LT | EN

Reveransas Pub’ui. M.G. 2011 m.

 

nerijus laura 2011 riga giedres foto

Giedrės M. nuotrauka

 

Tie šeštadienio rytai... kai trumpam pramerkiu akis vien tam, kad po to skubiai vėl jas užmerkčiau. Jau nemiegodama, tarpinėje būsenoje tarp vakar ir šiandien, juntu sunkius pečius ir nugarą, įdubusius į įšilusį čiužinį, o rankos ir kojos lyg nesvarumo būsenos. Meldžiuos, kad tik koks niekingas garsas ar judesys neišblaškytų snūduriavimo. Galvoje nuovargis ir žymės vakarykščio vyno. Kaista numintos pėdos. O pažvelgus į veidrodį, pastebėčiau dar ir juostelėjusius paakius, atsiradusius dėl vakar pernelyg tingiai valyto makiažo. Nusirita per pilvą banga, sukeldama vaizdinį apie šaldytuvo turinį, bet aš be didelių pastangų jį atmetu kaip neįdomų. Taip norisi pabūti nepabudus.

Nustebinta išorinio pasaulio tylios pagarbos mano ketinimams, buvau pamiršusi apie vidinį. Vos krusteliu ir man aidu į kaukolę atsimušdamas surezonuoja įprastas „Ką reikės šiandien daryt?“. Labai stengiuos daugiau nejudėt. Lėtai slankioju prisiminimuose tarp tandų, lakuotų nagų, „dėžutės“, batų persiaudinėjimo, pub’o tualeto veidrody atspindėtų vaizdų ir sutrupėjusių į dalis šokių. Mintyse pabyra girdėti sakiniai ir žodžiai, o po visą kūną mėtosi patirtų jausmų trupiniai. Dedu tuos dar gyvus drugelius į dėžę, ir pastatau kampe. Užtikrintai kaip po kiekvieno penktadienio ir už tai visai padoriai susimokėdama kalte – kad vėl ją pravėrus, rasiu eksponatus T. Ivanausko muziejui. Galėsiu prismeigti adatėlėmis kaip džiovintus papuošimus.

Atsiliepčiau, jei skambintų, tik į skambutį „iš vakar“. Ir netgi jo laukiu. Nors tikrovė ta, kad turbūt tik sekmadienio vidury atrasiu prisimintą telefoną juodame rankinuke tarp dulkinų batų ir susuktų popierinių servetėlių. Su keletu praleistų skambučių iš vakar, šiandien ar dar kokių ten, ir atsainiai juos peržiūrėsiu nesistebėdama ir neatskambindama.

Atsilaikiau prieš „reikia kažką daryti“, o jau po kelių akimirkų ramybė grasinasi sueižėti nuo nekaltai drovaus, bet ypač stiprią galią suardyti bet kokį apsisprendimą turinčio „O gal?...“. Daros pikta. Stojuos, einu į saulės apšvitintą virtuvę ir užsipilu „trys viename“.  Vis dar pusiau miegodama. Fantazija rankioja išmėtytus vakarykščius potyrius ir ramiai sau sumezginėja, tarpus papuošdama gėlėmis. Truputį bardamasi ant savęs nešuosi kavą prie lovos. Įlendu po antklode ir bandau grįžti ten, kur buvusi.

Atgaunu drąsą ir pykčiu nebevaikau minčių. Jos ramiai pasklinda, o grėsmingasis „O gal...?“ netgi išspaudžia šypseną dėkodamas už pastangas. Tas visur prasispraudžiantis ilgesys... Truputį net susigėstu atpažinusi dažnai kylančią mintį apie „absoliučiai kitokį“ gyvenimą, kuris net nežinau, kaip atrodytų. Paleidžiu drugelius į kambarį, jie nutūpia visur, ir aš užsidengiu apklotu galvą. Vakar kėlę tradicinį malonų nerimą, jie išvilko į paviršių kur kas įdomesnių dalykų nei buvau juos sąmoningai įpareigojusi.

Kad ir netikėtai atsinaujinusią buvimo kartu patirtį. Temas apie netektis, seses ir brolius, mamas ir vaikus, svarbius ir nereikšmingus įvykius – kurių nepajėgė užgožti nei darbo dienos nuovargis, nei aplinkinių triukšmas, nei traškantys „spring rolls“.

Lengvus miglotus ir kartais skaudžius pokalbius apie šeimą ir moralę. Apie varginantį apsnūdimą, nuviltus lūkesčius ir turbūt iš seniai kilusius, bet dabartį styguojančius poreikius.

Man užsispyrusiai bandant nekreipti dėmesio, jie mandagiai siūlė priimti sprendimus, kuriuos jau kokį dešimtmetį buvau įšaldžiusi kartu su keletu savo pačios norų ir svajonių. Intuityviai skirstė įvykius į realius ir įsivaizduotus, kantriai laukė, man braižant savo ir „kito“ atsakomybių ribas.

O, žinoma... taip pat ir skausmo – atradimo, praradimo. Sudėjusi į tango daug visko, gavau atgal daugiau nei galėjau panešt. Paradoksali situacija. Su skausmu, bet ir pamokanti. Tais vertingais pamokančiais rytais nebenorėdavau keltis iš viso ir prasčiau pasiruošdavau paskaitoms.

Būna, kad pabudusi po milongos kurį laiką negaliu susigaudyti, kur esu. Žinoma tik tol, kol atpažįstu nepažįstamą viešbučio kambarį. Užsienyje kartais man ypač daug minčių sukasi apie maistą, ir kava atrodo skanesnė nei įprastai. Mėgstu pratęsti tą malonumą ir neatsiminti, kas esu ir iš kur. Prausdamasi duše paragauju vandens (nes jo kitoks skonis) ir pauostau rankšluostį. Drugeliai tais rytais būna panašūs į žuvėdras. Grįžtu į save paprastai visiškai pasikeitusi, nors aplinkiniai neapdairiai tikisi, kad elgsiuos taip pat, kaip anksčiau. Aš stengiuosi išpildyti jų lūkesčius.

Po stumtelėjimo į nugarą su skausmingu ryškumu pajuntu savo besiilsintį kūną ir duriantį spindulį į akis, o drugeliai skubriai plojasi prie sienų apsimetę netikrais. Jau kartą esu gavusi patarimą „pasiturėti jį fantazijose“, kilus idėjai pasikabinti Marlono Brando plakatą, todėl kaip maža išdykėlė šypsausi vildamasi, kad šįkart jie liks nepastebėti.

M.G.

2011 žiema

Į viršų

Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.