LT | EN

Vida. Įspūdžiai iš Ženevos milongų II. 2010 m. vasaris

Reikia nuo kažko pradėti, o nežinau nuo ko… ir taip jau sustabdžiusi laiką ir pamiršusi toki gerą dalyką kaip kvėpavimas, pradedu nerimauti, kad neišeis Jums pratęsti pasakojimo apie tangišką gyvenimą svetur. Tad jau 5 kartą užkaičiu arbatinuką ir… žinot ką ? Pradėsiu nuo to, kad fantastiškai dera karštam vandeny išmirkusi citrina ir saulėgrąžos storu sluoksniu aplipusios medumi. Visa tai su meile keliauja tiesiai pro artikuliuojantį burnos aparatą … Valgant kalbėti nemandagu, bet rašyti tikrai galima… juk šio mano esamojo laiko niekas nepaliudys.

Egoistiška būtų pasakoti apie save, bet lygiai taip pat egoistiška nesidalinti tuo, ką būdama svetimose šalyse patiriu, atrandu, prarandu. Tiesa, tai ką prarandu, pakeičia kitas atradimas. Jo neįvardinsiu, nes nežinau, kaip tai vadinasi. Be to, jis nėra nei daiktavardis, nei veiksmažodis, tai labiau panašu į būdvardį ar kokį trumpą negirdėtą ištiktuką, bet tik gražų.

Kaip gerai, kad persirgau, na, sunkokai, bet išsikapsčiau. Man net “maskė” nebūtų padėjusi, jei ją ir būčiau turėjusi. Žiemos pradžioje gripo panikos apimti žmonės į milongas buvo kviečiami ateiti su kaukėmis (gripo, ne karnavalinėmis ar pan.). Kai pagalvoji, lūpdažių sutaupai, tik kvėpavimas garsesnis ir nelabai patogu. O aš apsinuodijau. Ir tas virusas įsisuko taip stipriai, kad žmoniškai nenupasakojama, o patirti to niekam nelinkiu, nebent pasveikus, kas nors nuo to pagerėtų. Apsinuodijimo simptomus ne iš karto pastebėjau. O jie buvo tokie:

1. nustojau lankytis milongose (tai truko net 27 dienas!),

2. „atsitiktinai“ išgirdus tango muziką, persmelkdavo raudonis ir pyktis, o pirštai susiriesdavo į akmens tvirtumo kumštį (nors niekad nesimušdavau, nei vaikystėje, nei jaunystėje, ... na, gal tik labai seniai),

3. savaitgalius leisdavau neišeidama iš namų,

4. krėtė šaltis „per klaidą“  facebook’e pamačius tango video,

5. sumažėjo apetitas,

6. susirašinėjimai ir susitikimai su draugais tapo tokie reti kaip milongos per 27 dienas,

7. liūdesys buvo pati didžiausia laimė.

O kai visa tai tapo nebepakeliama, reabilituotis išvykau į kitos šalies didelį miestą, kuris vadinasi Lionas. Vaje, nepapasakojau nuo ko apsinuodijau. Tas negerumas mane tąsė tikrai ilgai. Viskas prasidėjo nuo to, kad išmušė ilgai laukta valanda – dviejų tango fanatikų organizuojamos 3 dienų ir 2 naktų milongos, vykstančios beveik pačiame Ženevos centre. Kai esi alkanas, užėjęs į parduotuvę kartais griebi daugiau nei akys mato. Tad ištroškusi tango ir atėjusi į seniai lauktą milongų maratoną, „į priekį“ nusipirkau visų milongų bilietus, kad tik per mažai nebūtų.

Šokėjų susirinko tiek,  kad nei praeiti, nei pravažiuoti, nei dar ką nors sugalvoti. Na, pagal tokį pasakymą galima suprasti, kad vos ne kaip Buenos Airėse. Tiesa, pagal žmonių skaičių tai gal ir taip, bet pagal elgesį šokių aikštelėje… vaje kaip NE ! Tam, kad pajudėtum iš vietos patekus į tango „kamštį“, kartais reikdavo laukti apie pusę minutės. Per tą laiką visas šokio malonumas, jei jis toks dar būdavo, kaip mat išgaruodavo. Apmaudu, kai šokėjai nesilaiko paprasčiausių taisyklių, kurios, mano manymu, ir net nieko nenusimanančiam apie tango, yra savaime suprantamos. Kaip galima esant žmonių sausakimšai daryti figūras, kurioms reikalinga erdvė? Visi taip arti, kad jauti “besikilnojančius” aplinkinių porų šonkaulius, o čia, žiūrėk, boleo prašvilpė. Pamaniau, visai ne prošal būtų ir šalmas, kelių bei alkūnių apsaugos. Ir jei nesijauti saugiai, tai koks tas tango… Vadinam jį socialiniu šokiu, o bendraujame batelių kulniukais ir jėga. Neverbalinis bendravimo būdas priskiriamas tango šokiui, bet kaip norėtųsi, kad jis būtų nepavojingas sveikatai, malonus ir ilgai išliekantis atmintyje, išliekantis ne randų pavidalu. Geriausiai jaučiausi stebėdama video projektoriaus rodomus senovinius tango vaizdelius. Tiesa, unikaliausia ir nuostabiausia vakaro pora – tai dvi moterys! Jomis žavėjausi, gėrėjausi jų vidine ramybe. Tikros profesionalės, nepriekaištingai išlaikančios ašį ir vyrų žvilgsnius.

vidos is zm ii dvi skulpturos

Man milonga baigėsi net nespėjus saulei nusileisti. Nebuvo jokio noro dalyvauti ir naktinėse milongose, nors brangūs bilietai gulėjo kišenėje. Pamaniau, jog niekad dar nemokėjau už miegą. Lai tai būna dabar ! Ramybė garantuota, sveikos kojos taip pat ! Pamaniau, saugiausia būtų apsilankyti dienos metu, kuomet smarkiausieji turėtų miegoti, o šokių aikštelė neturėtų būti panaši į neseniai stebėtą koridą. Prognozė nepasitvirtino. Nors ir ruduo, bet tiek pražydusių “narciziukų” dar niekad nemačiau :)))  Ir žiūrėti į juos buvo visai neįdomu. Jokio jausmo, estetiškumo,  tik bėgimo maratonas, kad kuo daugiau žiūrovų atkreiptų dėmesį. Tik laimė ta, kad mažai smailiakulnių … mat juos pakeitė kojinės arba minkštos “tapkutės” su meškiuko atvaizdu. Na, tokia meškos letena kartais pasirodydavo net maloni. Bet nepamenu, kad būčiau prašius pakartojimo.

Tai va, nuo to man negerumai ir prasidėjo. Nėjau pas gydytojus… nežinojau, pas ką galiu kreiptis. O kas, jei nustatys diagnozę? Išsigandau ir taip ilgą laiką pratūnojau užsidariusi. Tiesa, jau maniau, kad mano tango iškeliavo Anapilin. Tai buvo tokia stipri meilė (net gėda prisipažint), o dabar ėmiau ir atstūmiau. Jokio turto dalybų (bateliai jau prašėsi išleidžiami į pensiją), jokių teismų. Tik viskas pilka ir niūru. Net eilės pačios susirikiavo. Tegul sau, jei taip nori… Bet, žinot, visada dar būna šansas susitaikyt. Pamaniau, surizikuosiu, bet tikrai jo neatsiprašysiu. Jei jau toks tango, tokia ir aš. Nuvažiavau į kitą šalį. Kaip garsiai skamba, bet norėčiau, kad pagalvotumėt paprasčiau. Jis buvo toks, apie kokį svajojau. Nušvito mano akys. Aš Jam irgi patikau, nes visas 5 val. nebuvo reikalo sakyti: „ai, kojos mažąjį pirštelį skauda“, arba „petite pause“. Ta nuostabi gydymo įstaiga įsikūrusi Prancūzijoje pačiame Liono miesto centre. Ji vadinasi „Tango de Soie“ ( „Šilkinis tango“). Tai va, ten pasveikau. Retkarčiais vis nuvykstu reabilituotis, jaučiu, kad ten labai padeda man augti (nesąmonė, kai sakoma, kad augama tik iki tam tikro amžiaus !). Visas kūnas ir dvasia nematomai tvirtėja, tobulėja. Manau, jokios pamokos neduos tiek naudos, kiek besikeičiantys puikūs šokėjai milongos metu. Visa tai radau Lione. Nors šokėjų buvo daug, tačiau stumdymosi, spardymosi nepastebėjau ir tikrai nepasigedau :) Šokėjai, mėgstantys naudoti daug ir įvairiausių figūrų, sugebėdavo jas atlikti subtiliai, estetiškai ir negriaunant bei nestabdant kitų porų šokimo. Liono tango šokėjų šokio suvokimas ir kokybė skyrėsi kaip diena nuo nakties lyginant su Ženevos šokėjais.

Negaliu nepapasakoti apie dar vieną nepamirštamą milongą Šveicarijoje, kuri vyko mažame kaimelyje. Puikiai išreklamuota milonga nedavė ramybės. Pamaniau, sąžinė užgrauš, jei sedėsiu namuose. Ir kas tas 110 km., kai reklama pažadina vaizduotę, o pastaroji pradeda kutenti padus. Bet būna dar baisiau, kai realybė pasirodo esanti visai kitokia. Tango giliai paslėptas… tiksliau, jo kažkaip neužuodžiau, nors muzika atvedė į reikiamą vietą, tačiau… Gal geriau šį kartą vidines emocijas pakasiu giliai ir jų neaprašinėsiu, tik papasakosiu kaip visa tai atrodė. Juodos aksominės užuolaidos dengė visus įmanomus dirbtinės šviesos spindulėlius, salėje buvo tik žvakių šviesa.

vidos zvakiu sviesoje 1  vidos zvakiu sviesoje 2

 Nors rega tikrai nesiskundžiu, bet pamatyti žmogaus veidą – neįmanoma  misija. Kadangi atvykau į pačią milongos pradžią, kaip ir pridera, šokio aikštelėje ryškiai dominavo vietiniai šokejai. O tai supratau būtent iš šokimo stiliaus. Vien tik nuogos figūros ta pačia seka ir dažniausiai ne pagal ritmą, nei lašelio jausmo. Matosi, kad žmonės neseniai pradėjo mokytis tango, tačiau liūdna pasidarė ne todėl, kad jie žengia pirmuosius žingsnius, bet todėl, kad žingsniai yra patys svarbiausi ir jokio jausmo. Tik pamačiusi visa tai supratau, kaip svarbu turėti gerus mokytojus ir ne vieną, ne du… ir kad taip pat gyvybiškai būtina pasižvalgyti toliau, kaip žmonės šoka kitur, ir taip atsirinkti, kas tinka, o kas ne. Gaila, kad save sunku pamatyti iš šalies, kitus visada geriau matome, bet, manau, įmanoma atskirti pelus nuo grūdų, tik tam reikia laiko, smalsumo, noro. Milongai įsibėgejus, DJ rėžė kalbą: "mėgstu druską maišyti su cukrumi, muzika bus labai įvairi… Aš už atvirą šokimo būdą !!! “  Po paskutinio sakinio pasipylė galingi ir ilgi aplodismentai ir dar šūksniais bravo, bravo !!! Šiurpuliukai perbėgo, bet ko gero tik man. Ir visai nesu nusiteikusi pries atvirą šokimo būdą, bet kaip tai buvo pasakyta ir šokėjų reakcija gerokai išgąsdino. Muzika buvo tikrai labai įvairi : tandoje vienas kurinys - milonga, kitas - valsas, trecias - Kusturicos, o ketvirtas - suomiu grupės “Lordi”, tada cortina. Tai toks tango viename mažame kaimelyje, sukvietusiame šokėjus iš įvairių Šeicarijos miestų ir miestelių.

Ir vis tik nesigailiu, kad dalyvavau tokioje gana keistoje, mano suvokimu, milongoje. Tai pamatęs pradedi suvokti, kur pats esi ir verčia pamąstyti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Supranti, kokią didžiulę įtaką daro bendruomenei tango mokytojai, tango skleidėjai.

Manau, tikrai galime didžiuotis mūsų tango bendruomenės lygiu. Smagu, kad geras vardas apie tango Vilniuje jau keliauja ir svetur. Atsitiktinai Liono milongoje sutikta šokejų porelė pasidžiaugė, jog dalyvavo „Vilniaus tango fiestoje “ ir liko labai patenkinta milongomis. Iš Lietuvos jie išsivežė gerus įspūdžius ir pridūrė, jog buvo maloniai nustebinti šokėjų gausa iš įvairių šalių. Tad pirmyn, taip ir toliau !!!

Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.