LT | EN

Vida. Pavasarinis rugsėjo tango. 2010 m. spalis

arba įspūdžiai iš Argentinos

Rugsėjo mėnesį panorau pajusti pavasarį. Ir ne bet kokį, o tokį labai labai kvepiantį, šokantį, neįprastą ir kitokį nei visi buvusieji. Nebuvo labai sunku tai  įgyvendinti. Noras buvo šiek tiek spontaniškas nors  jau senokai  prinokęs. Akį užmečiau į  gaublį (patikėkit, ten šįkart gatvių neieškojau) ir pagal visus logikos dėsnius nusprendžiau, kad pagal  A.Vivaldžio „Pavasarį“ būtent Argentinoje šoka gamta.

Kelionę pasirinkau iš Paryžiaus, su persėdimu Madride, o ankstyvą rytą tikėjausi pasitikti Buenos Airėse. Viskas beveik taip ir įvyko, išskyrus tai, kad lėktuvas iš Madrido vėlavo „tik“ 17 val. Bet tai juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas ... ir ne man vienai. Tad Bs As sutikau labai užsimerkusias. Šiek tiek jaučiausi kaip iš mėnulio atskridusi ... Iš pradžių nesupratau net kaip pereiti gatvę. Šviesoforai visiškai nepadėjo (įsmeigusi akis ir net nemirksėdama laukiau raudono žmogeliuko pažaliavimo, tačiau mano nuostabai jis lengvai tapo  morkiniu (hmm, gal jis morkų persivalgė? :) Tad reikia visur susikaupti, o ne dairytis į kairę ar į dešinę. Tiesa, saugiausiai jaučiausi bėgdama nepažįstamam šeimininkui iš paskos. O tai davė neblogų rezultatų: saugiai ir greitai pasiekiau naujus savo namučius.

                      Mano kelionės tikslas buvo ne tik pamatyti Bs As, sudalyvauti milongose ir individualiose bei grupinėse tango pamokėlėse ar  įkvėpti pavasario, bet taip pat pakeliauti po Argentiną, susitikti su lietuvių bendruomene bei šiek tiek pristatyti Penjos vakarėlyje keletą tangiškų istorijų. Kaip nebūtų keista, bet būtent kelionė po Argentinos šiaurę ir Šiaurės Vakarus ir paliko didžiausią įspūdį. Ilgai galvojau, bet taip ir neradau atsakymo, būtent kodėl labiausiai įstrigo kelionės įspūdžiai, o ne tango. Galbūt todėl, kad tai visai nauja, nepažįstama ir labai netikėta?  Žinoma, su tango viskas gerai. Jį ten radau, susipažinau ir ... ko tai dabar (esu Bordeaux mieste, Prancūzijoje) visai nebesinori šokti. Tad visko po truputį ir nuo pradžių.

Pirmosiomis dienomis labai erzino, kad tango yra prekė visomis prasmėmis. Buenos Airių Floridos alėja perpildyta tango simbolikos niekučiais. O kur dar rėkiantys dėdės ir tetos „Tango šou“, „Šou Tango“! Tik vėliau išmokau nekreipti dėmesio į šį tango turgelį, o mėgautis dangumi nepamirštant stipriau prispausti prie šono piniginę.

                      Pirmoji mano milonga – Canning klube. Didžiausią įspūdį  paliko muzika, tiksliau pasakius, gyvai grojęs kvintetas. Ilgai galvojau, kodėl pas mus tokių žmonių nėra. Na,  jų yra, bet gal tik ne su tokiom didelėm ir stipriom širdim? Esu nemažai klausiusi įvairiausių stilių gyvos muzikos bei atlikėjų, bet tokios įtikinančios muzikos dar tikrai nebuvau girdėjusi. Jų kūnai tarsi peršviečiami muzikos laidininkai, o tu tik stebi vingiuojančias natų uodegėles su lengvais pasišokėjimais ir taip paprastai ir nuoširdžiai gera. Muziką ne tik girdi, bet ją ir matai. Šokti irgi buvo gera, viskas su lengvu saiku. Tad pirmąja milonga gardžiai pavaišinau savo sielą. Buvo labai gera apkabinti, labai gera jaustis šiek tiek kitaip apkabintai nei visad, ir labai gera išsiskirti pasibaigus tandai, galvojant apie tai, kaip buvo gera. Tuomet norėdavosi tiesiog užsimerkti ir kažkur plaukti. Tiesa, artimiausia prieplauka pasibaigus milongai - taksi. Išties tai saugu, greita ir nebrangu. Tiesa, vietinių buvau pamokyta atrodyti „sena ir viską žinančia“ turiste. O tai reiškia, kad įlipus į taksi vairuotojui greitai susakai gatvių sankryžas ir ką papildomai besakytum, priduri žodeli „che“ (čė) (ach, Guevara Guevara...). Visa tai darai vardan to, kad taksistas nesuprastų,  jog esi be orientacijos ir tavęs nevežtų tiesiai per aplinkui. Na, o jei rimčiau, nei aš čėčėjau, nei ką... ir kiek pėstute apėjau Bs As, tiek ir pakako :)

Tango pamokėles lankiau Tango Akademijoje. Įsigijau 12-os pamokų paketą, tačiau išnaudojau ne visas. Beveik kiekvieną sykį eidavau vis pas kitą mokytoją. Tiesa pasakius, taip ir neradau, pas ką būtų tikslinga imti individualią pamoką. Žinoma, naudos buvo, tačiau buvo ir taip, kad po 5 min. apsisukusi ant kulno ir padėkojusi išėjau iš pamokos. Turėjau keletą privačių milongos pamokų, kurios davė nemažai naudos.  Tad tas beveik 3 savaites, kaip ir pridera,  praleidau tango ritme, o likusią savaitę paskyriau susipažinimui su Argentina.

Pagal pažįstamų patarimus kelionės maršrutą  pasirinkau tokį:  Iguazu kriokliai Šiaurės Argentinoje (1 diena) ir Jujuy regionas Šiaurės Vakaruose (4 dienos). Atstumai dideli, o ir susisiekimas ne toks jau paprastas. Planuoti laiką taip pat sunkoka, nes skrydžiai vėluoja beveik visi. Tad dėl vėlavimo ir Argentinos oro linijų darbuotojų klaidų  praradau daug laiko, tačiau ispanų kalbos lygis žymiai šoktelėjo :)

                      Iguazu kriokliai (Cataratas) tikrai vienas nuostabiausių gamtos kampelių. Niekad nemaniau, kad džiunglės gali būti tokios nuostabios :)  Žinoma, šiame parke turistų nemažiau nei pačių gyvūnų, bet nežiūrint to, tikrai verta apsilankyti. Vienos dienos pakanka, tačiau sėkmė priklauso ir nuo oro. Tąsyk buvo pakankamai šilta, tačiau smarkūs ir ilgi lietūs yra gana dažni. Tiesiog man pasisekė. Tiesa, nemažai laiko praleidau debesyse. Ne ne, šį kartą realiai skrajojau, ne sapnuose ar svajonėse. Iš Buenos Airių iki Iguazu prireikė 2 val. skrydžiui, o kad pasiekčiau Argentinos Šiaurės Vakarus, visai nelogiškai turėjau grįžti į Bs As ir iš ten dar porą valandėlių pakaboti šokančiuose debesyse. Atskridus į Jujuy miestelį tolimesnis planas buvo pasiekti mažą svajonių kaimelį Purmamarką. Tiesa pasakius, išlipus iš lėktuvo supratau, kad turėsiu pasistengti būti neapgauta. Po ilgų pamąstymų ir derybų su oro uosto darbuotojais man pavyko.  Vietoj 200 pesų už kelionę sumokėjau tik 11 ir buvau labai patenkinta savimi. Va  taip  :)  Atvykusi į Purmamarką pajutau, kad esu ten, kur visada norėjau atsidurti (fantastika, pakeliui nesutikau nė vieno turisto!). Čionai kalbama tik ispaniškai,  neįjungiant į darbą turimo artikuliavimo aparato ir dar taip labai savotiškai. Į Purmamarką atvykau gerokai vakarop taip tikėdamasi išvengti šilumos smūgio. Pasak kai kurių pažįstamų, turėjau nuo karščio svilti, tad pagal jų instruktažą kuprinuką triskart palengvinau palikdama tik plazdenančius marškinėlius ir šortukus. Išlipusi sulaukiau vietinių dėmesio ... ir ne todėl, kad dantys nuo šalčio šokinėjo kaip ksilofono lazdelės, o kad savo vasaros kolekcijos nebuvau pakeitusi į žiemos, ar, geriausiu atveju, į pavasario. Vietiniai vilkėjo lamos vilnų kailinukus, mūvėjo veltinukus ir gailiai žiūrėjo į atvykėlę. Laimei, jų turgelis dar tebeveikė ir galėjau pasirūpinti šilumą suteikiančiais drabužėliais. Dar niekad nebuvau tokia neišranki. Iš pirmo pasitaikiusio prekiautojo įsigijau raštuotas lamų vilnos kojines (jas sugebėjau užsitempti iki kelių ir įsprausti į basutes), bei storą margaraštę pančą. Ir štai, po kelių minučių atrodžiau kaip vietinė (bet tik tiems, kurie gerai neprimato).

 vida argentinos kalnuose 2010 vidos str

Pilnos laimės komplektą surinkau netrukus: radau svetingus hostelio ir restoranėlio šeimininkus, kurie maloniai priėmė, pavalgydino ir pabendravo. Naktys išties būna šaltos ir tik gerokai įdienojus galima šiek tiek nusimesti rūbus. Kalnų grožis, spalvos tiesiog pakerėjo. Vietiniai gyventojai indėnai yra nepaprastai geri, nuoširdūs žmonės. Nieko įkyriai nesiūlys ir nelįs į akis. Jaučiausi saugiai, gerai ir buvau nepaprastai laiminga. Tai kitas pasaulis visomis prasmėmis.  Pakeliui į Purmamarką dairydamasi pro autobuso langą pagalvodavau, kodėl gamta šioje Argentinos dalyje yra tokia nuskriausta, skurdi ir niūri. O po kelių kilometrų jau išvysdavau neregėtų spalvų kalnynus, lamų būrelius, didžiaūgius kaktusus. Taip pat pabuvojau ir Salinas Grandes – druskų dykumoje, kuri susidarė išdžiuvus ežerui (4170m. virš jūros lygio). Kelias nuo Purmamarkos iki Salinas Grandes stebino savo vingiais, įspūdingu grožiu. Nors saulutė atrodė labai skaisti, tačiau vėjas darbavosi kaip reikiant. Sunku suvokti, kaip galima išgyventi tokiomis sąlygomis, kai aplinkui tik žvyruoti kalnynai, druskos, smarkus ir šaltas vėjas, ir nė menkiausio ženklo, primenančio civilizaciją. Tačiau jie ten gyvena ir turbūt yra laimingesni nei daugelis iš mūsų. Taigi, visas aukso vertės dieneles praleidau keliaudama po mažus Jujuy regiono kaimelius.

vida pavasarinis rugsejo tango 2 koplytele

 Visi jie skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs. Paskutinę dieną praleidau Humahuaka miestelyje. Čia turėjau progą pamatyti vietinių vestuvių iškilmes. Na, vestuvių muzikantai šiek tiek nustebino. Žinoma, ne todėl, kad jie vaikštinėdami miestelio gatvėmis grojo ir skelbė vestuvių iškilmes, o todėl, kad grojo pučiamaisiais (saksofonas, valtorna, trimitas ir trombonas) ir dviem didžiuliais būgnais. Tai man buvo staigmena, nes tokiame kampelyje tikėjausi išgirsti tradicinių instrumentų garsus, bet, matyt, kažko dar daug nežinau. Ir muzikantai grojo taip labai labai „sunkiai“ :)  Na, bet kita vertus, ar mes jau taip lengvai ir tiksliai išpūstume jų instrumentus? Tiesiog viskas labai įdomu, smalsu ir tikra.

Kelionės suteikia puikią progą permąstyti vertybes, prioritetus, prasmę, laikinumą ir amžinumą. Įsiminiau ir vieno brazilo, netikėto pakeleivio, žodžius. Jis manęs paklausė, koks esminis skirtumas tarp europiečių ir lotynų amerikiečių. Buvau jau bepradedanti vardinti... (tiesiog sakyti visus ispaniškus būdvardžius tik pridedant no arba si), tačiau jis buvo pirmesnis ir žymiai taiklesnis. „Jūs, europiečiai, laikot uždarę savyje visas emocijas, esat per daug mandagūs ir galvojat apie tai, ką kitas pagalvos, jei aš išreikšiu savo jausmus. Mes, lotynų amerikiečiai, esam labai emocionalūs. Jei mylim, tai nebijom to išreikšt atvirai, jei pykstam, lygiai taip pat (oho, pagalvojau, tikrai mačiau, kaip išsiveržia pykčio lava ir kaip ji atslūgsta). Gal ir prie tango atsiradimo prisidėjo ta emocijų lavina, tik įgijusi santūrumą ir nematomai įvilkta žmogaus viduje. Tu jas jauti, arba ne. Nepamanysit, kad labai protingai pasakiau, bet trečio varianto nesugalvojau.

Paskutinės dienos Bs As tiesiog pralėkė viesulo greičiu. Milongose buvo kažko liūdna ir viską norėjosi sulėtinti. Bet kur tau ! Jau rytas ir laikas liautis mėgautis tango. Reikia sparčiai susirasti taksi, susikrauti lagaminą ir ... atsiplėšti nuo Argentinos. Apie miegą kažkaip net nepagalvodavau, jis ten ir nereikalingas buvo. O čia? Čia nėra tokių milongų, tad galima miegoti, miegoti, miegoti. Tik prieš užmiegant pagalvokit, ką gero ir įdomaus nuveiktumėte atsidūrę Bs As. O taip tikrai bus, jei labai norėsite.

Nuoširdžiausias  AČIŪ visiems jau buvusiems Bs As už suteiktą naudingą informaciją! Na ką, dabar laukiame įspūdžių apie pavasarinį spalio tango Buenos Airėse ir t.t.?!

Daugiau nuotraukų: Čia

 

Vida

 


Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.