LT | EN

Agnieška Juzefovič. Remolino arba dvi savaitės tango ritmu. 2015 m. sausis

 

 

Remolino 001 SOKANT TANGO. Andy Kuzmeno nuotrauka
Andy Kuzmeno nuotr. 

 

Ko trūksta daugeliui tango maratonų ir festivalių? Visu pirma laiko – jie trunka dvi, tris, geriausiu atveju, keturias dienas. Vos spėji atvažiuoti, įsijausti ir, žiūri, jau laikas atsisveikinti... Šiuo požiūriu Lvove (Ukraina) vykstantis Remolino festivalis yra unikalus – jis trunka ištisas dvi savaites! Šiemet festivalis prasidėjo gruodžio 27 diena ir baigėsi sausio 8 diena. Taigi 13 dienų ir naktų šokio! Daugelis atvažiuoja savaitei, arba dar trumpesniam laikui, tačiau yra ir tokių, kurie sąžiningai atbūna visą laiką. Šiemet Remolino festivalyje buvau beveik visas dienas. Į Lvovą atvažiavau gruodžio 28 d. ir buvau pasiryžusi būti iki pat pabaigos, tačiau staigmenų kupinas gyvenimas lėmė, kad išvykau diena anksčiau.

Remolino 1a 2014-2015. Serdaro Kaplano nuotrauka
2014 - 2015 m. Serdaro Kaplano nuotr. 
 
Remolino 2 milonga Dnistro saleje. AJ nuotrauka
Milonga "Dnistro" salėje. AJ nuotrauka 

Daugelis milongų vyko "Dnistre" – Lvovo centre esančiame viešbutyje. Kelias naktis ir vieną dieną milongos (milonga1vyko didesnėje "Gracijos" komplekso salėje, esančioje kiek atokiau nuo miesto centro. Didelio nepatogumo tai nesukėlė, nes tarp "Dnistro" ir "Gracijos" reguliariai kursavo festivalio dalyviams skirtas nemokamas transportas, o taksi kainavo vos 1.5 euro. Tačiau jaukiausios buvo pačiame "Dnistre" vykstančios milongos. Festivalio dalyviai čia pat galėjo ir apsigyventi. "Dnistras" yra vienas prabangiausių Lvovo viešbučių ir praeitais metais jų kainos man pasirodė neįkandamos. Tačiau, kai šiemet pažiūrėjau į viešbučio kainoraštį, nustebau pamačiusi, kad dvivietis kambarys su pusryčiais kainuoja vos 700 hrivnų (apie 35 eurus). Apsigyvenant dviese gaunasi visai nebrangu. Dar taupiau gaunasi nakvoti viename iš greta esančių hostelių, kurie kainuodavo apie 5-7 eurus žmogui. Tenka pastebėti, kad Ukrainos valiutos infliacija užsienio turistams išėjo į naudą – jeigu praeitais metais čia viskas buvo tiesiog pigu, tai dabar pasakiškai pigu. Maisto, taksi kainos faktiškai nepasikeitė, o už tą patį eurų kiekį gauni turbūt dvigubai daugiau hrivinų. Remolino festivalyje šiemet buvau antrą kartą. Praeitais metais tai buvo vienas pirmųjų mano užsienio festivalių/maratonų. Patiko, todėl ir sugrįžau. Šiemet buvo dar geriau. Kodėl? Pirma todėl, kad šokių aikštelė nebuvo tokia perpildyta, atvažiavo maždaug trečdaliu mažiau žmonių. Antra – jeigu praeitais metais moterų buvo gerokai daugiau, tai šiemet balansas buvo puikus. Kai kuriomis dienomis buvo akivaizdžiai daugiau vyrų. Manau, kad tokį lyčių balansą sąlygojo geopolitinė situacija. Daug mažiau šokėjų atvažiavo iš tų regionų, iš kurių daugiausia atvyksta moterys. Visu pirma mažiau žmonių buvo iš Rusijos, netgi baltarusų desantas atrodė gerokai kuklesnis. Nesimatė praeitais metais didelių būrelių  merginų iš Odesos bei Donbaso. Netgi iš Kijeve gyvenančių tango draugų teko girdėti, kad į Lvovą jie nevažiuos, nes ten esą gyvena nacionalistai, kurie kreivai žiūri į kalbančius rusiškai. Na, į mane niekas kreivai nežiūrėjo. Kalbėjau rusiškai ir jokio priešiškumo nejutau. Kita vertus – po kelių dienų buvimo Ukrainoje pradėjau įtraukti ir ukrainietiškus žodžius, kurie dažnai skamba labai panašiai kaip lenkų kalbos žodžiai. Man visuomet smagu bandyti naudoti vietinę kalbą. 

Remolino 3 naujamietine ronda regima is antro gracijos auksto. AJ nuotraukaNaujametinė ronda regima iš antrojo "Gracijos" aukšto. AJ nuotr.

Remolino 4 Pasitinkant naujuosius metus. Nuotrauka is AJ archyvo

Remolino 5 pasitinkant naujuosius pakeliama taure. AJ nuotraukaPasitinkant Naujuosius pakeliama taurė. AJ nuotr.

Toks įspūdis, kad kai kurie Ukrainos gyventojai (ne tik etniniai rusai) jaučia kažkokius nesuprantamus psichologinius kompleksus, trukdančius jiems kalbėti ukrainietiškai. Na, bet nepolitikuosiu – užteks paminėti, kad Rytų regionai šiemet renginį praignoravo ir į festivalį atvykusios moterys tuo galėjo tik džiaugtis. Pagaliau turėjome teisingą lyčių balansą. Jeigu praeitais metais labiausiai rūpėjo nepražiopsoti kokio nors (cabeceo2),  tai šiemet daugiau rūpėjo kaip išvengti nepageidaujamo cabeceo. Moterų dėmesio išlepintiems Pietryčių Europos vyrams tai irgi sakyčiau, tik į naudą – pagaliau, konkuruodami dėl moterų, jie galėjo realizuoti savo vyriškąjį užkariautojo pradą. :D Pamenu, kaip rūkomajame kažkoks vyrukas sakė, kad bent tris kartus bandė prie manęs prieiti, bet vis kas nors būdavo greitesnis. Pasiūliau ateityje veikti operatyviau. Bet, rodos, su juo taip ir nepašokome. Gal ir vėl pralaimėdavo greitesniems konkurentams, o gal melavo ir net nebuvo ketinęs manęs kviesti. Bet koks skirtumas? Vyrų šį kartą tikrai netrūko.

Taigi prisišokti galima buvo į valias. Ir netgi daugiau negu nori. Nutariu kurią nors tandą (tanda3) pasėdėti, praignoruoju vieną cabeceo, prametu kitą, kuris (New Yorko stiliuje) pasilenkia man už nugaros ir klausia, ar sutiktum su juo pašokti (laimei, tokių Remoline buvo nedaug, daugelis laikėsi codigos ir naudojo cabeceo), bet įpusėjus antrai dainai netyčia pagauni žvilgsnį to, kuriam atsisakyti trūksta valios... Taigi ir vėl sukiesi ant parketo... Bet kiek gi gali šoksi su aukštakulniais? Iš atsivežtų keturių porų realiai dėvėjau dvi, turinčias kiek žemesnius kulniukus. Kai kurios merginos, ypač per dienines milongas ir afterparty4 šoko su kojinėmis, šlepetėmis, baleto bateliais, sportbačiais, velniai žino kuo dar. Pradėjau gailėtis, kad nepasiėmiau šokių avalynės be kulnų. Vis nesiryžtu peržengti to slenksčio, kuris trukdo išeiti ant parketo be aukštakulnių. Kažkaip man neskoningai atrodo toks šokimas su šlepetėmis, ar sportbačiais... Tai man asocijuojasi su žmogaus noru praryti daugiau, negu sugebama suvirškinti (prisiminkime kaip antikinėje Romoje,  Nerono laikais, greta puotos kambarių, būdavo įrenginėjamos patalpos, kuriose, pakutenus gomurį žąsies plunksna, buvo galima išvemti ką tik prarytą maistą ir taip skrandyje atlaisvinti vietą naujiems skanumynams). Na, bet gal reikia keisti požiūrį, nes kai norisi šokti, šokti, šokti, o aukštakulnių iškankintos pėdos neleidžia, tai irgi nei šis, nei tas....

Šiemet ypatingai daug šokėjų atvyko iš Turkijos – į Ukrainą jiems nereikia vizos, į Lvovą iš Stambulo skraido tiesioginiai skrydžiai, o slavų moterys tiesiog turkų svajonė. Tai kaipgi nevažiuoti? Viena dainininkė iš Stambulo sakė, kad per visą festivalio laikotarpį jų atvyko apie 260 žmonių. Skaičius gal kiek ir perdėtas (deja, organizatoriai neveda statistikos ir negalėjo pasakyti kiek žmonių iš kurios šalies atvyko). Beje, į Remolino dažnas turkas važiuoja su viltimi ne tik pasišokti, bet ir kokį romaną užsukti. Tad, jeigu moteris sutinka pašokti dvi tandas iš eilės, ar tą pačią dieną pašoki su juo kelis kartus, gali tikėtis pasiūlymo greta esančiame bare išgerti kavos. Tuomet plaukia komplimentai apie grožį, apie tai, kaip gerai kartu šokasi, pasvarstymai, kad čia, matyt, kažkokia chemija ir panašaus pobūdžio “makaronai”. Jeigu truktų tų vyrų, tai gal ir galima būtų paflirtuoti, palikti kiek vilties – tegul šokdina. Turkai dažniausiai geri šokėjai. Bet kai šitiek vyrų, tuomet gaila energijos žaidimams – pasakai tiesiai šviesiai, kad nedomina, kad pietauti su juo neisi, boyfriendą turi ir apskritai tegul geriau atstoja. Tuomet nebekviečia ir suka ratus apie kitas.

Remolino 6 per kaledas ukrainieciai puosiasi tautiniais drabuziais. Oleksandro Brezako nuotrauka
Per Kalėdas ukrainiečiai puošiasi tautiniais drabuziais. Oleksandro Brezako nuotr.
 
Remolino 7 nepaisant kreivu vyru zvigsniu Nataija ir toliau sokdino merginas. Ivano Boryso nuotrauka
Nepaisant kreivų vyrų žvilgsnių Nataija ir toliau šokdino merginas. Ivano Boryso nuotr.

Italų ir švedų buvo kiek mažiau negu praeitais metais. O ir tie atrodė kažkuo nepatenkinti. Italai sakydavo, kad ukrainietės tapo nedraugiškos, nebesišypso, apsimeta, kad jų nebepažįsta. Ir panašaus pobūdžio nusiskundimų teko girdėti iš tikrai gerų milongerų, kone vietinių (Šiaurės Rytų Europos) tango legendų. Bet man atrodo, kad problema juose pačiuose – jeigu kadaise šiltai sveikindavosi, pakalbindavo, tai dabar praeina tartum nebepažįsta, nebeprisimena. Tai negi aš save primetinėsiu? Matyt ir kitos merginos nesąmoningai reaguoja į staiga pačių vyrų suformuotą distanciją. O kiti, kuriems šiemet ukrainietės pasirodė nedraugiškos, matyt patys ne kažin kokie šokėjai. Tiesiog, esant tokiam lyčių balansui, kaip šiemet, merginos stengėsi kojas tausoti tik geriems šokėjams. Tad, jeigu kuris prasčiau šoka, gal dėl to ir buvo ignoruojamas – nusišypsosi, pasikalbėsi, o tada, žiūrėk, nemandagu bus atsisakyti kvietimo pašokti...

O prastų šokėjų pasitaiko visur. Arba, šiaip, savotiškų. Papasakosiu apie kelis. Vienas anglakalbis vyras iš išvaizdos atrodė kaip tikras milonguero (milongero), priėmiau jo kvietimą, nors tą tandą ketinau pailsėti ir tik ką buvau “nepastebėjusi” kelių kitų vyrų kvietimų. Ir ką gi? Pasirinkimas tikrai nevykęs. Vyras ne tik, kad buvo gana pradedančio lygio šokėjas (tą galima pateisinti, netgi geriausias šokėjas kažkada buvo pradinukas), bet tiesiog taip pakibo ant manęs, kad vos pakeldavau kojas. Įspūdis toks, kad man ant nugaros užkabinta ranka sveria bent 30 kg. Su siaubu galvojau, kas būtų nutikę, jeigu bučiau apsivilkusi suknelę be petnešėlių... Dar buvo labai elegantiškai išsipuošęs vyrukas iš Donbaso – apsikabinome ir po kelių sekundžių supratau, kad įkliuvau... turbūt nesuklysiu sakydama, kad jis bandė šokti Vienos valsą. Nors, kiek pamenu, Vienos valse šitiek daug ir tokių greitų apsisukimų nebūdavo... Bandžiau priešintis – suprask, kad man reikia žingsnį pabaigti – gaudavosi grumtynės. Koks ten žingsnis – vos spėjau bėgioti. O jis vis (po eilinio atsitrenkimo į greta šokančias poras) atsidusdavo, kad salė perkrauta, nėra kaip įsibėgėti, o juk „valsas, tai polėkis“. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų buvę, jeigu tą valsą būtume šokę tuščioje salėje. Prisimenant nevykusius šokėjus dar buvo toks mažas, pilvotas ir praplikęs rusas. Net nesuprantu, kodėl priėmiau jo kvietimą – matyt vis dar nedrąsiai jaučiuosi atsakinėdama, kai vyras kviečia tiesiogiai, ar cabeceina iš 1.5 metro atstumo – kažkaip įžeisti nesinori... O be to, mažas ir plikas taip pat gali būti geras šokėjas. Šis akivaizdžiai nebuvo. Vyrutis balanso visiškai nelaikė, šoko neaišku ką ir nuolat atsitrenkdavo (ar manimi trankydavo) į greta šokančius. Įpusėjus trečiai tandai pradėjau įtarti, kad greta šokantis turkas tyčia pastūminėja tą mano vyrutį. Pagalvojau, kad kažkoks chamas. Kitą dieną kai šokau su žaviu ukrainiečiu, nutilus pirmai muzikai, mus pralenkė už mūsų stovėjusi kita ukrainiečių pora, paaiškinusi, kad dislokuojasi kitur, nes greta ano vyruko šokti tiesiog neįmanoma. Žiūriu – ogi ten tas pats mažas, plikas. Mano porininkas mirktelėjo kolegoms ir pažadėjo parodyti jam kaip (ne)reikia šokti. Sakau, „tik ne manimi“, „aišku, kad ne – atsako – moterį reikia saugoti“. Gerai, šokam toliau, o mano porininko alkūnė tarytum netyčia kliudo greta besisukančią plikę, po kelių sekundžių ir vėl jaučiu lengvą stumtelėjimą. Nutilus sekančiai muzikai su plikiu šokusi moteris neapsikentusi paliko parketą net nelaukdama tandos pabaigos. Nusijuokėm, porininkas sako „potribno vichovuvat“ (reikia auklėti). Gal ir teisingai. Kaip gi dar su tokiais? Įpusėjus festivaliui tas plikis beveik nešoko, o tik lakstė tarp tandų ir bandė pagauti nors kurios nors moters žvilgsnį.

Šiaip bendras šokėjų lygis geras. Navigacija irgi tvarkinga. Galbūt prie to prisidėjo tradiciškai prieš dienines milongas rengiamos nemokamos navigacijos pamokos. Ir, nors kai kuriomis dienomis šokėjai užpildydavo parketą gana tankiai, kolizijų buvo nedaug.

Remolino 8 Chacarera neatsiejama Remoino dais. AJ nuotrauka
Chacarera neatsiejama Remolino dalis. AJ nuotr.

Nors Remolino man labiausiai patinka dėl to, kad taip ilgai trunka, tačiau likus 5-iom dienom iki pabaigos pradėjau jaustis išsikvėpusi. Išvažiavo mano favoritas5; išvažiavo dar keli mėgstami šokėjai; kojos pradėdavo skaudėti jau po dviejų tandų... Pasidarė nuobodu. Bet sekančią dieną pasirodė praeitų metų Remolino favoritas, kojos kiek atsigavo ir nuotaika vėl pagerėjo. Tačiau iki galo taip ir neišbuvau – mat prasidėjo festivalis Stambule ir, masiškai išvykus turkams, balansas pakrypo moterų nenaudai, o pasilikdama sėdėti, ar šokti su bet kuo, susigadinčiau bendrą įspūdį apie šių metų Remolino. Kita vertus netikėtai ištiko Danube tango maratonas, tad į Vilnių nutariau grįžti per Budapeštą.  Bet tai jau būtų kita istorija ;)

_______________________________________

1 Tango pasaulyje terminas milonga turi tris reikšmes: a) vieta (salė, kavinė, … renginys), kur šokamas socialinis tango; b) muzika (muzikos žanras)  - vienas iš trijų (greta standartinio tango ir tango valso) tango muzikos tipų, kuriam būdingas greitesnis tempas ir žaismingumas; c) šokis šokamas pagal milongos muziką.
Šiuo atveju terminas vartojamas pirmąja prasme.

2 Cabeceo – tai žaidimas, kuriuo metu vyrai gaudo nusižiūrėtos moters žvilgsnį ir per atstumą kviečia ją šokiui bei laukia grįžtamojo ryšio. Moters šypsena, ar vos pastebimas gavos linktelėjimas reiškia, kad kvietimas yra priimtas ir vyras gali drąsiai prieiti prie moters, nerizikuojant būti atstumtam ir taip viešai apsijuokti.

3 Tanda - tai DJ sudėta trijų, arba keturių ritmiškai ir tematiškai giminingų tango muzikos kūrinių kompozicija, trunkanti apie 10-12 minučių. Mandagumo teisyklės (codigos) reikalauja vieną tandą iki galo šokti su tuo pačiu partneriu. Pasibaigus tandai suskamba kortina [su tango nesusijusi muzika] ir poros išsiskirsto. Kartais (jeigu labia patiko šokis) ta pati pora pasilieka kartu šokti antra tandą.

4 Paminėtina kad šiemet Remolino festivalyje afterparty buvo rengiamos pirmą kartą.

5 Favoritu vadinamas mėgstamiausias šokėjas ir šio renginio laimikis, arba atradimas. Favorito atradimas yra kiekvieno vykusio festivalio/maratono atributas bei skiriamasis bruožas.

 

Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.