tave pasodins.

Pirmose eilėse sėdėdavau tais atvejais, kai:

-         į tą milongą ateidavau nebe pirmą kartą (nežinau kaip, bet šeimininkai labai gerai įsimindavo veidus ir pirmą kartą nukišę į paskutinę eilę, antrą kartą būdavo žymiai svetingesni);

-         ateidavau su Rubenu;

-         Rubenas šeimininkui pasakydavo, kad aš su juo, nors ir sėdėdavom prie skirtingų staliukų (kad galėtume šokti su skirtingais partneriais).

Noriu pasakyti, kad „galiorkoje“ irgi labai smagu. Tai, sakyčiau, net savotiškas iššūkis.

Noriu pasidalinti vienos pirmųjų milongų įspūdžiais su mūsų moterimis. Dauguma mūsų moterų šoka labai gerai, todėl mano vietoje jos gali įsivaizduoti save, ir pasiskaitę nedvejoti, ar verta važiuoti į BsAs, jei nebus kas ten kviečia šokti (tokių dvejonių iš mūsiškių esu girdėjusi). Dar ir kaip bus! Mielosios, teks sugalvoti įvairiausių priemonių, kaip nesusitikti norinčių pakviesti vyrų žvilgsnių, kai norėsite pailsėti!

Taigi, prisimenu, pirmąjį penktadienį nuėjau į Humberto I g-vėje esančią milongą, labai didelę ir prašmatnią. Salės šeimininkė priėjo, paklausė ar aš viena, ir nuvedė pasodinti kažkur į galą. Be to, buvau apsirengusi nei šiaip nei taip (buvau nespėjusi grįžti po pamokų, o važinėti pirmyn namo per visas Buenos Aires ir vėl atgal buvau per daug pavargusi). Taigi „karjerą“ milongoje pradėjau ne visai prekinės išvaizdos ir ne visai strategiškai patogioje vietoje. Prisiklausius visokių pasakojimų, kaip ilgai tenka laukti, kol kas pakvies, buvau nusiteikusi itin kantriai. Vos tik prisėdau kuprinę kišdama kur saugiau po kėde ir tuo pačiu metu dairydamasi, pastebėjau vieną vyruką, klausiamai į mane žiūrintį. Štai ir visas sudėtingumas. :-)

Šokau visas tandas iki vienos. Nejaukiausias momentas būdavo, kai iš „galiorkos“ reikėdavo prasibrauti iki šokių aikštelės per siauručius pirmos ir atros eilės staliukų eilių tarpelius, atsiprašinėjant ten tebesėdinčių moterų, kai netyčia praeidama užkliudydavau jų kėdes. Panašiai savo įspūdžius kažkada pasakojo ir Asta. Taigi tai, kad esi niekam nežinoma užsienietė, visiškai nereiškia, kad vakarą leisi šokdama tik mintyse.

Vėliau susidurdavau su kitu klausimu – kaip išvengti kvietimų, norint pailsėti  ar pažiūrėti į kitus šokančius. Kartais reikėdavo geležinių nervų nepasižiūrėti į tą pusę, iš kur jausdavau atkakliai žvilgsniais siunčiamus signalus. Visada atsirasdavo ir tokių, kurie eidavo tiesiai prie staliuko...  Atsisakydama jausdavausi nepatogiai. Atradau itin veiksmingą būdą, kaip to išvengti: užsisakydavau kokią bandelę ir ją labai…labai… ilgai ir lėtai…lėtai… kramsnodavau… Kramsnodavau ir galvodavau: tai toks išradimas, kurio grįžus namo tikrai neprireiks :-)

Žvilgsniai, kviečiantys šokti

Tai mandagu ir saugu

Būdama Argentinoje savo pojūčiais patyriau kodo kviesti žvilgsniais prasmę. Tai susiklostė tradiciškai ir tapo būdu tarpusavyje bendrauti, nepažeidžiant kito žmogaus vidinės gerovės. Juk milongoje visi nori jaustis gerai!

Yra daug priežasčių, kodėl vyras ar moteris su kuo nors gali nenorėti šokti to ar kito šokio. Gal nori pailsėti, ar laukia kitos muzikos, ar šiaip ne ta nuotaika, gal su tuo partneriu jis ar ji yra numatę šokti kitą tandą vėliau…

Prisimenu, Rubenas vienos tandos metu pamatė mane šokant su ne itin tiksliai vedančiu šokėju (čia buvo tas atvejis, kai man nepatogu buvo atsisakyti vyrukui, priėjusiam manęs kviesti prie staliuko). Po tandos Rubenas tiesiog pribėgo prie manęs ir perspėjo: „Būk atsargi, nesusitraumuok!“

Pastebėjau, kad už Argentinos ribų vyrai dažnai neteisingai supranta moters atsisakymą šokti. Jie mano, kad tai dėl jos arogancijos. Tikrai ne. Tai dėl jos baimės save traumuoti.

Moteris - priimančioji energiją. Ji priima tą energiją, kurią jai siunčia vyras. Jei partneris tobulesnis, ji tobulėja kartu su juo. Jei partneris nepatyręs, ji smunka kartu su juo. Vyras netiksliu, nejautriu ar grubiu vedimu, skubėjimu, tampymu, stumdymu, moterį gali tiesiog energetiškai „suluošinti“. Po tokio šokio jautiesi disharmonijoje su pačia savimi, lyg iš vidaus sudarkyta. Aš net sunkiai randu žodžių tiksliai įvardinti tai būsenai. Tai labai sunkiai ištveriama. Jautiesi taip, lyg kažką sulaužyto norėtum išmesti iš savo vidaus. Prisimenu Rubeno žodžius apie tai: „Su geru šokėju moteriai norisi mirti jo glėbyje, su nejautriu – jai tiesiog norisi mirti“.

Todėl Argentinoje ir kviečiama žvilgsniu – paliekant galimybę moteriai to žvilgsnio „nepastebėti“ ir taip mandagiai atsisakyti.

Vyrams noriu išduoti vieną mažytę mūsų, moterų, paslaptį - mes turime akis galvoje visur: priekyje abipus nosies, šonuose prie ausų, net pakaušyje! Visos tos akys mato net prieblandoje ir mato toli. Taigi, su kuo trokštam šokti tą ar kitą šokį, tą visada reikiamu momentu pastebim! :-)

Girdėjau, kažkas kažkada iš pabuvusių BsAs milongose sakė, kad žvilgsnių sistema čia sudėtinga. Mano patirtimi nieko čia sudėtingo nėra. Viskas labai paprastai ir efektyviai veikia. Ypač patogu tose milongose, kur vyrai sėdi vienoje salės pusėje, o moterys – kitoje. Bet ir ten, kur visur sėdi visi, susigaudyti galima.

Prasidėjus muzikai, vyrai neskubiai žvilgsniais „keliauja“ pro sėdinčias moteris. Yra tokių, kurie iš anksto nusižiūrėję partnerę, tai stebeilijasi labai konkrečiai į ją.

Taigi vyrai žvilgsniais žvejoja, o moterys akimis gaudo tas vyrų žvilgsnių metamas meškeres. Na, tikrai paprasta!

Kai vyras yra numatęs ką nors kitą, jis pro tave žvilgsniu praslenka kaip pro stiklinę sieną. Jei tai tavo pažįstamas, tai susitinkant žvilgsniams jis gali tau trumpai šyptelėti pasisveikindamas, paprastai sustiprindamas tą pasisveikinimo įspūdį atatinkamu rankos mostu, ir „nuvažiuoti“ žvilgsniu į kitus medžioklės plotus. Tikrai skiriasi pasisveikinimo žvilgsnis nuo kvietimo šokiui žvilgsnio!

Kai matau, kad vyras stabiliai žiūri mano kryptimi, aš irgi ties juo žvilgsnį užlaikau ir pasitikslindama krypt galvute. Jis tada palenkia galvą, pasitikslindamas, ar tikrai. Aš tada „krypt ir šypt“ jam. Tik įsitikinęs, kad kontaktas žvilgsniu suveikė, vyras pakyla iš savo vietos. Tada jis eina manęs kviesti. Aš sėdžiu kuo ilgiau savo vietoje irgi ne dėl išsidirbinėjimo, bet kad būčiau visai tikra, kad jis kviečia būtent mane.

Buvo vienas atvejis, kai sėdėdamos labai arti viena kitos pakilom abi iš karto. Tada buvo kviesta ta kita moteris. Hm, tai ką dabar daryti, pagalvojau, kažkaip kvaila grįžti ir sėstis atgal. Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik nueiti lygtai į vonios kambarį. Paskui internete perskaičiau panašių įspūdžių. O, pagalvojau, tai man jau pažįstama :-) Buvo ir atvirkščias variantas. Kai manęs atėjo kviesti iš karto 2 vyrai. Tas kitas sėdėjo už pirmojo, ir, matyt, pamanė, kad visas pokalbis žvilgsniais buvo skirtas jam. Kaip tokiu atveju elgtis, manęs niekas nebuvo painstruktavęs. Nieko kito negalėjau sugalvoti, kaip tik „nepamatyti“ to antrojo. Paskui akies krašteliu pastebėjau, kad jis taip pat pasuko link vonios kambario.

Vyras, jei jis kamikadzė, aišku, gali be išankstinio susitarimo akimis eiti prie moters staliuko ir taip kviesti ją šokiui. Bet čia moterys - tai ne mūsų kraštų pelenės. Čia jos turi itin didelį gerai šokančių ir svarbiausia, norinčių šokti, vyrų pasirinkimą. Jei ji to vyro šokimo lygio nežino, arba tiesiog to šokio su tuo vyru šokti nenusiteikusi, ji tiesiog nesutiks. Aš irgi buvau kviečiama prieinant prie mano staliuko ir tikrai pasijusdavau nejaukiai – atsisakyti nemandagu, sutikti – rizikinga. Kelis kartus iš mandagumo (paskui jau iš tyrinėtojos smalsumo šokimo lygiui palyginti su tais, kurie kviečia akimis) buvau sutikusi ir visus kartus nusvilau. Padariau išvadą: Argentinoje prie staliukų eina ir kviečia arba užsieniečiai, šokių aikštelėje nežinomi ir todėl praradę viltį ką nors prisikviesti žvilgsniu, arba „lūzeriai“ argentiniečiai. Vienu ir kitu atveju šokimo malonumą jie suteikdavo tokį, kad po kiekvieno šokio melsdavau, kad juo tanda ir baigtųsi.

Kai šiuos įspūdžius papasakojau Rubenui, jis palingavo galva ir tepasakė: „Žinok, kuo geresnis šokėjas, tuo iš toliau jis sugebės tave prisikviesti žvilgsniu“.

Tada pradėjau domėtis, o iš kokio nuotolio galima susibendrauti žvilgsniais? Tam labai gerai tiko „Nino Bien“ milonga. Ten yra didelė pailga ir gerai apšviesta salė. Žvelgdavau į vyrus, esančius toliausiai – gal už kokių 30-40 metrų, gal dar toliau. Žvilgsnių laidai veikdavo be sutrikimų! Bet pavyzdžiui, „Canning“ milonga tuo atžvilgiu nėra patogi. Salė didelė, pritemdyta, žmonių daug. Tai labai apriboja pasirinkimą – šoki tik su tavo areale esančiais šokėjais – kitų tiesiog nematai. Išskyrus tuos, kurie tave jau žino. Jie, pamatę tave šokių aikštelėje, po tandos keliauja link tavęs aplink visą „Canning‘ą“. Tada kviečia, aišku, prieidami, bet ir tai ne iš arti ir tik žvilgsniu. Sistema tokia. Stebėjau vieną vyrą, savo naują pažįstamą. Jis buvo toli toli kitame salės gale. Prasidėjus tandai, mes lyg ir susižvalgėme, bet matyt, nei vienas nebuvome tuo tikri, nes prieblanda ir atstumas didelis. Mačiau, kaip jis pakilo iš savo vietos, neskubėdamas apsuko ratu pusę „Canning“ salės (kol ėjo, tai ir šokis beveik baigėsi). Likus kokiai keliolikai metrų iki manęs atsistojo, taip, kad būtų mano akiratyje, ir tada dar kartą žvilgsniu pasitikrino. (Ta proga prisimenu, ko mus mokė Graciela Gonzalez: „Jei vyras nori iškviesti moterį šokti, jis turi atsirasti prieš ją. Dėl kitų, mielosios, nesivarginkit“.

"Canning":

Ko gero dėl įvairių priežasčių (tolimas atstumas, blogas apšvietimas, blogas regėjimas, etc.) procesas kai kuriose milongose vykdavo maždaug taip. Prasidėjus tandai dalis vyrų vorele neskubiai lyg tarp kita ko, koja už kojos neskubaus pasivaikščiojimo žingsniu eidavo salės pakraščiu, naudodami tuos pačius žvilgsnių kodus. Iš pradžių tokius vaikštančius vertindavau įtariai, bet be reikalo. Jų tarpe buvo dieviškų šokėjų. Kiek prisimenu, jie visgi išlaikydavo pagrindinę taisyklę: kviesdavo iš pakankamo atstumo (palikdami galimybę moteriai jų „nepastebėti“) ir tik žvilgsniu.

Atsargumo reikia su į kelnių kišenes rankas susikišusiais ir atsainiai vaikštančiais tipais! Jie praeidami žvilgsniu tavo pusėn neapsiriboja, o primygtinai linkteli taip, lyg ragintų. Bent jau atsisakyti tokiems galima lengvai, joks sąžinės kirminiukas nesukruta. Kiek tik pavyko pastebėti, tie tipai būdavo ne iš Argentinos.

Pakvietimai priklauso ir nuo to, kokia tai milonga: liberalesnė ar labiau konservatyvi, vienišių ar porų milonga.

Beje, net vienišių milongoje moterį galima kviesti tada, jei prie to staliuko nėra vyro. Jei mato, kad ši moteris su vyru, tai paprastai ji nekviečiama. Arba prieinama prie staliuko, ir atsiklausiama visų pirma moters draugo leidimo, tada – pačios moters leidimo. Jei kviečiama iš karto moteris (tai nėra itin mandagu), ji turi atsiklausti savo partnerio leidimo.

Tik atrodo, kad žmonių daug ir kad esi pasimetęs bendroje masėje. Iš tiesų visi viską stebi. Pavyzdžiui, vienoje vienišių milongoje mes su Rubenu sėdėjome prie skirtingų staliukų, bet Rubenas laikas nuo laiko prie manęs prieidavo ką nors šnipštelti. Mane išvedęs šokti vyras dar kartą atsiklausė, ar aš tikrai viena, ar „tas džentelmenas“ tikrai ne mano vyras, ar jam tikrai leidžiama mane pakviesti, nors visą vakarą sėdėjau prie visiškai atskiro nuo Rubeno staliuko!

Vietinėse milongose renkasi daugiau sava publika, labiau vieni kitus pažįstantys, artimiau bendraujantys. Tai irgi turi tam tikrų niuansų bendrai atmosferai bei kvietimo šokiui sistemai. Jei vyras nori pakviesti savo bičiulę, kuri čia viena, arba jei iš anksto žino, kad jo draugų pora šoka ne tik tarp savęs, standartinio ceremonialo nereikia, galima ir paprastai – pakviesti moterį žodžiu. Taip kviesdamas jis turi būti tikras, kad moteris su juo mėgsta šokti. Todėl tai galioja tik ten, kur žmonės viena kitą gerai pažįsta.

Prieš prasidedant šokiui

Jie dėkingi ir niekur neskubantys

Iškvietęs šokiui vyras visa savo esybe leidžia tau pajusti, kad jam suteikei malonę, o ne atvirkščiai. Ne išimtis ir žymūs šokėjai. Jie dar atidesni. Pavyzdžiui iš Youtube daug kam gerai žinomas Oscar Casas, pakvietęs mane šokti, visų pirma padėkojo: „Ačiū, kad priėmėte mano kvietimą“. Kiti to nepasako, bet tą jauti. Man atrodo, tai yra jų natūralus vidinis nusiteikimas moters atžvilgiu, kuris spinduliuoja.

Pradėjus groti muzikai poros stovi aikštelėje, lyg visai nesiruošdamos šokti – kalbasi, klauso muzikos. Vyrai žinomos muzikos klausosi taip įdėmiai, lyg pirmą kartą ją girdėtų. Pirmus taktus toks veiksmas ir tevyksta. Tik tada, kai vyras „SUSIJUNGIA“ SU MUZIKA pagal savo nuotaiką, erdvę, turimą partnerę, tik tada jis apkabina moterį, suteikia laiko jai savo glėbyje patogiai įsitaisyti, savo pojūčių receptoriais patikrina, ar ji ten gerai jaučiasi, ar atsipalaidavusi (jei ne – padeda jai išsiūbuojamuoju judesiu...), ir tik tada žengia pirmą žingsnį...

Glėbys

Tai, ko labiausiai ilgisi iš BsAs išvažiuojančios moterys

Vienoje argentinietės knygutėje apie milongas skaičiau, jog ji klausdavo svetimšalių moterų, ko jos labiausiai ilgėsis išvykę iš Buenos Airių. Dažniausiai moterys atsakydavo – argentinietiško glėbio.

Abrazo. Tas magiškas žodis. Būdama miesto knygynuose, aš esu mačiusi įvairių knygų apie tango. Kai kurių jų pavadinimas būdavo tiesiog - „Apsikabinimas“, arba „Apsikabinimo paslaptis“. Įsivaizduokit, visa knyga parašyta apie tango apsikabinimą!

Apsikabinimas – tai visas neskubus ritualas.

Dar seniai, tik pradėjus šokti tango, esu pajutusi – koks apsikabinimas, toks bus ir šokis....

Argentiniečiai tango šokiui tave apkabina neskubėdami, iš lėto, jautriai. Labai švelniai, bet tuo pačiu stipriai tave po truputį „uždaro“ savo glėbyje. Tas glėbys labai tvirtas, bet niekur nei kiek „neveržia“. Jis nėra kietas kaip šarvas, jis nėra laisvas kaip vėjo pamušalas, jis nėra abejingas, bet ir ne gašlus. Jis patikimai tave saugantis. Tas glėbys psichologiškai tave saugiai izoliuoja nuo išorinės aplinkos, nuo kitų šokėjų ar žiūrovų.... Jame labai jauku ir itin patogu. Tame glėbyje apsalsti lyg nuo medaus, apgirsti lyg nuo vyno, užmiršti visus mylimus ar kada mylėtus vyrus ir tiesiog palaimingai būni... Tu jauti, kad tas glėbys skirtas TIK TAU!

Šokant tas glėbys gyvena savo gyvenimą, jis “kvėpuoja” ir „kalba“.

Yra visokiausių aforizmų, palyginimų apie tango apsikabinimą. Vis galvoju, ar galima akademiškai išmokyti to apkabinimo? Gal. Yra tam tikros taisyklės ir „techniniai“ momentai. Bet kai pamatydavau, su kokiu natūraliu galantiškumu pro metro duris mane praleidžia praeivis vyras, kai pajusdavau, kokio nuoširdumo neįkyria ir šilta šypsena mane pasitinka picerijoje picų kepėjas, kai žiūrėdavau, kaip žaviai gestikuliuoja kažką man pasakojantis mane vežantis taksistas, imdavau abejoti tokio akademinio mokymo galia.... Gal tai tiesiog kraujyje - ta vidinė emocinė elegancija.

Būdama Argentinoje užčiuopiau, kur vietiniai vyrai saugo stebuklingą savo glėbio galios raktelį. Ne muzikalume, ne kūno lankstume, ne ilgalaikėse šokio treniruotėse. Tas raktelis slypi jų itin pagarbiame požiūryje į moteris... Nuo to prasideda glėbys ir pats tango.

Rubenas, turėdamas gerą humoro jausmą, taikliai pastebėjo: „Mes kaip rūpestingi sodininkai, auginame ir puoselėjame gražiausius savo augalus – moteris, kurios kaip gėlės. Na, kartais, tiesa, savo sode auginame dagiau, nei po vieną gėlę, bet kiekvieną puoselėjame, kaip vienintelę.“ :-)

Šokis

Jorge Manganelli: „Šokant vyrui svarbiausia yra tikslumas, o moteriai – jautrumas“

Jų muzikalumas. Jie nešoka PAGAL muziką, JIE ŠOKA PAČIĄ MUZIKĄ, kiekvieną jos virptelėjimą. Kai su jais šoku, aš jaučiu, kad jie tą muziką groja manimi, tarsi nesuskaičiuojamą galybę stygų turinčiu muzikiniu instrumentu.

Nuo kur prasideda jų tango judesys. Savo tango mokytojos argentinietės Alicijos  kartą paklausiau – bet kodėl, sakykit, taip išsiskiria argentiniečių vyrų vedimas?! Argentiniečiai veda taip, kad....aaahhh....... Ir aš užsimerkdama išleidau nevalingą jausmingą tylų atsidūsėjimą. Alicija nusijuokė, ir sako: „Tu čia tiksliai achtelėjai. Ir aš jaučiu po šokių su jais tokį pat ....aaahhh.....Gal tai todėl, kad tie vyrai supranta dainų žodžius. Gal tai todėl, kad tai yra jų kultūros dalis, jų identitetas. Kai šoku su jais, jaučiu, kad PIRMAS JUDESYS YRA JŲ VIDINIS JUDESYS, o visi kiti kūno judesiai tik seka tą pirmąjį – vidinį.“

Energija ir vidinė ramybė. Viena mano BsAs sutikta moteris, tokia pat tango turistė kaip ir aš, įdomiai pastebėjo, kad argentiniečiai vyrai šokdami neprakaituoja. Hm, nustebau aš, bet juk iš tikro! Šia mintimi pasidalinau su Rubenu. Jis atsakė: „Tai todėl, kad argentiniečiai neeikvoja savo energijos be reikalo“.

Jie šoka su tokiu ramumu, lyg kiekvienam judesiui turėtų amžinybę laiko...

Vyrai neskuba su kiekvienu ritmo dūžiu padaryti po judesį. Nieko tokio, vienas tvinksnis praėjo, kitas ateis. Jie niekur neskuba. Laukiant kito tvinksnio poroje lyg kaupiasi energija. Reikia laiko energijai susitvenkti. (Jei yra pernelyg skubama, ta energija lyg sutraukoma. Tada jauti vidinę sumaištį ir chaosą). Kai tik energijos prisikaupia pakankami, jie ją lyg paleidžia nauju judesiu...

Net greitai šokdami jie išlaiko vidinę ramybę ir nei kiek neįsitempia.

Jie sukuria energiją, nenaudodami raumenų jėgos, atvirkščiai – jie atsipalaiduoja (bet nesubliūkšta).

Jie sugeba sukurti energiją, patys išlikdami ramūs. Tai  moteris nuginkluoja...

Judesiai genialiai paprasti. Jų judesiai ir labai paprasti, ir labai įvairūs. Paprasti, nes nedaro iš anksto pasiruoštų ar išmoktų choreografinių schemų. Daugiausiai jie tiesiog vaikšto. Įvairūs, nes kiekvieno judesio, žingsnio ilgį, dinamiką, charakterį apsprendžia muzikinis garsas ir tuo garsu  pajusta ir judesiu perteikta energija.

Per pamokas jie irgi mokosi tam tikru žingsnių schemų. Jie mokosi jų, kaip kad pianistas treniruoja savo rankas grodamas gamas ar etiudus, suprasdamas, kad tai - ne galutinis kūrinys; tai skirta pratyboms, bet ne koncertui.

Esu šokusi su tuo pačiu argentiniečiu per pamoką ir paskui per milongą. Per pamoką jis buvo uolus mokinys, kantriai mechaniškai zulinantis mokytojo parodytą kombinaciją. Bet per milongą viskas pasikeitė. Tai jau nebebuvo mechaniškai atliekama kombinacija. Jis į ją „įpūsdavo“ jausmo, kiekvieną kartą vis kitokio, pagal muziką, tad ir ta pati kombinacija kiekvieną kartą jausdavosi kitaip. Ji tapo nebe mechaniniu judesiu, bet gyvybe.

Figūros ir papuošimai. Jie niekada šokio neperkrauna figūromis. Mosteli kokią, ir vėl toliau eina...stovi...eina....stovi. Nesuprantančiam iš šalies net gali atrodyti lėtoka ir nuobodoka. Bet kai pats esi pabuvęs to glėbio viduje, žinai, jog tuo metu jame vyksta milimetrinės iš šalies akimi beveik neįžiūrimos muzikoje girdimos ir kūnais atkartojamos vibracijos, kurios nuvilnija bangomis abiem kūnais.

Figūrų gausa paprastai atvirkščiai proporcinga patiriamam šokio malonumui. Kita vertus, patyrę šokėjai ant pradedančių dėl to nepyksta, o atlaidžiai šypteli – „nei vienas neišaugom nežaisdamas“.

Papuošimai naudojami labai saikingi: tiek, kiek tos puošybos jie girdi muzikoje. Ypač tai aktualu moterims. Jei matydavau standartiškai gražiai patemptas kojytes, pradedančias daryti standartinę išmoktų papuošimų virtinę, žinok, tai greičiausiai ne argentinietės, o Europos ar Amerikos grupinių „moterų technikos“ pamokų dalyvės. Argentinietės, kaip ir jų vyrai, niekada neprasilenks su muzika – judesiu, energija, taip pat ir papuošimais. Jie nebus iš anksto „numatyti“, o spontaniški, individualūs ir su saiku.

Įsižeminimas. Jiems būdingas itin tvirtas ryšys su žeme (grounding). Pagal tai retai kada suklysdama atskirdavau argentinietį nuo atvykusiojo, kad ir labai gerai šokančio.

Kai jie šoka, jų kojas ir visą jų svorį prie žemės lyg trauktų kokie magnetukai. Kojų sklaidymasis ore, visokie „kikinimai“ – blogo tono ženklas. Kojos piešia visokius ratus, paraboles ir kitas fantastiškiausias figūras, bet ant žemės. Jie kojas kartais ir pakelia, bet tik „su magnetukais“ - taip, kad idėjiškai jos nepraranda kontakto su žeme.

Kai žiūrėdavau į jų pėdas, besileidžiančias ant žemės, tai atrodydavo, kad jie tomis pėdomis grojo girdimą muziką. Atrodydavo, kad garsas, išgirstas ausimis, pereidavo per jų kūną ir pėdomis nusklęsdavo ant žemės...

Pakylėjimas. Mano mokytoja Yuyu sakė: „Šokant tango viršutinė kūno dalis yra pakylėta, nes siela pakylėta“. Žinau tam tikrus techninius momentus, kaip priimti „tangišką“ kūno poziciją. Su čionykščiais vyrais tą techniką retai kada prireikdavo prisiminti. Jie taip pasižiūrėdavo, taip prieidavo, taip paimdavo į glėbį, kad mano kūnas be jokių mano pastangų, pats pasikylėdavo ir pasiruošdavo skrydžiui. :-)

Tik tiek, kiek reikia. Kai kada atokiau esantis Rubenas, man savo veido išraiška parodydavo, kad einantysis manęs kviesti yra superinis milonguero. Per pirmą šokį aš nieko ypatingo nepajusdavau. Šokti būdavo paprasta, patogu, gera ir tiek. Po to antras šokis, trečias... Kiekviename šokyje milonguero pridėdavo vis naujų spalvų. Per paskutiniuosius tandos šokius jo visas kūnas vibruodavo kartu su tango orkestru, ir aš pajusdavau, jog to „niekuo neįpatingo“ šokėjo muzikos interpretacijos galimybės yra neišsemiamos...

Tuo milonguerai skiriasi nuo eilinių gerų šokėjų. Paprastai geri šokėjai linkę parodyti savo šokimo galimybes, milonguerai - niekada! Jie iš savo arsenalo išims tik tiek, kiek tuo metu pareikalaus muzikinė frazė ir tiek, kiek komfortiškai kartu jausis jo partnerė. Nei lašelio daugiau.

Komfortas ir globa moteriai. Tikrai geras šokėjas pradžioj jokių „vikruntasų“ neišdarinėja ir moteriai streso nesukelia. Jis eina ramiai ir „tiria“. Jis niekada neleis moteriai pasijusti kažko tai nesugebančiai. Jis visada bus vienu žingsneliu „už jos“. Prieš vesdamas į bet kurį kitą judesį jis būtinai moterį tam paruoš, ir tik tada...Tai tik atrodo, kad vyras visą laiką veda, iš tiesų jis pasiūlo moteriai eiti kartu ir laukia, kol ji ateis. Tik tada jis jai pasiūlo dar... Labai jauti, ar vyras tave skubina, gena, ar kviečia...

Jei moteris dėl nenorėjimo, nesupratimo ar nesugebėjimo neatlieka ko nors, jie jokiu būdu nebando tos kombinacijos užsispyrusiai kartoti vėl ir vėl.

Vyrai veda tikrai labai užtikrintai ir tiksliai. Tai ir leidžia moteriai pasijusti saugiai, atsipalaidavusiai.

Jie labai jaučia moterį. Atrodo, jie jaučia ne tik jos kūno architektūrą, bet ir jos vidinę būseną. Kai aš būdavau pavargusi, jie lyg ir apkabindavo atsargiau, nors aš niekada to jiems nesakydavau. Kai būdavau energingesnė, jie energingiau ir apkabindavo. Jei šokio metu nejučiom įtemdavau kokią nugaros ar rankos dalį, jie neskubiai uždėdavo plaštaką ties tą įtempta nugaros vieta, ją lyg sušildydavo, arba plaštaka ją lyg „pamyluodavo“ (be jokio vulgarumo, kaip kūdikiui - skaudamą popą).

Jei jiems kuo tai būdavo patogesnė kita mano rankos, plaštakos ar nugaros pozicija, irgi be jokių žodžių ar priekaištų labai švelniu vos juntamu judesiu ją pakoreguodavo, arba pasikoreguodavo patys.

Jie greičiau sau liežuvį nukąs, nei per milongą pasakys „atsistok ant dešinės kojos“, ar „daryk ocho“. Čia vyrai žino, kad jei moteris neina, kaip partneris tikisi vesdamas, tai reiškia tik vieną – vedimo netobulumą. Kiekvienai moteriai gali reikėti skirtingo vedimo, kad jai būtų aišku. Gero šokėjo paslaptis ir yra ta, kad su juo šokant kiekvienai viskas visada aišku. Atrodo, kito žingsnio ir neįmanoma padaryti.

Tango technika ir tango kokybė. Šie žodžiai ir jų turinys buvo nuolatinės Rubeno ir mano pokalbių, net ginčių tema.

Rubenas kartojo, kad technikos šiame šokyje nėra. Yra jausmas ir šokio kokybė. Aš jam vis priešgyniavau, kad šokio kokybės vienas iš elementų yra ir technika.

Šie ginčai man vėliau davė daug peno įvairiems pamąstymams ir gilesniam tango suvokimui.

Su laiku ir šokimo Argentinoje patirtimi aš ėmiau suprasti, kodėl Rubenas ignoruoja „technikos“ terminą tango šokyje.

Kartais šokdavau kokiame „Canning‘e“ su energija pulsuojančiu tobulai tango techniką įvaldžiusiu vyruku. Jausdavau, kad mano kūnui labai komfortabilu, kad šokti nepaprastai malonu, kad vėjas pro ausis tik švilpia, ir kad dėl to kūniško rojaus mano dūšiai darosi gera. JI LAIMINGA PLASNODAVO PASKUI KŪNĄ.

Paskui pakviesdavo koks senas milonguero – raukšlėtas, pakumpęs, patukęs, o kartais dar ir šlubas... Paklausydavo muzikos, apkabindavo, pastovėdavo, paskui neskubėdamas – šlep – šlep... Tokia būdavo šokio pradžia. Šokdama jausdavau, kad jis niekur neskuba ir nesivaiko jausmų ar potyrių. Jis tiesiog mane apsikabinęs, kartu su manimi klausydavo muzikos. Ta muzika vesdavo jo dūšią, jo dūšia – jo kūną. Jis judėdavo jausme (kaip Rubenas sakydavo – he is in feeling). Per tandą su senaisiais milonguerais būdavo toks jausmas, kad muzikos pakylėta DŪŠIA SKLĘSDAVO PIRMA, O KŪNAS, KAIP PAKLUSNUS TARNAS, JĄ SEKDAVO.

Suskambus naujos tandos muzikai, ilgiausios moteriškų žvilgsnių eilės būdavo prie senųjų šokėjų...

Teisybės dėlei pasakysiu, kad porą sykių ir jauni vyrai mane vedė taip, kaip tikri milonguerai.

Jų žavesio paslaptis. Argentiniečiai šoka gyviau, juslingiau, manau, dėl daugelio priežasčių. Viena jų – dėl to, kad jie tikrai mažiau už mus galvoja, kaip estetiškai ar teisingai techniškai daro tą ar kitą judesį. Jie ŠOKA SAU ir tiek.

Jie šoka taip, kokie yra patys, todėl kiekvienas šokantysis atrodo žavus ir nepakartojamas. Kartą būnant „El Beso“ milongoje per vieną tandą atkreipiau dėmesį į tuomet šokusias moteris ne argentinietes. Jos skyrėsi nuo vietinių ne tik šviesesniu gymiu, bet ir standartiniu šokimu. Jos šoko labai teisingai, labai estetiškai, bet labai trafaretiškai. Atrodė, kad jas visas kas nuėmė nuo to paties konvejerio. Rubenas į tą mano pastebėjimą atsakė: “Iš tiesų. Tai komercinių mokytojų grupinių pamokų pasekmė. Ta prasme jūsų bendruomenė yra mažiau sugadinta.“

 "Jų žavesio paslaptis":

Argentinietiškas tango trikampis. Mes žinom, kad šokant yra tango trikampis: vyras, moteris ir muzika. Iki Argentinos aš šokdama dažniausiai jausdavau, kad mes, tie trys partneriai, visi esame lygiaverčiai. Argentinoje aš nuolat jaučiau, kad vienas iš tų 3 visgi yra svarbiausias – tai moteris. Vyras šoka jai ir dėl jos, o muzika jam padeda.

Kartą Gracielos Gonzelez kažkas paklausė: „Vyras, šokdamas tango, turi tiek daug „pareigų“, o kokia moters pareiga šokant?“ Graciela atsakė: „Tiesiog - mėgautis“.

Tango – meilės jausmą sukeliantis narkotikas. Būdama BsAs, apsėsta kokios minties ar apimta kokio jausmo, juos trumpai pasižymėdavau savo užrašų knygutėje, kad tie prisiminimai „nepabėgtų“. Grįžusi į Lietuvą vartydama tą knygutę radau kažkurios milongos metu tarp tandų paskubom padarytą įrašą: „Visos čakros atsidarę!“.

Čia vyrai nebijo liesti moterų. Jie myli kiekvienos moters moteriška pradą, kaip kad jų moterys myli kiekvieno vyro vyrišką pradą. Kartą šokau su vienu senyvo amžiaus ir itin negražiu vyru. Jo veidą bjaurojo kokia tai lūpos liga, dėl kurios ta lūpa buvo išpampusi, užimdama pusę jo veido. Šokant su juo, po truputį man ėmė blankti jo negrabaus kūno kontūrai, nykti jo subjauroto veido vaizdas iki mano glėbyje liko kažkas gryno, kas nebeturėjo jo vardo, jo metų anei jo išvaizdos.  ... Tą kažką savyje ir kitame kartais žmonės atranda per religiją, per meditacijas... o kartais, pasirodo, per tango.

Iki  pabūnant Argentinoje maniau, kad posakis: „Tango – tai 3 minučių meilės romanas“ – graži metafora. Argentinoje šokdama supratau, kad tai gryna teisybė. Po šokio tas jausmas lyg atsiskirdavo nuo konkretaus vyro. Partneris likdavo sau, o tas jausmas – sau. Pasibaigus milongai jausdavau fiziškai ir emocionaliai patiriamą įsimylėjimo būseną, bet be konkretaus adresato. Tas jausmas būdavo pats savaime, harmonizuodamas mane pačią ir mane - su supančia aplinka.

Tarp šokių

Glėbys žodžiais

Vienai dainai pasibaigus, kita labai greitai neprasideda. Lyg duodama laiko pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą.

Ypač vyresni yra gerai įvaldę meną bendrauti tarp šokių. Nors būdavo, kad ir jaunesni „neatsilikdavo“. Jie šypsodavosi man ir šnekindavo, net jei ispaniškai aš nė bum-bum. Tiesiog žiūrėdavo man į akis ir pasakodavo kažką gražaus savo kalba. Tai nebūdavo tuščias laiko leidimas. Jie apglėbdavo mane žodžiais. Tuomet aš lyg likdavau emociniame kontakte su tuo žmogumi tarp šokių, ir ryšys tarp mūsų nenutrūkdavo.

Kiek suprasdavau, tarp šokių būdavo sakomi visi įmanomi komplimentai man ir mano šokimui; klausdavo, ar aš malonėsiu su juo sušokti tą vakarą vėliau tandą kitą, arba klausdavo, ar šoku milongą, jei taip, „užsirezervuodavo“. Jei matydavomės nebe pirmą kartą, vadindavo mane vardu (neįsivaizduoju, kaip prisimindavo, gal po tandos kur užsirašydavo), išvardindavo kurią dieną ir kokiose milongose kartu esame šokę (kaip jie atsirinkdavo ir prisimindavo irgi nežinau). Šis dėmesys labai pamalonindavo.

Kartais gaudavau tokių komplimentų, kurie mane sugraudindavo. Pavyzdžiui, vienas gerbiamas milonguero po tandos švelniai mane pabučiavo ir padėkojo, kad šokdamas jis apturėjo tokį pat tango pojūtį, kokį turėdavo šokdamas su savo kadaise mirusia žmona.

Beje, nežinau, kaip tango būdavo šokamas seniau, bet esu pajutusi, kad kai senieji milonguerai pasakydavo, kad „šoki, kaip kad šokdavo seniau“, tai reikšdavo itin vertingą komplimentą. Beje ir Rubenas, norėdamas mane įtikinti, kad jam tinka, kaip aš šoku canyengue (nes aš pati visą laiką tuo abejoju), irgi yra palyginęs su „ taip, kaip kad seniau“.

Taigi ir per šokius ir tarp jų - per visą tandą - kiekviena savo ląstele jausdavausi esanti savo partnerio išsirinktąja dama.

Beje, jie labai dažnai klausdavo, ar man buvo gera šokį su jais. Ir tas klausimas būdavo tikrai ne tuščiagarbis, bet labai nuoširdus ir jiems svarbus. Aš, aišku, atsakydavau, kad apturėjau neapsakomą malonumą, ir jie, aišku, likdavo be galo patenkinti. Vienų milonguerų taip „patreniruota“ kitam jau ir neklausta, pati pasakydavau, kaip man buvo gera su juo šokti. Kiekvieną kartą tai suveikdavo fantastiškai! Jis pagyvėdavo, apglėbdavo, ir labai nuoširdžiai padėkodavo, aiškiai be galo patenkintas mumis abiem. Jausdavau, kad daugumai būdavo be galo svarbu suvokti, jog savo šokimu jie sugebėjo suteikti man malonumą. Tai leisdavo jiems pasijusti laimingais.

Tandai pasibaigus

Parveda ten, iš kur pakvietė

Po šokio jie niekada neskubėdavo „išmesti“ manęs iš savo glėbio. Palaikydavo glėbyje, kol visiškai baigdavosi muzika ir nutildavo jos aidas. Tada „atkabindavo“ mane atsargiai, lyg kokią brangią dūžtamą vazą.

Tandai pasibaigus palydėdavo į vietą, ir tik įsitikinę, kad aš suradau savo kėdę, dar kartą padėkoję žodžiais ar akimis, nueidavo.

Palydėjimas į vietą - tai ne tik mandagus, bet ir labai moteriai reikalingas gestas, nes tikrai galva per šokį susisuka ir sunku būna susigaudyti, kur durys, kur langas.... Todėl palikta viena salės vidury jautiesi nejaukiai.

Po tandos visi iš šokių aikštelės išsiskirstydavo, net jei buvo suspėję sušokti tik vieną šokį. Prasidėjus kitai tandai kartais vėl susitikdavo. Beje, būdavo įprasta su patikusiais(iomis) šokti daugiau nei vieną tandą per vakarą, paprastai ne iš karto, bet kas kelintą.

Neįprasta šokti kelias tandas iš eilės su tuo pačiu partneriu, jei tai ne tavo širdies draugas (ė). Tai todėl, kad šokant su partneriu užsimezga emocinis kontaktas. Darant kelių tandų pertrauką toms emocijoms lyg duodama laiko ataušti, kad jos per daug „neįkaistų“. Todėl ir sako, kad jei šoki su partneriu kelias tandas iš eilės, tai reiškia, jog partneriui jauti kai ką daugiau ir norėtum po milongos su juo bendrauti intymiai. Kai prieš kelis metus tai išgirdau iš buvusiųjų Argentinoje, niekaip nesupratau, kodėl taip manoma. Pačiai pašokus Argentinoje, pasidarė aišku.

Itin nemandagu tandos nebaigti ir moteriai, bet ypač vyrui. Prisimenu vieną tokį atvejį. Tandos viduryje Rubenas pamatė praeinančią milongos šeimininkę, kuri ilgam laikui buvo kur tai dingusi. Norėdamas mane su ja supažindinti, tandos viduryje po šokio abiejų mūsų susitarimu Rubenas išsivedė mane iš šokių aikštelės. Kai grįžau į savo vietą, prie mano staliuko sėdėjusi garbi milonguera, kuri nežinojo viso to konteksto, buvo pasipiktinusi „to džentelmeno įžūliu elgesiu“ iki pat sielos gelmių!

Visos tango taisyklės turi prasmę. Taisyklė šokti iki tandos pabaigos – taip pat. Viena tanda - tai optimali „pokalbio šokiu “ trukmė su vienu žmogumi. Per ją emocinis kontaktas užsimezga, vystosi ir baigiasi. Ją savavališkai nutraukdamas, tu lyg trenki durimis ir išeini pokalbio nepabaigęs.

II dalies pabaigai

Tango neturi pabaigos

Man susidarė įspūdis, kad milonguerai tango šoka ilgiau, nei gyvena. Buenos Airių milongose teko šokti su milongueru, kuris vos paėjo, vilkdamas savo raišą koją, bet šoko puikiai. Teko šokti su kretančiu senuku, kuris nesustodamas kretėjo tol, kol pradėjo šokti. Pradėjus groti muzikai, lyg stebuklingai terapijai veikiant, jo kratymasis ženkliai sumažėjo ir šokiui nebetrukdė. Teko šokti su milongueru, kuris apsunkintai kvėpavo po kiekvieno šokio, atrodė, tuoj uždus, bet prasidėjus naujam, lyg kas deguonies balioną jam pakišdavo ir šokant jo dusulys sumažėdavo...

Beje, iš vieno savo tango mokytojo girdėjau, kad BsAs yra institutas, kur ligoniai po širdies ligų reabilituojami tango terapija. Pilnai tikiu, nes po gerai sušoktos tandos, prisimenu, reikėdavo laiko atsargiai atskirti kūnus: būdavo toks fizinis  pojūtis, kad mūsų širdys persipynusios savo kraujagyslėmis ir suaugusios į vieną darinį, plakantį tuo pačiu ritmu.

Tango šokį nugludina laikas. Prisimenu, vienos milongos metu Rubenas lygino dvi labai gerbiamas ir jo mėgiamas milongueras. Man įsiminė jo samprotavimas. Jis sakė, jos abi šoka nuostabiai, bet ta vyresnė – giliau, vien dėl to, kad ji vyresnė ir kad šoka seniau. Jaunesniosios šokis dar gludinsis su amžiumi. Nes judesiui, kad jis nusigludintų, kad kuo subtiliau atkartotų muzikos ir sielos virptelėjimus, reikia laiko. Tai procesas, neturintis pabaigos.

III DALIS

Apie žemiškus reikalus

Arba praktiški patarimai tango piligrimams, keliaujantiems į BsAs

Prieš keliaujant ir ten nuvykus iškyla begalė visokių praktinių klausimėlių. Man geranoriškai padėjo Asta, Donata, Egidijus, kurie ten jau buvo. Patarimų ir pagalbos sulaukiau iš nuolat ten gyvenančio Rubeno.

Norėčiau pasidalinti ta patirtimi. Kiek žinau, ne vienas planuoja anksčiau ar vėliau nuvykti į BsAs. Tikiuosi, kad ši informacija pravers.

Gal ilgiau ten buvę galės mane papildyti.

Milongos

Nei vienos nėra pastoviai geros ar blogos

Pirmadienis

Maipu 444 (v)

Canning naktį

Gricel

Antradienis

Maipu 444 (tai adresas) (v)

Porteines and Bailarines

Salon Canning

Trečiadienis

La Nacional (v)

Maipu 444 (v)

El Beso

Ketvirtadienis

El Beso (v)

Humberto I 1462 (tai adresas)

Penktadienis            

Humberto primo 1462 (v)

Humberto primo 1783

Club Gricel

Salon El Pial- La Baldosa

El Beso

Naktį – Canning

La Viruta

Šeštadienis

Maipu 444 (v)

Confiteria Ideal

Canning

Sunderland

Sekmadienis

Maipu 444 (v)

El Beso

Porteno u Bailarin

Padariau jungtinį milongų sąrašėlį iš to, ką man rekomendavo Asta iš savo patirties, kur būdavau pati ir ką man rekomendavo Graciela Gonzalez.

Ši informacija be garantijų. Ją visada tikslinga dar kartą patikrinti atvažiavus.

Mat laikui bėgant įvairių milongų lygis gerėja arba blogėja. Tai priklauso nuo milongos šeimininkų pasikeitimo, nuo DJ, kartais ir nuo nesuprantamų priežasčių.

Kartais populiari tąją dieną milonga nepateisina vilčių. Arba atvirkščiai – gera milonga tampa superine, ypač jei tą dieną būna žinomų šokėjų pasirodymai.

Rubenas labai kreipdavo dėmesį, kas kurią dieną tą miloną organizuoja. Nuo šeimininkų priklauso ir milongos populiarumas.

Beje, tuo pačiu adresu esanti milonga skirtingomis savaitės dienomis gali skirtingai vadintis – irgi priklausomai nuo skirtingų organizatorių.

Rubenas prieš eidamas kartais pasitikslindavo padėtį telefonu su savo draugais.

Milongoje prieš pirkdamas bilietus Rubenas kyšteldavo nosį į vidų ir įvertindavo padėtį: žmonių kiekį ir lygį. Porą kartų, kai Rubenas negalėjo manęs palydėti, tą patį dariau ir aš. Bilietus į milongą parduodančiai moteriai pasakydavau, kad noriu pažiūrėti, ar salėje yra mano draugai. Padėtį šokių salėje galima įvertinti per keliolika sekundžių.

Kartais per vieną vakarą pravažiuodavom ir „patikrindavom“ kelias milongas. Pasilikdavom toje, kuri labiausiai tą vakarą patikdavo. Kartais pasibaigus vienai milongai persikeldavome į kitą. Dažnai šokėjai pasibaigus vienai milongai, migruoja į kitą, kuri prasideda ir baigiasi vėliau.

Savo paprasto žavesio turi popietės, ankstyvo vakaro milongos. Jose būna daugiau vietinių, vyresnio amžiaus žmonių.

.

Rubenas man neleido pagarsinti vietinių milongų dienų ir adresų. Jis sakė, kad jei kas norės, galės kontaktuoti per jį. Jis man paaiškino, kad jei ši informacija apie vietines milongas bus plačiai prieinama internete, tai po 5 metų visos milongos bus atskiestos tango turistais. Aš Rubeną suprantu. Pati mačiau, kad kai kurie tango turistai (mūsų bendruomenės tas neliečia) savo elgesiu ir šokimo stiliumi milongų atmosferai žavesio nepriduoda.....

...Dėl fotografavimo ir filmavimo. Nėra vieno recepto, kur kas ir kiek galima. Rubenas pasakojo, kad seniau, jei kas filmuodavo ar fotografuodavo milongoje, ji ištuštėdavo. Žmonės nenorėjo, kad kas juos matytų turinčius dvigubą gyvenimą. Dabar laikai liberalesni. Kai būdavau su Rubenu, aš visada jo atsiklausdavau, ar galima filmuoti. Kai būdavau viena, pati savo socialiniais receptoriais stengdavausi pajusti, kas kur kiek leidžiama. Jei būdavo neaišku, atsiklausdavau milongos šeimininko.

Mano patyrimu, moterims neverta vežtis daugiau kaip 3 rūbelius milongoms, nes tiek jų ir taip pilnai pakanka kokioms 2-3 savaitėms, o ten vis tiek nesusilaikysit kokio komplektėlio – kito  nenusipirkę J. Aš vežiausi „nedelka“ – po atskirą tango  rūbelį kiekvienai savaitės dienai, tai paskui nežinojau, nei kaip juos atgal į lagaminą sukišti su naujai įsigytais tango skudurėliais ir bateliais.

Tas pats ir su batais. Man sočiai pakako vienos atsivežtos jų poros (plius - dar vienos žema pakulne - treniruotėms). Kitas nusipirkau ten. Ten tokios tango batų parduotuvės....

Moterims gražiausi tango batai yra Come it Feut. Bet ar jie patogiausi? Kai kurios sako – taip. Man patogiausi ir pakankamai gražūs buvo batai, pirkti 2 parduotuvėse netoliese Carlos gardel metro : Artesanal, esančioje Anchorena g-vė 537 ir Lavalle 3100.

Toms, kurioms šokant su aukštakulniais kojų skausmas nesvetimas, galiu pasidalinti savo patirtimi. Pravartu turėti arba labai patikimus išbandytus šokių batukus, arba bent jau 2 poras batų įvairaus aukščio kulnais ir pėdos išformavimu. Nes šokant visus vakarus iš eilės „non stop“ po 5-6 valandas ir dar po dienos pamokų, pradedi skausmingai jausti kiekvieną pėdos kauliuką... Tiesa, be galo padeda suminkštinančios „paduškutės“ po priekine pėdos dalimi. Jos – tikras išsigelbėjimas. Pleistriukų pritrintoms nuospaudoms, nuskausminančių kojų tepalų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės tablečių, jei kojų skausmas neištveriamas, irgi nereikėtų pamiršti.

Pasiimkit kokį šalį būnant milongoje. Ten gera ventiliacija, kartais būna skersvėjai. Aš šalio neturėjau, tai tekdavo užsimesti megztuką arba striukytę.

Labai saugokit savo sveikatą! Rubenas mane dėl to perspėjo pačią pirmą dieną. Jo patirtimi dažnas atvykęs čia suserga peršalimo ligomis. Mat milongose būna skersvėjų, po milongų žmonės į gatvę išeina sukaitę. Be to, nemiegotos naktys irgi neprideda stiprybės imuninei sistemai. Visa tai turėdama omeny ir saugodamasi vis tiek paskutinę išvykimo dieną pajutau kažką krebždant gerklėje. Grįžus namo savaitę padrika gulėjau su temperatūra ir šlykščiu bronchitu. O Rubenas jums dar galėtų pripasakoti visą eilę pavyzdžių iš milonguerų gyvenimo, kai peršalę po milongų jie susirgdavo plaučių uždegimu, kai kurie jų ir numirdavo... Na, gal niekam taip žiauriai nenutiks, bet kelias dienas išbraukti iš BsAs gulint lovoje irgi menkas būtų malonumas...

Tango mokyklos

Nuoroda į kelias tango mokyklas:

http://buenosaires.giorgioshouse.com/giorgio's_house__000064.htm

Toje nuorodoje dar nepaminėta El Tacuari, kur Osvaldo & Coca, Raul Bravo ir kt....

www.eltacuari.com

DNI. Tango nuevo:  http://www.dni-tango.com/

Gerų tango mokytojų tango pamokų būna prieš milongas El Canning, El Beso, gal ir prieš kitas milongas...

Pati įvairiausia tango informacija yra tango žurnaluose, pvz. El Tangauta, kurie platinami nemokamai milongose, tango mokyklose...

Orientavimasis mieste

Miestas tvarkingai suskirstytas blokais (kvartalais). Jais dažnai nurodomi atstumai. Vienas blokas 130 m.  Labai paprasta orientuotis. Pvz.: kai sako, kad iki artimiausio metro (žodį metro čia retai kada supranta – tai SUBTE) 4 blokai į priekį ir 2 į dešinę,  žinai ir kryptį, ir laiką, kiek užtruksi.

Visgi be žemėlapio su metro ir gatvių schemomis, mano patirtimi, BsAs neįmanoma išsiversti.

Atstumai labai dideli. Kelionei į kur nors paprastai reikia numatyti vidutiniškai 1val. Aišku, su taksi – greičiau.

Kainos

Labai apytikriai: 5 pesai - 1 Eu, 4 pesai – 1 JAV doleris.

-                    Gyvenamos vietos pigiausia kaina, kurią man yra  tekę matyti – 15 JAV   dolerių už parą.

-                    Maisto kainos, tiek parduotuvėse, tiek kavinėse, panašios, kaip Lietuvoje.

-                    Bilietas į milongą kainuoja apie 20 pesų.

-                    Metro 10 pravažiavimų kainuoja apie 11 pesų.

-                    Autobuso bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo. Dažniausiai      mokėdavau 1,20 pesų.

-                    Taksi čia nėra brangus. Aš gyvenau Palermo rajone, tekdavo važiuoti 20 - 30 min., tai kainuodavo apie 25-32 pesų į vieną pusę.

-                    Internetinėse kavinėse (jos vadinamo Loccutorio) internetas už 15 min. - 1-2 pesai. Pusantros - dviejų valandų trukmės grupinės tango pamokos kainuoja apie  20-30 pesų.

-                    1 val. trukmės privačios tango pamokos: 260 (nebrangu), 300 pesų (labai daug kur), 100 JAV dolerių (kai kur), 130 JAV dolerių (brangu). Kai kada 20-30-40 pesų galima nusiderėti, jiems paaiškinus, kad esame ne iš „turtingos Vakarų  Europos“. Argentiniečiai mano, kad visi europiečiai pinigais pertekę. Pavyzdžiui, kiek žinau, vietiniams privačių pamokų kaina – apie 50 JAV dolerių.

-                   

Galimi netikėtumai

-                     Veikia ne visi mobilūs telefonai. Naujesnės kartos ir „mandresni“ veikia. Tiesiog reikėtų tuo pasidomėti prieš išvykstant. Ten  turėjau pasiskolintą mob. telefoną ir vietines korteles, ale mūsų „Labas“. Ačiū Donatai, kuri mane dėl tų telefonų perspėjo dar Lietuvoje ir davė atsargai savo argentinietišką mobilų.

-                     Pravartu turėti adapterius į elektros lizdus. Į kai kuriuos galima įkišti mūsų kištukus, į kai kuriuos – ne.

-                     Reikės paso, jei banke keisitės pinigus.

Atsargumo priemonės

-                      Pravartu turėti paso kopiją

-                     Pravartu nusikopijuoti visus turimus kompiuterio duomenis ir palikti kopiją namie, nes viską ten labai vagia. Rubenas patarė man kompiuterį prieš išvykstant iš Lietuvos net apdrausti, bet nebespėjau. Beje, jei kompiuterį vešitės tik dėl interneto, tai tikrai neverta, nes internetinių kavinių ten daugiau, nei galima įsivaizduoti.

-                     Daiktai. Rubenas sakė, kad retas į BsAs atvykęs jo svečias išvengė vagystės. Man pasisekė ir niekas niekada nedingo, bet suprantu, kad kartu nešiotis fotoaparatą ar filmavimo kamerą nebūdavo labai saugu net ir į milongas.

Rubenas  pasakojo, kad būna, jog gatvėje kameras išplėšia iš rankų.

-                    Kuprines būnant metro ar ten, kur daug žmonių, visi nešiojasi ant pilvo, ne ant nugaros.

-                  Pinigai. Rubenas dalį mano pinigų suslėpė mano gyvenamame kambary pačiose netikėčiausiose vietose. Jis perspėjo, kad visai tikėtinos vagystės įsilaužiant į butą.

-                     Netikri pinigai. Jie BsAs itin populiarūs!!! Rubenas pinigus keistis patarė tik banke arba patikimose pinigų keityklose. Ačiū Egidijui už netikrų pinigų pavyzdį!

-                    Taksi. Važiuojant į ir iš milongų taksi, Rubenas vis primindavo užsisklęsti iš vidaus pusės duris savo ir kitoje salono pusėje.

                      Nepatartina eiti pėsčiomis, ypač iš labiau periferijoje esančių milongų. Kai kurių rajonų atmosfera tikrai saugumo jausmo nesukelia.  Turistai elgiasi drąsiau, vietiniai – atsargiau. Aš esu labiau linkusi tikėti vietiniais.

Geros, saugios ir šoklios kelionės!

Goda

 Į viršų

Loreta Matorkienė. Šiaurinės milongos.  2009 11 25

                                                                                             

Sveiki gyvi,

 

jau metai, kaip gyvenu Trondheime (Norvegija) ir lankausi tango praktikose ir milongose, bet vis neprisiruošiau papasakoti savo įspūdžių.
Praktika čia vyksta vieną kartą per savaitę antradieniais, o milonga – penktadieniais. Tango šokėjų čia panašiai tiek, kiek ir Vilniuje (tų aktyvesnių). Yra kokios 8-10  porų, čia ateinančių nuolat. Kiekvienais metais, rudenį ir pavasarį vyksta 12-os savaičių kursas pradedantiems, o tarp jų – įvairūs pasitobulinimo kursai pažengusiems. Čia viskas yra gan brangu, bet, turint darbą, normalu. Praktikos ir milongos kainuoja 50 (nariams) ir 75 (kitiems). Nario mokestis metams 200 NOK (82 LT). Be to, dabar padarė taip, kad gali nusipirkti nario pasą pusmečiui už 600 NOK (250 LT) ir tuomet laisvai gali eiti į praktiką ir milongą + 1 val. pamoką prieš milongą. Šias pamokas veda tie patys "senieji"  šokėjai ir kartais svečiai. Būna smagios šventines milongos, kur žmones atsineša šilto maisto, vyno, visi susėdę smagiai pavakarieniauja, o tada - šokiai. Šį savaitgalį buvo tango kursai. Labai patiko, nes darėme daug visiškai paprastų pratimų, lavinančių subtilų vienas kito klausymą, buvo nuostabi ritmikos pamoka, bet ne visiems įkandama. Pasirodo, kad nėra taip jau paprasta eiti  lėtai, o ploti dvigubai greičiau arba sinkopiškai. Tiesa, šiuos kursus vedė Ane Marit ir Magnus (pavardžių neatsimenu). Kadangi Magnus dar ir pianistas, tai jo muzikalumas šokant tiesiog nepriekaištingas. Ši pora šoka, galima sakyti, mix‘ą - Nuevo su tradiciniu. Pasižymi judesių lengvumu ir vikrumu. Dabar prisiminiau, kad vis dėlto vilniečiai šokėjai (ne visi) šoka daug muzikaliau. Norvegai perdaug "nesiparina", nors kai kurie šoka tiesiog šalia muzikos, ir ką  - laimingi ir linksmi.
Šiaip čia ta pati tradicija, turbūt, kaip ir Vilniuje: po kursų - smagios, šventines milongos. Savaitgalį buvo labai marga publika, įvairių tautybių žmonės šoko, kalbėjosi, juokavo, valgė kartu. Ir tai yra taip smagu matyti. Aišku, kaip dažnai atsitinka, moterų šį kartą buvo daug daugiau ir tekdavo pasėdėti, bet vyrai čia pasirūpina, kad moterys bent po vieną šokį pašoktų.
Įdomu buvo stebėti, kaip užsiveda tie vyrai, kurie šoka tik artimu kontaktu, atrodo, kad visą moterį tiesiog nori pasiglemžti. Tada dingsta grožis ir subtilumas. Čia yra vienas toks šokėjas, kuriam jau 70 m. ir jis šoka labai linksmai, bet daugiau „nuevinį“, ir kartais perlenkia lazdą, ir turi vieną negerą įprotį – per milongas mokinti.
Žodžiu, čia žmonės šoka įvairiai, bet gal daugiau Nuevo, nei tradicinį. Čia
daugiau veda šokti vyrai, bet, jei esi geriau pažįstamas, ir moterys pakvies, nors retokai.

Dabar man labai patogu nulėkti pašokti, nes gyvenu pačiame miesto centre, kelio - tik 2 min.
Ir dar turiu pasakyti komplimentą vilniečiams didžėjams, nes parenka
milongose nuostabią muziką ir yra daugiau išrankesni. Norvegai
kartais perdaug viską supaprastina.
Tai tiek šį kartą.

 

Karštas pietietiškas tango šokamas ir čia Trondheime.

Iki,

 

Loreta

 

 Į viršų

 

 

 Lina Pavalkytė.  Briuselio milongos.  2009 11 12

Šeštadienį man visi sakė, kad ne ne, jokia gera milonga nevyksta. O sekmadienį, va, jau  verta nueiti. Bet sekmadienį aš jau skridau namo...

Beje, visą info apie milongas ir praktikas bei pamokas Briuselyje ir kituose Belgijos miestuose galima rasti internete: http://www.milonga.be/dancing/

 Į viršų

 

 

 Vida. Helovyno milonga Ženevoje.   2009 11 02

 

      

Neeilinė milonga! Jūs neįsivaizduojate, koks tikras Helovynas “liejosi” lapkričio 1-ąją vienoje tangiečių “būstinėje”. Lipant žvakių šviesa apšviestais laiptais pasitiko kabaliuojančios kaukolės su ne mažiau “simpatiškais” voriukais, o muzika kraustėsi iš proto (kaip niekad buvo gera!). Pamačiusi šokių aikštelę net seilę nurijau. Mėnulio apšviestas šikšnosparnis, voras išmezgęs baltus šokėjų siluetus... o prišokusiam katuliui be jokios sielograužos atidaviau padidintą materialiąją duoklę. Sielą atsargumo dėlei pasilikau, pamaniau, prireiks dar man jos. Pažįstamas buvo perspėjęs, jog helovyniška išvaizda šioje milongoje būtų didelis privalumas.  Man stengtis nereikėjo, nes po praeitos nakties milongos miego pertekliumi nesiskundžiau, tad natūralumas jokių papildomų išlaidų nepareikalavo :) Paakiai pajuodavę, rankų stabilumas kaip tik tinkamas aguonoms ant bandelių barstyti… tad imkit helovinę ir šokdinkit. Argentiniečių orkestrėlis įtemptai ruošėsi koncertui – rimtais veidais dorojo 6 storapades picas (kur jau nesuskaičiuosi, kai ateina naktipiečių metas). Aikštelėje vis daugėjo „katyčių“, „raguočių fermos atstovų“ ir tokių „uraganų Anatolijų su Katrynom“. Jie taip siautėjo, kad praėjo noras šokti, tad tik žiūrėjau, žiūrėjau ir nemandagiai (ar yra mandagių žodžių, kurie kviečiančiajam reikštų neigiamą atsakymą?) atsisakinėjau šokti. Orkestrėlio muzika visai užliūliavo. Pasijutau rojuje! O vat tokios peklos aikštelėje dar niekad nemačiau. Nemažai buvo jaunų žmonių – pradedančiųjų, o jų gausios figūros itin tiko šiam vakarui. Kad tango vaiduokliai nedrumstų gyvųjų ramybės – saldaus miegelio, muzika gerokai „apsiramino“. Tuomet puikiai girdėjosi figūros, šlepsenimas. Pradėjau užsimerkusi spėlioti, ar tai, ką girdžiu, staiga pramerkus vieną akį, bus tiesa? O atspėjus praūžusios poros figūrą jaučiausi tokia laiminga, kaip pataikius nusipirkt laimingą loterijos bilietą. Tad buvau tik prisimerkusi stebėtoja, o kadangi neapsidraudusi, tai prisimerkusi stebėtoja prie paskutinio staliuko. Kad keistai atrodžiau, maniau, niekam nekilo abejonių. Juk viskas į temą! Tik nepagalvokit, kad neįdomu buvo ar visai „nefaina“. Buvo tikriausias Helovynas, na, tik tokiu atveju gera muzika ir tvarkingos tandos su cortinom neįsipaišė į vakaro dvasią. O gal tik man pasivaideno... visko gali būti.

p.s. Bet gerai, kad tik kartą metuose švenčiamas Helovynas.     

 

Į viršų

 

 

 

Vida. Įspūdžiai iš Ženevos milongų I.   2009 m. spalis

 

Skubinu... tik šį kartą Jums papasakoti apie milongas Ženevoje ir dar kai kur, o ne minti pedalus iki Prancūzijos – Šveicarijos sienos ir po to „gaudyti“ viešąsias Šveicarijos transporto priemones. Gyvenimas žymiai įdomesnis ir turtingesnis karts nuo karto apsilankius milongose. Na taip, čia gi Šveicarija... hmm, bankai, laikrodžiai, peiliukai visai neblogi sviestui užsitepti ir šprotams atsidaryti... O kaip ten tas dvasinis turtingumas tango kontekste (įdomu, ar ne?) ?

Kai pirmą sykį apsilankiau milongoje, kaip tik ir išgirdau klausimą: „ar esi turtinga, kiek metų, šeimyninė padėtis?“. Praradau savo ašį ir kalbos dovaną akimirksniu. Pasirodo, tai ypač aktualu lotynoamerikiečiams, kurių čia yra tikrai nemažai. Iš pradžių daug kas atrodė keistai. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį milonga organizuojama garaže. Aišku, dekoracijos nėra padangos, tepalai ar atsuktuvai. Tiesiog sutvarkytas garažėlis miesto centre, į kurį renkasi tam tikra kategorija tango šokėjų. Kadangi organizatorius – argentinietis tango mokytojas, tai ir dauguma dalyvių yra jo tautiečiai bei mokiniai.  Mokytojų įtaka tikrai didelė. Pastebėjau, kad žmonės labai vangiai „migruoja“, t.y., dalyvauja kitų asociacijų, nei jie priklauso, organizuojamose milongose. Jei jau lankau pamokas pas vieną mokytoją, tai jau tik ten ir dalyvausiu milongoje. Nesakau, kad 100%, bet 80% drąsiai rašau.

Mano pirmoji milonga Ženevoje nustebino dar ir tuo, kad „užsidirbau“ 8 frankus. Įėjusi į tą magišką milongos patalpą, norėjau atsikratyti piniginės sunkumu (negalvokit, kad Šveicarijos bankai paskolą milongoms išduoda monetomis, tiesiog jie buvo gerai užkonservuoti dar prieš ekonominę krizę tuščiame uogienės „slonikiuke“ Lietuvoje). Tad vieno pono, kuris man buvo panašiausias į milongos savininką, ir klustelėjau apie „aukų  dėžutę“. Atsakymas man labai patiko: pirmiau pabandykim pašokt, o tada jau žiūrėsim. Pasirodo, šokis buvo įvertintas aukščiausiam balui – 8 frankams, kuriuos „paklojo“ mano partneris. Na, pradžia visai nieko, pamaniau J Tiesa, čia tik kartą taip pasitaikė ir pasisekė. Iš tiesų mokestis už milongas įskaičiuojamas perkant „Evian’o“ vandenį, pomidorų sultis ar raudoną vyną. Asortimentas nedidelis, bet garantuota, kad viskas bus išpirkta. Kaip jau pastebėjau, kitose tango „taškuose“ tokia pati tvarka: susimoki pirkdamas gėrimą, o ne ... „prašom, čia už milongą“. Tandos, cortinos, šokimas prieš laikrodžio rodyklę nelabai galioja. Negaliu rašyti, kad visai to nėra, nes buvo pasitaikę, kad DJ keletą kartų į valandą „mesteldavo“ cortiną. O tandos? Turi ausis ir klausyk, kas kitas kūrinys: tango valsas, tango, ar milonga? Jei nesupranti, tai jau tavo laimė ar nelaimė... Kai sykį pabodo laikyti partnerio svorį, mandagiai padėkojau ir jau norėjau „pabėgti“, o jis man sako: „tai pala, dar mes net tandos nesušokom...“ o pusvalandis buvo jau praėjęs, kaip aš jį „prilaikinėjau“... Čia šoka ir 9-tą dešimtį perkopęs „tango jaunimas“. O jiems taip smagu daryti gancho, oiii, aš net nežinau tų pavadinimų, žodžiu, daug „padnoškių“ ir partnerei atsakomybės. Ką dar pastebėjau? O gi to dar nebuvo, kad milongoje nebūtų 2-3 porų, kurios keistųsi partneriais ar partnerėmis. Trumpiau ir aiškiau, šoka tik su savo vieninteliais ir vienintelėmis (nežinau, ar tai tik tango šokyje ar ir gyvenime, bet jie savo įpročio nelaužo). Jų šokyje daug daug judesio, kojų kilnojimo... ir vietos aplinkui. Muzika dažniausiai skamba „aukso amžiaus“ laikotarpio, bent jau taip Ženevoje. Lozanoje taip pat teko dalyvauti keletą kartų ir ten skambėjo, jei taip galima pasakyti, šiuolaikinių kompozitorių muzika, daug pučiamųjų instrumentų ir iš visa to – visai kitokia milongos atmosfera. Galbūt tik tai sutapimas, kad abu kartus teko šokti tik pagal tokią muziką.  

Jei kam tektų užsukti į Ženevą (na, kokio laikroduko įsigyti ar sąskaitėlę atsidaryti, ar… na kokie skanūs tie Alpių karvių sūriai, ypač kai viskas taip nebrangiai brangu..), siūlau, kad tai būtų šeštadienis (http://tangolac.ch ). Internete tango asociacijų pakankamai gausiai išvardyta, tačiau kurios nuolat organizuotų milongas, tėra vos 2 ar 3. Buvo ir taip, kad internete suradus puikiai išreklamuotą milongą, ten nuvykus pavyko tik pabelsti į duris ir pasigrožėti voratinkliu, meniškai apraizgiusiu durų spyną ir tango fotografiją.

O kaip gi ten tie šveicarai šoka? Manau, kad ne vienam kirba šis klausimas. Nieko naujo ar įdomaus tikrai nepasakysiu. Visko yra… Mano subjektyvia nuomone, tango Šveicarijoje dar labai labai jaunutis (kai tiksliai sužinosiu, būtinai parašysiu, kiek jam metukų). Žmonės domisi, žavisi, mokosi… ir, matyt, ne visiems greitai pavyksta. Geriausi šokėjai – trumpam užklydę užsieniečiai. Tiesa, čia LABAI daug argentiniečių… mokytojų ir ne tik. Iš partnerio lūpų Buenos Aires nuskamba kaip Versace, Dolce Gabbana, o po 10 sekundžių supranti, jog vėl „padielkė“. Net žadą praradau pašokusi su argentiniečiu mokytoju. Jausmas, kad tu šokinėji per kliūtis, bėgi, o tave vejasi ir nori įspirti. Smūgių tikrai nepavyko išvengti, o jaučiausi kaip vidurinėj mokykloj per sprintinį bėgimą. Ir dar ką pastebėjau, čia daroma daug daug figūrų (ir visai nesvarbu, kaip jos išeina ar neišeina…).

„Smagiausia pažintis“ su tango buvo mažame Prancūzijos miestelyje, netoli Šveicarijos sienos. Kadangi dviratę transporto priemonę žymiai lengviau „susiorganizuoti“, nei kokį ekonominės klasės keturratatį, o reklaminė skrajutė bulanžerijoj (neatsispyriau prancūziškų bandelių aromatui ir viskas... užsukau) tiesiog nežmoniškai pažadino apetitą sudalyvauti argentinietiško tango kursuose, kai nuo taško A (Vida gyvena) iki taško B (tango kursai) vos tik 8 km. Ir man visai nesvarbu, kad tamsus paros metas, dviratis be atšvaitų, lyja lietus, kelias veda per kalnus ir miškus, kukurūzų ir saulėgrąžų laukus ir mažus keliukus. Galvoje tik tango. Ir ką? Pasiekiau tą tašką B. Pasirodo, prieš „maniškį“ tango vyko sportinių šokių pamoka. Mokytojas pasiteiravo manęs, ko aš pageidauju (na, ir vėl laikas, skelbtas internete ir skrajutėje nesutapo su realybe), o aš pasiteiravau mokytojo, ar tikrai čia vyks argentinietiško tango pamoka. Viskas bus, nieko nesumaišiau, belieka palaukti 15 min. ir ... mano išsvajotas tango. Kai stebėjau mokytoją ir mokinius, šokančius džaivą, fokstrotą... galvoju, nieko sau, nejaugi  čia gali būt ir argentinietiškas tango. Kažko tai baisu pasidarė belaukiant. Jausmas, kaip mokyklos laikas, prie durų pas dantistę. O dar kai pakvietė mokytojas sau į poras, visai širdis į kulnus nušoko. Nieko nesupratau. Jis skaičiavo žingsnius ir dar... lėtas, lėtas, greits greits, lėtas... ar kaip ten, atsiprašau, bet to jau neatkartosiu, nes jaučiaus kaip po saulės smūgio. Tada įsiterpiau ir paklausiai, ar gerai aš supratau, kad čia mokoma argentinietiško tango ir dar pažengusiųjų grupei. Nuramino ir patikino, kad tikrai taip, kantrybės... čia socialinis tango, argentinietiškas!! Na, save visaip įtikinėjau, kad taip ir bus, tik dar nėra. Po keletos minučių, vėl kažkokie trafaretai ir dar pasakė, kad galvą “atmesčiau atgal kaip reikiant”. O vat tada tikrai, vos akys nepersivertė į kitą pusę. Bet ir dar nepatikėjau! Pakalbinau dar 2 poras, nes pamaniau, kad ne pro tas duris pataikiau. Mane patikino, kad aš pataikiau ten, kur vyksta argentinietiško tango pamoka. Tai vat taip greitai ir baigėsi mano tango pamoka. Taškas B labai nuvylė ir buvo pikta ant viso pasaulio. Na ir kam to reikėjo? Paklausit ko? Nežinau. Ar užsukt į tą bandelių parduotuvę ir nugriebt tą skrajutę, ar pykti, ar iš vis...  kam reikėjo prasidėti su tuo tango. Kartais daug paprasčiau gyventi neturint iliuzijų, didelių norų, šiltai sau… Na bet ne, tik ne be tango.

Ir dar. Negalvokite, kad čia viskas taip “nelabai” ar viskas kaip Buenos Airėse. Su nekantrumu laukiu šeštadieninių milongų. Rodos, viskas tas pats, bet... ne taip pat.  Tai tokie mano įspūdžiai po 2 mėn. pažinties su frankofoniškos dalies Šveicarijos milongomis.

 Į viršų

 

 Goda. Vupertalio tango festivalio įspūdžiai.   2009 10 06

Vis tarpusavyje pasišnekam, kad gerai būtų pasidalinti įspūdžiais iš tango kelionių, parašyti, kokios vietos kuo patiko, ką norėtume rekomenduoti ir kitiems išbandyti.

Prieš savaitę kartu su Edita grįžom iš Wuppertal (Vokietija) tango festivalio. Tai didžiausias tango festivalis Vokietijoje. Keletas įspūdžių iš jo.

 

Bilietus įsigijome prieš kelis mėnesius per AirBaltic iki Diuseldorfo. Pataikėm ant akcijos – tai kelionė gavosi pigiau grybų.

Į Diuseldorfą atskridome ketvirtadienio vakarą. Greitai greitai aerouosto damų kambarėlyje pasivertėm į fatališkas tango moteris ir tango žingsneliu įplaukėme į laukimo salę, kur mus pasitiko Gabrielė ir Frankas. Tai Heidrun draugai, kurie mus šauniai šefavo visos kelionės metu. Nepilna valanda, ir mes jau Vupertalio Cafe Ada kavinėje. Kaip supratau, tai pagrindinė Vupertalio milongų vieta. Pataikėm į tango nuevo milongą. Žmonių stebėtinai mažai – kaip kokiame eiliniame vakarėlyje. Būtų nieko ypatingo, bet įspūdžius nuspalvino vienas toks baltai apsirengęs tipažas, kuris gražiai šoko, ekscentriškai elgėsi ir visaip kaip stengėsi, jog visos salės moterys, tiek su juo šokančios, tiek į jį žiūrinčios, būtų apžavėtos JUO. Kaip su tuo apžavėjimu nežinau, bet nepastebėtas jis tikrai neliko.

 

Penktadienio milonga - Cafe Tango. Beje, nuo gatvės ne itin gerai matosi. Draugai abejojo, ar viena rasiu. Be problemų! Tik išlipus reikiamoje stotelėje pamačiau gatvės viduryje visiškai užsimiršusią kažkokį tango judesį šlifuojančią porelę. Jos ir pasiklausiau, kur Cafe Tango. Net jei tos porelės nebūčiau sutikusi, pagelbėję būtų tam tikra kryptimi traukiantys žmonės su kabalduojančiais juodais maišeliais palei šonus (o juk visi puikiai žinom, kas juose J. Net jei jų nebūčiau sutikusi, iš patirties žinau: reikia neskubant pakelti galvą, užsimerkti  ir ausimis uosti orą – tol, kol iš tolo iš tolo atplevens tango muzikos kvapas....

Cafe tango - itin paprasta kavinyčia, bet su labai tangiška atmosfera. Ko gero, tai bus labiausiai man patikęs tango vakaras Vupertalyje: savo laisvumu, ir ta ypatinga emocine nuotaika, kurios nenusakysi joje nepabuvęs. Baigėm šokti tango transe anksti...ryte, basomis, suplyšusiomis kojinėmis ir su pašinais kojose... Tandų nebeskaičiavome, nepaisant, to, jog Moralės apsaugos ministerija įspėja, kad ilgesnis nei 3 tandų šokimas su vienu partneriu gali būti kenksmingas reputacijai. :)

 

Šeštadienis. Iškilmingasis tango vakaras miesto rotušėje, vienoje iš didžiausių šokių salių Europoje. Išorinių įspūdžių daug, o vidinių....? Pastarieji nekoreliuoja su sietynų liustrų blizgesiu, lubų aukštumu ir vakarinių apdarų prabanga... Emociškai turtingesnis man buvo penktadienio vakaras. Kodėl – nežinau. Kažkoks tikresnis. Beje, tą iškilmingąjį šeštadienį tango pasirodymų būta tikrai įspūdingų – ir šokių, ir muzikos. Jau vien ko vertas legendinio tango muzikanto Alfredo Marcucci kvartetas! O šokančių žmonių gausa!.. Įdomu, ar kas nors juos suskaičiavo? Tiek vienoje vietoj tango šokančių tikrai dar nebuvau mačiusi! Vaizduotei padėti reikėtų įsivaizduoti kokias 2 krepšinio aikštes, sausakimšas nuo į jas subėgusių sporto aistruolių. O dabar reikėtų įsivaizduoti, kad visi tie aistruoliai su balinėm sukniom ir frakais šoka tango. Toks gausumas. Normaliai galėjom pradėti šokti kokią pirmą valandą nakties. Iki tol toje milžiniškoje salėje atsargiai judėjome, suspausti masės kažkieno kito pečių ir alkūnių.

 

 

Sekmadienio rytas. 4.30  ryte Cafe Ada prasideda 1 paros tango maratonas. Kas dar nenusikalė – labai prašom. Apsimiegoję atsivilkom ten su Gabriele apie 12 val. dienos; ir tai tik todėl, kad reikėjo važiuoti į miestą – Editai ryte buvo tango pamoka ir Gabrielė ją palydėjo, tuo pačiu ir aš.  Galvojau – kavinė tikrai bus tuščia po šeštadienio tanginio siautėjimo. Kur tau! Pilna kavinė kramsnojančių picas, šokančių ar net jau išeinančių pasišokus trumpam prasiblaškyti po miestą! Totali atsipalaidavimo atmosfera, atrodė, žmonės net lėčiau valgo, kalba, juda... Lyg kokie sotūs tingūs katinai...Turiu pasakyti, žavus buvo tas tingus rudeninis saulėtas sekmadienio tango rytas kavinėje Cafe Ada.

  Maratonas: rytas ir vakaras 

 

Sekmadienio vakaras. Paskutinis, labiausiai relaksuotas, kai jau visiems viskas „dzin“. Tuo tie paskutinieji tango vakarai ir žavūs. Kai jau visai atbunki nuo tango muzikos garso, įspūdžių, fizinio nuovargio, nemigos, kai prarandi laiko ir erdvės pojūtį, pačiam to nebesuvokiant staiga pajunti, kad tavo kūnas tavo paties nebevaržomas pradeda šokti....tango.

 

Ankstyvas pirmadienio rytas. Frankas vis pribėga, pasitikslina laiką ir vėl nubėga šokti. Galiausiai likus pavojingai minimaliam laikui iki skrydžio atgal, sėdam su Edita į jo mašiną ir dumiam keliasdešimt kilometrų iki Diuseldorfo. Likus valandai iki skrydžio mes išdidžiai vis dar su tango rūbais ir vakarinio makiažo likučiais įžengiame į Diuseldorfo aerouostą. Ačiū Dievui, nepavėlavome. Užmerkiu akis vos atsisėdus lėktuve į krėslą. Po minutės atsimerkiu ir stebiuosi, kodėl mes dar nepakilome; pasirodo, lėktuvas jau nusileidęs Rygoje. Skrydžiai lėktuvu pervargus turi vieną neabejotiną pranašumą – jie neprailgsta. :)

                        

Pirmadienis. Po visko. Lengvai pagiringos nuo nuovargio ir įspūdžių išlipame Rygoje. Iki Šiaulių mus paveža Editos vyras, toliau iki Vilniaus keliauju viena. Tiksliau ne viena, o su energetinio gėrimo buteliu ant keleivio sėdynės. Kai kelias akyse pradeda kryžiuotis, gurkšnis to stebuklingo gėrimo  trumpam atstato regėjimą. Galvoju, gerai, kad policija neturi testerių nuovargiui matuoti.

Mintys nespėja kartu su kūnu – pati artėju prie Vilniaus, o jos visos dar TEN. Bandau lyginti, kuo šokimo stiliai, etiketas panašus ar skiriasi nuo mūsų. Esminių skirtumų kaip ir nėra. Ryškiai dominuoja klasika ir uždaras apsikabinimas. Lygis? Pats įvairiausias. Šokau su jausmingais ir su racionaliais, su muzikaliais ir su beausiais, su partnerę gerbiančiais ir su ją valkiojančiais, su lyg plaukiančiais ir su taip koja į žemę trenkiančiais, kad galvoj atsitrenkia.... Emocijų spektras nuo.....iki.....

 

Likau nesužinojusi, pavyzdžiui, kaip ten vyrai toleruoja, kai moteris kviečia šokiui; manau, kad normaliai. To išbandyti tiesiog nespėjau, nes kontaktai tarp akių veikė nepriekaištingai. Kita vertus, manau visur yra visokių: ir macho subtlilissimo, su kuriais mes susišnekame akimis ir šokdamos tirpstame, ir macho primitivissimo, su kuriais susišneka ir nuo kurių tirpsta tik alaus bokalai. :)

 

Mūsų bendruomenė tarptautiniame lygmenyje?.. Nedidukė, kamerinė, bet žaviai unikali ir nepakartojama. Ir čia nepridėsiu jokios ironiškos šypsenėlės, nes tai – tikrai nuoširdžiai ir rimtai.

 

Tą ypatingą festivalinę nuotaiką ir įspūdžius sukuria ne tik tango, bet ir tavo draugai, kurie kartu su tavimi. Todėl noriu padėkoti:

Editai. Už šaunią kompaniją, už gebėjimą visos kelionės metu priimti optimalius sprendimus, ir už išrinktą man tango suknelę, kurios spalvos nepastebėti neįmanoma :)

Heidrun. Už patarimus ruošiantis festivaliui, už kontaktą su Gabriele ir už įkalbėjimą nueiti į Alexander technikos pamokas. Ši technika dar kartą įrodo, kad genialumas – paprastume. Heidrun žadėjo Alexander technikos pamokas suorganizuoti kada nors ir mūsų kraštuose. Nuoširdžiai rekomenduoju – nepraleiskite progos!

Gabrielei - mūsų globėjai festivalio metu. Jos pastogėje jautėmės jaukiai, kaip namie. Už begalinę šilumą, už vėlyvus ir neskubius su maloniais pasiplepėjimais pusryčius, už mūsų akiračio praplėtimą ir įdomius netikėtus pastebėjimus, kuo artimi tango ir aikido bei capoeira.

Frankui. Už fantastišką tango muzikos pojūtį šokio metu, už tas nuostabias gitaros ir vokalo melodijas, kurios kelių dešimčių kilometrų kelionę automobiliu paversdavo laukiamu malonumu.

 

Pusiau juokais - pusiau rimtai,

ką pravartu turėti keliaujant į keliadienes milongas

(pagal asmeninę ir draugų patirtį):

-   Pirmojo tango vakaro amuniciją rankiniame bagaže. Dėl visa ko... Geriau jau pasas paliktas namie, nei tango batai – kažkur klaidžiojančiame lagamine...

- Moterims - ryškių spalvų arba blizgančią suknelę (arba bent jau išsiskiriančią detalę). Kad būdama elegantiškai juoda nepasimestumėte minioj tokių pačių elegantiškų juodų damų. Tada net ir labai stengdamasis išsvajotasis tango princas ant balto žirgo gali jūsų nesurasti. Beje, nepatartina tą patį vakarą sukneles keisti – įsidėmėjęs jus kaip žavią damą su sidabrine suknele, ir ieškos būtent jos didelėje minioje.

-  Laimingąją suknelę. Tą, kuri, atrodo, niekuo neįpatinga, bet kai ją užsidedi, šoki visą vakarą.

- Strategiškai gerą vietą milongoje. Paprastai ta vieta – prie baro. Pikti liežuviai kalba, kad tai nelabai morali vieta. Užtat labai veiksminga.

- Superiniai gerą kosmetiką. Po poros valandų ji kažkaip savaime gražiai ir nepastebimai dingsta nuo prakaitu permirkusio veido, užtat akys neišvarvėja  juodais upeliais.

- Vyrams – nuo kelių iki keliolikos (pagal individualų sumirkimo greičio laipsnį) marškinių vienam vakarui, kad nereikėtų šokti šlapiems, kaip ką tik  iš skalbimo mašinos ištrauktiems ir nepadžiautiems skalbiniams.

-   Visiems – nesiglamžančius rūbus. Kartais tango turistams tenka persirengti milongai pačiose netikėčiausiose vietose, kai skubama „s koroblia na bal“..

- Rankšluostį arba popierinių servetėlių - DAUG. Mat pirtys būna ne tik sausos ar dūminės, bet ir tango.

- Mėtinukų. Kad iš burnos sklistų skanūs ne tik žodžiai.

- Lengvai priešingą lytį svaiginančio parfumo (bet iš kojų verčiančio - nereikia).

- Vėduoklę. Aišku, ji menkai tepadeda, bet geriau, nei nieko.

-  Rašymo priemonę. Ją pageidautina turėti greitai prieinamoje vietoje. Žinia, kad tango partneriai pasiruošę vieni paskui kitus dangintis į pasaulio kraštą. Gerai būtų žinoti, į kurį. Kur užsirašyti, paprastai susikombinuojama lengvai (stalo servetėlės, tango skrajutės....), bet kuo užsirašyti, tenka ir ilgai paieškoti (lūpdažio tam reikalui visgi gaila). Jei ilgai rausiantis rašiklio suskamba gera tanda, tai nežinai, kur pulti...

- Skrajutes apie pas mus vyksiančius tango įvykius. Ir be jų užverbavau kokius 4 vyrukus sekančio savaitgalio tango festivaliui Vilniuje, o su skrajutėmis galbūt būtų pavykę padaryti visuotinę mobilizaciją iš Vupertalio į Vilnių (pasvajoti juk galima...)

- Minkštus, o dar geriau, kelių išmierų batus. Neįtikėtina, bet kojos po 4-5 valandų šokimo paauga.

- Įdėkliukus į basučių padukus. Su jais yra šansas išsigelbėti nuo „mozolių“ paduose. Antraip, pirmą vakarą jų prisitrynus sekantys šokimo vakarai taps mazochizmą mėgstančiųjų rojumi.

- Pleistriukų. Jei „mozoliai“ visgi išdygo.

- Jaukias, kad ir namines (bet nekrentančias), šlepkes. Jos praverčia tada, kai azarto užtenka ilgiau, nei kojų. Galima šokti basomis, bet tada prilenda pašinų. Tada reikia turėti adatėlių - prilindusiems pašinams išsikrapštyti.

- Kojas atgaivinančių tepalų. Po šokimo įkištos į gerai šiltą vandenį ir paskui tais tepalais pateptos nušokdintos kojytės išlemens: ačiū.

- Skausmą malšinančių vaistų. Kad kojytės nerėktų iš skausmo ir netrukdytų miegoti.

- Įprotį miegoti greitai. Laikas tarp paskutinio milongos šokio ankstų rytą iki pirmos popietės pamokos visada trumpesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio

- Saiko jausmą. Daugiau nei 2 pamokas per dieną - ir pykinimo jausmas nuo tango dar prieš prasidedant vakarinei milongai – beveik garantuotas.

- Prieš iškeliaujant pasitanginti - iš anksto pasiruoštą rašytinį priminimų sąrašėlį, ką bus būtina padaryti sekančią dieną grįžus po tango turo. Daugiadienės tango šoktuvės pasižymi tuo, kad ištrina visas smegeninės kompiuterines programas. Tie priminimai padės jas vėl iš naujo suinstaliuoti.

 

Goda

 Į viršų

 

 

 Įspūdžiai po "Baltosios milongos".  2009 03 06

Kokia man šventė, kai milongos turi neslaptai slaptas temas. Neslaptos todėl, kad visi žino kaip reikės pasipuošti, pasiruošti, o slaptos todėl, kad nežino, kaip kas bus pasipuošę, pasiruošę ir apskritai, ar iš pirmo žvilgsnio pažinsi. Ach, man taip norėjosi išsiskirti per tą nepaprastąją "Baltąją milongą". Na, valdiškai pagalvojus, balta tai balta. Kokį veterinaro chalatėlį galima pasiskolyti ar "bantika" baltą įsisegti. Bet ne, sakau, turiu vyrų širdis pavergti vidumi. O kaip? O gi taip. Reikia balintis dantis! Juk jie vis tiek bus viduje bet kuriuo gyvenimo atveju. Suprantu, kad ne Helovynas, mano stomatologei šį kartą bus paprastesnė užduotis. Jokių ilčių ilginimo, tik balta balta balta... kai šypsais :)  Jau mačiau tą vaizdelį kaip sulėtintam filme. Mano šypsena nušvies Prospekto pub'o salę, tada visų vyrų dėmesys "žych" į šviesos šaltinio pusę, o iš paskos ir moterų žvilgsniai. Dar ne viskas. Šokiui cabeseo būdu kviečia damos. Ojej, koks platus pasirinkimo diapazonas! Kviesiu visus pagal alfabetą (pirmąją vardo raidę). Aišku, daugiausia bus N, nes nepažįstu, nemačiau, nenorėčiau bet reikia... Barmenų tai tikrai nekviesiu, nes mano mirktelėjimą gali suprasti, kaip nuolaidos prašymą už gėrimus. Staiga pro šalį ėjusi pažįstama spragtelėjo pirštais prieš pat nosį ir mano visas trumpametražis filmukas pasislepė užantyje. Na ką, paspartinusi žingsnius atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Apsidairiau, o visur mielai balta :) Damos baltais sijonais ir dar baltesnėm "kvarbatkom", vyrai baltais marškinukais ir tokiais pat "guzikiukais" ir batukais. Supratau, kad mano šypsena šį vakarą "neišveš" tokio krūvio ir konkurencijos. Atsisėdau po dirbtine lempute. Šypsotis išeina, nu bet kaip jam mirktelt?? O Dieve, kaip baisu. O jei jis nesupras ar nenorės, ką tada daryt? Supratau, kaip jaučiasi vyrai kviesdami šokiui damas. Bet labai tikiuosi, kad tik nedaugelis "išgyvena" tai, ką aš pajutau. Tiesa, šokau, kviečiau... net keletą kartų pavyko! Mat kol išdrįsdavau primerkt vieną akį ar į savo vaizduotę įterpt musės baidymą nuo akies, muzikinis kūrinys dažniausiai būdavo gerokai įpusėjęs ar besibaigiąs. Na ką, tad iš naujo tekdavo perverst visą savo instrukciją ir kaip gavusiai injekciją tvirtai laikytis.

Smagu buvo, o ir kojų po tos milongos neskaudėjo :)

Autorius redakcijai žinomas

 Į viršų

 Ivars Abelis. Laiškai iš Buenos Airių.  2009 m. sausis - vasaris

Ivars ir Inese iš Liepojos dabar yra Buenos Airėse. Mes su jais susipažinome Ruben Terbalca seminaro metu Liepojoje 2008 metais ir šiuo metu su jais susirašinėjame. Aš paprašiau Ivars, kad jis parašytų savo įspūdžius iš jų buvimo „svajonių“ mieste. Mano didžiam nustebimui ir džiaugsmui, jis pradėjo siųsti tokius laiškus, kad netekau žado. Skaitydamas jo laiškus ne tik gavau įdomios ir vertingos informacijos, bet tiesiog pajutau BsAs kvapą. Jam maloniai leidus publikuoju jo laiškus (išėmęs grynai asmeninę informaciją). Kiekvienas pabūvojęs ten parsiveža skirtingą, kartais net priešingą nuomonę. Galima sutikti su laiškų mintimis, galima nesu