Buenos Airėse buvau balandį. Labai gražus metas, tik keistas susivokti: oras šiltas kaip vasarą, lapai krenta kaip rudenį, o mėnesio pavadinimas kaip pavasario...
Tai buvo 10 metų išsvajota kelionė. Vykau 23 dienoms. Šešias iš jų pratupėjau Vokietijoje užblokuota vulkano. Rubenas iš Argentinos vis ragino: „Skrisk į bet kur už Atlanto, kur tik skraidina, kad ir į San Paolo Brazilijoje (po kelių dienų buvo atsiradusi tokia galimybė, bet vėliau ir tą reisą atšaukė) – iš ten „tik“ per 33 valandas autobusu pasieksi BsAs, o pakeliui dar visą Lotynų Ameriką pamatysi!“...
Aš iš viso buvau suabejojusi, ar beverta taip trumpam skristi tokį ilgą kelią. Jau buvau nusipirkusi bilietus autobusu atgal į Vilnių...
Atnaujinus skrydžius nusprendžiau visgi surizikuoti ir tęsti kelionę.
Buvo prognozuojama, kad vulkanas nesiliaus ir blokuos skrydžius ir ateityje. Tuomet sau galvojau: "Kad tik nuskrisčiau! O jei iš BsAs nepavyks parskristi ir reikės ten pasilikti, na ką jau darysi " ;-)
Likusias 17 dienų ir naktų Buenos Airėse pragyvenau tango ritmu: dienomis tango mokydavausi, vakarais ir naktimis tango šokdavau, paryčiais tango sapnuodavau....
I DALIS
Investavau į privačias tango pamokas. Intuityviai jaučiau, o dabar Argentinoje dar karta pasitvirtinau, kad efektyviausiai tango mokymas perduodamas betarpiškai kontaktuojant kūnui su kūnu. Ne veltui geriausiai tango būdavo šokamas tais laikais, kai senesni šokėjai betarpiškai mokydavo jaunesnius, o ne tada, kai atsirado komercinės grupinės pamokos. Per jas individualus mokinio-mokytojo kūnų kontaktas neįmanomas, o vien žodinis paaiškinimas menkavertis, kartais net pavojingas, nes žodžiai kartais iškreipia tikrąją prasmę. Pvz.: populiarus žodinis aiškinimas, kad kojos turi būti tiesios. Jei laikysimės to paraidžiui, tai kojos bus kaip basliai. Ką iš tiesų reiškia „tiesios kojos“ gali pajusti tik eidamas su mokytoju koja kojon.
Dar būdama Lietuvoje daugiau nei savaitę intensyviai sėdėjau prie interneto, stengdamasi atsirinkti sau norimus mokytojus: žiūrėjau, kaip jie šoka, skaičiau jų CV, skaičiau jų mokinių atsiliepimus, klausinėjau jau Argentinoje buvusių, klausinėjau Rubeno...
Po truputį pradėjo kristalizuotis tam tikri kriterijai. Pastebėjau, kad ta iš pradžių chaotiškai atrodanti struktūra turi tam tikrą savo formą, primenančią medį. Pagrinde – šaknys. Visi mokytojai, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir stiliaus, savo CV stengiasi pabrėžti, jei mokėsi pas senuosius milonguerus. Toliau pagal prestižiškumą einantys mokytojai - tų milonguerų ilgamečiai partneriai, nuoseklūs mokiniai, buvę asistentai, tiesioginiai pasekėjai. Toliau tų mokytojų mokiniai ir t.t.
Kad pažinimo spektras būtų kuo didesnis, stengiausi turėti įvairius mokytojus. Jų pasirinkimo kriterijai:
- Pačioje Argentinoje tango autoritetai arba jų pripažinti šokėjai ir mokytojai.
- Man patinka, kaip šis mokytojas šoka arba rekomendavo mano draugai pas juos buvę.
- Didelis šokio stažas (mažiausiai 10 metų)
- Pageidautina - iš senas tango tradicijas turinčios šeimos.
- Įvairūs pagal savo amžių.
- Įvairūs pagal šokamus stilius.
- Tiek vyrai, tiek moterys.
Iš viso grupinėse ir/ar privačiose pamokose lankiausi pas 19 mokytojų/porų, turėjau 9 grupines pamokas (daugiausia pedagogikos sumetimais, arba jei nebuvau tikra, ar verta imti privačią pamoką), 3 „vorkšopus“. Turėjau 27 privačias pamokas iš kurių 12 pas šiuos mokytojus.
* pažymėjau tuos mokytojus, pas kuriuos ėmiau privačias pamokas
- *Alicia Pons (moterų technika, pėdų grakštumas ir puošyba)
- *Andres Laza Moreno (tango)
- Aurora Lubiz (moterų technika ir puošyba)
- Claude Murga & Raúl Masciocchi (tango ir tango nuevo)
- *Damian Eselevsky (tango ir tango nuevo)
- *El Indio (tango,milonga, įvairių tango stilių stilistika)
- Gabriel Angio & Natalia Games (tango)
- *Graciela Gonzalez (moterų technika)
- *Gustavo Chidichimo (milonga su traspie)
- Hugo Daniel (tango, milonga, įvairių tango stilių stilistika)
- *Jorge Manganelli (tango jausmas ir etiketas)
- *Julio Balmaceda (tango valsas ir sukiniai)
- Luis (joga šokantiems)
- *Martha Anton (canyengue)
- *Osvaldo ir Coca (tango)
- Raul Bravo (tango)
- *Ruben Terbalca (viskas …nuo iki…. J)
- *Yuyu (candombe)
-
Raul Salvetti (tango muzikos interpretacija)
Apie tai, ko ir pas ką mokiausi privačiai
Eilės tvarka pagal temas
Matydama, kokį autoritetą tarp senųjų vietinių milonguerų turi Ruben Terbalca, negalėjau nustoti stebėtis, kaip pasisekė visai mūsų tango bendruomenei turėti jį Mokytoju.
For the last 10 years El Indio taught tango around the world and at some of the most prestigious festivals and tango congress. Some of these include Cita 99, 2000. Nora's Tango Week 99, 2000. For the last 10 years he has performed at the Plaza Dorrego in San Telmo narrating the history of tango through dance.
El Indio has studied with the most important masters of tango, both male and female, not only academic but also grass roots milongeros and milongeras. El Indio is passionate about the old milongero and canjenje styles and subtle form of communication and has done a great deal of research on the subject. Among his academic teachers are Elvira & Virulazo, the Dinzels, Copes, Gustavo Naveira & Olga Bessio, Mingo & Ester Pugliese, Graciela Gonzales. Among the milongeros Tete & Maria, The Cieris, Nina & Luis, Facundo & Kelly, Carmencita Calderon (companera del Cachafaz), El Pive Palermo, Pepito Avellaneda & Susuki, Tommy, El Tano Guillermo, El Tigre, Omar Vega, Pupy.
Šiuos mokytojus aš susiradau pati, ir kai paskui apie tai pasakiau Rubenui, jis man pritariamai paplojo per petį, akivaizdžiai patenkintas mano pasirinkimu. Aš juos pamačiau atsitiktinai. Buvau grupinėje žinomo milonguero Raul Bravo pamokoje (pamoka man patiko, bet jo šokimo stilius nelabai – grubokas – paskui vietiniai man pašnibžtelėjo, kad tiesiog tai todėl, kad tokia ir charakterio struktūra). Po pamokos žiūriu, ateina ir sekančiai pamokai ruošiasi tokie du antikvariniai senukai mokytojai (savo gėdai turiu pasakyti, kad iš pradžių neatpažinau, kas jie tokie)... Galvoju, pasiliksiu ir pažiūrėsiu. Kai tas senukas mokytojas pradėjo rodyti judesį, aš iš nuostabos atrodo kurį laiką nustojau kvėpuoti. Jo pėdos, atrodė, glamonėjo žemę. Po pamokos aš nudrožiau pas jį ir su vertėjo pagalba paprašiau privačių tango pamokų. Osvaldo paklausė, kiek pamokų norėsiu. Atsakiau – tiek, kiek tik galėsit duoti. Kadangi iki jų išvykimo į JAV buvo likę 4 dienos, tai 4 pamokas ir paėmiau.
Mokytis važiuodavau pas Osvaldo ir Coca į namus. Jie gyveno už Buenos Airių. Kelionė trukdavo daugiau nei valandą. Jų gyvenamoji vieta tokia paprastutė... kaip kad Lietuvos mažuose miestukuose mūsų tėvukų ar senelių - mažas namukas, keli kambariukai, keli baldukai... aplink bėgiojantys anūkai. Prastumdė porą foteliukų – štai tau ir šokių aikštukė. Aplinka tokia kasdienė, visai ne akademinė. Ir patys mokytojai paprastučiai. Parodė judesį, pažiūrėjo, kaip aš pakartoju, ir: arba - ei, ne taip darai, aš juk rodžiau kitaip ! ... arba – ehe ! (nykštys į viršų).
Viskas buvo TAIP TIKRA, kad aš maniau, jog sapnuoju.....................
Osvaldo ir Coca mane lyg nukėlė keliais dešimtmečiais atgal ir padovanojo tą tango mokymosi pojūtį, apie kurį mes esame skaitę tango istorijos knygutėse.
Kaip ir pas kitus mokytojus, ir pas Osvaldą mokiausi ir sekti, ir vesti. Prisimenu, prieš pirmąją grupinę pamoką vienam pamokos dalyviui vyrui pasisakiau, kad aš čia atėjau ne kaip sekantysis, bet kaip vedantysis. Jis pakraipė galvą ir tepasakė: „Manau, kad Osvaldas bus nepatenkintas“. O gavosi atvirkščiai. Kadangi aš neturėjau moters partnerės ir pamokos pradžioje stypsojau viena, Osvaldo paėmė pavedžioti mane vieną šokį, po ko pasakė – bravo! Tada aš įsidrąsinau ir be žodžių (jis nei bum bum angliškai, o aš – ispaniškai) judesiais paprašiau leisti pavedžioti jį. Osvaldo puikiausiai „suvirškino“ tą mano norą vesti. O pamokos gale dar paprašė kitiems jo mokiniams vyrams (beje argentiniečiams J) parodyti demonstracinį vedimą to, ko jis mokė. Šį ir kelis kitus kartus būnant Buenos Airėse pajutau, kad seni tango vilkai man leido sulaužyti tam tikras tango taisykles ir už tai nesupyko. Mano versija – todėl, kad pajusdavo, jog taip pasielgdavau būtent dėl begalinės meilės šiam šokiui – ir todėl būdavo atlaidūs.
Dar kas įdomu. Kam tik iš vietinių pasakydavau, kad mokausi pas Osvaldo, jie visi pasitikslindavo, ar pas tąjį garsųjį Osvaldo „Medaus pėdutes“? Bet niekas nepasitikslino: ar pas tąjį Osvaldo - Pasaulinio tango salon čempionato nugalėtoją? Mat 2004 metais jis laimėjo šį titulą. Prisimenu, ir Rubenas mums kadais pasakojo, kad čia į tango titulus žiūrima jų nesureikšminant. Svarbiausia – kokį pojūtį šokdamas tu suteiki savo tango partneriui.
Osvaldo was a brilliant dancer as a young man already. In his time, the tango was practised strictly among men themselves, and the beginners were allowed merely to watch and learn. After a while, they were allowed to dance the female steps, so that the experienced dancers could practise theirs. After a couple of years they were able to dance with younger beginners, and only when they were truely confident about their dancing skills did they dare to set their foot on the dance floor.
After marrying Coca, Osvaldo did not dance for three decades. 10 years ago, however, they returned to the dance floor and became legends.
Osvaldo is proud of his nickname Honey Feet. He is happy to explain that his way of dancing is so soft out of respect for the female dancer. He adds mischieviously, »When I set foot on the dance floor, I close my eyes. When I open them again, the dance floor is completely red, filled with fragile red hearts. I walk softly in order not to break them.«
Šį mokytoją susiradau pati, perskaičiusi internete, kad savo laiku jis buvo Tete, Javier asistentu. Paprastai asistentais renkamasi gabiausieji mokiniai...
Mane suintrigavo tai, kad nepaisant savo jauno amžiaus, pagal kitų internautų atsiliepimus, jis buvo ištikimas senųjų milonguerų tradicijoms. Taip jam laiške ir parašiau, prašydama jo privačių pamokų.
Jo pamokos buvo labai praktiškos. Jis pasufleravo porą detalių, kurias sėkmingai pritaikiau milongose.
Per jo pamokas turėjau progos pajusti jo itin vyrišką, aiškų, o kartu ir labai elegantišką vedimo stilių. Ne veltui nepaisant savo jauno amžiaus jis pripažintas ir minimas greta elitinių Buenos Airių tango šokėjų (žr. žemiau Wikipedia komentarus).
Gustavo Lin (Taipei Tango instructor): "I knew Andrés Laza Moreno since 2007. For me, he is one of the top 5 tango salon dancers in Milongas in Buenos Aires. He is recommended for his teaching skill. My friends and I learnt a lot from him."
Wikipedia: one of the most famous examples of the elegant Salon style is the Villa Urquiza style. Dancers who are currently leading the wave of Villa Urquiza Style tango are: Carlos Perez and Rosa, Mingo and Esher Pugliese , Jorge Dispari and Marita 'La Turca', Miguel Angel Zotto and Milena Plebs, Osvaldo Zotto and Lorena Ermocida , El Chino Perico, Javier Rodriguez and Andrea Misse, Alejandro Aquino, Andres Laza Moreno, Samantha Dispari, Fabian Peralta and Virginia Pandolfi, Natacha Poberaj, the Misse family, Geraldine Rojas.
Julio su savo žmona Corina yra viena charizmatiškiausių šiuolaikinių tango porų.
Received his first lessons from his father accompanying and assisting him in his practice. After the death of his father in 1991, Julio took over classes in the most prestigious halls in Buenos Aires, such as ‘Canning’, ‘Grisel’, ‘Almagro’, ‘La galería del Tango’ and ‘El Parakultural’, place opened by Julio together with Omar Viola and María Pantuzo in 1993.
He was the first young instructor who kept on doing research on tango and its pedagogy without losing the connection with the essence of tango and the old ‘milongueros’ and dancers.
In 1995 he was called to take part in the film ‘Evita’ directed by Luis Puenzo.
During 1998, they were part of the succesful Broadway production ‘Forever Tango’ whose cast was nominated for the ‘Tony Awards’ as ‘Best Choreography’. In 1999 they were called to dance in ‘Carnegie Hall’ in New York together with the very virtuous Gary Burton, Pablo Ziegler and Paquito D’Rivera in tribute to the great Astor Piazzolla.
At present, Julio y Corina are the solo couple of Color Tango Orchestra. The are summoned to participate as ‘instructors’ in the most prestigious tango festivals in Europe, USA and Japan. They have their own school in Argentina and take part in all events related to the promotion and spreading of tango in their country.
Bailar el tempo más acelerado de las milongas y tangos ligeros requiere la habilidad de interpretar ritmos sincopados y conectarlos con una variedad de pasos que si bien es muy agradable de bailar y de presenciar, puede resultar uno de los estilos más difíciles de aprender.
Como reconocidos milongueros, Gustavo y Virginia tienen la habilidad de convertir este particular baile, para hacerlo accesible a todos en sus clases y exhibiciones.
Virginia Martorani descubrió el tango a los nueve años cuando paseando por las calles San Telmo encontró una pareja bailando en un espectáculo callejero. Fue amor a primera vista y el impactó perduró en el tiempo tanto así que a los 17 años comenzó a tomar clases de tango con Elvira de Virulazo, Miguel Ángel Pla y Ernesto Nani. Luego decidió acercarse a Club Gricel para perfeccionarse... y allí conoció a Gustavo.
Gustavo Chidichimo aprendió de muy chiquito a bailar y a sentir el tango. Su padre, reconocido bailarín de tango y milonga, y otros grandes maestros lo guiaron en su aprendizaje. Actualmente es dueño junto a su padre de la tanguería de Buenos Aires elegida por los conocedores, la tradicional y única Club Gricel.
Martha Anton & "El Gallego" Manolo
Canyengue
Vieni autoritetingiausių pasaulyje Canyengue šokėjų. Per pirmą Martos pamoką buvau ja šiek tiek nusivylus, nes jos žodinis aiškinimas buvo neišraiškingas. Ji tiesiog stovėjo prie veidrodžio ir liepė man žiūrėti, kaip stato ant žemės savo pėdas. Pykau dar ir dėl to, kad net tango batelių ji nebuvo užsidėjusi – tik minkštas namines „šlepkytes“. Maniau, išmečiau pinigus veltui. Bet.... po jos pamokos milongoje man nutiko keistas dalykas. Išvesta šokti užsimerkiau.... ir prieš akis pradėjo šmėžuoti tos „tapkutėmis“ apautos pėdutės, minkštai minkštai besileidžiančios ant grindų.... Taip minkštai, kaip tąkart, aš dar nebuvau šokusi. Kai tai papasakojau Rubenui, jis nei kiek nenustebo. Sako, tai ir yra identifikacija su mokytoju – tai tango mokymosi pagrindas. Antros pamokos metu Marta mane vedžiojo, o aš kiek įmanoma stengiausi į savo kūno atmintį nusiskenuoti ir „įsirašyti“ jos kūno šokį. Ir vėl buvo akivaizdus rezultatas milongoje. Atrodė, kad man nebereikia jokių pastangų ir viskas gaunasi savaime. Atrodė, jog mano kūne šoka pati Marta Anton.
Su Marta buvo labai smagu pabendrauti. Per canyengue pamokas man gerai pakartojus jos parodytą judesį ji entuziastingai mane glėbesčiuodavo, o po paskutinės pamokos ji pasikvietė į artimiausią kavinukę rytinės kavos. Kokią gerą valandžiukę mes praplepėjom apie tango, apie tango Vokietijoje. Pasirodo, ji Vokietijoje turi savo namus, savo laiku ten yra nemažai keliavusi ir gerai žino Vokietijos tango pasaulį.
Yuyu
Damian Eselevsky
Graciela Gonzalez
Su Graciela Gonzalez „El Beso“ klube (ji – viena jo įkūrėjų).
Dar būnant Lietuvoje Rubeno paklausiau, kokią moterį jis man galėtų nurodyti, kaip tango kokybės etaloną. Jis paminėjo Gracielą pirmu numeriu.
Graciela Gonzalez vadinama tango mokytojų mokytoja. Ji – buvusi ilgametė Pupi partnerė. Graciela yra viena pirmųjų moterų, kurios ėmė kalbėti, kad moteris taip pat yra asmenybė šokant tango, o ne tik savo šokančio partnerio priedėlis. Ji buvo viena pirmųjų, pradėjusių organizuoti moterų praktikas.
Taigi Graciela buvo mano trokštama Mokytoja Nr.1. Prieš važiuojant į Argentiną, aš jai parašiau nuoširdaus susižavėjimo kupiną laišką ir gavau atsakymą, kad ji organizuoja grupinį šeštadieninį moterų technikos kursą. Sudalyvavusi jame šiaip ne taip išsimeldžiau Gracielos vienos privačios pamokos, mat ji ruošėsi išvažiuoti gastrolių į JAV, tai buvo paskutinė jos ruošimosi savaitė prieš kelionę, tad labai neturėjo laiko. Per šitą pamoką man lyg nauja tango čakra atsivėrė – ėmė derintis tos tango žinios, kurios iki tol atrodė viena kitai prieštaraujančios. Matyt tas mano entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad po pirmos pamokos Graciela pati pasiūlė galimybę dar vienai pamokai.
Savo aristokratišku paprastumu Graciela man padarė moters-karalienės įspūdį. Prisimenu, ji niekada neskubėdavo pradėti pamokos. Oriai neskubėdama įeidavo į savo kambarį-studiją, neskubėdama pasiimdavo į glėbį vieną iš kelių savo mylimų kačių, paglostydavo ją, švelniai paniurkydavo ( katė - neblogas partneris švelniam tango apsikabinimui – pagalvojau), paskui neskubėdama prieidavo prie stalo, prisėsdavo, paimdavo į rankas matės puodelį, ir neskubiai iš jo gurkšnodama romiu balsu pradėdavo pokalbį. Dar man įsiminė jos akys, didelės, tamsiai rudos, migdolo formos, išraiškingos, aksomo švelnumo, bet tuo pačiu ir savo vertės pajautimo kupinu žvilgsniu. Visa Gracielos poza dvelkdavo ir paprastumu, ir didingumu tuo pat metu. Kažkas kažkada manęs klausė, kaip turi atrodyti tango karalienė. Kažką tada atsakiau. Dabar jei kas to manęs paklaustų, tiesiog pasakyčiau – pažiūrėkit į Graciela Gonzalez, ir jums nebekils klausimų, kaip atrodo tango karalienės.
Alicia Pons
Moterų technika,
pėdų grakštumas ir puošyba
Šią mokytoją susiradau internete dar prieš vykstant į Argentiną. Paklausiau Rubeno jo nuomonės. Pasirodo, ji – gera jo pažįstama. Rubenas pasiūlė atkreipti dėmesį į jos pėdų judesio grakštumą.
Tango ji šoka nuo vaikystės, kai į milongas eidavo kartu su savo tėvais. Paskui buvo jaunatviško protesto periodas, kai teigė, kad tango – tai ne jaunų žmonių šokis. Taigi, kuriam laikui nuo tango buvo nutolusi ir „rimtai“ prie jo sugrįžo vėliau...
Man ji patiko savo labai elegantiška ir maloniai „minkšta“ eisena, elegantišku pėdų statymu, subtiliais neperkrautais papuošimais.
Kai su ja šokau, buvo toks įspūdis, kad šoku su nematerialiu energijos srautu – taip ji sugeba adaptuotis prie partnerio. Alicia viską aiškino labai vaizdžiai, apsieidama be techninių detalių – tiesiog per palyginimus. Aš pastebėjau, kad tango mokytojai dažnai mėgsta kalbėti palyginimais, pvz.: „įsivaizduok, kad esi....“ arba „įsivaizduok, kad tavo kūnas juda, kaip...“ arba „įsivaizduok, kad esi pripildytas....“
Alicia Pons is an elegant and accomplished dancer with refined technique and distinctive personality. Her ability to imbue the role of the woman with verve and style has made her one of the most sought after female partners in Buenos Aires milongas.
She is most noted for her beautiful foot play and the strongly sensual connection with her partner, which is done with humor and decorum. She exemplifies communication and presence in the dance, and this is a focus in her teaching for both men and women.
Alicia was trained in classical dance from an early age and as a young woman performed in some of Buenos Aires' most well known theaters, the Colon, the Coliseo, and the Alvear. Her introduction to tango came later, and her first teacher was Graciela Gonzalez, whose women's technique helped shape Alicia's tango footwork. Alicia then gravitated toward the milonguero style and her first inspiration and male teacher in that style was Tete Rusconi, one of the most renowned milongueros of his generation.
She taught for a number of years with Cacho Dante, with whom she has performed at the Teatro San Martin as part of the City of Buenos Aires tango festival. Alicia has become a very popular visiting instructor on the U.S. Argentine Tango workshop circuit, where she frequently is joined by Robert Hauk as her partner.
Jorge Manganelli
Su Jorge Manganelli Buenos Airių gatvėje
Šį mokytoją man rekomendavo Rubenas. Rubeno garbei turiu pasakyti, kad Rubenas čia pasirodė esąs itin netuščiagarbis ir kilnus mokytojas. Vienos milongos metu jis man pristatė Jorge, sakydamas, kad tai subtilesnis ir gilesnis milonguero už jį patį. Ar jūs įsivaizduojat kitą tokį mokytoją, kuris būtų toks savikritiškas?!
Beje, kadaise Jorge buvo legendinio milonguero Miguel Balmaceda (mano mokytojo Julio tėvo) asistentu.
Eidama į pamoką aš buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Ėjau ir galvojau – kiti man gali padėti tobulinti mano techniką, bet jausminis pojūtis – jis yra labai individualus ir neišmokomas, tad kokia prasmė eiti į tango jausmo pamoką?!
Iš pamokos išėjau apkvaitusi nuo....užplūdusio tango jausmo, nors per pamoką šokom nedaug, daugiausia kalbėjomės, daugiausia kalbėjo jis... sakė lyg ir žinomus dalykus.... bet KAIP sakė!.... Iš karto puoliau skambinti Rubenui dėkodama ir stebėdamasi, jog per 1 valandą kokiu tai paslaptingu man ne visai suvokiamu būdu šis žmogus sugebėjo man įpūsti savojo tango pajautimą...
Internete jokios Jorge reklamos neradau, kad ir kaip ieškojau. Rubenas taip ir sakė, kad, jei mokytojas dirba daugiau su vietine rinka, internete jo reklamos gali ir nebūti. Reklama žodinė – einanti iš lūpų į lūpas. Tad jei ne Rubenas, man nebūtų buvę jokių šansų sužinoti apie tą Mokytoją Burtininką.
Jorge Manganelli on youtube. Beje, buvo sunku jį rasti ir čia. Ten, kur radau, jis šoka kartu su visu tango žvaigždynu:
http://www.youtube.com/watch?v=h1TBEhZ8hzI
Raul Salvetti ir Ruben Terbalca
Su bandonijos virtuozu Raul Salvetti
Muzikalumo pamokoje su Rubenu, Rubeno žmona Monika ir Rubeno drauge švede Margareta Westergard, neseniai išleidusia knygą apie tango kodus švedų kalba, klausom grojančio Raul Salvetti.
Rubenas suorganizavo tango muzikalumo pamoką. Jis pasikvietė savo draugą Raul Salvetti, kuris groja viename Buenos Airių tango orkestre. Šis žmogus groja daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis sugeba tą pačią melodiją atkartoti pagal įvairių orkestrų stilistiką. Rubenas pasakojo tango muzikos vystimosi istoriją, o jo draugas tai iliustravo muzikiniais intarpais. Tai buvo dviejų valandų istorinė muzikinė kelionė, gardi ne vien muzika, bet ir kulinarija - užkandžiaujant mėsa įdarytomis bandelėmis empanadomis (kiek primenančiomis kibinus) ir ragaujant raudoną argentinietišką „Pinot Grigio“ vynuogių rūšies vyną.
Visa pamoka buvo kelianti jaudulį, tačiau labiausiai mane sugraudino tai, kaip šis tango muzikos virtuozas atsisveikino. Jis priėjo prie kiekvieno iš mūsų ir labai nuoširdžiai, net nuolankiai, padėkojo už tai, kad mes buvome dėmesingi ir maloningi jo mylimai tango muzikai. Jis sakė: „jums ko gero sunku įsivaizduoti, ką mums, tango muzikantams, teko išgyventi, kai tiek metų jautėmės atstumti ir nereikalingi. Ačiū, kad priėmėte tango į savo širdis“...
Prisimenu, kai Rubenas pirmą kartą buvo Vilniuje, jis pasakojo mums, kad Argentinoje populiaru vyrams vakarą leisti bendroje kompanijoje, klausytis tango muzikos ir verkti. Mes tada visi nusistebėjome: „o kodėl reikia verkti“? Rubenas gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „tokia vakaro programa“. Aš tą pokalbį prisiminiau vakare po tos pamokos. Prieš eidama gulti įsijungiau pasiklausyti Rubeno ipode man paliktos tango muzikos. Man jos beklausant taip kažkas „užkabino“, kad klestelėjau ant lovos krašto ir... pravirkau. Šniurkščioju ir galvoju, na jei kas nors dabar manęs paklaustų, ko verkiu, tikrai negalėčiau paaiškinti. Tiesiog – tokia vakaro programa. :)))
I dalies pabaigai
Mokytojai mane mokė...
Ruben: „Vyro ir moters glėbiai turi saugoti vienas kitą.“
Alicia: „Mūsų vyrus veda jų širdys. Judesys prasideda nuo jos, toliau tik seka kūnas.“
Yuyu: „Šokant viršutinė kūno dalis pakylėta, nes siela pakylėta.“
Andreas: „Žingsnio energija imama iš žemės. Kada su žeme stabiliausias kontaktas? Tada, kada žmogus visiškai atsipalaidavęs.“
Jorge: „Šokant vyrui svarbiausia tikslumas, moteriai - jautrumas.“
Gustavo: „Šokdamas Milongą džiaukis!”
Damian: „Tango šokyje žingsnio atgal nėra!”
El Indio: „Kiekviename judesyje yra momentas, kada vyras moters laukia...“
Graciela: „Moteris šokdama tango neklysta. Jei nevyksta tas, kas turi vykti, tai ne jos, bet vedančiojo problema.“
Marta: „Papuošimai - lyg druskytė ir pipiriukai ant salotų – po trupučiuką“.
Julio: „Argentinietiško vedimo paslaptis.... medžiojantis katinas...“
Osvaldo: „Eik visas!“ (genialus patarimas savo prasme ir paprastumu).
II dalis
Kodėl moterų širdys lieka BsAs milongose
“Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus”.
Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998, lapkritis
Prisimenu iš Argentinos tik grįžusią ir mūsų milongose vėl pasirodžiusią vieną mūsų bendruomenės damą, tada tango šokusią taip jausmingai, kad negalėdavau atsižiūrėti! Laikui bėgant ta jos parsivežta tango ugnelė, kurią matydavau jai šokant, kiek prigeso...
Prisimenu tylų kitos damos išnykimą iš mūsų milongų jai sugrįžus iš Buenos Airių...
Prisimenu savo sunkiai ištveriamą ilgesį Buenos Airių milongoms, atsiradusį vos pradėjus pakuotis daiktus grįžimui į namus....
Aš nesupratau, kodėl prieš išvažiuojant man į BsAs, viena jų verkė. Supratau, kai grįžau ir pravirkau pati. Matyt, to paties...
Seniai pažįstu mūsų tango bendruomenę ir, matydama, kuria linkme ji vystosi, esu optimistė. Pavyzdžiui, kad ir Yahoo Groups‘o sukūrimas; kad ir mūsų DJ muzikos parinkimas; kad ir lietuviškos internetinės tango svetainės, talpinančios straipsnius ugdančius tango suvokimą, kad ir vyrų praktikos atsiradimas; kad ir išrankumas atvykstantiems tango mokytojams. Net mūsų ginčai bei nesutarimai – jie irgi rodo kad mes ieškom tango!
Tikiu, kad mūsų visų bendrų pastangų dėka ateis laikas, kai iš Buenos Airių į savo „gimtąsias“ milongas grįžę damos nerūpestingai tars: „O žinot, čia jaučiamės visai, kaip ten“.
Tango yra labai socialus – bendruomeninis – šokis. Mes lyg surišti viena virve. Vienas be kito mes niekaip. Manau, kad ir BsAs milongos tokį didelį įspūdį palieka dalinai todėl, kad jose tango iš širdies šoka „kritinė bendruomenės masė“. Pavienių iš širdies šokančių neužtenka. Ta masė sukuria bendruomeninę „tango širdį“, kurios taip ilgisi iš Argentinos parvykstantys...
Dėkodama mūsų bendruomenei ir kiekvienam(ai) jos nariui(ei) atskirai, už tai, kad čia turiu galimybę šokti tango, aš stengiausi užfiksuoti ir kuo detaliau, atviriau papasakoti apie tai, ką mačiau, jaučiau, patyriau BsAs milongose.
Buenos Airių turistinių ir tenykščių vietinių milongų palyginimas
Kai kuo panašios, kai kuo skiriasi
Grįžusi iš Argentinos dar kartą su malonumu perskaičiau Arvydo draugo Ivars vietinėse BsAs milongose patirtus įspūdžius, patalpintus www.tangoargentino.lt . Savo laiškais jis sugebėjo perteikti jausmus, kurie ir man kilo ten pabuvus. Man patiko ir vietinės, ir turistinės milongos. Gera ir ten, ir ten. Visose jose yra tikrai puikių argentinietiško kraujo ir/ar argentinietiškos dvasios šokėjų.
Tarp jų yra panašumų, yra ir skirtumų.
Iškabos. Retai kur iškaba ar informacija apie milongas matoma nuo gatvės. Iki šiol tai yra toks pusiau pogrindinis pasaulis – specialiai lyg ir neslepiamas, bet ir neafišuojamas. Todėl, jei nežinai tikslaus adreso, milongos vietą surasti kartais būna be šansų. Net ir matydamas prieš save reikiamą namo numerį, vis dar abejoji, ką šitas adresas galėtų turėti bendro su milonga...
Milongų organizatoriai. Jie tikri savo milongų šeimininkai. Jie daro kalbinius intarpus, skelbia loterijas, pasako apie svarbesnius įvykius šios bendruomenės tarpe, pristato šokėjų pasirodymus. Jie yra vakaro vedantieji. Tai vyksta ir turistinėse, ir vietinėse milongose. Salės. Turistinės milongos labiau pritemdytos. Vietinės vyksta šviesiose patalpose. Prisimenu, Lietuvoje Rubenui pasakojant apie šį skirtumą tada galvojau: o gal ir visai nieko, kad pas mus pritemdyta – romantiškiau. Bet po Argentinos savo nuomonę pakeičiau. Tose šokių salėse šviesa tikrai neįkyri. Apšvietimas jaukus, kartais kelių spalvų lemputėmis. Ta šviesa netrikdo. Tu geriau gali matyti salę, šokėjus. Yra neabejotinų privalumų.
Turistinėse milongose yra daugiau visokių butaforinių detalių: žvakyčių, tango paveiksliukų, nuotraukyčių, plakatų... Įėjęs į vietinės milongos salę, jei nebūtų ten tango šokėjų, niekaip nepasakytum, kad tai salė, kurioje šokamas tango. Jokių specialių tango atributų. Salė ir tiek. Dažnai jau senokai dažytomis ir vietomis apsilaupiusiomis sienomis ar kolonomis. Tos salės mažiau „iščiustytos“.
Milongos programa. Turistinėse milongose programa yra orientuota ir koncentruota į tango šokimą, su retais nedideliais salsa ar chacarera intarpais. Vietinėse milongose tų kitų šokių intarpų yra daugiau ir jie ilgesni, taip bent jau man pasirodė. Rubenas akcentavo – tai ne milonga, jei šokamas vien tik tango. Toks įspūdis, kad vietinėse milongose tango sklandžiai įsikomponuodavo tarp visų kitų svarbių vakaro komponentų: valgymo, pokalbių su draugaus, kokio ansamblio, dainininko ar šokėjų pasirodymų...
Tango stiliai pagrindinėse milongose. Argentinoje pagrindinėse milongose: „El Beso“, „Porteno y Bailarin“, „Nino Bien“, „Salon Canning“, „Confiteria Ideal“... jau nekalbant apie labiau vietines, yra šokamas tradicinis tango, arba kaip Rubenas pasakytų - yra šokamas tango.
"Confiteria Ideal":
Beveik visi (99 proc.) šoka artimame apsikabinime.
Tango nuevo egzistuoja ir Buenos Airėse, bet jis čia nėra populiarus. Net tie argentiniečiai, kurie nėra nusiteikę prieš nuevo, kurie patys jo moko, privatesniuose pokalbiuose pripažįsta, kad tai labiau jauniems žmonėms ir eksportui skirta prekė.
Po vienos pamokos su Julio Balmaceda spontaniškai pradėjom pokalbį apie tango nuevo. Pasirodo, jis pats kartu su Gustavo Naveira ir kitais dalyvavo to proceso kūrime. Julio sakė: „Žinai, Goda, kokie mes buvom „šustri“ prieš 20 metų! Pradėjom eksperimentuoti, pradėjom galvoti naujus žingsnius šiaip sau, smagumo ir „mandrumo“ dėlei. Mums tai buvo paišdykavimas... tik tiek... Bet svetur tai tapo populiaria ir gerai perkama preke.... Mums patiems tai buvo netikėta. Taip sakant, paleidom džiną iš butelio... Nebesulaikysi... Kita vertus, visi juk esam buvę jauni... Patiems tų žaislų kažkada reikėjo, negi dabar iš kitų vaikų juos atimsi... Tegul paturi, pažaidžia iki subręs...“ Julio pastebėjo, kad anksčiau ar vėliau dauguma jam žinomų „nuevistų“ Argentinoje grįžta prie tradicinio tango.
Prisimenu, ką man sakė Yuyu, plačios ir liberalios mąstysenos milonguera. Ji sakė: „Nei vienas šokis nestovi vietoje, jis vystosi. Ankstyvame tango formavimosi periode irgi būta ir šuoliukų, ir klubų vizginimo... Tam tikra prasme tango nuevo yra gerai pamiršta sena.... Tai visai įdomus reiškinys. Pažiūrėsim, kas iš tos išeis... Tai gražu ir estetiška, bet tam reikia atatinkamo kūno pasirengimo, antraip tai tampa juokinga ir karikatūriška. Tuo labiau, kad neišlavinto kūno žmogui toks šokimas labiau sukelia įtampą, nei malonumą “.
Atmosfera. Turistinės milongos savo atmosfera primena mūsiškes. Jų atmosfera dažniausiai yra klubinė. Vietinių milongų atmosfera yra kiek kitokia. Kai ten žiūrėdavau į susirinkusius vietinius, galvodavau, su kuo gi aš tą bendruomenę galėčiau palyginti? Ką ji man primena savo sukuriama atmosfera? Pirma, kas šovė į galvą, tai inteligentiškų šeimų švenčiama antra lietuviškų vestuvių diena: susirinkęs giminės klanas, visi savi arba bent jau daugiau mažiau savi, apsirengę vienu tonu geriau, nei kasdien, bet ir nebe taip iškilmingai, kaip pirmąją dieną; turintys laiko, niekur neskubantys, po pirmos įtampos ir „pasirodymų“ dienos supaprastėję ir atsipalaidavę.
"Sin Rumbo":
Gera būdavo žiūrėti į juos šokančius. Jie niekam nieko nenorėdavo parodyti ar įrodyti. Šokdavo jie taip paprastai, lyg gertų savo vakarinės arbatos puodelį, be jokio patoso. Bet įdomus dalykas, negalėdavau nejusti tame kasdieniame veiksme kažkokio ritualinio šventumo. Jei vienu žodžiu reikėtų nusakyti tą atmosferą, kuri tvyrodavo salėje šokio metu pati savaime, niekieno specialiai nekuriama ir nedeklaruojama, tas žodis būtų „orumas“. Jei dviem žodžiais – „paprastas orumas“.
Rūbai
Skonis ir saikas
Apsirengimo stilius priklauso nuo milongos. Kai kurios milongos visiškai liberalios: kas apsivilkę kostiumais, kas marškiniais, rečiau – trikotažine palaidine. Kai kurios milongos konservatyvesnės savo aprangos ir elgesio stiliumi. Jose vyro be kostiumo nepamatysi. Jei ir bus koks su trikotažine palaidine, tai žinok – atvykėlis. Aplamai, argentiniečiai linkę dėvėti kostiumus, ar, liberalesnėse milongose, bent jau geros kokybės marškinius.
Porą kartų su Rubenu ėjome į „porų vakarus“. Tai reiškia, kad visą arba beveik visą laiką šoksi su savo partneriu. Tuomet Rubenas, atvažiuodamas manęs pasiimti, atsinešdavo ant pakabos kelis savo marškinius ir manęs atsiklausdavo, su kurios spalvos ir kokios medžiagos tekstūros marškiniais man būtų maloniau su juo šokti!!! Jis neklausdavo: „Kokie marškiniai MAN labiau tiktų?“, bet klausdavo: „Kokia mano apranga TAU būtų malonesnė su manimi šokti?“.
Įsiminiau Rubeno pasakymą: „Mes, milonguerai, kostiumą užsidedam ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad mums tai yra vidinė būtinybė pagerbiant moterį.“ Tikras milonguero prieš šokdamas užsisega švarko sagas. Prisimenu, kaip Rubenas pakomentavo vieną tarptautiniu mastu žinomą šokėją: „Jis labai malonus vyrukas, ir labai draugiškas, ir šoka labai gerai, bet ne milonguero – žiūrėk, jis šoka su plevėsuojančiais švarko kraštais. Milonguero sau niekada to neleistų“. Tiesa, jei yra labai šilta, mačiau, kad dalis milonguerų šoka su marškinukais. Osvaldo, didžiulis autoritetas pačių milonguerų tarpe, „Canning‘e“ po pirmojo parodomojo šokio, prieš antrąjį nusiėmė švarką, judesiais prieš tai parodydamas, kad labai karšta ir jam be švarko šokti būtų patogiau.
Vyrai visa savo apranga labai gerbia moteris. Todėl suprantu Rubeno pasipiktinimą, kai moterys to nevertina. Jis pasakojo, kaip viena jo pažįstama vokietė milongoje suvalgė picos gabalą laikydama rankomis ir atsainiai perbraukusi jomis per servetėlę jau buvo pasiruošusi šokti. Rubenas sako, pagalvok tik, ji galėjo savo riebaluotomis rankomis ištepti vyrui švarką!
Moterų apranga ypač įvairi stilių ir spalvų atžvilgiu. Dauguma apsivilkę suknutėmis, kai kurios – kelnėmis, bet tos kelnės itin elegantiškos. Kai kurios moterys „blizga“ tiesiogine ir perkeltine prasme, kitos apsirengę ir visai kukliai. Bet visos atrodo moteriškai ir elegantiškai. Čia nėra tango rūbų kulto. Prisimenu, norėdama nusipirkti ką nors „labai tangiško“, Alicijos Pons ir šalia buvusių jos draugių milonguerų paklausiau, kokias tango rūbų parduotuves jos galėtų man rekomenduoti. Jas klausimas nustebino. Sako, mes nežinom, nes į specializuotas tango parduotuves nevaikštom. Jos gal daugiau skirtos turistams ar scenoje šokantiems tango šou.... Mes tiesiog nusiperkam eilinėse rūbų parduotuvėse mums patikusį rūbą, su juo ir šokam tango...
Kai kurie šokėjai, tiek vyrai, tiek moterys, puošiasi daugiau, kai kurie mažiau, bet visada išlaiko gerą skonį. Susidariau bendrą įspūdį, kad vyrai niekada neprašaus apsirengę kostiumu ar bent jau geros kokybės marškiniais, o moterys – elegantiška, kad ir paprasto kirpimo suknute.
Net jei ir nespėdavau grįžti namo, visada turėdavau kuprinėje pasiruoštą elegantišką rūbelį persirengti prieš milongą. Puoštis aš ir šiaip mėgstu, kaip ir visos moterys. Įvairiose Europos milongose plunksneles išsikedendavau dar ir pragmatiniais sumetimais - kad būčiau pastebėta: aptempta suknytė, riesta nosytė, išryškintos akytės, žavi šypsenėlė – sėkmė būdavo garantuota iš anksto. Argentinoje su savo vertę žinančiais šokėjais šie „triukai“ nepraeidavo... Kad ir kaip visa ryški žibindavau žvilgsniais milonguerus, jie žvelgdavo kiaurai pro mane į už manęs esančią sieną, lyg būčiau stiklinė... Pirma tanda būdavo su tango pradedančiu argentiniečiu, flirto ištroškusiu vyruku arba užsieniečiu. Pirmiesiems tai būdavo galimybė pasišokti, antriesiems – galimybė pabandyti užmesti meškerę, tretiesiems – pristatyti save vietinėms moterims, nes jos jokiu būdu nesutiks su juo šokti, iki nebus tikros jo šokimo kokybe.
Šokių aikštelėje pirma tanda kiekvienam naujokui, ir man, būdavo egzamino laikymas. Tik po sėkmingai išlaikyto egzamino milonguerai lyg „praregėdavo“ ir imdavo mane matyti. Taigi ten, kur iš tiesų šokamas tango, per milongas natūraliai vyksta ne išvaizdos, bet šokio kokybės atranka. Rubenas man pabrėždavo, ir aš pati ten būdama mačiau, kad milongos – tai ne praktika – jose maloniai leidžiamas laikas ir stengiamasi „padegustuoti“ kuo kokybiškesnio tango. Milongos nėra vieta mokytis ar kitą mokyti. Todėl, jei save geru laikantis šokėjas per milongą kviečia blogiau šokančią moterį (galbūt gražesnę, seksualesnę), palikdamas šalia jos esančią šokančią subtiliau, tai parodo jo nesugebėjimą vertinti tango kokybės, jo tango nebrandumą šia prasme.
Kita vertus, kartais matydavau seną milonguerą sėdintį kartu su jaunute katalogine gražuole. Tada Rubeno klausdavau: „Kaip čia yra? Juk sakydavai, kad Argentinos milongose – svarbiausia –šokio kokybė. Prie gretimų staliukų sėdi vyresnės nuostabiai tango šokančios moterys, o jis „kadrina“ tikrai mažiau tango patyrusią, bet neabejotinai gražesnę“. Rubenas atsakydavo: „ Kadrina“, bet pažiūrėk, ar šokdina... Be to, deja, tenka pripažinti, kad tango tampa vis labiau „vartotojiškas“ ir čia... “
Mano apranga mažai, jei iš viso, įtakojo kvietimų šokiui intensyvumą Argentinoje. Pirmą dieną man sunkiai sekėsi apskaičiuoti laiką ir į milongą teko eiti neužsukus į namus ir nepersirengus - su kasdiene „bliuskute“ (aš kasdien į kuprinę jų būdavau įsimetus 3-4, nes per dieną turėdavau po kelias pamokas). Buvau su kasdieniais rūbais, be vakarinės kosmetikos - „pilka pelė“ tarp elegantiškųjų argentiniečių. Nepaisant to, buvau kviečiama be paliovos. Taigi mano rūbo ryškumas Argentinos milongoje man įtakos neturėjo. Jaučiau, kad čia svarbiausias kriterijus – šokio kokybė. Visgi puoštis norėdavosi, ir net tik dėl prigimties...
Ten būdama pradėjau jausti, kad puoštis noriu dėl atsiradusios vidinės būtinybės suteikti kiekvienam savo šokio partneriui kuo malonesnį jo akiai vaizdą iš... dėkingumo. Dėkingumą jaučiau dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad man nereikėdavo maldauti jo žvilgsniu „nebūk išdidus, pakviesk mane, aš taip noriu pašokti“ – jis pats aktyviai ieškodavo mano akių, žvilgsniu klausdamas „ar galėčiau tikėtis tavo sutikimo šiam šokiui“,....... dėl to, kad susitikus šokių aikštelėj jis man leisdavo pajusti, kad tai aš suteikiau jam malonę, jog sutikau, o ne jis man, kad pakvietė,....... dėl to, kad jis mane apkabindavo jautriai iki pat savo pirštų galiukų ir saugodavo kaip brangiausią sutvėrimą per visą šokį iki pat jo pabaigos,......dėl to, kad kiekviena savo ląstele jausdavau, jog jis šoka taip ir tam, kad visų pirma būtų gera man,...... kad veda mane nuolat į mane įsiklausydamas,....... kad jis atranda begalę kažkur mano viduj slypinčių stygų, kurių aš net pati neįtariau turinti,....... kad jam be galo svarbu būdavo suprasti, ar jis suteikė man laimės savo šokiu.
Jei dauguma pasaulio vyrų bendrautų su moterimis taip, kaip argentiniečiai su jomis šoka, tai agresyvios feminizmo apraiškos numirtų natūralia mirtimi...
Batai
Keičiami ne prie stalo
Pirmą vakarą prieš įžengiant pro milongos duris, Rubenas mane pristabdė ir šnibžtelėjo: „Žinok, jei persiausi batus atsisėdusi prie staliuko, vietiniai iš karto supras, kad esi užsienietė“. Ech, pagalvojau, čia man dar yra kur patobulėti. Iš tiesų turiu tą netikusį įprotį… Po to kiek tik kartų žiūrėjau, niekada niekur jokių besimėtančių batų po staliukais nematydavau. Jiems persiauti yra tualetai ar klubų prieškambariai. O gatvės batai paliekami arba rūbinėje, arba maišiuke rankinėje.
Pastebėjau, kad kai kurie gerai šokantys vyrai mėgsta avėti šviesiais batais, kad pėdos geriau kontrastuotų su tamsesne grindų spalva ;-)
Argentinietės moterys šoka su įvairaus aukščio kulniukais. Kartą mačiau vietinę vienos milongos šeimininkę, šokančią su elegantiškais aukštais, bet pilnapadžiais batais. Visgi dominuoja aukštas 8-9 cm. smailas kulniukas. Net 60-70 metų senjoros šoka su tokio aukščio bateliais. Man iki šiol lieka paslaptimi, kaip atlaiko jų kojos.
Kelis kartus per pamokas mokytojos argentinietės nusiėmė savo batukus, kad geriau matyčiau, kaip su žeme kontaktuoja jų pėda. Jau prieš tai žinojau, kad lotynų amerikiečių yra didesnis tarpas tarp kojos pirmo ir antro pirštų, nei pas mus. Bet žiūrint į jų nuogas pėdas man pasirodė, kad tarpai tarp visų kojos pirštų yra didesni, nei mūsų. Toks įspūdis, kad jų pėda ties pirštais platesnė, tokios struktūros, lyg kuo didesniu paviršiumi pasiruošusi kabintis į žemę.
Užuodžiama „apranga“
Maloniai kvapni ir labai svarbi
Per visą tą laiką BsAs tik vieną kartą šokdama uosčiau alaus, žuvies ir dar kažkokio salsvo kvapo prisigėrusius gaurus. Kad ir labai nemandagu buvo, teko nutraukti tandą, nes nuo to kvapo mane pradėjo pykinti.
Šokdama jausdavau, kad visi kvepia neįkyriai kokybiškais kvepalais po šviežiai priimto vakarinio dušo. Rubenas man pabrėždavo, kad jie tiesiog paranojiškai dėmesingi savo kūno higienai, nes tai irgi viena iš pagarbos šokio partnerei(ui) išraiškų.
Kadangi ne visada suspėdavau prieš milongas grįžti į namus, tai vakarinius dušus improvizuodavau milongų vonios kambariuose. Čia visada sutikdavau pilna damų, kurios ir prieš miloną, ir tarp tandų aktyviai darbuodavosi dantų šepetėliais, muilais, kūno želė, dezodorantais, kvepalais......
Sėdėjimo vieta
Pirma eilė gerai, bet paskutinė – dar ne pasaulio galas
Kaip žinia, geriausios vietos prie pirmos eilės staliukų. Yra priimta, kad vietiniai vienodo lygio šokėjai sėdi prie vieno staliuko.
Įėjus į salę palauki, kol šeimininkas tave pasodins.
Pirmose eilėse sėdėdavau tais atvejais, kai:
- į tą milongą ateidavau nebe pirmą kartą (nežinau kaip, bet šeimininkai labai gerai įsimindavo veidus ir pirmą kartą nukišę į paskutinę eilę, antrą kartą būdavo žymiai svetingesni);
- ateidavau su Rubenu;
- Rubenas šeimininkui pasakydavo, kad aš su juo, nors ir sėdėdavom prie skirtingų staliukų (kad galėtume šokti su skirtingais partneriais).
Noriu pasakyti, kad „galiorkoje“ irgi labai smagu. Tai, sakyčiau, net savotiškas iššūkis.
Noriu pasidalinti vienos pirmųjų milongų įspūdžiais su mūsų moterimis. Dauguma mūsų moterų šoka labai gerai, todėl mano vietoje jos gali įsivaizduoti save, ir pasiskaitę nedvejoti, ar verta važiuoti į BsAs, jei nebus kas ten kviečia šokti (tokių dvejonių iš mūsiškių esu girdėjusi). Dar ir kaip bus! Mielosios, teks sugalvoti įvairiausių priemonių, kaip nesusitikti norinčių pakviesti vyrų žvilgsnių, kai norėsite pailsėti!
Taigi, prisimenu, pirmąjį penktadienį nuėjau į Humberto I g-vėje esančią milongą, labai didelę ir prašmatnią. Salės šeimininkė priėjo, paklausė ar aš viena, ir nuvedė pasodinti kažkur į galą. Be to, buvau apsirengusi nei šiaip nei taip (buvau nespėjusi grįžti po pamokų, o važinėti pirmyn namo per visas Buenos Aires ir vėl atgal buvau per daug pavargusi). Taigi „karjerą“ milongoje pradėjau ne visai prekinės išvaizdos ir ne visai strategiškai patogioje vietoje. Prisiklausius visokių pasakojimų, kaip ilgai tenka laukti, kol kas pakvies, buvau nusiteikusi itin kantriai. Vos tik prisėdau kuprinę kišdama kur saugiau po kėde ir tuo pačiu metu dairydamasi, pastebėjau vieną vyruką, klausiamai į mane žiūrintį. Štai ir visas sudėtingumas. :-)
Šokau visas tandas iki vienos. Nejaukiausias momentas būdavo, kai iš „galiorkos“ reikėdavo prasibrauti iki šokių aikštelės per siauručius pirmos ir atros eilės staliukų eilių tarpelius, atsiprašinėjant ten tebesėdinčių moterų, kai netyčia praeidama užkliudydavau jų kėdes. Panašiai savo įspūdžius kažkada pasakojo ir Asta. Taigi tai, kad esi niekam nežinoma užsienietė, visiškai nereiškia, kad vakarą leisi šokdama tik mintyse.
Vėliau susidurdavau su kitu klausimu – kaip išvengti kvietimų, norint pailsėti ar pažiūrėti į kitus šokančius. Kartais reikėdavo geležinių nervų nepasižiūrėti į tą pusę, iš kur jausdavau atkakliai žvilgsniais siunčiamus signalus. Visada atsirasdavo ir tokių, kurie eidavo tiesiai prie staliuko... Atsisakydama jausdavausi nepatogiai. Atradau itin veiksmingą būdą, kaip to išvengti: užsisakydavau kokią bandelę ir ją labai…labai… ilgai ir lėtai…lėtai… kramsnodavau… Kramsnodavau ir galvodavau: tai toks išradimas, kurio grįžus namo tikrai neprireiks :-)
Žvilgsniai, kviečiantys šokti
Tai mandagu ir saugu
Būdama Argentinoje savo pojūčiais patyriau kodo kviesti žvilgsniais prasmę. Tai susiklostė tradiciškai ir tapo būdu tarpusavyje bendrauti, nepažeidžiant kito žmogaus vidinės gerovės. Juk milongoje visi nori jaustis gerai!
Yra daug priežasčių, kodėl vyras ar moteris su kuo nors gali nenorėti šokti to ar kito šokio. Gal nori pailsėti, ar laukia kitos muzikos, ar šiaip ne ta nuotaika, gal su tuo partneriu jis ar ji yra numatę šokti kitą tandą vėliau…
Prisimenu, Rubenas vienos tandos metu pamatė mane šokant su ne itin tiksliai vedančiu šokėju (čia buvo tas atvejis, kai man nepatogu buvo atsisakyti vyrukui, priėjusiam manęs kviesti prie staliuko). Po tandos Rubenas tiesiog pribėgo prie manęs ir perspėjo: „Būk atsargi, nesusitraumuok!“
Pastebėjau, kad už Argentinos ribų vyrai dažnai neteisingai supranta moters atsisakymą šokti. Jie mano, kad tai dėl jos arogancijos. Tikrai ne. Tai dėl jos baimės save traumuoti.
Moteris - priimančioji energiją. Ji priima tą energiją, kurią jai siunčia vyras. Jei partneris tobulesnis, ji tobulėja kartu su juo. Jei partneris nepatyręs, ji smunka kartu su juo. Vyras netiksliu, nejautriu ar grubiu vedimu, skubėjimu, tampymu, stumdymu, moterį gali tiesiog energetiškai „suluošinti“. Po tokio šokio jautiesi disharmonijoje su pačia savimi, lyg iš vidaus sudarkyta. Aš net sunkiai randu žodžių tiksliai įvardinti tai būsenai. Tai labai sunkiai ištveriama. Jautiesi taip, lyg kažką sulaužyto norėtum išmesti iš savo vidaus. Prisimenu Rubeno žodžius apie tai: „Su geru šokėju moteriai norisi mirti jo glėbyje, su nejautriu – jai tiesiog norisi mirti“.
Todėl Argentinoje ir kviečiama žvilgsniu – paliekant galimybę moteriai to žvilgsnio „nepastebėti“ ir taip mandagiai atsisakyti.
Vyrams noriu išduoti vieną mažytę mūsų, moterų, paslaptį - mes turime akis galvoje visur: priekyje abipus nosies, šonuose prie ausų, net pakaušyje! Visos tos akys mato net prieblandoje ir mato toli. Taigi, su kuo trokštam šokti tą ar kitą šokį, tą visada reikiamu momentu pastebim! :-)
Girdėjau, kažkas kažkada iš pabuvusių BsAs milongose sakė, kad žvilgsnių sistema čia sudėtinga. Mano patirtimi nieko čia sudėtingo nėra. Viskas labai paprastai ir efektyviai veikia. Ypač patogu tose milongose, kur vyrai sėdi vienoje salės pusėje, o moterys – kitoje. Bet ir ten, kur visur sėdi visi, susigaudyti galima.
Prasidėjus muzikai, vyrai neskubiai žvilgsniais „keliauja“ pro sėdinčias moteris. Yra tokių, kurie iš anksto nusižiūrėję partnerę, tai stebeilijasi labai konkrečiai į ją.
Taigi vyrai žvilgsniais žvejoja, o moterys akimis gaudo tas vyrų žvilgsnių metamas meškeres. Na, tikrai paprasta!
Kai vyras yra numatęs ką nors kitą, jis pro tave žvilgsniu praslenka kaip pro stiklinę sieną. Jei tai tavo pažįstamas, tai susitinkant žvilgsniams jis gali tau trumpai šyptelėti pasisveikindamas, paprastai sustiprindamas tą pasisveikinimo įspūdį atatinkamu rankos mostu, ir „nuvažiuoti“ žvilgsniu į kitus medžioklės plotus. Tikrai skiriasi pasisveikinimo žvilgsnis nuo kvietimo šokiui žvilgsnio!
Kai matau, kad vyras stabiliai žiūri mano kryptimi, aš irgi ties juo žvilgsnį užlaikau ir pasitikslindama krypt galvute. Jis tada palenkia galvą, pasitikslindamas, ar tikrai. Aš tada „krypt ir šypt“ jam. Tik įsitikinęs, kad kontaktas žvilgsniu suveikė, vyras pakyla iš savo vietos. Tada jis eina manęs kviesti. Aš sėdžiu kuo ilgiau savo vietoje irgi ne dėl išsidirbinėjimo, bet kad būčiau visai tikra, kad jis kviečia būtent mane.
Buvo vienas atvejis, kai sėdėdamos labai arti viena kitos pakilom abi iš karto. Tada buvo kviesta ta kita moteris. Hm, tai ką dabar daryti, pagalvojau, kažkaip kvaila grįžti ir sėstis atgal. Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik nueiti lygtai į vonios kambarį. Paskui internete perskaičiau panašių įspūdžių. O, pagalvojau, tai man jau pažįstama :-) Buvo ir atvirkščias variantas. Kai manęs atėjo kviesti iš karto 2 vyrai. Tas kitas sėdėjo už pirmojo, ir, matyt, pamanė, kad visas pokalbis žvilgsniais buvo skirtas jam. Kaip tokiu atveju elgtis, manęs niekas nebuvo painstruktavęs. Nieko kito negalėjau sugalvoti, kaip tik „nepamatyti“ to antrojo. Paskui akies krašteliu pastebėjau, kad jis taip pat pasuko link vonios kambario.
Vyras, jei jis kamikadzė, aišku, gali be išankstinio susitarimo akimis eiti prie moters staliuko ir taip kviesti ją šokiui. Bet čia moterys - tai ne mūsų kraštų pelenės. Čia jos turi itin didelį gerai šokančių ir svarbiausia, norinčių šokti, vyrų pasirinkimą. Jei ji to vyro šokimo lygio nežino, arba tiesiog to šokio su tuo vyru šokti nenusiteikusi, ji tiesiog nesutiks. Aš irgi buvau kviečiama prieinant prie mano staliuko ir tikrai pasijusdavau nejaukiai – atsisakyti nemandagu, sutikti – rizikinga. Kelis kartus iš mandagumo (paskui jau iš tyrinėtojos smalsumo šokimo lygiui palyginti su tais, kurie kviečia akimis) buvau sutikusi ir visus kartus nusvilau. Padariau išvadą: Argentinoje prie staliukų eina ir kviečia arba užsieniečiai, šokių aikštelėje nežinomi ir todėl praradę viltį ką nors prisikviesti žvilgsniu, arba „lūzeriai“ argentiniečiai. Vienu ir kitu atveju šokimo malonumą jie suteikdavo tokį, kad po kiekvieno šokio melsdavau, kad juo tanda ir baigtųsi.
Kai šiuos įspūdžius papasakojau Rubenui, jis palingavo galva ir tepasakė: „Žinok, kuo geresnis šokėjas, tuo iš toliau jis sugebės tave prisikviesti žvilgsniu“.
Tada pradėjau domėtis, o iš kokio nuotolio galima susibendrauti žvilgsniais? Tam labai gerai tiko „Nino Bien“ milonga. Ten yra didelė pailga ir gerai apšviesta salė. Žvelgdavau į vyrus, esančius toliausiai – gal už kokių 30-40 metrų, gal dar toliau. Žvilgsnių laidai veikdavo be sutrikimų! Bet pavyzdžiui, „Canning“ milonga tuo atžvilgiu nėra patogi. Salė didelė, pritemdyta, žmonių daug. Tai labai apriboja pasirinkimą – šoki tik su tavo areale esančiais šokėjais – kitų tiesiog nematai. Išskyrus tuos, kurie tave jau žino. Jie, pamatę tave šokių aikštelėje, po tandos keliauja link tavęs aplink visą „Canning‘ą“. Tada kviečia, aišku, prieidami, bet ir tai ne iš arti ir tik žvilgsniu. Sistema tokia. Stebėjau vieną vyrą, savo naują pažįstamą. Jis buvo toli toli kitame salės gale. Prasidėjus tandai, mes lyg ir susižvalgėme, bet matyt, nei vienas nebuvome tuo tikri, nes prieblanda ir atstumas didelis. Mačiau, kaip jis pakilo iš savo vietos, neskubėdamas apsuko ratu pusę „Canning“ salės (kol ėjo, tai ir šokis beveik baigėsi). Likus kokiai keliolikai metrų iki manęs atsistojo, taip, kad būtų mano akiratyje, ir tada dar kartą žvilgsniu pasitikrino. (Ta proga prisimenu, ko mus mokė Graciela Gonzalez: „Jei vyras nori iškviesti moterį šokti, jis turi atsirasti prieš ją. Dėl kitų, mielosios, nesivarginkit“.
"Canning":
Ko gero dėl įvairių priežasčių (tolimas atstumas, blogas apšvietimas, blogas regėjimas, etc.) procesas kai kuriose milongose vykdavo maždaug taip. Prasidėjus tandai dalis vyrų vorele neskubiai lyg tarp kita ko, koja už kojos neskubaus pasivaikščiojimo žingsniu eidavo salės pakraščiu, naudodami tuos pačius žvilgsnių kodus. Iš pradžių tokius vaikštančius vertindavau įtariai, bet be reikalo. Jų tarpe buvo dieviškų šokėjų. Kiek prisimenu, jie visgi išlaikydavo pagrindinę taisyklę: kviesdavo iš pakankamo atstumo (palikdami galimybę moteriai jų „nepastebėti“) ir tik žvilgsniu.
Atsargumo reikia su į kelnių kišenes rankas susikišusiais ir atsainiai vaikštančiais tipais! Jie praeidami žvilgsniu tavo pusėn neapsiriboja, o primygtinai linkteli taip, lyg ragintų. Bent jau atsisakyti tokiems galima lengvai, joks sąžinės kirminiukas nesukruta. Kiek tik pavyko pastebėti, tie tipai būdavo ne iš Argentinos.
Pakvietimai priklauso ir nuo to, kokia tai milonga: liberalesnė ar labiau konservatyvi, vienišių ar porų milonga.
Beje, net vienišių milongoje moterį galima kviesti tada, jei prie to staliuko nėra vyro. Jei mato, kad ši moteris su vyru, tai paprastai ji nekviečiama. Arba prieinama prie staliuko, ir atsiklausiama visų pirma moters draugo leidimo, tada – pačios moters leidimo. Jei kviečiama iš karto moteris (tai nėra itin mandagu), ji turi atsiklausti savo partnerio leidimo.
Tik atrodo, kad žmonių daug ir kad esi pasimetęs bendroje masėje. Iš tiesų visi viską stebi. Pavyzdžiui, vienoje vienišių milongoje mes su Rubenu sėdėjome prie skirtingų staliukų, bet Rubenas laikas nuo laiko prie manęs prieidavo ką nors šnipštelti. Mane išvedęs šokti vyras dar kartą atsiklausė, ar aš tikrai viena, ar „tas džentelmenas“ tikrai ne mano vyras, ar jam tikrai leidžiama mane pakviesti, nors visą vakarą sėdėjau prie visiškai atskiro nuo Rubeno staliuko!
Vietinėse milongose renkasi daugiau sava publika, labiau vieni kitus pažįstantys, artimiau bendraujantys. Tai irgi turi tam tikrų niuansų bendrai atmosferai bei kvietimo šokiui sistemai. Jei vyras nori pakviesti savo bičiulę, kuri čia viena, arba jei iš anksto žino, kad jo draugų pora šoka ne tik tarp savęs, standartinio ceremonialo nereikia, galima ir paprastai – pakviesti moterį žodžiu. Taip kviesdamas jis turi būti tikras, kad moteris su juo mėgsta šokti. Todėl tai galioja tik ten, kur žmonės viena kitą gerai pažįsta.
Prieš prasidedant šokiui
Jie dėkingi ir niekur neskubantys
Iškvietęs šokiui vyras visa savo esybe leidžia tau pajusti, kad jam suteikei malonę, o ne atvirkščiai. Ne išimtis ir žymūs šokėjai. Jie dar atidesni. Pavyzdžiui iš Youtube daug kam gerai žinomas Oscar Casas, pakvietęs mane šokti, visų pirma padėkojo: „Ačiū, kad priėmėte mano kvietimą“. Kiti to nepasako, bet tą jauti. Man atrodo, tai yra jų natūralus vidinis nusiteikimas moters atžvilgiu, kuris spinduliuoja.
Pradėjus groti muzikai poros stovi aikštelėje, lyg visai nesiruošdamos šokti – kalbasi, klauso muzikos. Vyrai žinomos muzikos klausosi taip įdėmiai, lyg pirmą kartą ją girdėtų. Pirmus taktus toks veiksmas ir tevyksta. Tik tada, kai vyras „SUSIJUNGIA“ SU MUZIKA pagal savo nuotaiką, erdvę, turimą partnerę, tik tada jis apkabina moterį, suteikia laiko jai savo glėbyje patogiai įsitaisyti, savo pojūčių receptoriais patikrina, ar ji ten gerai jaučiasi, ar atsipalaidavusi (jei ne – padeda jai išsiūbuojamuoju judesiu...), ir tik tada žengia pirmą žingsnį...
Glėbys
Tai, ko labiausiai ilgisi iš BsAs išvažiuojančios moterys
Vienoje argentinietės knygutėje apie milongas skaičiau, jog ji klausdavo svetimšalių moterų, ko jos labiausiai ilgėsis išvykę iš Buenos Airių. Dažniausiai moterys atsakydavo – argentinietiško glėbio.
Abrazo. Tas magiškas žodis. Būdama miesto knygynuose, aš esu mačiusi įvairių knygų apie tango. Kai kurių jų pavadinimas būdavo tiesiog - „Apsikabinimas“, arba „Apsikabinimo paslaptis“. Įsivaizduokit, visa knyga parašyta apie tango apsikabinimą!
Apsikabinimas – tai visas neskubus ritualas.
Dar seniai, tik pradėjus šokti tango, esu pajutusi – koks apsikabinimas, toks bus ir šokis....
Argentiniečiai tango šokiui tave apkabina neskubėdami, iš lėto, jautriai. Labai švelniai, bet tuo pačiu stipriai tave po truputį „uždaro“ savo glėbyje. Tas glėbys labai tvirtas, bet niekur nei kiek „neveržia“. Jis nėra kietas kaip šarvas, jis nėra laisvas kaip vėjo pamušalas, jis nėra abejingas, bet ir ne gašlus. Jis patikimai tave saugantis. Tas glėbys psichologiškai tave saugiai izoliuoja nuo išorinės aplinkos, nuo kitų šokėjų ar žiūrovų.... Jame labai jauku ir itin patogu. Tame glėbyje apsalsti lyg nuo medaus, apgirsti lyg nuo vyno, užmiršti visus mylimus ar kada mylėtus vyrus ir tiesiog palaimingai būni... Tu jauti, kad tas glėbys skirtas TIK TAU!
Šokant tas glėbys gyvena savo gyvenimą, jis “kvėpuoja” ir „kalba“.
Yra visokiausių aforizmų, palyginimų apie tango apsikabinimą. Vis galvoju, ar galima akademiškai išmokyti to apkabinimo? Gal. Yra tam tikros taisyklės ir „techniniai“ momentai. Bet kai pamatydavau, su kokiu natūraliu galantiškumu pro metro duris mane praleidžia praeivis vyras, kai pajusdavau, kokio nuoširdumo neįkyria ir šilta šypsena mane pasitinka picerijoje picų kepėjas, kai žiūrėdavau, kaip žaviai gestikuliuoja kažką man pasakojantis mane vežantis taksistas, imdavau abejoti tokio akademinio mokymo galia.... Gal tai tiesiog kraujyje - ta vidinė emocinė elegancija.
Būdama Argentinoje užčiuopiau, kur vietiniai vyrai saugo stebuklingą savo glėbio galios raktelį. Ne muzikalume, ne kūno lankstume, ne ilgalaikėse šokio treniruotėse. Tas raktelis slypi jų itin pagarbiame požiūryje į moteris... Nuo to prasideda glėbys ir pats tango.
Rubenas, turėdamas gerą humoro jausmą, taikliai pastebėjo: „Mes kaip rūpestingi sodininkai, auginame ir puoselėjame gražiausius savo augalus – moteris, kurios kaip gėlės. Na, kartais, tiesa, savo sode auginame dagiau, nei po vieną gėlę, bet kiekvieną puoselėjame, kaip vienintelę.“ :-)
Šokis
Jorge Manganelli: „Šokant vyrui svarbiausia yra tikslumas, o moteriai – jautrumas“
Jų muzikalumas. Jie nešoka PAGAL muziką, JIE ŠOKA PAČIĄ MUZIKĄ, kiekvieną jos virptelėjimą. Kai su jais šoku, aš jaučiu, kad jie tą muziką groja manimi, tarsi nesuskaičiuojamą galybę stygų turinčiu muzikiniu instrumentu.
Nuo kur prasideda jų tango judesys. Savo tango mokytojos argentinietės Alicijos kartą paklausiau – bet kodėl, sakykit, taip išsiskiria argentiniečių vyrų vedimas?! Argentiniečiai veda taip, kad....aaahhh....... Ir aš užsimerkdama išleidau nevalingą jausmingą tylų atsidūsėjimą. Alicija nusijuokė, ir sako: „Tu čia tiksliai achtelėjai. Ir aš jaučiu po šokių su jais tokį pat ....aaahhh.....Gal tai todėl, kad tie vyrai supranta dainų žodžius. Gal tai todėl, kad tai yra jų kultūros dalis, jų identitetas. Kai šoku su jais, jaučiu, kad PIRMAS JUDESYS YRA JŲ VIDINIS JUDESYS, o visi kiti kūno judesiai tik seka tą pirmąjį – vidinį.“
Energija ir vidinė ramybė. Viena mano BsAs sutikta moteris, tokia pat tango turistė kaip ir aš, įdomiai pastebėjo, kad argentiniečiai vyrai šokdami neprakaituoja. Hm, nustebau aš, bet juk iš tikro! Šia mintimi pasidalinau su Rubenu. Jis atsakė: „Tai todėl, kad argentiniečiai neeikvoja savo energijos be reikalo“.
Jie šoka su tokiu ramumu, lyg kiekvienam judesiui turėtų amžinybę laiko...
Vyrai neskuba su kiekvienu ritmo dūžiu padaryti po judesį. Nieko tokio, vienas tvinksnis praėjo, kitas ateis. Jie niekur neskuba. Laukiant kito tvinksnio poroje lyg kaupiasi energija. Reikia laiko energijai susitvenkti. (Jei yra pernelyg skubama, ta energija lyg sutraukoma. Tada jauti vidinę sumaištį ir chaosą). Kai tik energijos prisikaupia pakankami, jie ją lyg paleidžia nauju judesiu...
Net greitai šokdami jie išlaiko vidinę ramybę ir nei kiek neįsitempia.
Jie sukuria energiją, nenaudodami raumenų jėgos, atvirkščiai – jie atsipalaiduoja (bet nesubliūkšta).
Jie sugeba sukurti energiją, patys išlikdami ramūs. Tai moteris nuginkluoja...
Judesiai genialiai paprasti. Jų judesiai ir labai paprasti, ir labai įvairūs. Paprasti, nes nedaro iš anksto pasiruoštų ar išmoktų choreografinių schemų. Daugiausiai jie tiesiog vaikšto. Įvairūs, nes kiekvieno judesio, žingsnio ilgį, dinamiką, charakterį apsprendžia muzikinis garsas ir tuo garsu pajusta ir judesiu perteikta energija.
Per pamokas jie irgi mokosi tam tikru žingsnių schemų. Jie mokosi jų, kaip kad pianistas treniruoja savo rankas grodamas gamas ar etiudus, suprasdamas, kad tai - ne galutinis kūrinys; tai skirta pratyboms, bet ne koncertui.
Esu šokusi su tuo pačiu argentiniečiu per pamoką ir paskui per milongą. Per pamoką jis buvo uolus mokinys, kantriai mechaniškai zulinantis mokytojo parodytą kombinaciją. Bet per milongą viskas pasikeitė. Tai jau nebebuvo mechaniškai atliekama kombinacija. Jis į ją „įpūsdavo“ jausmo, kiekvieną kartą vis kitokio, pagal muziką, tad ir ta pati kombinacija kiekvieną kartą jausdavosi kitaip. Ji tapo nebe mechaniniu judesiu, bet gyvybe.
Figūros ir papuošimai. Jie niekada šokio neperkrauna figūromis. Mosteli kokią, ir vėl toliau eina...stovi...eina....stovi. Nesuprantančiam iš šalies net gali atrodyti lėtoka ir nuobodoka. Bet kai pats esi pabuvęs to glėbio viduje, žinai, jog tuo metu jame vyksta milimetrinės iš šalies akimi beveik neįžiūrimos muzikoje girdimos ir kūnais atkartojamos vibracijos, kurios nuvilnija bangomis abiem kūnais.
Figūrų gausa paprastai atvirkščiai proporcinga patiriamam šokio malonumui. Kita vertus, patyrę šokėjai ant pradedančių dėl to nepyksta, o atlaidžiai šypteli – „nei vienas neišaugom nežaisdamas“.
Papuošimai naudojami labai saikingi: tiek, kiek tos puošybos jie girdi muzikoje. Ypač tai aktualu moterims. Jei matydavau standartiškai gražiai patemptas kojytes, pradedančias daryti standartinę išmoktų papuošimų virtinę, žinok, tai greičiausiai ne argentinietės, o Europos ar Amerikos grupinių „moterų technikos“ pamokų dalyvės. Argentinietės, kaip ir jų vyrai, niekada neprasilenks su muzika – judesiu, energija, taip pat ir papuošimais. Jie nebus iš anksto „numatyti“, o spontaniški, individualūs ir su saiku.
Įsižeminimas. Jiems būdingas itin tvirtas ryšys su žeme (grounding). Pagal tai retai kada suklysdama atskirdavau argentinietį nuo atvykusiojo, kad ir labai gerai šokančio.
Kai jie šoka, jų kojas ir visą jų svorį prie žemės lyg trauktų kokie magnetukai. Kojų sklaidymasis ore, visokie „kikinimai“ – blogo tono ženklas. Kojos piešia visokius ratus, paraboles ir kitas fantastiškiausias figūras, bet ant žemės. Jie kojas kartais ir pakelia, bet tik „su magnetukais“ - taip, kad idėjiškai jos nepraranda kontakto su žeme.
Kai žiūrėdavau į jų pėdas, besileidžiančias ant žemės, tai atrodydavo, kad jie tomis pėdomis grojo girdimą muziką. Atrodydavo, kad garsas, išgirstas ausimis, pereidavo per jų kūną ir pėdomis nusklęsdavo ant žemės...
Pakylėjimas. Mano mokytoja Yuyu sakė: „Šokant tango viršutinė kūno dalis yra pakylėta, nes siela pakylėta“. Žinau tam tikrus techninius momentus, kaip priimti „tangišką“ kūno poziciją. Su čionykščiais vyrais tą techniką retai kada prireikdavo prisiminti. Jie taip pasižiūrėdavo, taip prieidavo, taip paimdavo į glėbį, kad mano kūnas be jokių mano pastangų, pats pasikylėdavo ir pasiruošdavo skrydžiui. :-)
Tik tiek, kiek reikia. Kai kada atokiau esantis Rubenas, man savo veido išraiška parodydavo, kad einantysis manęs kviesti yra superinis milonguero. Per pirmą šokį aš nieko ypatingo nepajusdavau. Šokti būdavo paprasta, patogu, gera ir tiek. Po to antras šokis, trečias... Kiekviename šokyje milonguero pridėdavo vis naujų spalvų. Per paskutiniuosius tandos šokius jo visas kūnas vibruodavo kartu su tango orkestru, ir aš pajusdavau, jog to „niekuo neįpatingo“ šokėjo muzikos interpretacijos galimybės yra neišsemiamos...
Tuo milonguerai skiriasi nuo eilinių gerų šokėjų. Paprastai geri šokėjai linkę parodyti savo šokimo galimybes, milonguerai - niekada! Jie iš savo arsenalo išims tik tiek, kiek tuo metu pareikalaus muzikinė frazė ir tiek, kiek komfortiškai kartu jausis jo partnerė. Nei lašelio daugiau.
Komfortas ir globa moteriai. Tikrai geras šokėjas pradžioj jokių „vikruntasų“ neišdarinėja ir moteriai streso nesukelia. Jis eina ramiai ir „tiria“. Jis niekada neleis moteriai pasijusti kažko tai nesugebančiai. Jis visada bus vienu žingsneliu „už jos“. Prieš vesdamas į bet kurį kitą judesį jis būtinai moterį tam paruoš, ir tik tada...Tai tik atrodo, kad vyras visą laiką veda, iš tiesų jis pasiūlo moteriai eiti kartu ir laukia, kol ji ateis. Tik tada jis jai pasiūlo dar... Labai jauti, ar vyras tave skubina, gena, ar kviečia...
Jei moteris dėl nenorėjimo, nesupratimo ar nesugebėjimo neatlieka ko nors, jie jokiu būdu nebando tos kombinacijos užsispyrusiai kartoti vėl ir vėl.
Vyrai veda tikrai labai užtikrintai ir tiksliai. Tai ir leidžia moteriai pasijusti saugiai, atsipalaidavusiai.
Jie labai jaučia moterį. Atrodo, jie jaučia ne tik jos kūno architektūrą, bet ir jos vidinę būseną. Kai aš būdavau pavargusi, jie lyg ir apkabindavo atsargiau, nors aš niekada to jiems nesakydavau. Kai būdavau energingesnė, jie energingiau ir apkabindavo. Jei šokio metu nejučiom įtemdavau kokią nugaros ar rankos dalį, jie neskubiai uždėdavo plaštaką ties tą įtempta nugaros vieta, ją lyg sušildydavo, arba plaštaka ją lyg „pamyluodavo“ (be jokio vulgarumo, kaip kūdikiui - skaudamą popą).
Jei jiems kuo tai būdavo patogesnė kita mano rankos, plaštakos ar nugaros pozicija, irgi be jokių žodžių ar priekaištų labai švelniu vos juntamu judesiu ją pakoreguodavo, arba pasikoreguodavo patys.
Jie greičiau sau liežuvį nukąs, nei per milongą pasakys „atsistok ant dešinės kojos“, ar „daryk ocho“. Čia vyrai žino, kad jei moteris neina, kaip partneris tikisi vesdamas, tai reiškia tik vieną – vedimo netobulumą. Kiekvienai moteriai gali reikėti skirtingo vedimo, kad jai būtų aišku. Gero šokėjo paslaptis ir yra ta, kad su juo šokant kiekvienai viskas visada aišku. Atrodo, kito žingsnio ir neįmanoma padaryti.
Tango technika ir tango kokybė. Šie žodžiai ir jų turinys buvo nuolatinės Rubeno ir mano pokalbių, net ginčių tema.
Rubenas kartojo, kad technikos šiame šokyje nėra. Yra jausmas ir šokio kokybė. Aš jam vis priešgyniavau, kad šokio kokybės vienas iš elementų yra ir technika.
Šie ginčai man vėliau davė daug peno įvairiems pamąstymams ir gilesniam tango suvokimui.
Su laiku ir šokimo Argentinoje patirtimi aš ėmiau suprasti, kodėl Rubenas ignoruoja „technikos“ terminą tango šokyje.
Kartais šokdavau kokiame „Canning‘e“ su energija pulsuojančiu tobulai tango techniką įvaldžiusiu vyruku. Jausdavau, kad mano kūnui labai komfortabilu, kad šokti nepaprastai malonu, kad vėjas pro ausis tik švilpia, ir kad dėl to kūniško rojaus mano dūšiai darosi gera. JI LAIMINGA PLASNODAVO PASKUI KŪNĄ.
Paskui pakviesdavo koks senas milonguero – raukšlėtas, pakumpęs, patukęs, o kartais dar ir šlubas... Paklausydavo muzikos, apkabindavo, pastovėdavo, paskui neskubėdamas – šlep – šlep... Tokia būdavo šokio pradžia. Šokdama jausdavau, kad jis niekur neskuba ir nesivaiko jausmų ar potyrių. Jis tiesiog mane apsikabinęs, kartu su manimi klausydavo muzikos. Ta muzika vesdavo jo dūšią, jo dūšia – jo kūną. Jis judėdavo jausme (kaip Rubenas sakydavo – he is in feeling). Per tandą su senaisiais milonguerais būdavo toks jausmas, kad muzikos pakylėta DŪŠIA SKLĘSDAVO PIRMA, O KŪNAS, KAIP PAKLUSNUS TARNAS, JĄ SEKDAVO.
Suskambus naujos tandos muzikai, ilgiausios moteriškų žvilgsnių eilės būdavo prie senųjų šokėjų...
Teisybės dėlei pasakysiu, kad porą sykių ir jauni vyrai mane vedė taip, kaip tikri milonguerai.
Jų žavesio paslaptis. Argentiniečiai šoka gyviau, juslingiau, manau, dėl daugelio priežasčių. Viena jų – dėl to, kad jie tikrai mažiau už mus galvoja, kaip estetiškai ar teisingai techniškai daro tą ar kitą judesį. Jie ŠOKA SAU ir tiek.
Jie šoka taip, kokie yra patys, todėl kiekvienas šokantysis atrodo žavus ir nepakartojamas. Kartą būnant „El Beso“ milongoje per vieną tandą atkreipiau dėmesį į tuomet šokusias moteris ne argentinietes. Jos skyrėsi nuo vietinių ne tik šviesesniu gymiu, bet ir standartiniu šokimu. Jos šoko labai teisingai, labai estetiškai, bet labai trafaretiškai. Atrodė, kad jas visas kas nuėmė nuo to paties konvejerio. Rubenas į tą mano pastebėjimą atsakė: “Iš tiesų. Tai komercinių mokytojų grupinių pamokų pasekmė. Ta prasme jūsų bendruomenė yra mažiau sugadinta.“
Argentinietiškas tango trikampis. Mes žinom, kad šokant yra tango trikampis: vyras, moteris ir muzika. Iki Argentinos aš šokdama dažniausiai jausdavau, kad mes, tie trys partneriai, visi esame lygiaverčiai. Argentinoje aš nuolat jaučiau, kad vienas iš tų 3 visgi yra svarbiausias – tai moteris. Vyras šoka jai ir dėl jos, o muzika jam padeda.
Kartą Gracielos Gonzelez kažkas paklausė: „Vyras, šokdamas tango, turi tiek daug „pareigų“, o kokia moters pareiga šokant?“ Graciela atsakė: „Tiesiog - mėgautis“.
Tango – meilės jausmą sukeliantis narkotikas. Būdama BsAs, apsėsta kokios minties ar apimta kokio jausmo, juos trumpai pasižymėdavau savo užrašų knygutėje, kad tie prisiminimai „nepabėgtų“. Grįžusi į Lietuvą vartydama tą knygutę radau kažkurios milongos metu tarp tandų paskubom padarytą įrašą: „Visos čakros atsidarę!“.
Čia vyrai nebijo liesti moterų. Jie myli kiekvienos moters moteriška pradą, kaip kad jų moterys myli kiekvieno vyro vyrišką pradą. Kartą šokau su vienu senyvo amžiaus ir itin negražiu vyru. Jo veidą bjaurojo kokia tai lūpos liga, dėl kurios ta lūpa buvo išpampusi, užimdama pusę jo veido. Šokant su juo, po truputį man ėmė blankti jo negrabaus kūno kontūrai, nykti jo subjauroto veido vaizdas iki mano glėbyje liko kažkas gryno, kas nebeturėjo jo vardo, jo metų anei jo išvaizdos. ... Tą kažką savyje ir kitame kartais žmonės atranda per religiją, per meditacijas... o kartais, pasirodo, per tango.
Iki pabūnant Argentinoje maniau, kad posakis: „Tango – tai 3 minučių meilės romanas“ – graži metafora. Argentinoje šokdama supratau, kad tai gryna teisybė. Po šokio tas jausmas lyg atsiskirdavo nuo konkretaus vyro. Partneris likdavo sau, o tas jausmas – sau. Pasibaigus milongai jausdavau fiziškai ir emocionaliai patiriamą įsimylėjimo būseną, bet be konkretaus adresato. Tas jausmas būdavo pats savaime, harmonizuodamas mane pačią ir mane - su supančia aplinka.
Tarp šokių
Glėbys žodžiais
Vienai dainai pasibaigus, kita labai greitai neprasideda. Lyg duodama laiko pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą.
Ypač vyresni yra gerai įvaldę meną bendrauti tarp šokių. Nors būdavo, kad ir jaunesni „neatsilikdavo“. Jie šypsodavosi man ir šnekindavo, net jei ispaniškai aš nė bum-bum. Tiesiog žiūrėdavo man į akis ir pasakodavo kažką gražaus savo kalba. Tai nebūdavo tuščias laiko leidimas. Jie apglėbdavo mane žodžiais. Tuomet aš lyg likdavau emociniame kontakte su tuo žmogumi tarp šokių, ir ryšys tarp mūsų nenutrūkdavo.
Kiek suprasdavau, tarp šokių būdavo sakomi visi įmanomi komplimentai man ir mano šokimui; klausdavo, ar aš malonėsiu su juo sušokti tą vakarą vėliau tandą kitą, arba klausdavo, ar šoku milongą, jei taip, „užsirezervuodavo“. Jei matydavomės nebe pirmą kartą, vadindavo mane vardu (neįsivaizduoju, kaip prisimindavo, gal po tandos kur užsirašydavo), išvardindavo kurią dieną ir kokiose milongose kartu esame šokę (kaip jie atsirinkdavo ir prisimindavo irgi nežinau). Šis dėmesys labai pamalonindavo.
Kartais gaudavau tokių komplimentų, kurie mane sugraudindavo. Pavyzdžiui, vienas gerbiamas milonguero po tandos švelniai mane pabučiavo ir padėkojo, kad šokdamas jis apturėjo tokį pat tango pojūtį, kokį turėdavo šokdamas su savo kadaise mirusia žmona.
Beje, nežinau, kaip tango būdavo šokamas seniau, bet esu pajutusi, kad kai senieji milonguerai pasakydavo, kad „šoki, kaip kad šokdavo seniau“, tai reikšdavo itin vertingą komplimentą. Beje ir Rubenas, norėdamas mane įtikinti, kad jam tinka, kaip aš šoku canyengue (nes aš pati visą laiką tuo abejoju), irgi yra palyginęs su „ taip, kaip kad seniau“.
Taigi ir per šokius ir tarp jų - per visą tandą - kiekviena savo ląstele jausdavausi esanti savo partnerio išsirinktąja dama.
Beje, jie labai dažnai klausdavo, ar man buvo gera šokį su jais. Ir tas klausimas būdavo tikrai ne tuščiagarbis, bet labai nuoširdus ir jiems svarbus. Aš, aišku, atsakydavau, kad apturėjau neapsakomą malonumą, ir jie, aišku, likdavo be galo patenkinti. Vienų milonguerų taip „patreniruota“ kitam jau ir neklausta, pati pasakydavau, kaip man buvo gera su juo šokti. Kiekvieną kartą tai suveikdavo fantastiškai! Jis pagyvėdavo, apglėbdavo, ir labai nuoširdžiai padėkodavo, aiškiai be galo patenkintas mumis abiem. Jausdavau, kad daugumai būdavo be galo svarbu suvokti, jog savo šokimu jie sugebėjo suteikti man malonumą. Tai leisdavo jiems pasijusti laimingais.
Tandai pasibaigus
Parveda ten, iš kur pakvietė
Po šokio jie niekada neskubėdavo „išmesti“ manęs iš savo glėbio. Palaikydavo glėbyje, kol visiškai baigdavosi muzika ir nutildavo jos aidas. Tada „atkabindavo“ mane atsargiai, lyg kokią brangią dūžtamą vazą.
Tandai pasibaigus palydėdavo į vietą, ir tik įsitikinę, kad aš suradau savo kėdę, dar kartą padėkoję žodžiais ar akimis, nueidavo.
Palydėjimas į vietą - tai ne tik mandagus, bet ir labai moteriai reikalingas gestas, nes tikrai galva per šokį susisuka ir sunku būna susigaudyti, kur durys, kur langas.... Todėl palikta viena salės vidury jautiesi nejaukiai.
Po tandos visi iš šokių aikštelės išsiskirstydavo, net jei buvo suspėję sušokti tik vieną šokį. Prasidėjus kitai tandai kartais vėl susitikdavo. Beje, būdavo įprasta su patikusiais(iomis) šokti daugiau nei vieną tandą per vakarą, paprastai ne iš karto, bet kas kelintą.
Neįprasta šokti kelias tandas iš eilės su tuo pačiu partneriu, jei tai ne tavo širdies draugas (ė). Tai todėl, kad šokant su partneriu užsimezga emocinis kontaktas. Darant kelių tandų pertrauką toms emocijoms lyg duodama laiko ataušti, kad jos per daug „neįkaistų“. Todėl ir sako, kad jei šoki su partneriu kelias tandas iš eilės, tai reiškia, jog partneriui jauti kai ką daugiau ir norėtum po milongos su juo bendrauti intymiai. Kai prieš kelis metus tai išgirdau iš buvusiųjų Argentinoje, niekaip nesupratau, kodėl taip manoma. Pačiai pašokus Argentinoje, pasidarė aišku.
Itin nemandagu tandos nebaigti ir moteriai, bet ypač vyrui. Prisimenu vieną tokį atvejį. Tandos viduryje Rubenas pamatė praeinančią milongos šeimininkę, kuri ilgam laikui buvo kur tai dingusi. Norėdamas mane su ja supažindinti, tandos viduryje po šokio abiejų mūsų susitarimu Rubenas išsivedė mane iš šokių aikštelės. Kai grįžau į savo vietą, prie mano staliuko sėdėjusi garbi milonguera, kuri nežinojo viso to konteksto, buvo pasipiktinusi „to džentelmeno įžūliu elgesiu“ iki pat sielos gelmių!
Visos tango taisyklės turi prasmę. Taisyklė šokti iki tandos pabaigos – taip pat. Viena tanda - tai optimali „pokalbio šokiu “ trukmė su vienu žmogumi. Per ją emocinis kontaktas užsimezga, vystosi ir baigiasi. Ją savavališkai nutraukdamas, tu lyg trenki durimis ir išeini pokalbio nepabaigęs.
II dalies pabaigai
Tango neturi pabaigos
Man susidarė įspūdis, kad milonguerai tango šoka ilgiau, nei gyvena. Buenos Airių milongose teko šokti su milongueru, kuris vos paėjo, vilkdamas savo raišą koją, bet šoko puikiai. Teko šokti su kretančiu senuku, kuris nesustodamas kretėjo tol, kol pradėjo šokti. Pradėjus groti muzikai, lyg stebuklingai terapijai veikiant, jo kratymasis ženkliai sumažėjo ir šokiui nebetrukdė. Teko šokti su milongueru, kuris apsunkintai kvėpavo po kiekvieno šokio, atrodė, tuoj uždus, bet prasidėjus naujam, lyg kas deguonies balioną jam pakišdavo ir šokant jo dusulys sumažėdavo...
Beje, iš vieno savo tango mokytojo girdėjau, kad BsAs yra institutas, kur ligoniai po širdies ligų reabilituojami tango terapija. Pilnai tikiu, nes po gerai sušoktos tandos, prisimenu, reikėdavo laiko atsargiai atskirti kūnus: būdavo toks fizinis pojūtis, kad mūsų širdys persipynusios savo kraujagyslėmis ir suaugusios į vieną darinį, plakantį tuo pačiu ritmu.
Tango šokį nugludina laikas. Prisimenu, vienos milongos metu Rubenas lygino dvi labai gerbiamas ir jo mėgiamas milongueras. Man įsiminė jo samprotavimas. Jis sakė, jos abi šoka nuostabiai, bet ta vyresnė – giliau, vien dėl to, kad ji vyresnė ir kad šoka seniau. Jaunesniosios šokis dar gludinsis su amžiumi. Nes judesiui, kad jis nusigludintų, kad kuo subtiliau atkartotų muzikos ir sielos virptelėjimus, reikia laiko. Tai procesas, neturintis pabaigos.
III DALIS
Apie žemiškus reikalus
Arba praktiški patarimai tango piligrimams, keliaujantiems į BsAs
Prieš keliaujant ir ten nuvykus iškyla begalė visokių praktinių klausimėlių. Man geranoriškai padėjo Asta, Donata, Egidijus, kurie ten jau buvo. Patarimų ir pagalbos sulaukiau iš nuolat ten gyvenančio Rubeno.
Norėčiau pasidalinti ta patirtimi. Kiek žinau, ne vienas planuoja anksčiau ar vėliau nuvykti į BsAs. Tikiuosi, kad ši informacija pravers.
Gal ilgiau ten buvę galės mane papildyti.
Milongos
Nei vienos nėra pastoviai geros ar blogos
Pirmadienis
Maipu 444 (v)
Canning naktį
Gricel
Antradienis
Maipu 444 (tai adresas) (v)
Porteines and Bailarines
Salon Canning
Trečiadienis
La Nacional (v)
Maipu 444 (v)
El Beso
Ketvirtadienis
El Beso (v)
Humberto I 1462 (tai adresas)
Penktadienis
Humberto primo 1462 (v)
Humberto primo 1783
Club Gricel
Salon El Pial- La Baldosa
El Beso
Naktį – Canning
La Viruta
Šeštadienis
Maipu 444 (v)
Confiteria Ideal
Canning
Sunderland
Sekmadienis
Maipu 444 (v)
El Beso
Porteno u Bailarin
Padariau jungtinį milongų sąrašėlį iš to, ką man rekomendavo Asta iš savo patirties, kur būdavau pati ir ką man rekomendavo Graciela Gonzalez.
Ši informacija be garantijų. Ją visada tikslinga dar kartą patikrinti atvažiavus.
Mat laikui bėgant įvairių milongų lygis gerėja arba blogėja. Tai priklauso nuo milongos šeimininkų pasikeitimo, nuo DJ, kartais ir nuo nesuprantamų priežasčių.
Kartais populiari tąją dieną milonga nepateisina vilčių. Arba atvirkščiai – gera milonga tampa superine, ypač jei tą dieną būna žinomų šokėjų pasirodymai.
Rubenas labai kreipdavo dėmesį, kas kurią dieną tą miloną organizuoja. Nuo šeimininkų priklauso ir milongos populiarumas.
Beje, tuo pačiu adresu esanti milonga skirtingomis savaitės dienomis gali skirtingai vadintis – irgi priklausomai nuo skirtingų organizatorių.
Rubenas prieš eidamas kartais pasitikslindavo padėtį telefonu su savo draugais.
Milongoje prieš pirkdamas bilietus Rubenas kyšteldavo nosį į vidų ir įvertindavo padėtį: žmonių kiekį ir lygį. Porą kartų, kai Rubenas negalėjo manęs palydėti, tą patį dariau ir aš. Bilietus į milongą parduodančiai moteriai pasakydavau, kad noriu pažiūrėti, ar salėje yra mano draugai. Padėtį šokių salėje galima įvertinti per keliolika sekundžių.
Kartais per vieną vakarą pravažiuodavom ir „patikrindavom“ kelias milongas. Pasilikdavom toje, kuri labiausiai tą vakarą patikdavo. Kartais pasibaigus vienai milongai persikeldavome į kitą. Dažnai šokėjai pasibaigus vienai milongai, migruoja į kitą, kuri prasideda ir baigiasi vėliau.
Savo paprasto žavesio turi popietės, ankstyvo vakaro milongos. Jose būna daugiau vietinių, vyresnio amžiaus žmonių.
.
Rubenas man neleido pagarsinti vietinių milongų dienų ir adresų. Jis sakė, kad jei kas norės, galės kontaktuoti per jį. Jis man paaiškino, kad jei ši informacija apie vietines milongas bus plačiai prieinama internete, tai po 5 metų visos milongos bus atskiestos tango turistais. Aš Rubeną suprantu. Pati mačiau, kad kai kurie tango turistai (mūsų bendruomenės tas neliečia) savo elgesiu ir šokimo stiliumi milongų atmosferai žavesio nepriduoda.....
...Dėl fotografavimo ir filmavimo. Nėra vieno recepto, kur kas ir kiek galima. Rubenas pasakojo, kad seniau, jei kas filmuodavo ar fotografuodavo milongoje, ji ištuštėdavo. Žmonės nenorėjo, kad kas juos matytų turinčius dvigubą gyvenimą. Dabar laikai liberalesni. Kai būdavau su Rubenu, aš visada jo atsiklausdavau, ar galima filmuoti. Kai būdavau viena, pati savo socialiniais receptoriais stengdavausi pajusti, kas kur kiek leidžiama. Jei būdavo neaišku, atsiklausdavau milongos šeimininko.
Mano patyrimu, moterims neverta vežtis daugiau kaip 3 rūbelius milongoms, nes tiek jų ir taip pilnai pakanka kokioms 2-3 savaitėms, o ten vis tiek nesusilaikysit kokio komplektėlio – kito nenusipirkę J. Aš vežiausi „nedelka“ – po atskirą tango rūbelį kiekvienai savaitės dienai, tai paskui nežinojau, nei kaip juos atgal į lagaminą sukišti su naujai įsigytais tango skudurėliais ir bateliais.
Tas pats ir su batais. Man sočiai pakako vienos atsivežtos jų poros (plius - dar vienos žema pakulne - treniruotėms). Kitas nusipirkau ten. Ten tokios tango batų parduotuvės....
Moterims gražiausi tango batai yra Come it Feut. Bet ar jie patogiausi? Kai kurios sako – taip. Man patogiausi ir pakankamai gražūs buvo batai, pirkti 2 parduotuvėse netoliese Carlos gardel metro : Artesanal, esančioje Anchorena g-vė 537 ir Lavalle 3100.
Toms, kurioms šokant su aukštakulniais kojų skausmas nesvetimas, galiu pasidalinti savo patirtimi. Pravartu turėti arba labai patikimus išbandytus šokių batukus, arba bent jau 2 poras batų įvairaus aukščio kulnais ir pėdos išformavimu. Nes šokant visus vakarus iš eilės „non stop“ po 5-6 valandas ir dar po dienos pamokų, pradedi skausmingai jausti kiekvieną pėdos kauliuką... Tiesa, be galo padeda suminkštinančios „paduškutės“ po priekine pėdos dalimi. Jos – tikras išsigelbėjimas. Pleistriukų pritrintoms nuospaudoms, nuskausminančių kojų tepalų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės tablečių, jei kojų skausmas neištveriamas, irgi nereikėtų pamiršti.
Pasiimkit kokį šalį būnant milongoje. Ten gera ventiliacija, kartais būna skersvėjai. Aš šalio neturėjau, tai tekdavo užsimesti megztuką arba striukytę.
Labai saugokit savo sveikatą! Rubenas mane dėl to perspėjo pačią pirmą dieną. Jo patirtimi dažnas atvykęs čia suserga peršalimo ligomis. Mat milongose būna skersvėjų, po milongų žmonės į gatvę išeina sukaitę. Be to, nemiegotos naktys irgi neprideda stiprybės imuninei sistemai. Visa tai turėdama omeny ir saugodamasi vis tiek paskutinę išvykimo dieną pajutau kažką krebždant gerklėje. Grįžus namo savaitę padrika gulėjau su temperatūra ir šlykščiu bronchitu. O Rubenas jums dar galėtų pripasakoti visą eilę pavyzdžių iš milonguerų gyvenimo, kai peršalę po milongų jie susirgdavo plaučių uždegimu, kai kurie jų ir numirdavo... Na, gal niekam taip žiauriai nenutiks, bet kelias dienas išbraukti iš BsAs gulint lovoje irgi menkas būtų malonumas...
Tango mokyklos
Nuoroda į kelias tango mokyklas:
http://buenosaires.giorgioshouse.com/giorgio's_house__000064.htm
Toje nuorodoje dar nepaminėta El Tacuari, kur Osvaldo & Coca, Raul Bravo ir kt....
DNI. Tango nuevo: http://www.dni-tango.com/
Gerų tango mokytojų tango pamokų būna prieš milongas El Canning, El Beso, gal ir prieš kitas milongas...
Pati įvairiausia tango informacija yra tango žurnaluose, pvz. El Tangauta, kurie platinami nemokamai milongose, tango mokyklose...
Orientavimasis mieste
Miestas tvarkingai suskirstytas blokais (kvartalais). Jais dažnai nurodomi atstumai. Vienas blokas 130 m. Labai paprasta orientuotis. Pvz.: kai sako, kad iki artimiausio metro (žodį metro čia retai kada supranta – tai SUBTE) 4 blokai į priekį ir 2 į dešinę, žinai ir kryptį, ir laiką, kiek užtruksi.
Visgi be žemėlapio su metro ir gatvių schemomis, mano patirtimi, BsAs neįmanoma išsiversti.
Atstumai labai dideli. Kelionei į kur nors paprastai reikia numatyti vidutiniškai 1val. Aišku, su taksi – greičiau.
Kainos
Labai apytikriai: 5 pesai - 1 Eu, 4 pesai – 1 JAV doleris.
- Gyvenamos vietos pigiausia kaina, kurią man yra tekę matyti – 15 JAV dolerių už parą.
- Maisto kainos, tiek parduotuvėse, tiek kavinėse, panašios, kaip Lietuvoje.
- Bilietas į milongą kainuoja apie 20 pesų.
- Metro 10 pravažiavimų kainuoja apie 11 pesų.
- Autobuso bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo. Dažniausiai mokėdavau 1,20 pesų.
- Taksi čia nėra brangus. Aš gyvenau Palermo rajone, tekdavo važiuoti 20 - 30 min., tai kainuodavo apie 25-32 pesų į vieną pusę.
- Internetinėse kavinėse (jos vadinamo Loccutorio) internetas už 15 min. - 1-2 pesai. Pusantros - dviejų valandų trukmės grupinės tango pamokos kainuoja apie 20-30 pesų.
- 1 val. trukmės privačios tango pamokos: 260 (nebrangu), 300 pesų (labai daug kur), 100 JAV dolerių (kai kur), 130 JAV dolerių (brangu). Kai kada 20-30-40 pesų galima nusiderėti, jiems paaiškinus, kad esame ne iš „turtingos Vakarų Europos“. Argentiniečiai mano, kad visi europiečiai pinigais pertekę. Pavyzdžiui, kiek žinau, vietiniams privačių pamokų kaina – apie 50 JAV dolerių.
-
Galimi netikėtumai
- Veikia ne visi mobilūs telefonai. Naujesnės kartos ir „mandresni“ veikia. Tiesiog reikėtų tuo pasidomėti prieš išvykstant. Ten turėjau pasiskolintą mob. telefoną ir vietines korteles, ale mūsų „Labas“. Ačiū Donatai, kuri mane dėl tų telefonų perspėjo dar Lietuvoje ir davė atsargai savo argentinietišką mobilų.
- Pravartu turėti adapterius į elektros lizdus. Į kai kuriuos galima įkišti mūsų kištukus, į kai kuriuos – ne.
- Reikės paso, jei banke keisitės pinigus.
Atsargumo priemonės
- Pravartu turėti paso kopiją
- Pravartu nusikopijuoti visus turimus kompiuterio duomenis ir palikti kopiją namie, nes viską ten labai vagia. Rubenas patarė man kompiuterį prieš išvykstant iš Lietuvos net apdrausti, bet nebespėjau. Beje, jei kompiuterį vešitės tik dėl interneto, tai tikrai neverta, nes internetinių kavinių ten daugiau, nei galima įsivaizduoti.
- Daiktai. Rubenas sakė, kad retas į BsAs atvykęs jo svečias išvengė vagystės. Man pasisekė ir niekas niekada nedingo, bet suprantu, kad kartu nešiotis fotoaparatą ar filmavimo kamerą nebūdavo labai saugu net ir į milongas.
Rubenas pasakojo, kad būna, jog gatvėje kameras išplėšia iš rankų.
- Kuprines būnant metro ar ten, kur daug žmonių, visi nešiojasi ant pilvo, ne ant nugaros.
- Pinigai. Rubenas dalį mano pinigų suslėpė mano gyvenamame kambary pačiose netikėčiausiose vietose. Jis perspėjo, kad visai tikėtinos vagystės įsilaužiant į butą.
- Netikri pinigai. Jie BsAs itin populiarūs!!! Rubenas pinigus keistis patarė tik banke arba patikimose pinigų keityklose. Ačiū Egidijui už netikrų pinigų pavyzdį!
- Taksi. Važiuojant į ir iš milongų taksi, Rubenas vis primindavo užsisklęsti iš vidaus pusės duris savo ir kitoje salono pusėje.
Nepatartina eiti pėsčiomis, ypač iš labiau periferijoje esančių milongų. Kai kurių rajonų atmosfera tikrai saugumo jausmo nesukelia. Turistai elgiasi drąsiau, vietiniai – atsargiau. Aš esu labiau linkusi tikėti vietiniais.
Geros, saugios ir šoklios kelionės!
Goda
Įspūdžiai iš Ženevos milongų II (2010 02 26)
Vida
Reikia nuo kažko pradėti, o nežinau nuo ko… ir taip jau sustabdžiusi laiką ir pamiršusi toki gerą dalyką kaip kvėpavimas, pradedu nerimauti, kad neišeis Jums pratęsti pasakojimo apie tangišką gyvenimą svetur. Tad jau 5 kartą užkaičiu arbatinuką ir… žinot ką ? Pradėsiu nuo to, kad fantastiškai dera karštam vandeny išmirkusi citrina ir saulėgrąžos storu sluoksniu aplipusios medumi. Visa tai su meile keliauja tiesiai pro artikuliuojantį burnos aparatą … Valgant kalbėti nemandagu, bet rašyti tikrai galima… juk šio mano esamojo laiko niekas nepaliudys.
Egoistiška būtų pasakoti apie save, bet lygiai taip pat egoistiška nesidalinti tuo, ką būdama svetimose šalyse patiriu, atrandu, prarandu. Tiesa, tai ką prarandu, pakeičia kitas atradimas. Jo neįvardinsiu, nes nežinau, kaip tai vadinasi. Be to, jis nėra nei daiktavardis, nei veiksmažodis, tai labiau panašu į būdvardį ar kokį trumpą negirdėtą ištiktuką, bet tik gražų.
Kaip gerai, kad persirgau, na, sunkokai, bet išsikapsčiau. Man net “maskė” nebūtų padėjusi, jei ją ir būčiau turėjusi. Žiemos pradžioje gripo panikos apimti žmonės į milongas buvo kviečiami ateiti su kaukėmis (gripo, ne karnavalinėmis ar pan.). Kai pagalvoji, lūpdažių sutaupai, tik kvėpavimas garsesnis ir nelabai patogu. O aš apsinuodijau. Ir tas virusas įsisuko taip stipriai, kad žmoniškai nenupasakojama, o patirti to niekam nelinkiu, nebent pasveikus, kas nors nuo to pagerėtų. Apsinuodijimo simptomus ne iš karto pastebėjau. O jie buvo tokie:
1. nustojau lankytis milongose (tai truko net 27 dienas!),
2. „atsitiktinai“ išgirdus tango muziką, persmelkdavo raudonis ir pyktis, o pirštai susiriesdavo į akmens tvirtumo kumštį (nors niekad nesimušdavau, nei vaikystėje, nei jaunystėje, ... na, gal tik labai seniai),
3. savaitgalius leisdavau neišeidama iš namų,
4. krėtė šaltis „per klaidą“ facebook’e pamačius tango video,
5. sumažėjo apetitas,
6. susirašinėjimai ir susitikimai su draugais tapo tokie reti kaip milongos per 27 dienas,
7. liūdesys buvo pati didžiausia laimė.
O kai visa tai tapo nebepakeliama, reabilituotis išvykau į kitos šalies didelį miestą, kuris vadinasi Lionas. Vaje, nepapasakojau nuo ko apsinuodijau. Tas negerumas mane tąsė tikrai ilgai. Viskas prasidėjo nuo to, kad išmušė ilgai laukta valanda – dviejų tango fanatikų organizuojamos 3 dienų ir 2 naktų milongos, vykstančios beveik pačiame Ženevos centre. Kai esi alkanas, užėjęs į parduotuvę kartais griebi daugiau nei akys mato. Tad ištroškusi tango ir atėjusi į seniai lauktą milongų maratoną, „į priekį“ nusipirkau visų milongų bilietus, kad tik per mažai nebūtų.
Šokėjų susirinko tiek, kad nei praeiti, nei pravažiuoti, nei dar ką nors sugalvoti. Na, pagal tokį pasakymą galima suprasti, kad vos ne kaip Buenos Airėse. Tiesa, pagal žmonių skaičių tai gal ir taip, bet pagal elgesį šokių aikštelėje… vaje kaip NE ! Tam, kad pajudėtum iš vietos patekus į tango „kamštį“, kartais reikdavo laukti apie pusę minutės. Per tą laiką visas šokio malonumas, jei jis toks dar būdavo, kaip mat išgaruodavo. Apmaudu, kai šokėjai nesilaiko paprasčiausių taisyklių, kurios, mano manymu, ir net nieko nenusimanančiam apie tango, yra savaime suprantamos. Kaip galima esant žmonių sausakimšai daryti figūras, kurioms reikalinga erdvė? Visi taip arti, kad jauti “besikilnojančius” aplinkinių porų šonkaulius, o čia, žiūrėk, boleo prašvilpė. Pamaniau, visai ne prošal būtų ir šalmas, kelių bei alkūnių apsaugos. Ir jei nesijauti saugiai, tai koks tas tango… Vadinam jį socialiniu šokiu, o bendraujame batelių kulniukais ir jėga. Neverbalinis bendravimo būdas priskiriamas tango šokiui, bet kaip norėtųsi, kad jis būtų nepavojingas sveikatai, malonus ir ilgai išliekantis atmintyje, išliekantis ne randų pavidalu. Geriausiai jaučiausi stebėdama video projektoriaus rodomus senovinius tango vaizdelius. Tiesa, unikaliausia ir nuostabiausia vakaro pora – tai dvi moterys! Jomis žavėjausi, gėrėjausi jų vidine ramybe. Tikros profesionalės, nepriekaištingai išlaikančios ašį ir vyrų žvilgsnius.
Man milonga baigėsi net nespėjus saulei nusileisti. Nebuvo jokio noro dalyvauti ir naktinėse milongose, nors brangūs bilietai gulėjo kišenėje. Pamaniau, jog niekad dar nemokėjau už miegą. Lai tai būna dabar ! Ramybė garantuota, sveikos kojos taip pat ! Pamaniau, saugiausia būtų apsilankyti dienos metu, kuomet smarkiausieji turėtų miegoti, o šokių aikštelė neturėtų būti panaši į neseniai stebėtą koridą. Prognozė nepasitvirtino. Nors ir ruduo, bet tiek pražydusių “narciziukų” dar niekad nemačiau :))) Ir žiūrėti į juos buvo visai neįdomu. Jokio jausmo, estetiškumo, tik bėgimo maratonas, kad kuo daugiau žiūrovų atkreiptų dėmesį. Tik laimė ta, kad mažai smailiakulnių … mat juos pakeitė kojinės arba minkštos “tapkutės” su meškiuko atvaizdu. Na, tokia meškos letena kartais pasirodydavo net maloni. Bet nepamenu, kad būčiau prašius pakartojimo.
Tai va, nuo to man negerumai ir prasidėjo. Nėjau pas gydytojus… nežinojau, pas ką galiu kreiptis. O kas, jei nustatys diagnozę? Išsigandau ir taip ilgą laiką pratūnojau užsidariusi. Tiesa, jau maniau, kad mano tango iškeliavo Anapilin. Tai buvo tokia stipri meilė (net gėda prisipažint), o dabar ėmiau ir atstūmiau. Jokio turto dalybų (bateliai jau prašėsi išleidžiami į pensiją), jokių teismų. Tik viskas pilka ir niūru. Net eilės pačios susirikiavo. Tegul sau, jei taip nori… Bet, žinot, visada dar būna šansas susitaikyt. Pamaniau, surizikuosiu, bet tikrai jo neatsiprašysiu. Jei jau toks tango, tokia ir aš. Nuvažiavau į kitą šalį. Kaip garsiai skamba, bet norėčiau, kad pagalvotumėt paprasčiau. Jis buvo toks, apie kokį svajojau. Nušvito mano akys. Aš Jam irgi patikau, nes visas 5 val. nebuvo reikalo sakyti: „ai, kojos mažąjį pirštelį skauda“, arba „petite pause“. Ta nuostabi gydymo įstaiga įsikūrusi Prancūzijoje pačiame Liono miesto centre. Ji vadinasi „Tango de Soie“ ( „Šilkinis tango“). Tai va, ten pasveikau. Retkarčiais vis nuvykstu reabilituotis, jaučiu, kad ten labai padeda man augti (nesąmonė, kai sakoma, kad augama tik iki tam tikro amžiaus !). Visas kūnas ir dvasia nematomai tvirtėja, tobulėja. Manau, jokios pamokos neduos tiek naudos, kiek besikeičiantys puikūs šokėjai milongos metu. Visa tai radau Lione. Nors šokėjų buvo daug, tačiau stumdymosi, spardymosi nepastebėjau ir tikrai nepasigedau :) Šokėjai, mėgstantys naudoti daug ir įvairiausių figūrų, sugebėdavo jas atlikti subtiliai, estetiškai ir negriaunant bei nestabdant kitų porų šokimo. Liono tango šokėjų šokio suvokimas ir kokybė skyrėsi kaip diena nuo nakties lyginant su Ženevos šokėjais.
Negaliu nepapasakoti apie dar vieną nepamirštamą milongą Šveicarijoje, kuri vyko mažame kaimelyje. Puikiai išreklamuota milonga nedavė ramybės. Pamaniau, sąžinė užgrauš, jei sedėsiu namuose. Ir kas tas
.jpg)
Nors rega tikrai nesiskundžiu, bet pamatyti žmogaus veidą – neįmanoma misija. Kadangi atvykau į pačią milongos pradžią, kaip ir pridera, šokio aikštelėje ryškiai dominavo vietiniai šokejai. O tai supratau būtent iš šokimo stiliaus. Vien tik nuogos figūros ta pačia seka ir dažniausiai ne pagal ritmą, nei lašelio jausmo. Matosi, kad žmonės neseniai pradėjo mokytis tango, tačiau liūdna pasidarė ne todėl, kad jie žengia pirmuosius žingsnius, bet todėl, kad žingsniai yra patys svarbiausi ir jokio jausmo. Tik pamačiusi visa tai supratau, kaip svarbu turėti gerus mokytojus ir ne vieną, ne du… ir kad taip pat gyvybiškai būtina pasižvalgyti toliau, kaip žmonės šoka kitur, ir taip atsirinkti, kas tinka, o kas ne. Gaila, kad save sunku pamatyti iš šalies, kitus visada geriau matome, bet, manau, įmanoma atskirti pelus nuo grūdų, tik tam reikia laiko, smalsumo, noro. Milongai įsibėgejus, DJ rėžė kalbą: "mėgstu druską maišyti su cukrumi, muzika bus labai įvairi… Aš už atvirą šokimo būdą !!! “ Po paskutinio sakinio pasipylė galingi ir ilgi aplodismentai ir dar šūksniais bravo, bravo !!! Šiurpuliukai perbėgo, bet ko gero tik man. Ir visai nesu nusiteikusi pries atvirą šokimo būdą, bet kaip tai buvo pasakyta ir šokėjų reakcija gerokai išgąsdino. Muzika buvo tikrai labai įvairi : tandoje vienas kurinys - milonga, kitas - valsas, trecias - Kusturicos, o ketvirtas - suomiu grupės “Lordi”, tada cortina. Tai toks tango viename mažame kaimelyje, sukvietusiame šokėjus iš įvairių Šeicarijos miestų ir miestelių.
Ir vis tik nesigailiu, kad dalyvavau tokioje gana keistoje, mano suvokimu, milongoje. Tai pamatęs pradedi suvokti, kur pats esi ir verčia pamąstyti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Supranti, kokią didžiulę įtaką daro bendruomenei tango mokytojai, tango skleidėjai.
Manau, tikrai galime didžiuotis mūsų tango bendruomenės lygiu. Smagu, kad geras vardas apie tango Vilniuje jau keliauja ir svetur. Atsitiktinai Liono milongoje sutikta šokejų porelė pasidžiaugė, jog dalyvavo „Vilniaus tango fiestoje “ ir liko labai patenkinta milongomis. Iš Lietuvos jie išsivežė gerus įspūdžius ir pridūrė, jog buvo maloniai nustebinti šokėjų gausa iš įvairių šalių. Tad pirmyn, taip ir toliau !!!
Praktika čia vyksta vieną kartą per savaitę antradieniais, o milonga – penktadieniais. Tango šokėjų čia panašiai tiek, kiek ir Vilniuje (tų aktyvesnių). Yra kokios 8-10 porų, čia ateinančių nuolat. Kiekvienais metais, rudenį ir pavasarį vyksta 12-os savaičių kursas pradedantiems, o tarp jų – įvairūs pasitobulinimo kursai pažengusiems. Čia viskas yra gan brangu, bet, turint darbą, normalu. Praktikos ir milongos kainuoja 50 (nariams) ir 75 (kitiems). Nario mokestis metams 200 NOK (82 LT). Be to, dabar padarė taip, kad gali nusipirkti nario pasą pusmečiui už 600 NOK (250 LT) ir tuomet laisvai gali eiti į praktiką ir milongą + 1 val. pamoką prieš milongą. Šias pamokas veda tie patys "senieji" šokėjai ir kartais svečiai. Būna smagios šventines milongos, kur žmones atsineša šilto maisto, vyno, visi susėdę smagiai pavakarieniauja, o tada - šokiai. Šį savaitgalį buvo tango kursai. Labai patiko, nes darėme daug visiškai paprastų pratimų, lavinančių subtilų vienas kito klausymą, buvo nuostabi ritmikos pamoka, bet ne visiems įkandama. Pasirodo, kad nėra taip jau paprasta eiti lėtai, o ploti dvigubai greičiau arba sinkopiškai. Tiesa, šiuos kursus vedė Ane Marit ir Magnus (pavardžių neatsimenu). Kadangi Magnus dar ir pianistas, tai jo muzikalumas šokant tiesiog nepriekaištingas. Ši pora šoka, galima sakyti, mix‘ą - Nuevo su tradiciniu. Pasižymi judesių lengvumu ir vikrumu. Dabar prisiminiau, kad vis dėlto vilniečiai šokėjai (ne visi) šoka daug muzikaliau. Norvegai perdaug "nesiparina", nors kai kurie šoka tiesiog šalia muzikos, ir ką - laimingi ir linksmi.
Šiaip čia ta pati tradicija, turbūt, kaip ir Vilniuje: po kursų - smagios, šventines milongos. Savaitgalį buvo labai marga publika, įvairių tautybių žmonės šoko, kalbėjosi, juokavo, valgė kartu. Ir tai yra taip smagu matyti. Aišku, kaip dažnai atsitinka, moterų šį kartą buvo daug daugiau ir tekdavo pasėdėti, bet vyrai čia pasirūpina, kad moterys bent po vieną šokį pašoktų.
Įdomu buvo stebėti, kaip užsiveda tie vyrai, kurie šoka tik artimu kontaktu, atrodo, kad visą moterį tiesiog nori pasiglemžti. Tada dingsta grožis ir subtilumas. Čia yra vienas toks šokėjas, kuriam jau 70 m. ir jis šoka labai linksmai, bet daugiau „nuevinį“, ir kartais perlenkia lazdą, ir turi vieną negerą įprotį – per milongas mokinti.
Žodžiu, čia žmonės šoka įvairiai, bet gal daugiau Nuevo, nei tradicinį. Čia
daugiau veda šokti vyrai, bet, jei esi geriau pažįstamas, ir moterys pakvies, nors retokai.
Ir dar turiu pasakyti komplimentą vilniečiams didžėjams, nes parenka
milongose nuostabią muziką ir yra daugiau išrankesni. Norvegai
kartais perdaug viską supaprastina.
Tai tiek šį kartą.
Iki,
Briuselyje per savaitę paprastai vyksta gal kokios keturios-penkios milongos. Paprastai ne miesto cente (skelbime nurodo adresą ir kuriame rajone). Tai gerai, nes Briuselio centras visai nėra toks simpatiškas, kaip galima pagalvoti. Ir šiaip jau visi vietiniai briuselėnai, neapsikentę migrantų ir euro biurokratų antplūdžio iš centro seniai jau išsidangino, kai kurios subtilesnės pramogos, atrodo, irgi.
Ir ką? – dešimtą vakaro ten vaizdelis buvo toks kaip mūsų Prospekto pub‘e pusę aštuonių: trys žmogeliai sėdinėja pasieniais, kažkas praktikuojasi salės vidury... Paskui žmonės pradėjo rinktis, bet vis tiek nesusirinko tiek, kad milonga atrodytų „pilna“. Kai kas sakė, kad čia dėl moksleivių atostogų – neva visi ima laisvas dienas ir išvažiuoja savaitei iš sostinės, kiti, kad vyko kažkoks workshop‘as ir dauguma žmonių gal ten... Na, bet šiaip ar taip, nors vakarėlis ir neatitiko lūkesčių, dėl to, kad atėjau, tikrai nesigailėjau. Muzika buvo gera, grindys irgi puikios (net mano už visko kliūvantys bateliai nė karto nerado kur užkibti), o kai susirinko daugiau šokėjų, tai ir vyno taurė, kurią gauni sumokėjęs 6.50 euro už įėjimą, liko apleista. Be to ir vieta visai jauki, nors palyginti su ja mūsų Pub‘as atrodo prabangus.
Vis dėlto apie pirmą nakties pasidaviau vietinės lietuvės Evelinos įkalbinėjimams važiuoti į centrą, pašokti salsos. Ir pasigailėjau. Nuvykom į tokią vietą, kuri vadinasi Los Romanticos. Ten irgi žmonių buvo ne prūdas, o muzika pasibjaurėtina – salsa perpus su kažkokiu visai pigiu „bumčiku“. Ir nuotaika, ir žmonių bendravimas visai kito lygmens nei milongose. Beje, ir publikos spalva visai kita, atrodo, mačiau vos kelis baltus veidus. Kadangi nesu salsos asė, tai jaučiausi visai nekaip: negriukai, atrodo, vos tramdė pašaipią šypsenėlę dėl mano nerangumo, nes jų pačių judesiai neįtikėtinai plastiški, o musulmoniškos padermės jaunuoliai, aiškiai atslinkę „pasišaudyti“ europiečių, – klaikaus įkyrumo.
Šeštadienį man visi sakė, kad ne ne, jokia gera milonga nevyksta. O sekmadienį, va, jau verta nueiti. Bet sekmadienį aš jau skridau namo...
Beje, visą info apie milongas ir praktikas bei pamokas Briuselyje ir kituose Belgijos miestuose galima rasti internete: http://www.milonga.be/dancing/
Vida. Helovyno milonga Ženevoje. 2009 11 02
Goda. Vupertalio tango festivalio įspūdžiai. 2009 10 06
Prieš savaitę kartu su Edita grįžom iš Wuppertal (Vokietija) tango festivalio. Tai didžiausias tango festivalis Vokietijoje. Keletas įspūdžių iš jo.
Maratonas: rytas ir vakaras 
Įspūdžiai po "Baltosios milongos". 2009 03 06
Autorius redakcijai žinomas
Ivars Abelis. Laiškai iš Buenos Airių. 2009 m. sausis - vasaris
Ivars ir Inese iš Liepojos dabar yra Buenos Airėse. Mes su jais susipažinome Ruben Terbalca seminaro metu Liepojoje 2008 metais ir šiuo metu su jais susirašinėjame. Aš paprašiau Ivars, kad jis parašytų savo įspūdžius iš jų buvimo „svajonių“ mieste. Mano didžiam nustebimui ir džiaugsmui, jis pradėjo siųsti tokius laiškus, kad netekau žado. Skaitydamas jo laiškus ne tik gavau įdomios ir vertingos informacijos, bet tiesiog pajutau BsAs kvapą. Jam maloniai leidus publikuoju jo laiškus (išėmęs grynai asmeninę informaciją). Kiekvienas pabūvojęs ten parsiveža skirtingą, kartais net priešingą nuomonę. Galima sutikti su laiškų mintimis, galima nesutikti, bet vieno negalima nuginčyti - laiškai įdomūs. Manau, kad šie laiškai bus įdomūs ir Jums. Aiškumo dėlei negaliu nutylėti, kad Ivars ir Inese yra Apilado (artimo apsikabinimo šokant tango bei taupių išorinių judesių) šalininkai. Laiškus spausdinu taip kaip jie buvo parašyti. Tiems kam sunku suprasti - išverčiau į lietuvių kalbą. Su dėkingumu už tokius laiškus,
Arvydas
Pirmas laiškas 2009 01 18
Privet vam Rita i Arvidas iz Buenos Airesa!
... Voobshchem tut v mnogochislennih milongah Buenosairesa to chto nam prakticheski pokazival i uchil Ruben primenimo na vse 100%. V principe Chan Park tozhe vsju osnovu pokazival pravilno, no on tut v BsAse kak bi eshcho probivajet sebe putj so mnogimi takimizhe uchiteljami nashego pokolenija so svojim vostochno utonchonnim tango. Chan imejet neskolko poklonnic iz mestnih ezoterichek, no ostajotsja polnostju neponjatnim mestnim muzhikam, kotorim polnostju ponjaten Ruben, kotorij vsjotaki sdesj pochitajimij starij portenjo i kak riba v vode v etih klanah milong so svojimi soratnikami Cacho Dante, Osvaldo i Coca i drugimi starikami.
Eshchjo estj novostj chto 7-go aprelja v Liepaju hochet prijehatj Chan Park s TangoZen kursom i v dannij moment v Liepaje koordinatorom po podgotovke etogo kursa javljajetsja Rita Cirkse Juse. Esli u kogo to v Litve estj interes nashchet vozmozhnosti uchastvovatj, to ona mozhet prislatj informaciju po emailu.
Vsego vam dobrogo,
Ivars i Inese
Bendrai paėmus, čia skaitlingose Buenos Aires milongose, tai ką mums praktiškai rodė ir mokė Ruben galima panaudoto 100%. Iš esmes Chan Park taip pat visus pagridus rodė teisingai, bet čia BsAs jis tarsi dar bando „prasimušti“ su savo rytietiškai subtiliu tango kartu su daugeliu tokių pat mūsų kartos mokytojų. Chan turi keletą moterų gerbėjų iš vietinių ezoterikių, bet lieka visiškai nesuprantamas vietiniams vyrams (neintelektualiems). Tuo tarpu Ruben pilnai suprantamas, kuris vis dėlto čia yra gerbiamas senas portenjo ir kaip žuvis vandeny jaučiasi tarp įvairių klanų milongose kartu su savo bendražygiais Cacho Dante, Osvaldo ir Coca ir kitais seniais.
Ivars ir Inese
Antras laiškas 2009 01 19
Privet druzja!
Pojezdku Rubena planirovatj nachnjom posle poluchenija ego predlozhenija. Sevodnja poigjom na zanjatije k Gustavo Benzecry Saba i Maria Oliveira www.tangosalon.com.ar tak kak on napisal ochenj talkovije knigi o tango i govorit po angliski. Uvidim kakoj on kak uchitelj, no tancujet konechno klassno. No vobshchem mi tut ne uvlekajemsja poseshchenijem urokov potomu chto kursa Rubena nam vpolne hvatajet chtobi uspeshno tancevatj so vsemi starcami ludshih milong. To tango, kotoroje ochenj raspostraneno u nas v Baltii oni tut nazivajut gringo tango i v principe starije milongeros/as s takimi gringo ne tancujut, konechno krome esli soblaznitj moloduju krasavicu kak Ruben, no togda mozhno i vpolne ne umetj tancevatj :-) Tut mnogo takih gringo turistov s kotorih tut mnogochislennije delci vesde tolpami nabrasivajutsja ctobi sodratj po bolshe dollarov i euro, prodavaja im tango iluziju :-) Tango vo pervih i v osnovnom tut bolshoj biznes, i tolko esli oni vidjat chto ti ne loh i voobshcem razobralsja chto estj chto, to otnoshenije rezko menjajetsja i tut mozhno vstretitj i edinomishlennikov i podruzhitsja. Nu chtobi vsju pravdu tak prosto vilozhitj na saite - po mojemu eto mnogije ne prinimali bi, tak kak eto bil bi prjamim vyzovom ihnei lelejannoj tango iluzii ili visokoj mechte. V zhizni sdesj osobinno muzhiki v prigorodnih milongah ochenj prostije shofjori taxi, bezrabotnije, prostije rabotjagi, i esli s nimi vipitj po pivku i poboltatj na kastizhano, to okazivajetsja chto oni nikogda ne delali dve veshchi - ne menjali obuvj na tancevalnuju i ne poseshchali nikakih tancevalnih kursov :-) Im tango eto ne visokoje iskustvo (eto kultivirujut v osnovnom uchitelja, organizatori i drugije, kto zhivut ot tango) a prosto oni prihodjat vstretitsja, poboltatj i vipitj s prijateljami, posidetj so semjoj ili klanom kak italjanci ljubjat, sobratj kakuju zhenshcinu, nu i potancevatj tango, dixi-jazz, chacarera, latino, tropicana, rumba-samba, tipa rokenrol i eshcho vsjakije obnimali v temnote :-) Tam muzhiki ne vipendrivajutsja i dazhe moj skudnij arsenal tango vikrutasov nado bilo sokrotitj do primerno 3 figur chtobi ne smushchatj mestnih ludshih tancovshchic. Babi tut ljubjat prizhimatsja plotno k muzhikam, chtobi murashki poshli, i pro kakije to zhenskije tehniki cho to znajut tolko v samom centre gde krutjatsja turisti. Tak chto ljudi estj ljudi i v Litve i Latvii, prichom litovcov tut znajut i mestnih poljakov tut mozhnjo vstretitj i oni uzh tochno normalnije muzhiki kak u nas doma i ne vidjat zachem vipendrivatsja :-)
Nu tak v kratce. Ja ne smogu mnogo napisatj sdesj, no kogda prijedu obratno, to napishu.
Vsego horoshego,
Ivars
Sveiki, draugai !
Šiandien eisime į užsiėmimus pas Gustavo Benzecry Saba ir Maria Oliveira www.tangosalon.com.ar todėl, kad jis parašė protingas knygas apie tango ir kalba angliškai. Žiūrėsim koks jis mokytojas, bet šoka jis žinoma klasiškai. Bendrai paėmus mes čia nepuolame lankytis pamokose, kadangi pilnai pakanka Ruben kurso, kad galėtumėm sėkmingai šokti kartu su geriausių milongų senoliais. Tą tango, kuris paplitęs pas mus Baltijos šalyse, jie vadina „gringo tango“ ir iš esmes senieji milongeros/as su tokiais gringo nešoka, nebent sugundyti jauną gražuolę, bet tada ir išvis galima nemokėti šokti :-). Čia daugybė tokių gringo turistų, kuriuos apipuola minios visokių apsukruolių, kad nuluptų kuo daugiau dolerių ir eurų pardavinėdami jiems tango iliuziją :-). Tango – visų pirmą ir esmėje čia yra didelis biznis, ir tik tuomet jei jie mato, kad tu nesi „lochas“ ir susigaudai kas yra kas, tai santykis į tave žymiai keičiasi, ir tuomet gali ir susitikti bendraminčių, ir susidraugauti. Bet jei visą tiesą taip atvirai iškloti tinklapyje – man atrodo daugelis nepriimtų, nes tai būtų atviras iššūkis jų puoselėjamai tango iliuzijai ir išaukštintai svajonei. Čia realiame gyvenime ypač vyrai priemiestinėse milongose yra labai paprasti, tai taksistai, bedarbiai, paprasti darbininkai. Ir jei su jais kartu išgeri alaus, paplepi kastižano tarme (?), tai pasirodo, kad jie niekada nedarė dviejų dalykų: nekeitė batų į šokių batus ir nelankė jokių šokių kursų :-). Jiems tango ne aukštasis menas (tuo užsiima pagrindinai mokytojai, organizatoriai ir kiti, kurie gyvena iš tango). Paprasčiausiai jie ateina susitikti, paplepėti ir išgerti su bičiuliais, pasėdėti su šeima ar klanu taip kaip mėgsta italai, „pakabinti“ kokią moterį, na ir pašokti tango, dixi-jazz, chacarera, latino, tropicana, rumba-samba, kažka panašaus i rokenrolą ir dar visokie apsikabinimai–prisispaudimai tamsoje:-). Ten vyrai neišsidirbinėja ir net mano skurdų tango arsenalą reikėjo sumažinti iki 3 figūrų, kad nestatyti į nepatogią padėtį geriausių vietinių šokėjų. Moteriškės čia mėgsta prisispausti prie vyrų taip stipriai ir artimai, kad „skruzdėlės“ po nugarą bėgioja, ir apie kažkokias tai moterų technikas žino tik pačiame centre, kur sukinėjasi turistai. Taip kad žmonės yra žmonės ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Tarp kitko, lietuvius čia žino ir vietinius lenkus galima sutikti, ir jie tikrai normalūs vyrai („mužikai“ - ne blogąja to žodžio prasme) kaip pas mus namuose ir nemato reikalo išsidirbinėti :-).
Na tiek trumpai. Čia negalėsiu daug parašyti, bet kai sugrįšiu, tai parašysiu.
Viso ko geriausio,
Ivars
Sveiki draugai Rita ir Arvydai,
Žinoma jus galite talpinti mūsų susirašinėjimą į savo svetainę kaip mano e. paštą jums (Ivars buvo paklaustas ar galima talpinti jo laiškus svetainėje – red. pastaba), kur aš noriu parodyti tai ką ir kaip mes matom čia. Bendrai paėmus, kad susidarytumėte išsamesnį vaizdą, reikia pažymėti, kad čia Šiaurės vakarinėje Buenos Aires dalyje yra toks rajonas arba „barrio“ (ispaniškai), kuris vadinasi Villa Urquiza, ir kurį jie patys mėgsta vadinti Ciudad Tanguera (tango miestas), kur išliko savotiška ir įdomi tango kultūra. Ten didžiausia gerų vietinių milongų koncentracija, iš kurių daugiausia žinomos Sin Rumbo, Imagine, Sunderland, La Calesita. Ten už ilgų stalų renkasi šeimų klanai kartu pavalgyti, pabendrauti ir pasveikinti bučiniu beveik kiekvieną pažįstamą, pasiklausyti puikiai atrinktų tango įrašų, kurie žinoma nėra vėlesni tango Aukso amžiaus ir iš širdies juos dainuoti netgi šokant. Visai tai sukuria ypatingą Villa Urquiza milongų aplinką, kur apima labai geras jausmas šokant ratu salėje kai visi tarsi bendrai susilieja į vieną gerai organizuotą srautą.
V princepe mi seichas tut prishli k ponimaniju, chto u tango obshcin i tancorov estj stepeni rosta. Snachalo - detstvo, kogda nuzhni igrushki, figurki i vsjakoje drugije pokazushki. Potom podrostkovij vozrast s vosstavanijem protiv ustanovlenih kanonov a v bolshinstve sluchajev da i voobshche protiv vsego i vseh, chtobi pokazatj sebja kak tango lichnostj. I tolko potom prihodit vzroslij vozrast, kogda v tance gotovi dovatj i chuvstvo partnera stanovitsja samim vazhnim. Etat vozrast so vremenem nekotorim perehodit v zrejuju mudrosj, kogda oni cherez tango razkrivajut glubokije filosovskije, psihologicheskije, duhovnije istini, ili v starcheskij marazm i stagnaciju - nu takzhe kak i v zhizni eto proishodit. Navernoje v Latvii i Litve tozhe tango obshchini tolko chto voshli vhodjatj v podrastkovij vozrast, a bolshenstvo eshcho voobshche detishi, tak chto nam nada budet imetj mnogo terpenija - im nado vremja chtobi virosti. No sdesj v Buenosairese menja mestnije mudrije milongero starci ubedili chto u nih etot process podrostanija proizhodit s ihniei molodjozhju i mi eto videli. Vchera v Sunderlande videli Naveiru i Chicho tanceval, no eto bilo tolko dlja inostrancov, vosnovnom japoncev i drugih tango detok. Mestnije milongero spokojno terpeli etogo buntarja, kotorij opjetj ne lez tancevatj na vneshnij krug, a djorgal agresivno svoju devchushku po centru. Tak chto dlja menja bilo vazhno uvidetj zdesj gde u kazhdogo tango projavlenija kakoje mesto. Shovi, igrushki, figurki tozhe nuzhni esli mi hotim chtobi tango detki rozhdalisj. Aigars Stirna mne lichno ne ochenj nravitsja potomu chto on predstavitelj nemeckaoj tango shkoli Ditriha Lange, gde on mnogo let uchilsja i eto nemeckoje ili gringo tango uzhe vsovsem drugoj filing i racionalno strukturirovannij podhod k tango kak u ljubogo, dazhe samogo skudnogo portenjo tango uchitelje sdesj v Buenosairese. Togda uzhe ludshe predlozhi svojim Nuevistam chto Aisha & Viktora http://www.aishayvictor.com.ar/ mozhet prijehatj v maje v Vilnus iz Rigi po puti v Polshu. Sam Viktor argentinec s zapadno ukrainskim proizhozhdenijem proraditelej urozhenjec Buenosairesa kak i vsje sdesj v milongah tancujet normalnoje portenjo ili milongero tango. Ego zhena Aisha ili Agnieshzka iz Polshi zhivjet teperj uzhe neskolko let v Buenosairese i ljubit tancevatj show tango. Oni ochenj gostepriimnije ljudi i u nih tut hodoshij domik gde mozhno sdesj zhitj te, kto uchilisj v ih kursah prakticheski bezplatno. Oni kak ljudi s otkritim serdcem, no milongero v osnovnom tancujet tolko Viktor emu gde to 55 let, Aizha ona gdeto 35 let, eshcjo ljubit povipendrivatsja, no tancevatj s nej mozhno neploho i v blizkom objatii. Oni uzh tochno ucili bi bolee autentichnij filing tango dlje tango detishek i podrostkov, na chom tolko i mozhno zarabotatj dengi v Vostochnoj Evrope (Viktor mozet pokazatj veshchi poglubzhe i glavnoje s nim horosho pogovoritj). Mezhtdu prochem oni oba govorjat po polski chto mozhet bitj nekotorije znajut ludshe chem anglijskij, ljubjat idti v gosti domoj, vipitj vino, nu kak bi nebudet takoj barjeri u ljudej. Oni i ne dorogo sprashivajut za kursi i showi dla Argentincev - primerno tozhe chto Aigars i Ginta Stirni. No srazu skazhu, chto sdesj v Buenos Airese oni mestnim ne uchat tango, to estj v mestnom tango rinke im trudno sebja projavitj i oni rabotajut na eksport - v osnovnom Polsha i severnaja Svedcija. Ja eto vsjo pishu potomu, chto i vashim tango detkam ludshe datj naturalnoje molochko (figurki, shviki, i tango igrushki dlja zhenshchin kotoroje Aisha prodajet) iz Buenosairesa chem geneticheski modificirovannuju pishchu iz Latvii (navernoja ne zvuchit patrioticheski, no iskrenne druzheski tolko vam), kotoraja vashih detok v ludshem sluchaje podgotovit k milongam v Germanii gde dominirujet v osnovnom kak ja eto nazivaju - nemeckaja racionalno strukturirovannaja tango terapija. Eto navernoje polezno dlja supper uporjadochennoj kulturi i mentalnosti nemcov no vrjad li dlja vashej tango obshchini.
Vida (2008 m. ruduo)
Kur galima plačiau sužinoti apie tango asociacijas, stažuotes, kursus, milongas, festivalius Prancūzijoje?
1. Didžiausias tango tinklalapis, teikiantis informaciją kas, kur, kada? http://letempsdutango.free.fr/
2. Jei žinote tikslų vietovės pavadinimą, kur planuojate praleisti atostogas, laisvalaikį, užsukite šiuo adresu: http://tangoparis.free.fr/ass_f.php
Čia rasite visą Prancūzijos žemėlapį ir spustelėję žymeklį Jūs sužinosite reikiamo regiono tango asociacijų tinklalapius, ir žinoma, smulkesnę informaciją, kur vyksta milongos ir tt.
Tango asociacija
Neretai ir pačiame mažiausiame miestelyje galima rasti tango asociaciją. Kas ją sudaro? Savanoriai!!! Jie dirba nemokamai: organizuoja milongas, kursus, stažuotes, dalyvauja įvairiuose miesto renginiuose (tai pats geriausias būdas pritraukti naujų narių!). Žinoma, didesnės tango asociacijos neišsiverčia be nuolatinio darbuotojo, kuris gauna atlyginimą. Šiuo atveju jo rankose tango asociacijos vairas, na, o degalų-varomąją funkciją atlieka savanoriai, šturmanas - asociacijos Prezidentas. Neretai tik organizaciniais reikalais (festivalių, stažuočių, koncertų) organizavimu užsiima imigrantai argentiniečiai. Tai daugiau jų darbas nei hobi.
Kiekviena asociacija registruoja savo narius. Jei esi vietinis ar atvykėlis iš gretimo miesto ir dažnai lankaisi milongose, dažniausiai privalai tapti tos asociacijos nariu, t.y., sumokėti 25 eurų metinį mokestį (taip įgyji nario kortelę). Kai kuriose asociacijose nebūtina tapti nariu, tačiau lankydamasis milongose turėsi mokėti brangiau, na, o jei dalyvausi stažuotėje ar kursuose, be nario mokesčio neišsisuksi.
Priklausomai nuo asociacijos, nuolaidos kursuose, milongose, o retkarčiais ir stažuotėse, taikomos studentams iki 26-erių metų, bedarbiams bei pensininkams.
Neretai organizuojami susirinkimai, kurių metų sukviečiami visi asociacijos nariai. Tikslas: prezidentas supažindina su artimiausiais renginiais, teikia pasiūlymus. Nariai tam pritaria arba siūlo kitus variantus, taip pat pasiskirsto darbais.
Konkurencija
Kad ir kaip bebūtų keista, ji išgyvendinta. Pavyzdžiui, viename mieste yra 6 didelės tango asociacijos, tačiau tie patys mokytojai kursus teikia 2-ose ar 3-ose skirtingose asociacijose. Skirtinga kaina, skirtingos mokymosi sąlygos ir pats narys nusprendžia, pas ką jam geriau mokytis šokti ir kur lankytis milongose. Visos asociacijos tarpusavyje bendradarbiauja. Jei rengiamas festivalis, pasiskirstoma darbais, bendrai organizuojama. Išties susidaro stipri komanda, kuri daug daugiau gali nuveikti, nei viena asociacija, kad ir kokia ji didelė ir stipri būtų. Tango yra vienas, džiugu, kad daugelis tai sugebėjo suvokti (nors, rodos, tai ir taip visiems aišku ir savaime suprantama) ir atsikratyti pavydo, konkurencijos. Na, o visa tai priklauso ne tik nuo tango asociacijos Prezidento, narių, bet ir pačių mokyklų mokytojų.
Žmonės lanko tango pamokas ne tam, kad praleistų laisvalaikį, o tam, kad galėtų išties šokti visur, su visais (ne tik su savo partneriu ar partnere) ir nebijoti lydinčių žvilgsnių.
Apranga milongose
Damos ateina pasipuošusios, rūbai patogūs, nevaržantys judesių. Vyrai ne taip jau dažnai dėvi kostiumą, tačiau rūbai nėra kasdieniai-darbiniai. Žinoma, jei jūs dėvėsite džinsais, niekas į jus nežvairuos. Jei jūs patogiai ir laisvai jausitės – valio! Prancūzams netrūksta tolerancijos. Avalinei galioja tos pačios taisyklės. Teko matyti vyrus, šokančius be batų, tik su kojinėmis. Na, jų toks apavas tikrai ne todėl, kad neturėtų už ką nusipirkti tango „kurpaičių“, o todėl, kad jiems taip žymiai patogiau. Žinoma, tai sau leidžia tik pamokose, milongose, bet ne šventiniuose susibūrimuose, festivaliuose.
Nakvynė
Jei nutarėte apsilankyti milongoje ir jūsų kišenė neleidžia apsistoti viešbutyje, dėl nakvynės galite kreiptis elektroniniu laišku į tango asociacijos administratorių. Tokiu atveju administratorius persiunčia jūsų prašymą visiems asociacijos nariams ir galintys priglausti susisieks su jumis. Žinoma, neatidėkite šio klausimo paskutinei minutei, nes ne visuomet viskas greitai pavyksta.
Tango vasarą
I variantas: man atostogos - nedirbu, miegu, valgau, keliauju,
II variantas: visa tai plius šoku tango, savanoriauju.
Žinoma, kad antrasis variantas!
Be to, keliauju ten, kur šoka tango (nereikės ilgai ieškoti ... išgirsite ir užuosite...).
Vasarą gausu milongų po atviru dangumi, t.y., aikštėse, skveruose, parkuose (neretai pasirūpinama ir nešiojamomis grindimis, kurios daugiau pritaikytos tango šokiui nei šiurkštus grindinys). Milonga pleneruose nemokama, išskyrus tuos atvejus, kuomet groja gyva muzika.
Vasara - pats geriausias laikas naujų narių paieškai. Tiksliau, jų neieškoma, jie patys ateina, išvydę šokančiuosius. Neretas susigundo išmėginti save. Prieš milongas dažniausiai vyksta vadinamos INITIATION – tai 40-60 min. trukmės tango pradžiamokslis-pamokėlės nuo nulio. Visa tai aiškina, rodo ne būtinai tango profesionalų pora, o tiesiog neblogai įvaldę ir perkandę šį šokį tango savanoriai. Tango debiutantams pagalbą suteikia įgūdžius turintys šokėjai, tango asociacijų nariai. Jie mielai asistuoja, paaiškina, pamoko tik pradedančiam žengti pirmuosius tango žingsnius. Nauji nariai reikalingi ne tik asociacijos prezidentui ar administratoriui kaip pajamų šaltinis, o visiems asociacijos nariams. Didesnis būrys šokančiųjų - didesnis partnerių pasirinkimas.
Tango šokimo kultūra
Save gerbiantis niekuomet neišdrįs šokio metu „užsiiminėti“ mokytojavimu: „kairė koja turėtų būti šiek tiek arčiau, krūtine giliau įkvėpti, ar ... tavo alkūnė 3 cm. turėtų būti žemiau, nes dabartinė pozicija neatitinka standarto, man taip mokytojas aiškino...“
Į milongas ateinama šokti, o ne mokytojauti. Žinoma, jei partnerė ar partneris prieš šokį to pageidautų, tuomet kitas reikalas.
Aikštelėje šokama prieš laikrodžio rodyklę. Dažniausiai salės būna sausakimšos, tad susidūrimų sunkiai išvengiama, o ypač, jei gausu tango pradedančiųjų. Žinoma, nepamirštama atsiprašyti ir nesiaiškinama, dėl kurio kaltės įvyko susidūrimas.
Muzika
Neįsivaizduojama milonga be tandų. Kūrinių skaičius priklauso nuo DJ. Dažniausiai 3-4 arba 4-5 kūriniai. Žinoma, daugelio nuomone, idealiausia 3, daugiausia 4 kūriniai. Tandą sudaro tik vieno stiliaus kūriniai, pvz., vien tango valsai, milongos, klasikinis tango ar tik tango nuevo. Pastebėjau, jog tango nuevo dažniausiai būna milongos (tango vakaro) pabaigoje. Jų „įmaišoma“ tikrai ne daug (1-2, labai retai 3 tandos). Cortina būna labai įvairi. Jos trukmė priklauso nuo šokančiųjų gausumo. Tiesiog laukiama, kol visi paliks šokio aikštelę. Tai gali trukti ir 15 s., o kartais ir 1 min. Cortina, tai puiki proga pakeisti partnerę ar partnerį. Jei su nepažįstamu partneriui sutikote šokti ne viena, o dvi ar tris tandas, tai gali reikšti, jog jūs sutinkate daugiau nei šokti.. Tad nepamirškite ir šios taisyklės!
Neretai Cortina pradžiugina kitų šokių gerbėjus. Salsa ar rokas nuskamba nuo pradžios iki galo. Aikštelėje dažniausiai šoka keleta porų, na, o aplinkiniai tuo tik džiaugiasi, gėrisi, kad žmonės geba šokti ne vien tik tango. Jų „pasirodymas“ palydimas plojimais, o kartais Didžėjus mielai suteikia progą įsijautusiems ilgėliau pašokti (2-3 kito stiliaus kūrinius). Tango šokėjų nuomone, tai nesumenkina tango, o tik padaro įvairesnę milongą.
Neretai galima išgirsti ir alternatyvios muzikos. Jaunimas tikrai nelieka abejingas šiai muzikai!
Kvietimas šokiui
Dažniausiai dama kviečiama šokiui priėjus prie jos ir paklausus, ar norėtumėte pašokti. Kartais kviečiama tik žvilgsniu. Įsidėmėkite, jei jūs teigiamai žvilgsniu atsakėte būsimam partneriui, jokiu būdu neskubėkite pakilti ir eiti link šokio aikštelės ar būsimo partnerio! Tai yra TABU! Būkite kantri, nors ir kaip norėtumėte šokti, palaukite, kol Jis prieis prie jūsų!
Šokite tango ir keliaukite, keliaukite ir šokite!
Redakcijos prierašas: Vida pusę metų gyveno Prancūzijoje. Jos studijų tikslas buvo būtent argentinietiškas tango. Vienoje tango asociacijoje 3 mėn. atliko mokslinę praktiką.
http://www.youtube.com/watch?v=bUVsu1CqEJQ
Internetiniuose puslapiuose apie ją rašo: