LT | EN

Goda. Vupertalio tango festivalio įspūdžiai. 2009 10 06

Vis tarpusavyje pasišnekam, kad gerai būtų pasidalinti įspūdžiais iš tango kelionių, parašyti, kokios vietos kuo patiko, ką norėtume rekomenduoti ir kitiems išbandyti. Prieš savaitę kartu su Edita grįžom iš Wuppertal (Vokietija) tango festivalio. Tai didžiausias tango festivalis Vokietijoje. Keletas įspūdžių iš jo.

vupertalis edita goda grand milonga

 

Bilietus įsigijome prieš kelis mėnesius per AirBaltic iki Diuseldorfo. Pataikėm ant akcijos – tai kelionė gavosi pigiau grybų.

Į Diuseldorfą atskridome ketvirtadienio vakarą. Greitai greitai aerouosto damų kambarėlyje pasivertėm į fatališkas tango moteris ir tango žingsneliu įplaukėme į laukimo salę, kur mus pasitiko Gabrielė ir Frankas. Tai Heidrun draugai, kurie mus šauniai šefavo visos kelionės metu. Nepilna valanda, ir mes jau Vupertalio Cafe Ada kavinėje. Kaip supratau, tai pagrindinė Vupertalio milongų vieta. Pataikėm į tango nuevo milongą. Žmonių stebėtinai mažai – kaip kokiame eiliniame vakarėlyje. Būtų nieko ypatingo, bet įspūdžius nuspalvino vienas toks baltai apsirengęs tipažas, kuris gražiai šoko, ekscentriškai elgėsi ir visaip kaip stengėsi, jog visos salės moterys, tiek su juo šokančios, tiek į jį žiūrinčios, būtų apžavėtos JUO. Kaip su tuo apžavėjimu nežinau, bet nepastebėtas jis tikrai neliko.

Penktadienio milonga - Cafe Tango. Beje, nuo gatvės ne itin gerai matosi. Draugai abejojo, ar viena rasiu. Be problemų! Tik išlipus reikiamoje stotelėje pamačiau gatvės viduryje visiškai užsimiršusią kažkokį tango judesį šlifuojančią porelę. Jos ir pasiklausiau, kur Cafe Tango. Net jei tos porelės nebūčiau sutikusi, pagelbėję būtų tam tikra kryptimi traukiantys žmonės su kabalduojančiais juodais maišeliais palei šonus (o juk visi puikiai žinom, kas juose J. Net jei jų nebūčiau sutikusi, iš patirties žinau: reikia neskubant pakelti galvą, užsimerkti  ir ausimis uosti orą – tol, kol iš tolo iš tolo atplevens tango muzikos kvapas...

Cafe tango - itin paprasta kavinyčia, bet su labai tangiška atmosfera. Ko gero, tai bus labiausiai man patikęs tango vakaras Vupertalyje: savo laisvumu, ir ta ypatinga emocine nuotaika, kurios nenusakysi joje nepabuvęs. Baigėm šokti tango transe anksti...ryte, basomis, suplyšusiomis kojinėmis ir su pašinais kojose... Tandų nebeskaičiavome, nepaisant, to, jog Moralės apsaugos ministerija įspėja, kad ilgesnis nei 3 tandų šokimas su vienu partneriu gali būti kenksmingas reputacijai. :)

Šeštadienis. Iškilmingasis tango vakaras miesto rotušėje, vienoje iš didžiausių šokių salių Europoje. Išorinių įspūdžių daug, o vidinių....? Pastarieji nekoreliuoja su sietynų liustrų blizgesiu, lubų aukštumu ir vakarinių apdarų prabanga... Emociškai turtingesnis man buvo penktadienio vakaras. Kodėl – nežinau. Kažkoks tikresnis. Beje, tą iškilmingąjį šeštadienį tango pasirodymų būta tikrai įspūdingų – ir šokių, ir muzikos. Jau vien ko vertas legendinio tango muzikanto Alfredo Marcucci kvartetas! O šokančių žmonių gausa!.. Įdomu, ar kas nors juos suskaičiavo? Tiek vienoje vietoj tango šokančių tikrai dar nebuvau mačiusi! Vaizduotei padėti reikėtų įsivaizduoti kokias 2 krepšinio aikštes, sausakimšas nuo į jas subėgusių sporto aistruolių. O dabar reikėtų įsivaizduoti, kad visi tie aistruoliai su balinėm sukniom ir frakais šoka tango. Toks gausumas. Normaliai galėjom pradėti šokti kokią pirmą valandą nakties. Iki tol toje milžiniškoje salėje atsargiai judėjome, suspausti masės kažkieno kito pečių ir alkūnių.

vupertalis puosni sale

Sekmadienio rytas. 4.30  ryte Cafe Ada prasideda 1 paros tango maratonas. Kas dar nenusikalė – labai prašom. Apsimiegoję atsivilkom ten su Gabriele apie 12 val. dienos; ir tai tik todėl, kad reikėjo važiuoti į miestą – Editai ryte buvo tango pamoka ir Gabrielė ją palydėjo, tuo pačiu ir aš.  Galvojau – kavinė tikrai bus tuščia po šeštadienio tanginio siautėjimo. Kur tau! Pilna kavinė kramsnojančių picas, šokančių ar net jau išeinančių pasišokus trumpam prasiblaškyti po miestą! Totali atsipalaidavimo atmosfera, atrodė, žmonės net lėčiau valgo, kalba, juda... Lyg kokie sotūs tingūs katinai...Turiu pasakyti, žavus buvo tas tingus rudeninis saulėtas sekmadienio tango rytas kavinėje Cafe Ada.

Vupertalis Tango maratonas rytas    Vupertalis Tango maratonas vakaras

Maratonas: ryte ir vakare

Sekmadienio vakaras. Paskutinis, labiausiai relaksuotas, kai jau visiems viskas „dzin“. Tuo tie paskutinieji tango vakarai ir žavūs. Kai jau visai atbunki nuo tango muzikos garso, įspūdžių, fizinio nuovargio, nemigos, kai prarandi laiko ir erdvės pojūtį, pačiam to nebesuvokiant staiga pajunti, kad tavo kūnas tavo paties nebevaržomas pradeda šokti....tango.

Ankstyvas pirmadienio rytas. Frankas vis pribėga, pasitikslina laiką ir vėl nubėga šokti. Galiausiai likus pavojingai minimaliam laikui iki skrydžio atgal, sėdam su Edita į jo mašiną ir dumiam keliasdešimt kilometrų iki Diuseldorfo. Likus valandai iki skrydžio mes išdidžiai vis dar su tango rūbais ir vakarinio makiažo likučiais įžengiame į Diuseldorfo aerouostą. Ačiū Dievui, nepavėlavome. Užmerkiu akis vos atsisėdus lėktuve į krėslą. Po minutės atsimerkiu ir stebiuosi, kodėl mes dar nepakilome; pasirodo, lėktuvas jau nusileidęs Rygoje. Skrydžiai lėktuvu pervargus turi vieną neabejotiną pranašumą – jie neprailgsta. :)

Vupertalis S bala na korabl    Vupertalis Tango aerouoste GodayEdita

Pirmadienis. Po visko. Lengvai pagiringos nuo nuovargio ir įspūdžių išlipame Rygoje. Iki Šiaulių mus paveža Editos vyras, toliau iki Vilniaus keliauju viena. Tiksliau ne viena, o su energetinio gėrimo buteliu ant keleivio sėdynės. Kai kelias akyse pradeda kryžiuotis, gurkšnis to stebuklingo gėrimo  trumpam atstato regėjimą. Galvoju, gerai, kad policija neturi testerių nuovargiui matuoti.
Mintys nespėja kartu su kūnu – pati artėju prie Vilniaus, o jos visos dar TEN. Bandau lyginti, kuo šokimo stiliai, etiketas panašus ar skiriasi nuo mūsų. Esminių skirtumų kaip ir nėra. Ryškiai dominuoja klasika ir uždaras apsikabinimas. Lygis? Pats įvairiausias. Šokau su jausmingais ir su racionaliais, su muzikaliais ir su beausiais, su partnerę gerbiančiais ir su ją valkiojančiais, su lyg plaukiančiais ir su taip koja į žemę trenkiančiais, kad galvoj atsitrenkia.... Emocijų spektras nuo.....iki.....
 Likau nesužinojusi, pavyzdžiui, kaip ten vyrai toleruoja, kai moteris kviečia šokiui; manau, kad normaliai. To išbandyti tiesiog nespėjau, nes kontaktai tarp akių veikė nepriekaištingai. Kita vertus, manau visur yra visokių: ir macho subtlilissimo, su kuriais mes susišnekame akimis ir šokdamos tirpstame, ir macho primitivissimo, su kuriais susišneka ir nuo kurių tirpsta tik alaus bokalai. :)
Mūsų bendruomenė tarptautiniame lygmenyje?.. Nedidukė, kamerinė, bet žaviai unikali ir nepakartojama. Ir čia nepridėsiu jokios ironiškos šypsenėlės, nes tai – tikrai nuoširdžiai ir rimtai.
Tą ypatingą festivalinę nuotaiką ir įspūdžius sukuria ne tik tango, bet ir tavo draugai, kurie kartu su tavimi. Todėl noriu padėkoti:
Editai. Už šaunią kompaniją, už gebėjimą visos kelionės metu priimti optimalius sprendimus, ir už išrinktą man tango suknelę, kurios spalvos nepastebėti neįmanoma :)
Heidrun. Už patarimus ruošiantis festivaliui, už kontaktą su Gabriele ir už įkalbėjimą nueiti į Alexander technikos pamokas. Ši technika dar kartą įrodo, kad genialumas – paprastume. Heidrun žadėjo Alexander technikos pamokas suorganizuoti kada nors ir mūsų kraštuose. Nuoširdžiai rekomenduoju – nepraleiskite progos!
Gabrielei - mūsų globėjai festivalio metu. Jos pastogėje jautėmės jaukiai, kaip namie. Už begalinę šilumą, už vėlyvus ir neskubius su maloniais pasiplepėjimais pusryčius, už mūsų akiračio praplėtimą ir įdomius netikėtus pastebėjimus, kuo artimi tango ir aikido bei capoeira.
Frankui. Už fantastišką tango muzikos pojūtį šokio metu, už tas nuostabias gitaros ir vokalo melodijas, kurios kelių dešimčių kilometrų kelionę automobiliu paversdavo laukiamu malonumu.
 
Pusiau juokais - pusiau rimtai,
ką pravartu turėti keliaujant į keliadienes milongas
(pagal asmeninę ir draugų patirtį):
-   Pirmojo tango vakaro amuniciją rankiniame bagaže. Dėl visa ko... Geriau jau pasas paliktas namie, nei tango batai – kažkur klaidžiojančiame lagamine...
- Moterims - ryškių spalvų arba blizgančią suknelę (arba bent jau išsiskiriančią detalę). Kad būdama elegantiškai juoda nepasimestumėte minioj tokių pačių elegantiškų juodų damų. Tada net ir labai stengdamasis išsvajotasis tango princas ant balto žirgo gali jūsų nesurasti. Beje, nepatartina tą patį vakarą sukneles keisti – įsidėmėjęs jus kaip žavią damą su sidabrine suknele, ir ieškos būtent jos didelėje minioje.
-  Laimingąją suknelę. Tą, kuri, atrodo, niekuo neįpatinga, bet kai ją užsidedi, šoki visą vakarą.
- Strategiškai gerą vietą milongoje. Paprastai ta vieta – prie baro. Pikti liežuviai kalba, kad tai nelabai morali vieta. Užtat labai veiksminga.
- Superiniai gerą kosmetiką. Po poros valandų ji kažkaip savaime gražiai ir nepastebimai dingsta nuo prakaitu permirkusio veido, užtat akys neišvarvėja  juodais upeliais.
- Vyrams – nuo kelių iki keliolikos (pagal individualų sumirkimo greičio laipsnį) marškinių vienam vakarui, kad nereikėtų šokti šlapiems, kaip ką tik  iš skalbimo mašinos ištrauktiems ir nepadžiautiems skalbiniams.
-   Visiems – nesiglamžančius rūbus. Kartais tango turistams tenka persirengti milongai pačiose netikėčiausiose vietose, kai skubama „s koroblia na bal“..
- Rankšluostį arba popierinių servetėlių - DAUG. Mat pirtys būna ne tik sausos ar dūminės, bet ir tango.
- Mėtinukų. Kad iš burnos sklistų skanūs ne tik žodžiai.
- Lengvai priešingą lytį svaiginančio parfumo (bet iš kojų verčiančio - nereikia).
- Vėduoklę. Aišku, ji menkai tepadeda, bet geriau, nei nieko.
-  Rašymo priemonę. Ją pageidautina turėti greitai prieinamoje vietoje. Žinia, kad tango partneriai pasiruošę vieni paskui kitus dangintis į pasaulio kraštą. Gerai būtų žinoti, į kurį. Kur užsirašyti, paprastai susikombinuojama lengvai (stalo servetėlės, tango skrajutės....), bet kuo užsirašyti, tenka ir ilgai paieškoti (lūpdažio tam reikalui visgi gaila). Jei ilgai rausiantis rašiklio suskamba gera tanda, tai nežinai, kur pulti...
- Skrajutes apie pas mus vyksiančius tango įvykius. Ir be jų užverbavau kokius 4 vyrukus sekančio savaitgalio tango festivaliui Vilniuje, o su skrajutėmis galbūt būtų pavykę padaryti visuotinę mobilizaciją iš Vupertalio į Vilnių (pasvajoti juk galima...)
- Minkštus, o dar geriau, kelių išmierų batus. Neįtikėtina, bet kojos po 4-5 valandų šokimo paauga.
- Įdėkliukus į basučių padukus. Su jais yra šansas išsigelbėti nuo „mozolių“ paduose. Antraip, pirmą vakarą jų prisitrynus sekantys šokimo vakarai taps mazochizmą mėgstančiųjų rojumi.
- Pleistriukų. Jei „mozoliai“ visgi išdygo.
- Jaukias, kad ir namines (bet nekrentančias), šlepkes. Jos praverčia tada, kai azarto užtenka ilgiau, nei kojų. Galima šokti basomis, bet tada prilenda pašinų. Tada reikia turėti adatėlių - prilindusiems pašinams išsikrapštyti.
- Kojas atgaivinančių tepalų. Po šokimo įkištos į gerai šiltą vandenį ir paskui tais tepalais pateptos nušokdintos kojytės išlemens: ačiū.
- Skausmą malšinančių vaistų. Kad kojytės nerėktų iš skausmo ir netrukdytų miegoti.
- Įprotį miegoti greitai. Laikas tarp paskutinio milongos šokio ankstų rytą iki pirmos popietės pamokos visada trumpesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio
- Saiko jausmą. Daugiau nei 2 pamokas per dieną - ir pykinimo jausmas nuo tango dar prieš prasidedant vakarinei milongai – beveik garantuotas.
- Prieš iškeliaujant pasitanginti - iš anksto pasiruoštą rašytinį priminimų sąrašėlį, ką bus būtina padaryti sekančią dieną grįžus po tango turo. Daugiadienės tango šoktuvės pasižymi tuo, kad ištrina visas smegeninės kompiuterines programas. Tie priminimai padės jas vėl iš naujo suinstaliuoti.
 
Goda
Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.