LT | EN

Goda. Rudeninis balandžio tango. 2010 m. gegužė

 
arba tango įspūdžiai iš Buenos Airių.  2010 m. gegužė

Buenos Airėse buvau balandį. Labai gražus metas, tik keistas susivokti: oras šiltas kaip vasarą, lapai krenta kaip rudenį, o mėnesio pavadinimas kaip pavasario...

Tai buvo 10 metų išsvajota kelionė. Vykau 23 dienoms.  Šešias iš jų pratupėjau Vokietijoje užblokuota vulkano. Rubenas iš Argentinos vis ragino: „Skrisk į bet kur už Atlanto, kur tik skraidina, kad ir į San Paolo Brazilijoje (po kelių dienų buvo atsiradusi tokia galimybė, bet vėliau ir tą reisą atšaukė) – iš ten „tik“ per 33 valandas autobusu pasieksi BsAs, o pakeliui dar visą Lotynų Ameriką pamatysi!“...

Aš iš viso buvau suabejojusi, ar beverta taip trumpam skristi tokį ilgą kelią. Jau buvau nusipirkusi bilietus autobusu atgal į Vilnių...

Atnaujinus skrydžius nusprendžiau visgi surizikuoti ir tęsti kelionę.

Buvo prognozuojama, kad vulkanas nesiliaus ir blokuos skrydžius ir ateityje. Tuomet sau galvojau: "Kad tik nuskrisčiau! O jei iš BsAs nepavyks parskristi ir reikės ten pasilikti, na ką jau darysi " ;-)

Likusias 17 dienų ir naktų Buenos Airėse pragyvenau tango ritmu: dienomis tango mokydavausi, vakarais ir naktimis tango šokdavau, paryčiais tango sapnuodavau....

 

I DALIS
Tango pamokos Argentinoje

Investavau į privačias tango pamokas. Intuityviai jaučiau, o dabar Argentinoje dar karta pasitvirtinau, kad efektyviausiai tango mokymas perduodamas betarpiškai kontaktuojant kūnui su kūnu. Ne veltui geriausiai tango būdavo šokamas tais laikais, kai senesni šokėjai betarpiškai mokydavo jaunesnius, o ne tada, kai atsirado komercinės grupinės pamokos. Per jas individualus mokinio-mokytojo kūnų kontaktas neįmanomas, o vien žodinis paaiškinimas menkavertis, kartais net pavojingas, nes žodžiai kartais iškreipia tikrąją prasmę. Pvz.: populiarus žodinis aiškinimas, kad kojos turi būti tiesios. Jei laikysimės to paraidžiui, tai kojos bus kaip basliai. Ką iš tiesų reiškia „tiesios kojos“ gali pajusti tik eidamas su mokytoju koja kojon.

Dar būdama Lietuvoje daugiau nei savaitę intensyviai sėdėjau prie interneto, stengdamasi atsirinkti sau norimus mokytojus: žiūrėjau, kaip jie šoka, skaičiau jų CV, skaičiau jų mokinių atsiliepimus, klausinėjau jau Argentinoje buvusių, klausinėjau Rubeno...

Po truputį pradėjo kristalizuotis tam tikri kriterijai. Pastebėjau, kad ta iš pradžių chaotiškai atrodanti struktūra turi tam tikrą savo formą, primenančią medį. Pagrinde – šaknys. Visi mokytojai, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir stiliaus, savo CV stengiasi pabrėžti, jei mokėsi pas senuosius milonguerus. Toliau pagal prestižiškumą einantys mokytojai - tų milonguerų ilgamečiai partneriai, nuoseklūs mokiniai, buvę asistentai, tiesioginiai pasekėjai. Toliau tų mokytojų mokiniai ir t.t.

Kad pažinimo spektras būtų kuo didesnis, stengiausi turėti įvairius mokytojus. Jų pasirinkimo kriterijai:

  1. Pačioje Argentinoje tango autoritetai arba jų pripažinti šokėjai ir mokytojai.
  2. Man patinka, kaip šis mokytojas šoka arba rekomendavo mano draugai pas juos buvę.
  3. Didelis šokio stažas (mažiausiai 10 metų)
  4. Pageidautina - iš senas tango tradicijas turinčios šeimos.
  5. Įvairūs pagal savo amžių.
  6. Įvairūs pagal šokamus stilius.
  7. Tiek vyrai, tiek moterys.

Iš viso grupinėse ir/ar privačiose pamokose lankiausi pas 19 mokytojų/porų, turėjau 9 grupines pamokas (daugiausia pedagogikos sumetimais, arba jei nebuvau tikra, ar verta imti privačią pamoką), 3 „vorkšopus“. Turėjau 27 privačias pamokas iš kurių 12 pas šiuos mokytojus.

 

Mano mokytojai išvardinti abėcėlės tvarka:

* pažymėjau tuos mokytojus, pas kuriuos ėmiau privačias pamokas

  1. *Alicia Pons (moterų technika, pėdų grakštumas ir puošyba)
  2. *Andres Laza Moreno (tango)
  3.   Aurora Lubiz (moterų technika ir puošyba)
  4.   Claude Murga & Raúl Masciocchi (tango ir tango nuevo)
  5. *Damian Eselevsky (tango ir tango nuevo)
  6. *El Indio (tango,milonga, įvairių tango stilių stilistika)
  7.   Gabriel Angio & Natalia Games (tango)
  8. *Graciela Gonzalez (moterų technika)
  9. *Gustavo Chidichimo (milonga su traspie)
  10.   Hugo Daniel (tango, milonga, įvairių tango stilių stilistika)
  11. *Jorge Manganelli (tango jausmas ir etiketas)
  12. *Julio Balmaceda (tango valsas ir sukiniai)
  13.   Luis (joga šokantiems)
  14. *Martha Anton (canyengue)
  15. *Osvaldo ir Coca (tango)
  16.   Raul Bravo (tango)
  17. *Ruben Terbalca (viskas …nuo iki…. )
  18. *Yuyu (candombe)
  19. Raul Salvetti (tango muzikos interpretacija)

 

Apie tai, ko ir pas ką mokiausi privačiai

Eilės tvarka pagal temas

Ruben Terbalca
Viskas ... nuo iki ...
 
goda su rubenu
Su Ruben Terbalca prie klubo "Glorias Argentinas"

Matydama, kokį autoritetą tarp senųjų vietinių milonguerų turi Ruben Terbalca, negalėjau nustoti stebėtis, kaip pasisekė visai mūsų tango bendruomenei turėti jį Mokytoju.

Apie Rubeno autoritetą buvo galima spręsti iš daugelio detalių. Visose milongose jis būdavo sodinamas prie „prezidentinių“ staliukų (aš taip juokais vadindavau staliukus, prie kurių būdavo sodinami milongerai-grandai). „Salon Canning'e“, kai vyko Osvaldo ir Coca bei Los Filipini pasirodymas, abi poros siūlė Rubenui prisijungti prie jų staliukų. Milongų, ypač vietinių, organizatoriai, besistengiantys prisivilioti į vakarą gerų šokėjų, kad šie taptų masalu kitiems, skambindavo Rubenui, maloniai primindami apie jų vyksiančią milongą.
 
Buenos Airėse Ruben Terbalca mane globojo kaip tėvas mažą vaiką tango džiunglėse. Aiškino kas yra kas. Jo dėka turėjau galimybę „padegustuoti“ paties įvairiausio tango, pabuvau visiškai uždarose vietinėse ir užsieniečiams skirtose milongose, pamačiau vietinių vertinamus tango šou ir tuos, kuriuos vertina turistai, mokiausi pas Buenos Airėse pripažintus mokytojus ir pas mokytojus, labiau mėgiamus atvykusiųjų, šokau su subtiliausiais milonguerais ir su gerai Techno tango įvaldžiusiais eržilais. Rubenas mokė mane, aiškino man ir vis kartojo – „tu turi pažinti visokį tango, kad sugebėtum atskirti pelus nuo grūdų“.
 
Ruben Terbalca on YouTube:
 
 
El Indio
Tango, milonga, įvairių tango stilių stilistika
 
 goda su elindio
Su El Indio "La Catedral" klube
 
Šį mokytoją susiradau gatvėje. Aš jį pamačiau San Telmo rajone šokant tango gatvės publikai. Šiaip į šių laikų gatvės tango šokėjus žiūriu gan skeptiškai. Bet jame buvo KAŽKAS TOKIO! Pasirodo, tai geras Rubeno pažįstamas. Rubenas, stebėdamas jo pasirodymą, ne kartą susižavėjęs tarsteldavo: „Kaip teisinga!“ Vėliau iš Rubeno sužinojau, kad tai buvo vienas geriausių Tete mokinių, kad gatvės tango buvo labai sąmoningas El Indio pasirinkimas, nes tango, kaip žinia – gatvės šokis :-). Beje, jau kiek vėliau sužinojau, kad El Indio yra garsaus Buenos Airių San Telmo rajono (savo dvasia kažkuo primenančiu mūsų Užupį) tango siela. Jis šiame rajone prieš 20 metų įkūrė „Milonga El Indio“, kuri populiari iki šiol.
Norėjau, kad pamokos su El Indio niekad nesibaigtų! Taip gera būdavo žiūrėti į žmogų, kuris visu savimi spinduliavo vidinę laisvę ir meilę šokiui. Kai jo paklausiau, nuo kelių metų jis pradėjo šokti, jis pasakė – nuo tada, kai buvo pas tango šokančią mamytę pilvuke :)))
 
Internete apie El Indio rašoma:
Pedro Benavente, El Indio, a native of Buenos Aires, is a world renowned dancer, teacher and choreographer of Argentinian tango. His academic and popular training has given him a unique style. He was the Principal dancer for the Brandsen and the National Folkloric Ballet, the two most prestigious groups of Folkloric ballet in Argentina. He was a guest dancer for the Bolshoi Ballet to perform a dance with Andris and Ilse Liepe (principal dancer for the Kirow and Bolshoi Ballet), a fusion of tango and ballet to the music of Astor Piazzola. El Indio has collaborated in performances with Mercedes Sosa, Leon Gieco, Victor Heredia Marcelo Nsinman and others. With Gustavo Collini, a student of Cazuo Ono, El Indio developed a fusion of Tango and Butho.

For the last 10 years El Indio taught tango around the world and at some of the most prestigious festivals and tango congress. Some of these include Cita 99, 2000. Nora's Tango Week 99, 2000. For the last 10 years he has performed at the Plaza Dorrego in San Telmo narrating the history of tango through dance.

El Indio has studied with the most important masters of tango, both male and female, not only academic but also grass roots milongeros and milongeras. El Indio is passionate about the old milongero and canjenje styles and subtle form of communication and has done a great deal of research on the subject. Among his academic teachers are Elvira & Virulazo, the Dinzels, Copes, Gustavo Naveira & Olga Bessio, Mingo & Ester Pugliese, Graciela Gonzales. Among the milongeros Tete & Maria, The Cieris, Nina & Luis, Facundo & Kelly, Carmencita Calderon (companera del Cachafaz), El Pive Palermo, Pepito Avellaneda & Susuki, Tommy, El Tano Guillermo, El Tigre, Omar Vega, Pupy.

In his classes, El Indio emphasizes the basic, fundamental aspects of tango milongero which are: rhythm, balance, axis, change of weigh, caminata, cadencia, intencion, connection through the embrace and steps. El Indio brings to the class intensity, passion and vitality that are infectious.
 
El Indio on YouTube:
 
 
 
Osvaldo & Coca
Tango
 
goda su osvaldococa
Su Osvaldu ir Coca tango studijoje

Šiuos mokytojus aš susiradau pati, ir kai paskui apie tai pasakiau Rubenui, jis man pritariamai paplojo per petį, akivaizdžiai patenkintas mano pasirinkimu. Aš juos pamačiau atsitiktinai. Buvau grupinėje žinomo milonguero Raul Bravo pamokoje (pamoka man patiko, bet jo šokimo stilius nelabai – grubokas – paskui vietiniai man pašnibžtelėjo, kad tiesiog tai todėl, kad tokia ir charakterio struktūra). Po pamokos žiūriu, ateina ir sekančiai pamokai ruošiasi tokie du antikvariniai senukai mokytojai (savo gėdai turiu pasakyti, kad iš pradžių neatpažinau, kas jie tokie)... Galvoju, pasiliksiu ir pažiūrėsiu. Kai tas senukas mokytojas pradėjo rodyti judesį, aš iš nuostabos atrodo kurį laiką nustojau kvėpuoti. Jo pėdos, atrodė, glamonėjo žemę. Po pamokos aš nudrožiau pas jį ir su vertėjo pagalba paprašiau privačių tango pamokų. Osvaldo paklausė, kiek pamokų norėsiu. Atsakiau – tiek, kiek tik galėsit duoti. Kadangi iki jų išvykimo į JAV buvo likę 4 dienos, tai 4 pamokas ir paėmiau.

Mokytis važiuodavau pas Osvaldo ir Coca į namus. Jie gyveno už Buenos Airių. Kelionė trukdavo daugiau nei valandą. Jų gyvenamoji vieta tokia paprastutė... kaip kad Lietuvos mažuose miestukuose mūsų tėvukų ar senelių - mažas namukas, keli kambariukai, keli baldukai... aplink bėgiojantys anūkai. Prastumdė porą foteliukų – štai tau ir šokių aikštukė. Aplinka tokia kasdienė, visai ne akademinė. Ir patys mokytojai paprastučiai. Parodė judesį, pažiūrėjo, kaip aš pakartoju, ir: arba - ei, ne taip darai, aš juk rodžiau kitaip ! ... arba – ehe ! (nykštys į viršų).

Viskas buvo TAIP TIKRA, kad aš maniau, jog sapnuoju.....................

Osvaldo ir Coca mane lyg nukėlė keliais dešimtmečiais atgal ir padovanojo tą tango mokymosi pojūtį, apie kurį mes esame skaitę tango istorijos knygutėse.

godos str osvaldococasoka
Osvaldo y Coca

 Kaip ir pas kitus mokytojus, ir pas Osvaldą mokiausi ir sekti, ir vesti. Prisimenu, prieš pirmąją grupinę pamoką vienam pamokos dalyviui vyrui pasisakiau, kad aš čia atėjau ne kaip sekantysis, bet kaip vedantysis. Jis pakraipė galvą ir tepasakė: „Manau, kad Osvaldas bus nepatenkintas“. O gavosi atvirkščiai. Kadangi aš neturėjau moters partnerės ir pamokos pradžioje stypsojau viena, Osvaldo paėmė pavedžioti mane vieną šokį, po ko pasakė – bravo! Tada aš įsidrąsinau ir be žodžių (jis nei bum bum angliškai, o aš – ispaniškai) judesiais paprašiau leisti pavedžioti jį. Osvaldo puikiausiai „suvirškino“ tą mano norą vesti. O pamokos gale dar paprašė kitiems jo mokiniams vyrams (beje argentiniečiams J) parodyti demonstracinį vedimą to, ko jis mokė. Šį ir kelis kitus kartus būnant Buenos Airėse pajutau, kad seni tango vilkai man leido sulaužyti tam tikras tango taisykles ir už tai nesupyko. Mano versija – todėl, kad pajusdavo, jog taip pasielgdavau būtent dėl begalinės meilės šiam šokiui – ir todėl būdavo atlaidūs.

Dar kas įdomu. Kam tik iš vietinių pasakydavau, kad mokausi pas Osvaldo, jie visi pasitikslindavo, ar pas tąjį garsųjį Osvaldo „Medaus pėdutes“? Bet niekas nepasitikslino: ar pas tąjį Osvaldo - Pasaulinio tango salon  čempionato nugalėtoją? Mat 2004 metais jis laimėjo šį titulą. Prisimenu, ir Rubenas mums kadais pasakojo, kad čia į tango titulus žiūrima jų nesureikšminant. Svarbiausia – kokį pojūtį šokdamas tu suteiki savo tango partneriui.

Internete apie Osvaldo ir Coca rašoma:
In 2004 they took part in the great tango competition in Buenos Aires together with 665 other couples. They went on to win the World Tango Championship.

Osvaldo was a brilliant dancer as a young man already. In his time, the tango was practised strictly among men themselves, and the beginners were allowed merely to watch and learn. After a while, they were allowed to dance the female steps, so that the experienced dancers could practise theirs. After a couple of years they were able to dance with younger beginners, and only when they were truely confident about their dancing skills did they dare to set their foot on the dance floor.

After marrying Coca, Osvaldo did not dance for three decades. 10 years ago, however, they returned to the dance floor and became legends.

Osvaldo is proud of his nickname Honey Feet. He is happy to explain that his way of dancing is so soft out of respect for the female dancer. He adds mischieviously, »When I set foot on the dance floor, I close my eyes. When I open them again, the dance floor is completely red, filled with fragile red hearts. I walk softly in order not to break them.«
 
Osvaldo y Coca on youtube:
http://www.youtube.com/watch?v=h5YZK6ZgLzQ& 
 
 
Andres Laza Moreno

Tango

 

goda su moreno
Su Andres Laza Moreno tango studijoje
 
Šį mokytoją susiradau pati, perskaičiusi internete, kad savo laiku jis buvo Tete, Javier asistentu. Paprastai asistentais renkamasi gabiausieji mokiniai...

Mane suintrigavo tai, kad nepaisant savo jauno amžiaus, pagal kitų internautų atsiliepimus, jis buvo ištikimas senųjų milonguerų tradicijoms. Taip jam laiške ir parašiau, prašydama jo privačių pamokų.

Jo pamokos buvo labai praktiškos. Jis pasufleravo porą detalių, kurias sėkmingai pritaikiau milongose.

Per jo pamokas turėjau progos pajusti jo itin vyrišką, aiškų, o kartu ir labai elegantišką vedimo stilių. Ne veltui nepaisant savo jauno amžiaus jis pripažintas ir minimas greta elitinių Buenos Airių tango šokėjų (žr. žemiau Wikipedia komentarus).

Internete apie jį rašo:
Andres began dancing when he was 14 year-old; He soon joined the Ballet Zaraza Tango with which he gave his first shows in some of the most important milongas in Buenos Aires. In 2002, he obtained the first role en el gala "Hugo del Carril", one the most important tango event of the 2000s. In 2004, Andress succeeded in entering the very competitive "Academia de Estilos de Tango Argentino" (ACETA) also known as "Ballet Escuela" where the more famous ‘maestros’ transmit their knowledge and experience to the new generation of dancers.

Gustavo Lin (Taipei Tango instructor): "I knew Andrés Laza Moreno since 2007. For me, he is one of the top 5 tango salon dancers in Milongas in Buenos Aires. He is recommended for his teaching skill. My friends and I learnt a lot from him."

Wikipedia: one of the most famous examples of the elegant Salon style is the Villa Urquiza style. Dancers who are currently leading the wave of Villa Urquiza Style tango are: Carlos Perez and Rosa, Mingo and Esher Pugliese , Jorge Dispari and Marita 'La Turca', Miguel Angel Zotto and Milena Plebs, Osvaldo Zotto and Lorena Ermocida , El Chino Perico, Javier Rodriguez and Andrea Misse, Alejandro Aquino, Andres Laza Moreno, Samantha Dispari, Fabian Peralta and Virginia Pandolfi, Natacha Poberaj, the Misse family, Geraldine Rojas.

 Andreas Laza Moreno on youtube:
 

Julio Balmaceda

Valsas ir sukiniai
goda su osvaldobalmaceda
 Su Osvaldu ir Julio Balmaceda „Canning‘e“

 Julio yra legendinio milonguero Miguel Balmaceda, kuris pirmasis Buenos Airėse pradėjo organizuoti tango praktikas, sūnus.

Julio su savo žmona Corina yra viena charizmatiškiausių šiuolaikinių tango porų.

Jie yra vadinami tango valso ir sukinių karaliais. Man ypač patiko Julio sugebėjimas išgirsti klausimą ir rasti į jį itin koncentruotą ir veiksmingą atsakymą. Bendraudama su Julio dar kartą supratau, kad partnerio tango technika ir tango jausmas, kurį su tuo partneriu patiri yra du skirtingi dalykai – per pirmą pamoką po pirmo šokio jis man sako: „Šito šokio man užteko tavo technikos netikslumams pamatyti, ties jais ir dirbsime, bet jei leistum, norėčiau sušokti dar vieną šokį su tavimi tiesiog savo malonumui“... Beje, tas antrą šokį patirtas jausmas sapnuojasi man iki šiol ... :)))

 Internete apie Julio Balmaceda rašoma:

Julio Balmaceda is son of the legendary Miguel Balmaceda, great dancer and teacher of many world renowned dancers, among which there are Natalia Games and Gabriel Angio, Pablo Verón, Vanina Vilous, Carlos Copello.

Received his first lessons from his father accompanying and assisting him in his practice. After the death of his father in 1991, Julio took over classes in the most prestigious halls in Buenos Aires, such as ‘Canning’, ‘Grisel’, ‘Almagro’, ‘La galería del Tango’ and ‘El Parakultural’, place opened by Julio together with Omar Viola and María Pantuzo in 1993.

He was the first young instructor who kept on doing research on tango and its pedagogy without losing the connection with the essence of tango and the old ‘milongueros’ and dancers.

In 1995 he was called to take part in the film ‘Evita’ directed by Luis Puenzo.

During 1998, they were part of the succesful Broadway production ‘Forever Tango’ whose cast was nominated for the ‘Tony Awards’ as ‘Best Choreography’. In 1999 they were called to dance in ‘Carnegie Hall’ in New York together with the very virtuous Gary Burton, Pablo Ziegler and Paquito D’Rivera in tribute to the great Astor Piazzolla.

At present, Julio y Corina are the solo couple of Color Tango Orchestra. The are summoned to participate as ‘instructors’ in the most prestigious tango festivals in Europe, USA and Japan. They have their own school in Argentina and take part in all events related to the promotion and spreading of tango in their country.

Julio is renowned around the world and by his Argentine peers for his naturalness, quality and musicality which make his dance and the way he walks a synonym for Tango.

 Julio y Corina on youtube:
http://www.youtube.com/watch?v=LgJS7UYeBbE&;feature=PlayList&p=63A63A09CFFF6BD0&playnext_from=PL&playnext=1&index=1

 

Gustavo Chidichimo & Virginia Martorani

Milonga traspie

goda su chidichimo

Su Gustavo Chidichimo ir Virginia Martorani „El Gricel“ klube

 Šį „Milongos traspie“ mokytoją man rekomendavo Graciela Gonzalez. Beje, Buenos Airių tango sluoksniuose gerai žinomas ne tik Gustavo, bet ko gero dar labiau - jo tėvas – senas milonguero ir geras Rubeno bičiulis Hector Chidichimo. Abu Chidichimo – klubo „Gricel“ įkūrėjai. Gustavo pasirodė esąs tikras milongos improvizacijos virtuozas! Šios pamokos tikslas man buvo pasitikrinti milongos  traspie pojūtį, judėjimo energetiką. Pamoka prašvilpė su vėjeliu! Ši šeima labai svetinga ir draugiška. Pamatę, kad po pamokos per milongą sėdžiu atokiai nuo jų, pamojo ranka ir pakvietė prisijungti. Maloniai pabendravome, nepaisant, kad nei aš ispaniškai, nei jie angliškai kalbėti nemokėjom J. Beje, kalbos barjeras visai nesutrukdė ir pamokos kokybei. Gal net atvirkščiai. Kai nesupranti žodžių, tenka pasitikėti vien tuo, ką supranta tavo kūnas ir nustembi, kaip gerai jis viską suvokia be jokių žodinių intarpų!

Internete apie juos rašoma:
GUSTAVO CHIDICHIMO & VIRGINIA MARTORANI are both residents of Buenos Aires. In 1994, Gustavo founded the milonga "Club Gricel" in Buenos Aires together with Héctor Chidichimo. He is 34 years of age and has taught tango since 1999.

Bailar el tempo más acelerado de las milongas y tangos ligeros requiere la habilidad de interpretar ritmos sincopados y conectarlos con una variedad de pasos que si bien es muy agradable de bailar y de presenciar, puede resultar uno de los estilos más difíciles de aprender.

Como reconocidos milongueros, Gustavo y Virginia tienen la habilidad de convertir este particular baile, para hacerlo accesible a todos en sus clases y exhibiciones.

Virginia Martorani descubrió el tango a los nueve años cuando paseando por las calles San Telmo encontró una pareja bailando en un espectáculo callejero. Fue amor a primera vista y el impactó perduró en el tiempo tanto así que a los 17 años comenzó a tomar clases de tango con Elvira de Virulazo, Miguel Ángel Pla y Ernesto Nani. Luego decidió acercarse a Club Gricel para perfeccionarse... y allí conoció a Gustavo.

Gustavo Chidichimo aprendió de muy chiquito a bailar y a sentir el tango. Su padre, reconocido bailarín de tango y milonga, y otros grandes maestros lo guiaron en su aprendizaje. Actualmente es dueño junto a su padre de la tanguería de Buenos Aires elegida por los conocedores, la tradicional y única Club Gricel.

Reconocidos entre los milongueros por su estilo y su gracia, Gustavo y Virginia han
Gustavo y Virginia on youtube:

 

Martha Anton & "El Gallego" Manolo
Canyengue

goda su gonzalez

Su Martha Anton pas Graciela Gonzalez namuose
 

Vieni autoritetingiausių pasaulyje Canyengue šokėjų. Per pirmą Martos pamoką buvau ja šiek tiek nusivylus, nes jos žodinis aiškinimas buvo neišraiškingas. Ji tiesiog stovėjo prie veidrodžio ir liepė man žiūrėti, kaip stato ant žemės savo pėdas. Pykau dar ir dėl to, kad net tango batelių ji nebuvo užsidėjusi – tik minkštas namines „šlepkytes“. Maniau, išmečiau pinigus veltui. Bet.... po jos pamokos milongoje man nutiko keistas dalykas. Išvesta šokti užsimerkiau.... ir prieš akis pradėjo šmėžuoti tos „tapkutėmis“ apautos pėdutės, minkštai minkštai besileidžiančios ant grindų.... Taip minkštai, kaip tąkart, aš dar nebuvau šokusi. Kai tai papasakojau Rubenui, jis nei kiek nenustebo. Sako, tai ir yra identifikacija su  mokytoju – tai tango mokymosi pagrindas. Antros pamokos metu Marta mane vedžiojo, o aš kiek įmanoma stengiausi į savo kūno atmintį nusiskenuoti ir „įsirašyti“ jos kūno šokį. Ir vėl buvo akivaizdus rezultatas milongoje. Atrodė, kad man nebereikia jokių pastangų ir viskas gaunasi savaime. Atrodė, jog mano kūne šoka pati Marta Anton.

Su Marta buvo labai smagu pabendrauti. Per canyengue pamokas man gerai pakartojus jos parodytą judesį ji entuziastingai mane glėbesčiuodavo, o po paskutinės pamokos ji pasikvietė į artimiausią kavinukę rytinės kavos. Kokią gerą valandžiukę mes praplepėjom apie tango, apie tango Vokietijoje. Pasirodo, ji Vokietijoje turi savo namus, savo laiku ten yra nemažai keliavusi ir gerai žino Vokietijos tango pasaulį.

Aš mažai radau apie jų porą reklaminio pobūdžio straipsnių internete. Gal todėl, kad jie dėl pablogėjusios sveikatos dabar nebevažinėja į tarptautinius festivalius. Bet pastebėjau, kad visa eilė žinomų pasaulyje tango porų savo reklaminiuose CV juos mini kaip vienus ryškiausių savo tango mokytojų šalia tokių korifėjų, kaip Tete, Pepito, Graciela Gonzalez....
 
Martha Anton & "El Gallego" Manolo on youtube:
http://www.youtube.com/watch?v=ecqeqC-YtLo
 
 
Yuyu
Candombe
 
goda su yuyu
Su Yuyu ir jos draugu Robertu jų namuose
 
 
Man ją rekomendavo Rubenas. Jis sakė, kad tai geriausia jo matyta candombe šokėja Buenos Airėse. O Rubenu aš tikiu. Kartais aš jam priešgyniaudavau, bet visą, ką jis teigdavo, anksčiau ar vėliau man pasitvirtindavo, kad tai teisinga. Taigi pamokas paėmiau net nesvarsčius. Pamokų tikslas buvo išmokti atpalaiduoti klubus afrikietiškais judesiais. Tiesa, šitos pamokos man buvo duodamos paprašius Rubenui, nes šiaip Yuyu retai kada moko candombe. Ji ne tik mane mokė afrikietiško judesio, bet ir mokė kūnu pajusti tas vietas, kuriose suvibruoja įvairaus tembro muzikos instrumentai. Buvo labai nauja, neįprasta ir įdomu.
 
Yuyu on youtube. Kad ir kaip ieškojau, šokančios candombe Yuyu neradau, o šoka candombe ji tikrai dieviškai... Radau Yuyu, šokančią tango:
http://www.youtube.com/watch?v=6erdGr73-Hg&;feature=related
 
 
Damian Eselevsky
Tango, tango nuevo
 
goda su damian
Su Damian jo namų šokių salėje
 
 
Jis šoka labiau tango nuevo. Jis neįeina į „grandų“ sąrašus, bet iš kelių šaltinių buvau girdėjusi apie jį, kaip apie pastabų pedagogą. Nutariau surizikuoti ir pabandyti. Iš tiesų, pamokų metu man jis padarė keletą labai naudingų ir tikslių pastabų. Tiesa, jo šokimo stiliaus gerbėja taip ir netapau. Palyginus jo ir kitų – labiau tradicinio tango - mokytojų vedimo stilius, dar kartą įsitikinau, kad žymiai gilesnį vidinį pojūtį visgi man palieka pastarieji...
 
 
Damian and Nancy form a fascinating tango couple with influences from their diverse artistic experiences: Damian as a professor of drawing and painting and Nancy as an actress for movies and television. They studied with tango masters Mingo and Esther Pugliese, Gabriel and Natalia, Raul Bravo, Graciela Gonzales, Roberto Herrera, Chicho Frúmbolli and Eugenia Parrilla, Gustavo Naveyra and Giselle Anne among others. They also learned jump techniques from Cristine Cortes and Luis Bruni, partner tricks techniques from Ruben and Sabrina Veliz and ballet and stretching from Daniela Russak and Monica Souto. They studied Hatha Yoga with Stella Dettoni.
Together they gave exhibitions in the following dance halls in Buenos Aires: "Club Gricel", "Club Sunderland", "El Pial", "Glorias Argentinas", "Glamour", "Torquatto Tasso", "Viejo Correo", "Porteño y Bailarín", "El Beso", "Dandi", "Savoy", "Palais de Glace", "Salón Canning", "Club Almagro", " La Vikinga", "Confitería Ideal". They participated in the following dance companies: the company of  “Tasso Argentino” and the company of "Estilo Tango".
 
Damian y Nany on youtube:
http://www.youtube.com/watch?v=BAYIqB9axZw

 

Graciela Gonzalez
Moterų technika
 
goda su gonzalezelbeso
Su Graciela Gonzalez „El Beso“ klube (ji – viena jo įkūrėjų)
 

Dar būnant Lietuvoje Rubeno paklausiau, kokią moterį jis man galėtų nurodyti, kaip tango kokybės etaloną. Jis paminėjo Gracielą pirmu numeriu.

Graciela Gonzalez vadinama tango mokytojų mokytoja. Ji – buvusi ilgametė Pupi partnerė. Graciela yra viena pirmųjų moterų, kurios ėmė kalbėti, kad moteris taip pat yra asmenybė šokant tango, o ne tik savo šokančio partnerio priedėlis. Ji buvo viena pirmųjų, pradėjusių organizuoti moterų praktikas.

Taigi Graciela buvo mano trokštama Mokytoja Nr.1. Prieš važiuojant į Argentiną, aš jai parašiau nuoširdaus susižavėjimo kupiną laišką ir gavau atsakymą, kad ji organizuoja grupinį šeštadieninį moterų technikos kursą. Sudalyvavusi jame šiaip ne taip išsimeldžiau Gracielos vienos privačios pamokos, mat ji ruošėsi išvažiuoti gastrolių į JAV, tai buvo paskutinė jos ruošimosi savaitė prieš kelionę, tad labai neturėjo laiko. Per šitą pamoką man lyg nauja tango čakra atsivėrė – ėmė derintis tos tango žinios, kurios iki tol atrodė viena kitai prieštaraujančios. Matyt tas mano entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad po pirmos pamokos Graciela pati pasiūlė galimybę dar vienai pamokai.

Savo aristokratišku paprastumu Graciela man padarė moters-karalienės įspūdį. Prisimenu, ji niekada neskubėdavo pradėti pamokos. Oriai neskubėdama įeidavo į savo kambarį-studiją, neskubėdama pasiimdavo į glėbį vieną iš kelių savo mylimų kačių, paglostydavo ją, švelniai paniurkydavo ( katė - neblogas partneris švelniam tango apsikabinimui – pagalvojau), paskui neskubėdama prieidavo prie stalo, prisėsdavo, paimdavo į rankas matės puodelį, ir neskubiai iš jo gurkšnodama romiu balsu pradėdavo pokalbį. Dar man įsiminė jos akys, didelės, tamsiai rudos, migdolo formos, išraiškingos, aksomo švelnumo, bet tuo pačiu ir savo vertės pajautimo kupinu žvilgsniu. Visa Gracielos poza dvelkdavo ir paprastumu, ir didingumu tuo pat metu. Kažkas kažkada manęs klausė, kaip turi atrodyti tango karalienė. Kažką tada atsakiau. Dabar jei kas to manęs paklaustų, tiesiog pasakyčiau – pažiūrėkit į Graciela Gonzalez, ir jums nebekils klausimų, kaip atrodo tango karalienės.

Intenete apie ją rašoma:
Without any doubt Graciela Gonzalez is one of the most important teachers in the history of tango. Her spirit of innovation always respecting the authentic roots of tango is one of her characteristic strengths. She created a course called Technique for women of world renown and more recently Leading Technique for men. The majority of the last generation of best dancers went through her classes.
 
http://www.youtube.com/watch?v=v-qBPI9Y0M0&;feature=related
 
 
Alicia Pons
Moterų technika,
pėdų grakštumas ir puošyba
 
goda su pons
Su Alicia Pons prie tango studijos
 

Šią mokytoją susiradau internete dar prieš vykstant į Argentiną. Paklausiau Rubeno jo nuomonės. Pasirodo, ji – gera jo pažįstama. Rubenas pasiūlė atkreipti dėmesį į jos pėdų judesio grakštumą.

Tango ji šoka nuo vaikystės, kai į milongas eidavo kartu su savo tėvais. Paskui buvo jaunatviško protesto periodas, kai teigė, kad tango – tai ne jaunų žmonių šokis. Taigi, kuriam laikui nuo tango buvo nutolusi ir „rimtai“ prie jo sugrįžo vėliau...

Man ji patiko savo labai elegantiška ir maloniai „minkšta“ eisena, elegantišku pėdų statymu, subtiliais neperkrautais papuošimais.

Kai su ja šokau, buvo toks įspūdis, kad šoku su nematerialiu energijos srautu – taip ji sugeba adaptuotis prie partnerio. Alicia viską aiškino labai vaizdžiai, apsieidama be techninių detalių – tiesiog per palyginimus. Aš pastebėjau, kad tango mokytojai dažnai mėgsta kalbėti palyginimais, pvz.: „įsivaizduok, kad esi....“ arba „įsivaizduok, kad tavo kūnas juda, kaip...“ arba „įsivaizduok, kad esi pripildytas....“

Alicia Pons is an elegant and accomplished dancer with refined technique and distinctive personality. Her ability to imbue the role of the woman with verve and style has made her one of the most sought after female partners in Buenos Aires milongas.

She is most noted for her beautiful foot play and the strongly sensual connection with her partner, which is done with humor and decorum. She exemplifies communication and presence in the dance, and this is a focus in her teaching for both men and women.

Alicia was trained in classical dance from an early age and as a young woman performed in some of Buenos Aires' most well known theaters, the Colon, the Coliseo, and the Alvear. Her introduction to tango came later, and her first teacher was Graciela Gonzalez, whose women's technique helped shape Alicia's tango footwork. Alicia then gravitated toward the milonguero style and her first inspiration and male teacher in that style was Tete Rusconi, one of the most renowned milongueros of his generation.

She taught for a number of years with Cacho Dante, with whom she has performed at the Teatro San Martin as part of the City of Buenos Aires tango festival. Alicia has become a very popular visiting instructor on the U.S. Argentine Tango workshop circuit, where she frequently is joined by Robert Hauk as her partner.

As a teacher, Alicia emphasizes the connection between the partners, and in particular the woman's ability to not just follow, but to be an equal protagonist in the dance. Her knowledge of the mechanics of what makes the dance work in the "milonguero" embrace is unique.
 
 
Jorge Manganelli
Tango jausmas ir tango etiketas
 
goda su manganelli
Su Jorge Manganelli Buenos Airių gatvėje
 

Šį mokytoją man rekomendavo Rubenas. Rubeno garbei turiu pasakyti, kad Rubenas čia pasirodė esąs itin netuščiagarbis ir kilnus mokytojas. Vienos milongos metu jis man pristatė Jorge, sakydamas, kad tai subtilesnis ir gilesnis milonguero už jį patį. Ar jūs įsivaizduojat kitą tokį mokytoją, kuris būtų toks savikritiškas?!

Beje, kadaise Jorge buvo legendinio milonguero Miguel Balmaceda (mano mokytojo Julio tėvo) asistentu.

Eidama į pamoką aš buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Ėjau ir galvojau – kiti man gali padėti tobulinti mano techniką, bet jausminis pojūtis – jis yra labai individualus ir neišmokomas, tad kokia prasmė eiti į tango jausmo pamoką?!

Iš pamokos išėjau apkvaitusi nuo....užplūdusio tango jausmo, nors per pamoką šokom nedaug, daugiausia kalbėjomės, daugiausia kalbėjo jis... sakė lyg ir žinomus dalykus.... bet KAIP sakė!.... Iš karto puoliau skambinti Rubenui dėkodama ir stebėdamasi, jog per 1 valandą kokiu tai paslaptingu man ne visai suvokiamu būdu šis žmogus sugebėjo man įpūsti savojo tango pajautimą...

Internete jokios Jorge reklamos neradau, kad ir kaip ieškojau. Rubenas taip ir sakė, kad, jei mokytojas dirba daugiau su vietine rinka, internete jo reklamos gali ir nebūti. Reklama žodinė – einanti iš lūpų į lūpas. Tad jei ne Rubenas, man nebūtų buvę jokių šansų sužinoti apie tą Mokytoją Burtininką.

Jorge Manganelli on youtube. Beje, buvo sunku jį rasti ir čia. Ten, kur radau, jis šoka kartu su visu tango žvaigždynu:

http://www.youtube.com/watch?v=h1TBEhZ8hzI
 

 

Raul Salvetti ir Ruben Terbalca
Tango muzikos interpretacija
 
goda su salvetti
Su bandonijos virtuozu Raul Salvetti
 
 goda su ruben ir jo zmona

Muzikalumo pamokoje su Rubenu, Rubeno žmona Monika ir Rubeno drauge švede Margareta Westergard, neseniai išleidusia knygą apie tango kodus švedų kalba, klausom grojančio Raul Salvetti.

Rubenas suorganizavo tango muzikalumo pamoką. Jis pasikvietė savo draugą Raul Salvetti, kuris groja viename Buenos Airių tango orkestre. Šis žmogus groja daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis sugeba tą pačią melodiją atkartoti pagal įvairių orkestrų stilistiką. Rubenas pasakojo tango muzikos vystimosi istoriją, o jo draugas tai iliustravo muzikiniais intarpais. Tai buvo dviejų valandų istorinė muzikinė kelionė, gardi ne vien muzika, bet ir kulinarija - užkandžiaujant mėsa įdarytomis bandelėmis empanadomis (kiek primenančiomis kibinus) ir ragaujant raudoną argentinietišką  „Pinot Grigio“ vynuogių rūšies vyną.

Visa pamoka buvo kelianti jaudulį, tačiau labiausiai mane sugraudino tai, kaip šis tango muzikos virtuozas atsisveikino. Jis priėjo prie kiekvieno iš mūsų ir labai nuoširdžiai, net nuolankiai, padėkojo už tai, kad mes buvome dėmesingi ir maloningi jo mylimai tango muzikai. Jis sakė: „jums ko gero sunku įsivaizduoti, ką mums, tango muzikantams, teko išgyventi, kai tiek metų jautėmės atstumti ir nereikalingi. Ačiū, kad priėmėte tango į savo širdis“...

Prisimenu, kai Rubenas pirmą kartą buvo Vilniuje, jis pasakojo mums, kad Argentinoje populiaru vyrams vakarą leisti bendroje kompanijoje, klausytis tango muzikos ir verkti. Mes tada visi nusistebėjome: „o kodėl reikia verkti“? Rubenas gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „tokia vakaro programa“. Aš tą pokalbį prisiminiau vakare po tos pamokos. Prieš eidama gulti įsijungiau pasiklausyti Rubeno ipode man paliktos tango muzikos. Man jos beklausant taip kažkas „užkabino“, kad klestelėjau ant lovos krašto ir... pravirkau. Šniurkščioju ir galvoju, na jei kas nors dabar manęs paklaustų, ko verkiu, tikrai negalėčiau paaiškinti. Tiesiog – tokia vakaro programa. :)))

 

I dalies pabaigai

Mokytojai mane mokė...

Ruben: „Vyro ir moters glėbiai turi saugoti vienas kitą.“

Alicia:  „Mūsų vyrus veda jų širdys. Judesys prasideda nuo jos, toliau tik seka kūnas.“

Yuyu:  Šokant viršutinė kūno dalis pakylėta, nes siela pakylėta.“

Andreas: „Žingsnio energija imama iš žemės. Kada su žeme stabiliausias kontaktas? Tada, kada žmogus visiškai atsipalaidavęs.“

Jorge:  „Šokant vyrui svarbiausia tikslumas, moteriai -  jautrumas.“

Gustavo: „Šokdamas Milongą džiaukis!”

Damian: „Tango šokyje žingsnio atgal nėra!”

El Indio: „Kiekviename judesyje yra momentas, kada vyras moters laukia...“

Graciela: „Moteris šokdama tango neklysta. Jei nevyksta tas, kas turi vykti, tai ne jos, bet vedančiojo problema.“

Marta:  „Papuošimai - lyg druskytė ir pipiriukai ant salotų – po trupučiuką“.

Julio:  „Argentinietiško vedimo paslaptis.... medžiojantis katinas...“

Osvaldo: „Eik visas!“ (genialus patarimas savo prasme ir paprastumu).

 

II dalis

Kodėl moterų širdys lieka BsAs milongose

“Tango nėra šokis skirtas demonstruoti savo sugebėjimus. Greičiau – jis yra jausmų interpretacija. Tai nėra vien tik pėdų judėjimas ir laikysena. Tango yra argentinietiškas, bet jis priklauso visiems, kas supranta jo jausmus ir kodus”.

Cacho Dante, milonguero de Buenos Aires, 1998, lapkritis

 

Prisimenu iš Argentinos tik grįžusią ir mūsų milongose vėl pasirodžiusią vieną mūsų bendruomenės damą, tada  tango šokusią taip jausmingai, kad negalėdavau atsižiūrėti! Laikui bėgant ta jos parsivežta tango ugnelė, kurią matydavau jai šokant, kiek prigeso...

Prisimenu tylų kitos damos išnykimą iš mūsų milongų jai sugrįžus iš Buenos Airių...

Prisimenu savo sunkiai ištveriamą ilgesį Buenos Airių milongoms, atsiradusį vos pradėjus pakuotis daiktus grįžimui į namus....

Aš nesupratau, kodėl prieš išvažiuojant man į BsAs, viena jų verkė. Supratau, kai grįžau ir pravirkau pati. Matyt, to paties...

Seniai pažįstu mūsų tango bendruomenę ir, matydama, kuria linkme ji vystosi, esu optimistė. Pavyzdžiui, kad ir Yahoo Groups‘o sukūrimas; kad ir mūsų DJ muzikos parinkimas; kad ir lietuviškos internetinės tango svetainės, talpinančios straipsnius ugdančius tango suvokimą, kad ir vyrų praktikos atsiradimas; kad ir išrankumas atvykstantiems tango mokytojams. Net mūsų ginčai bei nesutarimai – jie irgi rodo kad mes ieškom tango!

Tikiu, kad mūsų visų bendrų pastangų dėka ateis laikas, kai iš Buenos Airių į savo „gimtąsias“ milongas grįžę damos nerūpestingai tars: „O žinot, čia jaučiamės visai, kaip ten“.

Tango yra labai socialus – bendruomeninis – šokis. Mes lyg surišti viena virve. Vienas be kito mes niekaip. Manau, kad ir BsAs milongos tokį didelį įspūdį palieka dalinai todėl, kad jose tango iš širdies šoka „kritinė bendruomenės masė“. Pavienių iš širdies šokančių neužtenka. Ta masė sukuria bendruomeninę „tango širdį“, kurios taip ilgisi iš Argentinos parvykstantys...

Dėkodama mūsų bendruomenei ir kiekvienam(ai) jos nariui(ei) atskirai, už tai, kad čia turiu galimybę šokti tango, aš stengiausi užfiksuoti ir kuo detaliau, atviriau papasakoti apie tai, ką mačiau, jaučiau, patyriau BsAs milongose.

 

Buenos Airių turistinių ir tenykščių vietinių milongų palyginimas

Kai kuo panašios, kai kuo skiriasi
 
Grįžusi iš Argentinos dar kartą su malonumu perskaičiau Arvydo draugo Ivars vietinėse BsAs milongose patirtus įspūdžius, patalpintus www.tangoargentino.lt . Savo laiškais jis sugebėjo perteikti jausmus, kurie ir man kilo ten pabuvus.

Man patiko ir vietinės, ir turistinės milongos. Gera ir ten, ir ten. Visose jose yra tikrai puikių argentinietiško kraujo ir/ar argentinietiškos dvasios šokėjų.

Tarp jų yra panašumų, yra ir skirtumų.

elbeso

El Beso

 

humberto 1789

Humberto 1789


Milongų organizatoriai.
Jie tikri savo milongų šeimininkai. Jie daro kalbinius intarpus, skelbia loterijas, pasako apie svarbesnius įvykius šios bendruomenės tarpe, pristato šokėjų pasirodymus. Jie yra vakaro vedantieji. Tai vyksta ir turistinėse, ir vietinėse milongose.

 

gricel

Gricel

Milongos programa. Turistinėse milongose programa yra orientuota ir koncentruota į tango šokimą, su retais nedideliais salsa ar chacarera intarpais. Vietinėse milongose tų kitų šokių intarpų yra daugiau ir jie ilgesni, taip bent jau man pasirodė. Rubenas akcentavo – tai ne milonga, jei šokamas vien tik tango. Toks įspūdis, kad vietinėse milongose tango sklandžiai įsikomponuodavo tarp visų kitų svarbių vakaro komponentų: valgymo, pokalbių su draugaus, kokio ansamblio, dainininko ar šokėjų pasirodymų...

Tango stiliai pagrindinėse milongose. Argentinoje pagrindinėse milongose: „El Beso“, „Porteno y Bailarin“, „Nino Bien“, „Salon Canning“, „Confiteria Ideal“... jau nekalbant apie labiau vietines, yra šokamas tradicinis tango, arba kaip Rubenas pasakytų - yra šokamas tango.

 

 confiteria ideal

Confiteria Ideal

Beveik visi (99 proc.) šoka artimame apsikabinime.

Tango nuevo egzistuoja ir Buenos Airėse, bet jis čia nėra populiarus. Net tie argentiniečiai, kurie nėra nusiteikę prieš nuevo, kurie patys jo moko, privatesniuose pokalbiuose pripažįsta, kad tai labiau  jauniems žmonėms ir eksportui skirta prekė.

Po vienos pamokos su Julio Balmaceda spontaniškai pradėjom pokalbį apie tango nuevo.  Pasirodo, jis pats kartu su Gustavo Naveira ir kitais dalyvavo to proceso kūrime. Julio sakė: „Žinai,  Goda, kokie mes buvom „šustri“ prieš 20 metų! Pradėjom eksperimentuoti, pradėjom galvoti naujus žingsnius šiaip sau, smagumo  ir „mandrumo“ dėlei. Mums tai buvo paišdykavimas... tik tiek... Bet svetur tai tapo populiaria ir gerai perkama preke.... Mums patiems tai buvo netikėta. Taip sakant, paleidom džiną iš butelio... Nebesulaikysi... Kita vertus, visi juk esam buvę jauni... Patiems tų žaislų kažkada reikėjo, negi dabar iš kitų vaikų juos atimsi... Tegul paturi, pažaidžia iki subręs...“ Julio pastebėjo, kad anksčiau ar vėliau dauguma jam žinomų „nuevistų“ Argentinoje grįžta prie tradicinio tango.

Prisimenu, ką man sakė Yuyu, plačios ir liberalios mąstysenos milonguera. Ji sakė: „Nei vienas šokis nestovi vietoje, jis vystosi. Ankstyvame tango formavimosi periode irgi būta ir šuoliukų, ir klubų vizginimo... Tam tikra prasme tango nuevo yra gerai pamiršta sena.... Tai visai įdomus reiškinys. Pažiūrėsim, kas iš tos išeis... Tai gražu ir estetiška, bet tam reikia atatinkamo kūno pasirengimo, antraip tai tampa juokinga ir karikatūriška. Tuo labiau, kad neišlavinto kūno žmogui toks šokimas labiau sukelia įtampą, nei malonumą “.

Atmosfera. Turistinės milongos savo atmosfera primena mūsiškes. Jų atmosfera dažniausiai yra klubinė. Vietinių milongų atmosfera yra kiek kitokia. Kai ten žiūrėdavau į susirinkusius vietinius, galvodavau, su kuo gi aš tą bendruomenę galėčiau palyginti? Ką ji man primena savo sukuriama atmosfera? Pirma, kas šovė į galvą, tai inteligentiškų šeimų švenčiama antra lietuviškų vestuvių diena: susirinkęs giminės klanas, visi savi arba bent jau daugiau mažiau savi, apsirengę vienu tonu geriau, nei kasdien, bet ir nebe taip iškilmingai, kaip pirmąją dieną; turintys laiko, niekur neskubantys, po pirmos įtampos ir „pasirodymų“ dienos supaprastėję ir atsipalaidavę.


sin rumbo

Sin Rumbo

 

Gera būdavo žiūrėti į juos šokančius. Jie niekam nieko nenorėdavo parodyti ar įrodyti. Šokdavo jie taip paprastai, lyg gertų savo vakarinės arbatos puodelį, be jokio patoso. Bet įdomus dalykas, negalėdavau nejusti tame kasdieniame veiksme kažkokio ritualinio šventumo. Jei vienu žodžiu reikėtų nusakyti tą atmosferą, kuri tvyrodavo salėje šokio metu pati savaime, niekieno specialiai nekuriama ir nedeklaruojama, tas žodis būtų „orumas“. Jei dviem žodžiais – „paprastas orumas“.

 

Rūbai

Skonis ir saikas

Apsirengimo stilius priklauso nuo milongos. Kai kurios milongos visiškai liberalios: kas apsivilkę kostiumais, kas marškiniais, rečiau – trikotažine palaidine. Kai kurios milongos konservatyvesnės savo aprangos ir elgesio stiliumi. Jose vyro be kostiumo nepamatysi. Jei ir bus koks su trikotažine palaidine, tai žinok – atvykėlis. Aplamai, argentiniečiai linkę dėvėti kostiumus, ar, liberalesnėse milongose, bent jau geros kokybės marškinius.

Porą kartų su Rubenu ėjome į „porų vakarus“. Tai reiškia, kad visą arba beveik visą laiką šoksi su savo partneriu. Tuomet Rubenas, atvažiuodamas manęs pasiimti, atsinešdavo ant pakabos kelis savo marškinius ir manęs atsiklausdavo, su kurios spalvos ir kokios medžiagos tekstūros marškiniais man būtų maloniau su juo šokti!!! Jis neklausdavo: „Kokie marškiniai MAN labiau tiktų?“, bet klausdavo: „Kokia mano apranga TAU būtų malonesnė su manimi šokti?“.

Įsiminiau Rubeno pasakymą: „Mes, milonguerai, kostiumą užsidedam ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad mums tai yra vidinė būtinybė pagerbiant moterį.“ Tikras milonguero prieš šokdamas užsisega švarko sagas. Prisimenu, kaip Rubenas pakomentavo vieną tarptautiniu mastu žinomą šokėją: „Jis labai malonus vyrukas, ir labai draugiškas, ir šoka labai gerai, bet ne milonguero – žiūrėk, jis šoka su plevėsuojančiais švarko kraštais. Milonguero sau niekada to neleistų“. Tiesa, jei yra labai šilta,  mačiau, kad dalis milonguerų šoka su marškinukais. Osvaldo, didžiulis autoritetas pačių milonguerų tarpe, „Canning‘e“ po pirmojo parodomojo šokio, prieš antrąjį nusiėmė švarką, judesiais prieš tai parodydamas, kad labai karšta ir jam be švarko šokti būtų patogiau.

Vyrai visa savo apranga labai gerbia moteris. Todėl suprantu Rubeno pasipiktinimą, kai moterys to nevertina. Jis pasakojo, kaip viena jo pažįstama vokietė milongoje suvalgė picos gabalą laikydama rankomis ir atsainiai perbraukusi jomis per servetėlę jau buvo pasiruošusi šokti. Rubenas sako, pagalvok tik, ji galėjo savo riebaluotomis rankomis ištepti vyrui švarką!

Moterų apranga ypač įvairi stilių ir spalvų atžvilgiu. Dauguma apsivilkę suknutėmis, kai kurios – kelnėmis, bet tos kelnės itin elegantiškos. Kai kurios moterys „blizga“ tiesiogine ir perkeltine prasme, kitos apsirengę ir visai kukliai. Bet visos atrodo moteriškai ir elegantiškai. Čia nėra tango rūbų kulto. Prisimenu, norėdama nusipirkti ką nors „labai tangiško“, Alicijos Pons ir šalia buvusių jos draugių milonguerų paklausiau, kokias tango rūbų parduotuves jos galėtų man rekomenduoti. Jas klausimas nustebino. Sako, mes nežinom, nes į specializuotas tango parduotuves nevaikštom. Jos gal daugiau skirtos turistams ar scenoje šokantiems tango šou.... Mes tiesiog nusiperkam eilinėse rūbų parduotuvėse mums patikusį rūbą, su juo ir šokam tango...

Kai kurie šokėjai, tiek vyrai, tiek moterys, puošiasi daugiau, kai kurie mažiau, bet visada išlaiko gerą skonį. Susidariau bendrą įspūdį, kad vyrai niekada neprašaus apsirengę kostiumu ar bent jau geros kokybės marškiniais, o moterys – elegantiška, kad ir paprasto kirpimo suknute.

Net jei ir nespėdavau grįžti namo, visada turėdavau kuprinėje pasiruoštą elegantišką rūbelį persirengti prieš milongą. Puoštis aš ir šiaip mėgstu, kaip ir visos moterys. Įvairiose Europos milongose plunksneles išsikedendavau dar ir pragmatiniais sumetimais - kad būčiau pastebėta: aptempta suknytė, riesta nosytė, išryškintos akytės, žavi šypsenėlė – sėkmė būdavo garantuota iš anksto. Argentinoje su savo vertę žinančiais šokėjais šie „triukai“ nepraeidavo... Kad ir kaip visa ryški žibindavau žvilgsniais milonguerus, jie žvelgdavo kiaurai pro mane į už manęs esančią sieną, lyg būčiau stiklinė... Pirma tanda būdavo su tango pradedančiu argentiniečiu, flirto ištroškusiu vyruku arba užsieniečiu. Pirmiesiems tai būdavo galimybė pasišokti, antriesiems – galimybė pabandyti užmesti meškerę, tretiesiems – pristatyti save vietinėms moterims, nes jos jokiu būdu nesutiks su juo šokti, iki nebus tikros jo šokimo kokybe.

Šokių aikštelėje pirma tanda kiekvienam naujokui, ir man, būdavo egzamino laikymas. Tik po sėkmingai išlaikyto egzamino milonguerai lyg „praregėdavo“ ir imdavo mane matyti. Taigi ten, kur iš tiesų šokamas tango, per milongas natūraliai vyksta ne išvaizdos, bet šokio kokybės atranka. Rubenas man pabrėždavo, ir aš pati ten būdama mačiau, kad milongos – tai ne praktika – jose maloniai leidžiamas laikas ir stengiamasi „padegustuoti“ kuo kokybiškesnio tango. Milongos nėra vieta mokytis ar kitą mokyti. Todėl, jei save geru laikantis šokėjas per milongą kviečia blogiau šokančią moterį (galbūt gražesnę, seksualesnę), palikdamas šalia jos esančią šokančią subtiliau, tai parodo jo nesugebėjimą vertinti tango kokybės, jo tango nebrandumą šia prasme.

Kita vertus, kartais matydavau seną milonguerą sėdintį kartu su jaunute katalogine gražuole. Tada Rubeno klausdavau: „Kaip čia yra? Juk sakydavai, kad Argentinos milongose – svarbiausia –šokio kokybė. Prie gretimų staliukų sėdi vyresnės nuostabiai tango šokančios moterys, o jis „kadrina“ tikrai mažiau tango patyrusią, bet neabejotinai gražesnę“. Rubenas atsakydavo: „ Kadrina“, bet pažiūrėk, ar šokdina... Be to, deja, tenka pripažinti, kad tango tampa vis labiau „vartotojiškas“ ir čia... “

Mano apranga mažai, jei iš viso, įtakojo kvietimų šokiui intensyvumą Argentinoje. Pirmą dieną man sunkiai sekėsi apskaičiuoti laiką ir į milongą teko eiti neužsukus į namus ir nepersirengus - su kasdiene „bliuskute“ (aš kasdien į kuprinę jų būdavau įsimetus 3-4, nes per dieną turėdavau po kelias pamokas). Buvau su kasdieniais rūbais, be vakarinės kosmetikos - „pilka pelė“ tarp elegantiškųjų argentiniečių. Nepaisant to, buvau kviečiama be paliovos. Taigi mano rūbo ryškumas Argentinos milongoje man įtakos neturėjo. Jaučiau, kad čia svarbiausias kriterijus – šokio kokybė. Visgi puoštis norėdavosi, ir net tik dėl prigimties...

Ten būdama pradėjau jausti, kad puoštis noriu dėl atsiradusios vidinės būtinybės suteikti kiekvienam savo šokio partneriui kuo malonesnį jo akiai vaizdą iš... dėkingumo. Dėkingumą jaučiau dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad man nereikėdavo maldauti jo žvilgsniu „nebūk išdidus, pakviesk mane, aš taip noriu pašokti“ – jis pats aktyviai ieškodavo mano akių, žvilgsniu klausdamas „ar galėčiau tikėtis tavo sutikimo šiam šokiui“,....... dėl to, kad susitikus šokių aikštelėj jis man leisdavo pajusti, kad tai aš suteikiau jam malonę, jog sutikau, o ne jis man, kad pakvietė,....... dėl to, kad jis mane apkabindavo jautriai iki pat savo pirštų galiukų ir saugodavo kaip brangiausią sutvėrimą per visą šokį iki pat jo pabaigos,......dėl to, kad kiekviena savo ląstele jausdavau, jog jis šoka taip ir tam, kad visų pirma būtų gera man,...... kad veda mane nuolat į mane įsiklausydamas,....... kad jis atranda begalę kažkur mano viduj slypinčių stygų, kurių aš net pati neįtariau turinti,....... kad jam be galo svarbu būdavo suprasti, ar jis suteikė man laimės savo šokiu.

Jei dauguma pasaulio vyrų bendrautų su moterimis taip, kaip argentiniečiai su jomis šoka, tai agresyvios feminizmo apraiškos numirtų natūralia mirtimi... 

 

Batai

Keičiami ne prie stalo

Pirmą vakarą prieš įžengiant pro milongos duris, Rubenas mane pristabdė ir šnibžtelėjo: „Žinok, jei persiausi batus atsisėdusi prie staliuko, vietiniai iš karto supras, kad esi užsienietė“. Ech, pagalvojau, čia man dar yra kur patobulėti. Iš tiesų turiu tą netikusį įprotį… Po to kiek tik kartų žiūrėjau, niekada niekur jokių besimėtančių batų po staliukais nematydavau. Jiems persiauti yra tualetai ar klubų prieškambariai. O gatvės batai paliekami arba rūbinėje, arba maišiuke rankinėje.

Pastebėjau, kad kai kurie gerai šokantys vyrai mėgsta avėti šviesiais batais, kad pėdos geriau kontrastuotų su tamsesne grindų spalva ;-)

Argentinietės moterys šoka su įvairaus aukščio kulniukais. Kartą mačiau vietinę vienos milongos šeimininkę, šokančią su elegantiškais aukštais, bet pilnapadžiais batais. Visgi dominuoja aukštas 8-9 cm. smailas kulniukas. Net 60-70 metų senjoros šoka su tokio aukščio bateliais. Man iki šiol lieka paslaptimi, kaip atlaiko jų kojos.

Kelis kartus per pamokas mokytojos argentinietės nusiėmė savo batukus, kad geriau matyčiau, kaip su žeme kontaktuoja jų pėda. Jau prieš tai žinojau, kad lotynų amerikiečių yra didesnis tarpas tarp kojos pirmo ir antro pirštų, nei pas mus. Bet žiūrint į jų nuogas pėdas man pasirodė, kad tarpai tarp visų kojos pirštų yra didesni, nei mūsų. Toks įspūdis, kad jų pėda ties pirštais platesnė, tokios struktūros, lyg kuo didesniu paviršiumi pasiruošusi kabintis į žemę.

 

Užuodžiama „apranga“

Maloniai  kvapni ir labai svarbi

Per visą tą laiką BsAs tik vieną kartą šokdama uosčiau alaus, žuvies ir dar kažkokio salsvo kvapo prisigėrusius gaurus. Kad ir labai nemandagu buvo, teko nutraukti tandą, nes nuo to kvapo mane pradėjo pykinti.

Šokdama jausdavau, kad visi kvepia neįkyriai kokybiškais kvepalais po šviežiai priimto vakarinio dušo. Rubenas man pabrėždavo, kad jie tiesiog paranojiškai dėmesingi savo kūno higienai, nes tai irgi viena iš pagarbos šokio partnerei(ui) išraiškų.

Kadangi ne visada suspėdavau prieš milongas grįžti į namus, tai vakarinius dušus improvizuodavau milongų vonios kambariuose. Čia visada sutikdavau pilna damų, kurios ir prieš miloną, ir tarp tandų aktyviai darbuodavosi dantų šepetėliais, muilais, kūno želė, dezodorantais, kvepalais......

 

Sėdėjimo vieta

Pirma eilė gerai, bet paskutinė – dar ne pasaulio galas

Kaip žinia, geriausios vietos prie pirmos eilės staliukų. Yra priimta, kad vietiniai vienodo lygio šokėjai sėdi prie vieno staliuko.

Įėjus į salę palauki, kol šeimininkas tave pasodins.

Pirmose eilėse sėdėdavau tais atvejais, kai:

- į tą milongą ateidavau nebe pirmą kartą (nežinau kaip, bet šeimininkai labai gerai įsimindavo veidus ir pirmą kartą nukišę į paskutinę eilę, antrą kartą būdavo žymiai svetingesni);

-  ateidavau su Rubenu;

-  Rubenas šeimininkui pasakydavo, kad aš su juo, nors ir sėdėdavom prie skirtingų staliukų (kad galėtume šokti su skirtingais partneriais).

Noriu pasakyti, kad „galiorkoje“ irgi labai smagu. Tai, sakyčiau, net savotiškas iššūkis.

Noriu pasidalinti vienos pirmųjų milongų įspūdžiais su mūsų moterimis. Dauguma mūsų moterų šoka labai gerai, todėl mano vietoje jos gali įsivaizduoti save, ir pasiskaitę nedvejoti, ar verta važiuoti į BsAs, jei nebus kas ten kviečia šokti (tokių dvejonių iš mūsiškių esu girdėjusi). Dar ir kaip bus! Mielosios, teks sugalvoti įvairiausių priemonių, kaip nesusitikti norinčių pakviesti vyrų žvilgsnių, kai norėsite pailsėti!

Taigi, prisimenu, pirmąjį penktadienį nuėjau į Humberto I g-vėje esančią milongą, labai didelę ir prašmatnią. Salės šeimininkė priėjo, paklausė ar aš viena, ir nuvedė pasodinti kažkur į galą. Be to, buvau apsirengusi nei šiaip nei taip (buvau nespėjusi grįžti po pamokų, o važinėti pirmyn namo per visas Buenos Aires ir vėl atgal buvau per daug pavargusi). Taigi „karjerą“ milongoje pradėjau ne visai prekinės išvaizdos ir ne visai strategiškai patogioje vietoje. Prisiklausius visokių pasakojimų, kaip ilgai tenka laukti, kol kas pakvies, buvau nusiteikusi itin kantriai. Vos tik prisėdau kuprinę kišdama kur saugiau po kėde ir tuo pačiu metu dairydamasi, pastebėjau vieną vyruką, klausiamai į mane žiūrintį. Štai ir visas sudėtingumas. :-)

Šokau visas tandas iki vienos. Nejaukiausias momentas būdavo, kai iš „galiorkos“ reikėdavo prasibrauti iki šokių aikštelės per siauručius pirmos ir atros eilės staliukų eilių tarpelius, atsiprašinėjant ten tebesėdinčių moterų, kai netyčia praeidama užkliudydavau jų kėdes. Panašiai savo įspūdžius kažkada pasakojo ir Asta. Taigi tai, kad esi niekam nežinoma užsienietė, visiškai nereiškia, kad vakarą leisi šokdama tik mintyse.

Vėliau susidurdavau su kitu klausimu – kaip išvengti kvietimų, norint pailsėti  ar pažiūrėti į kitus šokančius. Kartais reikėdavo geležinių nervų nepasižiūrėti į tą pusę, iš kur jausdavau atkakliai žvilgsniais siunčiamus signalus. Visada atsirasdavo ir tokių, kurie eidavo tiesiai prie staliuko...  Atsisakydama jausdavausi nepatogiai. Atradau itin veiksmingą būdą, kaip to išvengti: užsisakydavau kokią bandelę ir ją labai…labai… ilgai ir lėtai…lėtai… kramsnodavau… Kramsnodavau ir galvodavau: tai toks išradimas, kurio grįžus namo tikrai neprireiks :-)

 

Žvilgsniai, kviečiantys šokti

Tai mandagu ir saugu

Būdama Argentinoje savo pojūčiais patyriau kodo kviesti žvilgsniais prasmę. Tai susiklostė tradiciškai ir tapo būdu tarpusavyje bendrauti, nepažeidžiant kito žmogaus vidinės gerovės. Juk milongoje visi nori jaustis gerai!

Yra daug priežasčių, kodėl vyras ar moteris su kuo nors gali nenorėti šokti to ar kito šokio. Gal nori pailsėti, ar laukia kitos muzikos, ar šiaip ne ta nuotaika, gal su tuo partneriu jis ar ji yra numatę šokti kitą tandą vėliau…

Prisimenu, Rubenas vienos tandos metu pamatė mane šokant su ne itin tiksliai vedančiu šokėju (čia buvo tas atvejis, kai man nepatogu buvo atsisakyti vyrukui, priėjusiam manęs kviesti prie staliuko). Po tandos Rubenas tiesiog pribėgo prie manęs ir perspėjo: „Būk atsargi, nesusitraumuok!“

Pastebėjau, kad už Argentinos ribų vyrai dažnai neteisingai supranta moters atsisakymą šokti. Jie mano, kad tai dėl jos arogancijos. Tikrai ne. Tai dėl jos baimės save traumuoti.

Moteris - priimančioji energiją. Ji priima tą energiją, kurią jai siunčia vyras. Jei partneris tobulesnis, ji tobulėja kartu su juo. Jei partneris nepatyręs, ji smunka kartu su juo. Vyras netiksliu, nejautriu ar grubiu vedimu, skubėjimu, tampymu, stumdymu, moterį gali tiesiog energetiškai „suluošinti“. Po tokio šokio jautiesi disharmonijoje su pačia savimi, lyg iš vidaus sudarkyta. Aš net sunkiai randu žodžių tiksliai įvardinti tai būsenai. Tai labai sunkiai ištveriama. Jautiesi taip, lyg kažką sulaužyto norėtum išmesti iš savo vidaus. Prisimenu Rubeno žodžius apie tai: „Su geru šokėju moteriai norisi mirti jo glėbyje, su nejautriu – jai tiesiog norisi mirti“.

Todėl Argentinoje ir kviečiama žvilgsniu – paliekant galimybę moteriai to žvilgsnio „nepastebėti“ ir taip mandagiai atsisakyti.

Vyrams noriu išduoti vieną mažytę mūsų, moterų, paslaptį - mes turime akis galvoje visur: priekyje abipus nosies, šonuose prie ausų, net pakaušyje! Visos tos akys mato net prieblandoje ir mato toli. Taigi, su kuo trokštam šokti tą ar kitą šokį, tą visada reikiamu momentu pastebim! :-)

Girdėjau, kažkas kažkada iš pabuvusių BsAs milongose sakė, kad žvilgsnių sistema čia sudėtinga. Mano patirtimi nieko čia sudėtingo nėra. Viskas labai paprastai ir efektyviai veikia. Ypač patogu tose milongose, kur vyrai sėdi vienoje salės pusėje, o moterys – kitoje. Bet ir ten, kur visur sėdi visi, susigaudyti galima.

Prasidėjus muzikai, vyrai neskubiai žvilgsniais „keliauja“ pro sėdinčias moteris. Yra tokių, kurie iš anksto nusižiūrėję partnerę, tai stebeilijasi labai konkrečiai į ją.

Taigi vyrai žvilgsniais žvejoja, o moterys akimis gaudo tas vyrų žvilgsnių metamas meškeres. Na, tikrai paprasta!

Kai vyras yra numatęs ką nors kitą, jis pro tave žvilgsniu praslenka kaip pro stiklinę sieną. Jei tai tavo pažįstamas, tai susitinkant žvilgsniams jis gali tau trumpai šyptelėti pasisveikindamas, paprastai sustiprindamas tą pasisveikinimo įspūdį atatinkamu rankos mostu, ir „nuvažiuoti“ žvilgsniu į kitus medžioklės plotus. Tikrai skiriasi pasisveikinimo žvilgsnis nuo kvietimo šokiui žvilgsnio!

Kai matau, kad vyras stabiliai žiūri mano kryptimi, aš irgi ties juo žvilgsnį užlaikau ir pasitikslindama krypt galvute. Jis tada palenkia galvą, pasitikslindamas, ar tikrai. Aš tada „krypt ir šypt“ jam. Tik įsitikinęs, kad kontaktas žvilgsniu suveikė, vyras pakyla iš savo vietos. Tada jis eina manęs kviesti. Aš sėdžiu kuo ilgiau savo vietoje irgi ne dėl išsidirbinėjimo, bet kad būčiau visai tikra, kad jis kviečia būtent mane.

Buvo vienas atvejis, kai sėdėdamos labai arti viena kitos pakilom abi iš karto. Tada buvo kviesta ta kita moteris. Hm, tai ką dabar daryti, pagalvojau, kažkaip kvaila grįžti ir sėstis atgal. Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik nueiti lygtai į vonios kambarį. Paskui internete perskaičiau panašių įspūdžių. O, pagalvojau, tai man jau pažįstama :-) Buvo ir atvirkščias variantas. Kai manęs atėjo kviesti iš karto 2 vyrai. Tas kitas sėdėjo už pirmojo, ir, matyt, pamanė, kad visas pokalbis žvilgsniais buvo skirtas jam. Kaip tokiu atveju elgtis, manęs niekas nebuvo painstruktavęs. Nieko kito negalėjau sugalvoti, kaip tik „nepamatyti“ to antrojo. Paskui akies krašteliu pastebėjau, kad jis taip pat pasuko link vonios kambario.

Vyras, jei jis kamikadzė, aišku, gali be išankstinio susitarimo akimis eiti prie moters staliuko ir taip kviesti ją šokiui. Bet čia moterys - tai ne mūsų kraštų pelenės. Čia jos turi itin didelį gerai šokančių ir svarbiausia, norinčių šokti, vyrų pasirinkimą. Jei ji to vyro šokimo lygio nežino, arba tiesiog to šokio su tuo vyru šokti nenusiteikusi, ji tiesiog nesutiks. Aš irgi buvau kviečiama prieinant prie mano staliuko ir tikrai pasijusdavau nejaukiai – atsisakyti nemandagu, sutikti – rizikinga. Kelis kartus iš mandagumo (paskui jau iš tyrinėtojos smalsumo šokimo lygiui palyginti su tais, kurie kviečia akimis) buvau sutikusi ir visus kartus nusvilau. Padariau išvadą: Argentinoje prie staliukų eina ir kviečia arba užsieniečiai, šokių aikštelėje nežinomi ir todėl praradę viltį ką nors prisikviesti žvilgsniu, arba „lūzeriai“ argentiniečiai. Vienu ir kitu atveju šokimo malonumą jie suteikdavo tokį, kad po kiekvieno šokio melsdavau, kad juo tanda ir baigtųsi.

Kai šiuos įspūdžius papasakojau Rubenui, jis palingavo galva ir tepasakė: „Žinok, kuo geresnis šokėjas, tuo iš toliau jis sugebės tave prisikviesti žvilgsniu“.

Tada pradėjau domėtis, o iš kokio nuotolio galima susibendrauti žvilgsniais? Tam labai gerai tiko „Nino Bien“ milonga. Ten yra didelė pailga ir gerai apšviesta salė. Žvelgdavau į vyrus, esančius toliausiai – gal už kokių 30-40 metrų, gal dar toliau. Žvilgsnių laidai veikdavo be sutrikimų! Bet pavyzdžiui, „Canning“ milonga tuo atžvilgiu nėra patogi. Salė didelė, pritemdyta, žmonių daug. Tai labai apriboja pasirinkimą – šoki tik su tavo areale esančiais šokėjais – kitų tiesiog nematai. Išskyrus tuos, kurie tave jau žino. Jie, pamatę tave šokių aikštelėje, po tandos keliauja link tavęs aplink visą „Canning‘ą“. Tada kviečia, aišku, prieidami, bet ir tai ne iš arti ir tik žvilgsniu. Sistema tokia. Stebėjau vieną vyrą, savo naują pažįstamą. Jis buvo toli toli kitame salės gale. Prasidėjus tandai, mes lyg ir susižvalgėme, bet matyt, nei vienas nebuvome tuo tikri, nes prieblanda ir atstumas didelis. Mačiau, kaip jis pakilo iš savo vietos, neskubėdamas apsuko ratu pusę „Canning“ salės (kol ėjo, tai ir šokis beveik baigėsi). Likus kokiai keliolikai metrų iki manęs atsistojo, taip, kad būtų mano akiratyje, ir tada dar kartą žvilgsniu pasitikrino. (Ta proga prisimenu, ko mus mokė Graciela Gonzalez: „Jei vyras nori iškviesti moterį šokti, jis turi atsirasti prieš ją. Dėl kitų, mielosios, nesivarginkit“.

 

 canning

Canning

Ko gero dėl įvairių priežasčių (tolimas atstumas, blogas apšvietimas, blogas regėjimas, etc.) procesas kai kuriose milongose vykdavo maždaug taip. Prasidėjus tandai dalis vyrų vorele neskubiai lyg tarp kita ko, koja už kojos neskubaus pasivaikščiojimo žingsniu eidavo salės pakraščiu, naudodami tuos pačius žvilgsnių kodus. Iš pradžių tokius vaikštančius vertindavau įtariai, bet be reikalo. Jų tarpe buvo dieviškų šokėjų. Kiek prisimenu, jie visgi išlaikydavo pagrindinę taisyklę: kviesdavo iš pakankamo atstumo (palikdami galimybę moteriai jų „nepastebėti“) ir tik žvilgsniu.

Atsargumo reikia su į kelnių kišenes rankas susikišusiais ir atsainiai vaikštančiais tipais! Jie praeidami žvilgsniu tavo pusėn neapsiriboja, o primygtinai linkteli taip, lyg ragintų. Bent jau atsisakyti tokiems galima lengvai, joks sąžinės kirminiukas nesukruta. Kiek tik pavyko pastebėti, tie tipai būdavo ne iš Argentinos.

Pakvietimai priklauso ir nuo to, kokia tai milonga: liberalesnė ar labiau konservatyvi, vienišių ar porų milonga.

Beje, net vienišių milongoje moterį galima kviesti tada, jei prie to staliuko nėra vyro. Jei mato, kad ši moteris su vyru, tai paprastai ji nekviečiama. Arba prieinama prie staliuko, ir atsiklausiama visų pirma moters draugo leidimo, tada – pačios moters leidimo. Jei kviečiama iš karto moteris (tai nėra itin mandagu), ji turi atsiklausti savo partnerio leidimo.

Tik atrodo, kad žmonių daug ir kad esi pasimetęs bendroje masėje. Iš tiesų visi viską stebi. Pavyzdžiui, vienoje vienišių milongoje mes su Rubenu sėdėjome prie skirtingų staliukų, bet Rubenas laikas nuo laiko prie manęs prieidavo ką nors šnipštelti. Mane išvedęs šokti vyras dar kartą atsiklausė, ar aš tikrai viena, ar „tas džentelmenas“ tikrai ne mano vyras, ar jam tikrai leidžiama mane pakviesti, nors visą vakarą sėdėjau prie visiškai atskiro nuo Rubeno staliuko!

Vietinėse milongose renkasi daugiau sava publika, labiau vieni kitus pažįstantys, artimiau bendraujantys. Tai irgi turi tam tikrų niuansų bendrai atmosferai bei kvietimo šokiui sistemai. Jei vyras nori pakviesti savo bičiulę, kuri čia viena, arba jei iš anksto žino, kad jo draugų pora šoka ne tik tarp savęs, standartinio ceremonialo nereikia, galima ir paprastai – pakviesti moterį žodžiu. Taip kviesdamas jis turi būti tikras, kad moteris su juo mėgsta šokti. Todėl tai galioja tik ten, kur žmonės viena kitą gerai pažįsta.

 

Prieš prasidedant šokiui

Jie dėkingi ir niekur neskubantys

Iškvietęs šokiui vyras visa savo esybe leidžia tau pajusti, kad jam suteikei malonę, o ne atvirkščiai. Ne išimtis ir žymūs šokėjai. Jie dar atidesni. Pavyzdžiui iš Youtube daug kam gerai žinomas Oscar Casas, pakvietęs mane šokti, visų pirma padėkojo: „Ačiū, kad priėmėte mano kvietimą“. Kiti to nepasako, bet tą jauti. Man atrodo, tai yra jų natūralus vidinis nusiteikimas moters atžvilgiu, kuris spinduliuoja.

Pradėjus groti muzikai poros stovi aikštelėje, lyg visai nesiruošdamos šokti – kalbasi, klauso muzikos. Vyrai žinomos muzikos klausosi taip įdėmiai, lyg pirmą kartą ją girdėtų. Pirmus taktus toks veiksmas ir tevyksta. Tik tada, kai vyras „SUSIJUNGIA“ SU MUZIKA pagal savo nuotaiką, erdvę, turimą partnerę, tik tada jis apkabina moterį, suteikia laiko jai savo glėbyje patogiai įsitaisyti, savo pojūčių receptoriais patikrina, ar ji ten gerai jaučiasi, ar atsipalaidavusi (jei ne – padeda jai išsiūbuojamuoju judesiu...), ir tik tada žengia pirmą žingsnį...

 

Glėbys

Tai, ko labiausiai ilgisi iš BsAs išvažiuojančios moterys

Vienoje argentinietės knygutėje apie milongas skaičiau, jog ji klausdavo svetimšalių moterų, ko jos labiausiai ilgėsis išvykę iš Buenos Airių. Dažniausiai moterys atsakydavo – argentinietiško glėbio.

Abrazo. Tas magiškas žodis. Būdama miesto knygynuose, aš esu mačiusi įvairių knygų apie tango. Kai kurių jų pavadinimas būdavo tiesiog - „Apsikabinimas“, arba „Apsikabinimo paslaptis“. Įsivaizduokit, visa knyga parašyta apie tango apsikabinimą!

Apsikabinimas – tai visas neskubus ritualas.

Dar seniai, tik pradėjus šokti tango, esu pajutusi – koks apsikabinimas, toks bus ir šokis....

Argentiniečiai tango šokiui tave apkabina neskubėdami, iš lėto, jautriai. Labai švelniai, bet tuo pačiu stipriai tave po truputį „uždaro“ savo glėbyje. Tas glėbys labai tvirtas, bet niekur nei kiek „neveržia“. Jis nėra kietas kaip šarvas, jis nėra laisvas kaip vėjo pamušalas, jis nėra abejingas, bet ir ne gašlus. Jis patikimai tave saugantis. Tas glėbys psichologiškai tave saugiai izoliuoja nuo išorinės aplinkos, nuo kitų šokėjų ar žiūrovų.... Jame labai jauku ir itin patogu. Tame glėbyje apsalsti lyg nuo medaus, apgirsti lyg nuo vyno, užmiršti visus mylimus ar kada mylėtus vyrus ir tiesiog palaimingai būni... Tu jauti, kad tas glėbys skirtas TIK TAU!

Šokant tas glėbys gyvena savo gyvenimą, jis “kvėpuoja” ir „kalba“.

Yra visokiausių aforizmų, palyginimų apie tango apsikabinimą. Vis galvoju, ar galima akademiškai išmokyti to apkabinimo? Gal. Yra tam tikros taisyklės ir „techniniai“ momentai. Bet kai pamatydavau, su kokiu natūraliu galantiškumu pro metro duris mane praleidžia praeivis vyras, kai pajusdavau, kokio nuoširdumo neįkyria ir šilta šypsena mane pasitinka picerijoje picų kepėjas, kai žiūrėdavau, kaip žaviai gestikuliuoja kažką man pasakojantis mane vežantis taksistas, imdavau abejoti tokio akademinio mokymo galia.... Gal tai tiesiog kraujyje - ta vidinė emocinė elegancija.

Būdama Argentinoje užčiuopiau, kur vietiniai vyrai saugo stebuklingą savo glėbio galios raktelį. Ne muzikalume, ne kūno lankstume, ne ilgalaikėse šokio treniruotėse. Tas raktelis slypi jų itin pagarbiame požiūryje į moteris... Nuo to prasideda glėbys ir pats tango.

Rubenas, turėdamas gerą humoro jausmą, taikliai pastebėjo: „Mes kaip rūpestingi sodininkai, auginame ir puoselėjame gražiausius savo augalus – moteris, kurios kaip gėlės. Na, kartais, tiesa, savo sode auginame dagiau, nei po vieną gėlę, bet kiekvieną puoselėjame, kaip vienintelę.“ :-)

Šokis

Jorge Manganelli: „Šokant vyrui svarbiausia yra tikslumas, o moteriai – jautrumas“

Jų muzikalumas. Jie nešoka PAGAL muziką, JIE ŠOKA PAČIĄ MUZIKĄ, kiekvieną jos virptelėjimą. Kai su jais šoku, aš jaučiu, kad jie tą muziką groja manimi, tarsi nesuskaičiuojamą galybę stygų turinčiu muzikiniu instrumentu.

Nuo kur prasideda jų tango judesys. Savo tango mokytojos argentinietės Alicijos  kartą paklausiau – bet kodėl, sakykit, taip išsiskiria argentiniečių vyrų vedimas?! Argentiniečiai veda taip, kad....aaahhh....... Ir aš užsimerkdama išleidau nevalingą jausmingą tylų atsidūsėjimą. Alicija nusijuokė, ir sako: „Tu čia tiksliai achtelėjai. Ir aš jaučiu po šokių su jais tokį pat ....aaahhh.....Gal tai todėl, kad tie vyrai supranta dainų žodžius. Gal tai todėl, kad tai yra jų kultūros dalis, jų identitetas. Kai šoku su jais, jaučiu, kad PIRMAS JUDESYS YRA JŲ VIDINIS JUDESYS, o visi kiti kūno judesiai tik seka tą pirmąjį – vidinį.“

Energija ir vidinė ramybė. Viena mano BsAs sutikta moteris, tokia pat tango turistė kaip ir aš, įdomiai pastebėjo, kad argentiniečiai vyrai šokdami neprakaituoja. Hm, nustebau aš, bet juk iš tikro! Šia mintimi pasidalinau su Rubenu. Jis atsakė: „Tai todėl, kad argentiniečiai neeikvoja savo energijos be reikalo“.

Jie šoka su tokiu ramumu, lyg kiekvienam judesiui turėtų amžinybę laiko...

Vyrai neskuba su kiekvienu ritmo dūžiu padaryti po judesį. Nieko tokio, vienas tvinksnis praėjo, kitas ateis. Jie niekur neskuba. Laukiant kito tvinksnio poroje lyg kaupiasi energija. Reikia laiko energijai susitvenkti. (Jei yra pernelyg skubama, ta energija lyg sutraukoma. Tada jauti vidinę sumaištį ir chaosą). Kai tik energijos prisikaupia pakankami, jie ją lyg paleidžia nauju judesiu...

Net greitai šokdami jie išlaiko vidinę ramybę ir nei kiek neįsitempia.

Jie sukuria energiją, nenaudodami raumenų jėgos, atvirkščiai – jie atsipalaiduoja (bet nesubliūkšta).

Jie sugeba sukurti energiją, patys išlikdami ramūs. Tai  moteris nuginkluoja...

Judesiai genialiai paprasti. Jų judesiai ir labai paprasti, ir labai įvairūs. Paprasti, nes nedaro iš anksto pasiruoštų ar išmoktų choreografinių schemų. Daugiausiai jie tiesiog vaikšto. Įvairūs, nes kiekvieno judesio, žingsnio ilgį, dinamiką, charakterį apsprendžia muzikinis garsas ir tuo garsu  pajusta ir judesiu perteikta energija.

Per pamokas jie irgi mokosi tam tikru žingsnių schemų. Jie mokosi jų, kaip kad pianistas treniruoja savo rankas grodamas gamas ar etiudus, suprasdamas, kad tai - ne galutinis kūrinys; tai skirta pratyboms, bet ne koncertui.

Esu šokusi su tuo pačiu argentiniečiu per pamoką ir paskui per milongą. Per pamoką jis buvo uolus mokinys, kantriai mechaniškai zulinantis mokytojo parodytą kombinaciją. Bet per milongą viskas pasikeitė. Tai jau nebebuvo mechaniškai atliekama kombinacija. Jis į ją „įpūsdavo“ jausmo, kiekvieną kartą vis kitokio, pagal muziką, tad ir ta pati kombinacija kiekvieną kartą jausdavosi kitaip. Ji tapo nebe mechaniniu judesiu, bet gyvybe.

Figūros ir papuošimai. Jie niekada šokio neperkrauna figūromis. Mosteli kokią, ir vėl toliau eina...stovi...eina....stovi. Nesuprantančiam iš šalies net gali atrodyti lėtoka ir nuobodoka. Bet kai pats esi pabuvęs to glėbio viduje, žinai, jog tuo metu jame vyksta milimetrinės iš šalies akimi beveik neįžiūrimos muzikoje girdimos ir kūnais atkartojamos vibracijos, kurios nuvilnija bangomis abiem kūnais.

Figūrų gausa paprastai atvirkščiai proporcinga patiriamam šokio malonumui. Kita vertus, patyrę šokėjai ant pradedančių dėl to nepyksta, o atlaidžiai šypteli – „nei vienas neišaugom nežaisdamas“.

Papuošimai naudojami labai saikingi: tiek, kiek tos puošybos jie girdi muzikoje. Ypač tai aktualu moterims. Jei matydavau standartiškai gražiai patemptas kojytes, pradedančias daryti standartinę išmoktų papuošimų virtinę, žinok, tai greičiausiai ne argentinietės, o Europos ar Amerikos grupinių „moterų technikos“ pamokų dalyvės. Argentinietės, kaip ir jų vyrai, niekada neprasilenks su muzika – judesiu, energija, taip pat ir papuošimais. Jie nebus iš anksto „numatyti“, o spontaniški, individualūs ir su saiku.

Įsižeminimas. Jiems būdingas itin tvirtas ryšys su žeme (grounding). Pagal tai retai kada suklysdama atskirdavau argentinietį nuo atvykusiojo, kad ir labai gerai šokančio.

Kai jie šoka, jų kojas ir visą jų svorį prie žemės lyg trauktų kokie magnetukai. Kojų sklaidymasis ore, visokie „kikinimai“ – blogo tono ženklas. Kojos piešia visokius ratus, paraboles ir kitas fantastiškiausias figūras, bet ant žemės. Jie kojas kartais ir pakelia, bet tik „su magnetukais“ - taip, kad idėjiškai jos nepraranda kontakto su žeme.

Kai žiūrėdavau į jų pėdas, besileidžiančias ant žemės, tai atrodydavo, kad jie tomis pėdomis grojo girdimą muziką. Atrodydavo, kad garsas, išgirstas ausimis, pereidavo per jų kūną ir pėdomis nusklęsdavo ant žemės...

Pakylėjimas. Mano mokytoja Yuyu sakė: „Šokant tango viršutinė kūno dalis yra pakylėta, nes siela pakylėta“. Žinau tam tikrus techninius momentus, kaip priimti „tangišką“ kūno poziciją. Su čionykščiais vyrais tą techniką retai kada prireikdavo prisiminti. Jie taip pasižiūrėdavo, taip prieidavo, taip paimdavo į glėbį, kad mano kūnas be jokių mano pastangų, pats pasikylėdavo ir pasiruošdavo skrydžiui. :-)

Tik tiek, kiek reikia. Kai kada atokiau esantis Rubenas, man savo veido išraiška parodydavo, kad einantysis manęs kviesti yra superinis milonguero. Per pirmą šokį aš nieko ypatingo nepajusdavau. Šokti būdavo paprasta, patogu, gera ir tiek. Po to antras šokis, trečias... Kiekviename šokyje milonguero pridėdavo vis naujų spalvų. Per paskutiniuosius tandos šokius jo visas kūnas vibruodavo kartu su tango orkestru, ir aš pajusdavau, jog to „niekuo neįpatingo“ šokėjo muzikos interpretacijos galimybės yra neišsemiamos...

Tuo milonguerai skiriasi nuo eilinių gerų šokėjų. Paprastai geri šokėjai linkę parodyti savo šokimo galimybes, milonguerai - niekada! Jie iš savo arsenalo išims tik tiek, kiek tuo metu pareikalaus muzikinė frazė ir tiek, kiek komfortiškai kartu jausis jo partnerė. Nei lašelio daugiau.

Komfortas ir globa moteriai. Tikrai geras šokėjas pradžioj jokių „vikruntasų“ neišdarinėja ir moteriai streso nesukelia. Jis eina ramiai ir „tiria“. Jis niekada neleis moteriai pasijusti kažko tai nesugebančiai. Jis visada bus vienu žingsneliu „už jos“. Prieš vesdamas į bet kurį kitą judesį jis būtinai moterį tam paruoš, ir tik tada...Tai tik atrodo, kad vyras visą laiką veda, iš tiesų jis pasiūlo moteriai eiti kartu ir laukia, kol ji ateis. Tik tada jis jai pasiūlo dar... Labai jauti, ar vyras tave skubina, gena, ar kviečia...

Jei moteris dėl nenorėjimo, nesupratimo ar nesugebėjimo neatlieka ko nors, jie jokiu būdu nebando tos kombinacijos užsispyrusiai kartoti vėl ir vėl.

Vyrai veda tikrai labai užtikrintai ir tiksliai. Tai ir leidžia moteriai pasijusti saugiai, atsipalaidavusiai.

Jie labai jaučia moterį. Atrodo, jie jaučia ne tik jos kūno architektūrą, bet ir jos vidinę būseną. Kai aš būdavau pavargusi, jie lyg ir apkabindavo atsargiau, nors aš niekada to jiems nesakydavau. Kai būdavau energingesnė, jie energingiau ir apkabindavo. Jei šokio metu nejučiom įtemdavau kokią nugaros ar rankos dalį, jie neskubiai uždėdavo plaštaką ties tą įtempta nugaros vieta, ją lyg sušildydavo, arba plaštaka ją lyg „pamyluodavo“ (be jokio vulgarumo, kaip kūdikiui - skaudamą popą).

Jei jiems kuo tai būdavo patogesnė kita mano rankos, plaštakos ar nugaros pozicija, irgi be jokių žodžių ar priekaištų labai švelniu vos juntamu judesiu ją pakoreguodavo, arba pasikoreguodavo patys.

Jie greičiau sau liežuvį nukąs, nei per milongą pasakys „atsistok ant dešinės kojos“, ar „daryk ocho“. Čia vyrai žino, kad jei moteris neina, kaip partneris tikisi vesdamas, tai reiškia tik vieną – vedimo netobulumą. Kiekvienai moteriai gali reikėti skirtingo vedimo, kad jai būtų aišku. Gero šokėjo paslaptis ir yra ta, kad su juo šokant kiekvienai viskas visada aišku. Atrodo, kito žingsnio ir neįmanoma padaryti.

Tango technika ir tango kokybė. Šie žodžiai ir jų turinys buvo nuolatinės Rubeno ir mano pokalbių, net ginčių tema.

Rubenas kartojo, kad technikos šiame šokyje nėra. Yra jausmas ir šokio kokybė. Aš jam vis priešgyniavau, kad šokio kokybės vienas iš elementų yra ir technika.

Šie ginčai man vėliau davė daug peno įvairiems pamąstymams ir gilesniam tango suvokimui.

Su laiku ir šokimo Argentinoje patirtimi aš ėmiau suprasti, kodėl Rubenas ignoruoja „technikos“ terminą tango šokyje.

Kartais šokdavau kokiame „Canning‘e“ su energija pulsuojančiu tobulai tango techniką įvaldžiusiu vyruku. Jausdavau, kad mano kūnui labai komfortabilu, kad šokti nepaprastai malonu, kad vėjas pro ausis tik švilpia, ir kad dėl to kūniško rojaus mano dūšiai darosi gera. JI LAIMINGA PLASNODAVO PASKUI KŪNĄ.

Paskui pakviesdavo koks senas milonguero – raukšlėtas, pakumpęs, patukęs, o kartais dar ir šlubas... Paklausydavo muzikos, apkabindavo, pastovėdavo, paskui neskubėdamas – šlep – šlep... Tokia būdavo šokio pradžia. Šokdama jausdavau, kad jis niekur neskuba ir nesivaiko jausmų ar potyrių. Jis tiesiog mane apsikabinęs, kartu su manimi klausydavo muzikos. Ta muzika vesdavo jo dūšią, jo dūšia – jo kūną. Jis judėdavo jausme (kaip Rubenas sakydavo – he is in feeling). Per tandą su senaisiais milonguerais būdavo toks jausmas, kad muzikos pakylėta DŪŠIA SKLĘSDAVO PIRMA, O KŪNAS, KAIP PAKLUSNUS TARNAS, JĄ SEKDAVO.

Suskambus naujos tandos muzikai, ilgiausios moteriškų žvilgsnių eilės būdavo prie senųjų šokėjų...

Teisybės dėlei pasakysiu, kad porą sykių ir jauni vyrai mane vedė taip, kaip tikri milonguerai.

Jų žavesio paslaptis. Argentiniečiai šoka gyviau, juslingiau, manau, dėl daugelio priežasčių. Viena jų – dėl to, kad jie tikrai mažiau už mus galvoja, kaip estetiškai ar teisingai techniškai daro tą ar kitą judesį. Jie ŠOKA SAU ir tiek.

Jie šoka taip, kokie yra patys, todėl kiekvienas šokantysis atrodo žavus ir nepakartojamas. Kartą būnant „El Beso“ milongoje per vieną tandą atkreipiau dėmesį į tuomet šokusias moteris ne argentinietes. Jos skyrėsi nuo vietinių ne tik šviesesniu gymiu, bet ir standartiniu šokimu. Jos šoko labai teisingai, labai estetiškai, bet labai trafaretiškai. Atrodė, kad jas visas kas nuėmė nuo to paties konvejerio. Rubenas į tą mano pastebėjimą atsakė: “Iš tiesų. Tai komercinių mokytojų grupinių pamokų pasekmė. Ta prasme jūsų bendruomenė yra mažiau sugadinta.“


ju zavesio paslaptis

Jų žavesio paslaptis

Argentinietiškas tango trikampis. Mes žinom, kad šokant yra tango trikampis: vyras, moteris ir muzika. Iki Argentinos aš šokdama dažniausiai jausdavau, kad mes, tie trys partneriai, visi esame lygiaverčiai. Argentinoje aš nuolat jaučiau, kad vienas iš tų 3 visgi yra svarbiausias – tai moteris. Vyras šoka jai ir dėl jos, o muzika jam padeda.

Kartą Gracielos Gonzelez kažkas paklausė: „Vyras, šokdamas tango, turi tiek daug „pareigų“, o kokia moters pareiga šokant?“ Graciela atsakė: „Tiesiog - mėgautis“.

Tango – meilės jausmą sukeliantis narkotikas. Būdama BsAs, apsėsta kokios minties ar apimta kokio jausmo, juos trumpai pasižymėdavau savo užrašų knygutėje, kad tie prisiminimai „nepabėgtų“. Grįžusi į Lietuvą vartydama tą knygutę radau kažkurios milongos metu tarp tandų paskubom padarytą įrašą: „Visos čakros atsidarę!“.


bandoneonistas

 

Čia vyrai nebijo liesti moterų. Jie myli kiekvienos moters moteriška pradą, kaip kad jų moterys myli kiekvieno vyro vyrišką pradą. Kartą šokau su vienu senyvo amžiaus ir itin negražiu vyru. Jo veidą bjaurojo kokia tai lūpos liga, dėl kurios ta lūpa buvo išpampusi, užimdama pusę jo veido. Šokant su juo, po truputį man ėmė blankti jo negrabaus kūno kontūrai, nykti jo subjauroto veido vaizdas iki mano glėbyje liko kažkas gryno, kas nebeturėjo jo vardo, jo metų anei jo išvaizdos.  ... Tą kažką savyje ir kitame kartais žmonės atranda per religiją, per meditacijas... o kartais, pasirodo, per tango.

 Iki  pabūnant Argentinoje maniau, kad posakis: „Tango – tai 3 minučių meilės romanas“ – graži metafora. Argentinoje šokdama supratau, kad tai gryna teisybė. Po šokio tas jausmas lyg atsiskirdavo nuo konkretaus vyro. Partneris likdavo sau, o tas jausmas – sau. Pasibaigus milongai jausdavau fiziškai ir emocionaliai patiriamą įsimylėjimo būseną, bet be konkretaus adresato. Tas jausmas būdavo pats savaime, harmonizuodamas mane pačią ir mane - su supančia aplinka.

  

Tarp šokių

Glėbys žodžiais

 Vienai dainai pasibaigus, kita labai greitai neprasideda. Lyg duodama laiko pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą.

 Ypač vyresni yra gerai įvaldę meną bendrauti tarp šokių. Nors būdavo, kad ir jaunesni „neatsilikdavo“. Jie šypsodavosi man ir šnekindavo, net jei ispaniškai aš nė bum-bum. Tiesiog žiūrėdavo man į akis ir pasakodavo kažką gražaus savo kalba. Tai nebūdavo tuščias laiko leidimas. Jie apglėbdavo mane žodžiais. Tuomet aš lyg likdavau emociniame kontakte su tuo žmogumi tarp šokių, ir ryšys tarp mūsų nenutrūkdavo.

 Kiek suprasdavau, tarp šokių būdavo sakomi visi įmanomi komplimentai man ir mano šokimui; klausdavo, ar aš malonėsiu su juo sušokti tą vakarą vėliau tandą kitą, arba klausdavo, ar šoku milongą, jei taip, „užsirezervuodavo“. Jei matydavomės nebe pirmą kartą, vadindavo mane vardu (neįsivaizduoju, kaip prisimindavo, gal po tandos kur užsirašydavo), išvardindavo kurią dieną ir kokiose milongose kartu esame šokę (kaip jie atsirinkdavo ir prisimindavo irgi nežinau). Šis dėmesys labai pamalonindavo.

 Kartais gaudavau tokių komplimentų, kurie mane sugraudindavo. Pavyzdžiui, vienas gerbiamas milonguero po tandos švelniai mane pabučiavo ir padėkojo, kad šokdamas jis apturėjo tokį pat tango pojūtį, kokį turėdavo šokdamas su savo kadaise mirusia žmona.

 Beje, nežinau, kaip tango būdavo šokamas seniau, bet esu pajutusi, kad kai senieji milonguerai pasakydavo, kad „šoki, kaip kad šokdavo seniau“, tai reikšdavo itin vertingą komplimentą. Beje ir Rubenas, norėdamas mane įtikinti, kad jam tinka, kaip aš šoku canyengue (nes aš pati visą laiką tuo abejoju), irgi yra palyginęs su „ taip, kaip kad seniau“.

 Taigi ir per šokius ir tarp jų - per visą tandą - kiekviena savo ląstele jausdavausi esanti savo partnerio išsirinktąja dama.

 Beje, jie labai dažnai klausdavo, ar man buvo gera šokį su jais. Ir tas klausimas būdavo tikrai ne tuščiagarbis, bet labai nuoširdus ir jiems svarbus. Aš, aišku, atsakydavau, kad apturėjau neapsakomą malonumą, ir jie, aišku, likdavo be galo patenkinti. Vienų milonguerų taip „patreniruota“ kitam jau ir neklausta, pati pasakydavau, kaip man buvo gera su juo šokti. Kiekvieną kartą tai suveikdavo fantastiškai! Jis pagyvėdavo, apglėbdavo, ir labai nuoširdžiai padėkodavo, aiškiai be galo patenkintas mumis abiem. Jausdavau, kad daugumai būdavo be galo svarbu suvokti, jog savo šokimu jie sugebėjo suteikti man malonumą. Tai leisdavo jiems pasijusti laimingais.

 

 

Tandai pasibaigus

Parveda ten, iš kur pakvietė

 Po šokio jie niekada neskubėdavo „išmesti“ manęs iš savo glėbio. Palaikydavo glėbyje, kol visiškai baigdavosi muzika ir nutildavo jos aidas. Tada „atkabindavo“ mane atsargiai, lyg kokią brangią dūžtamą vazą.

 Tandai pasibaigus palydėdavo į vietą, ir tik įsitikinę, kad aš suradau savo kėdę, dar kartą padėkoję žodžiais ar akimis, nueidavo.

Palydėjimas į vietą - tai ne tik mandagus, bet ir labai moteriai reikalingas gestas, nes tikrai galva per šokį susisuka ir sunku būna susigaudyti, kur durys, kur langas.... Todėl palikta viena salės vidury jautiesi nejaukiai.

Po tandos visi iš šokių aikštelės išsiskirstydavo, net jei buvo suspėję sušokti tik vieną šokį. Prasidėjus kitai tandai kartais vėl susitikdavo. Beje, būdavo įprasta su patikusiais(iomis) šokti daugiau nei vieną tandą per vakarą, paprastai ne iš karto, bet kas kelintą.

Neįprasta šokti kelias tandas iš eilės su tuo pačiu partneriu, jei tai ne tavo širdies draugas (ė). Tai todėl, kad šokant su partneriu užsimezga emocinis kontaktas. Darant kelių tandų pertrauką toms emocijoms lyg duodama laiko ataušti, kad jos per daug „neįkaistų“. Todėl ir sako, kad jei šoki su partneriu kelias tandas iš eilės, tai reiškia, jog partneriui jauti kai ką daugiau ir norėtum po milongos su juo bendrauti intymiai. Kai prieš kelis metus tai išgirdau iš buvusiųjų Argentinoje, niekaip nesupratau, kodėl taip manoma. Pačiai pašokus Argentinoje, pasidarė aišku.

Itin nemandagu tandos nebaigti ir moteriai, bet ypač vyrui. Prisimenu vieną tokį atvejį. Tandos viduryje Rubenas pamatė praeinančią milongos šeimininkę, kuri ilgam laikui buvo kur tai dingusi. Norėdamas mane su ja supažindinti, tandos viduryje po šokio abiejų mūsų susitarimu Rubenas išsivedė mane iš šokių aikštelės. Kai grįžau į savo vietą, prie mano staliuko sėdėjusi garbi milonguera, kuri nežinojo viso to konteksto, buvo pasipiktinusi „to džentelmeno įžūliu elgesiu“ iki pat sielos gelmių!

Visos tango taisyklės turi prasmę. Taisyklė šokti iki tandos pabaigos – taip pat. Viena tanda - tai optimali „pokalbio šokiu “ trukmė su vienu žmogumi. Per ją emocinis kontaktas užsimezga, vystosi ir baigiasi. Ją savavališkai nutraukdamas, tu lyg trenki durimis ir išeini pokalbio nepabaigęs.

 

II dalies pabaigai

Tango neturi pabaigos

 Man susidarė įspūdis, kad milonguerai tango šoka ilgiau, nei gyvena. Buenos Airių milongose teko šokti su milongueru, kuris vos paėjo, vilkdamas savo raišą koją, bet šoko puikiai. Teko šokti su kretančiu senuku, kuris nesustodamas kretėjo tol, kol pradėjo šokti. Pradėjus groti muzikai, lyg stebuklingai terapijai veikiant, jo kratymasis ženkliai sumažėjo ir šokiui nebetrukdė. Teko šokti su milongueru, kuris apsunkintai kvėpavo po kiekvieno šokio, atrodė, tuoj uždus, bet prasidėjus naujam, lyg kas deguonies balioną jam pakišdavo ir šokant jo dusulys sumažėdavo...

Beje, iš vieno savo tango mokytojo girdėjau, kad BsAs yra institutas, kur ligoniai po širdies ligų reabilituojami tango terapija. Pilnai tikiu, nes po gerai sušoktos tandos, prisimenu, reikėdavo laiko atsargiai atskirti kūnus: būdavo toks fizinis  pojūtis, kad mūsų širdys persipynusios savo kraujagyslėmis ir suaugusios į vieną darinį, plakantį tuo pačiu ritmu.

 Tango šokį nugludina laikas. Prisimenu, vienos milongos metu Rubenas lygino dvi labai gerbiamas ir jo mėgiamas milongueras. Man įsiminė jo samprotavimas. Jis sakė, jos abi šoka nuostabiai, bet ta vyresnė – giliau, vien dėl to, kad ji vyresnė ir kad šoka seniau. Jaunesniosios šokis dar gludinsis su amžiumi. Nes judesiui, kad jis nusigludintų, kad kuo subtiliau atkartotų muzikos ir sielos virptelėjimus, reikia laiko. Tai procesas, neturintis pabaigos.

 

III DALIS

 Apie žemiškus reikalus

Arba praktiški patarimai tango piligrimams, keliaujantiems į BsAs

Prieš keliaujant ir ten nuvykus iškyla begalė visokių praktinių klausimėlių. Man geranoriškai padėjo Asta, Donata, Egidijus, kurie ten jau buvo. Patarimų ir pagalbos sulaukiau iš nuolat ten gyvenančio Rubeno.  

Norėčiau pasidalinti ta patirtimi. Kiek žinau, ne vienas planuoja anksčiau ar vėliau nuvykti į BsAs. Tikiuosi, kad ši informacija pravers.

Gal ilgiau ten buvę galės mane papildyti. 

 

Milongos

Nei vienos nėra pastoviai geros ar blogos

 Pirmadienis

Maipu 444 (v)

Canning naktį

Gricel

 

Antradienis 

Maipu 444 (tai adresas) (v)

Porteines and Bailarines

Salon Canning 

Trečiadienis

La Nacional (v)

Maipu 444 (v)

El Beso

 

Ketvirtadienis 

El Beso (v)

Humberto I 1462 (tai adresas)

 Penktadienis            

Humberto primo 1462 (v)

Humberto primo 1783

Club Gricel

Salon El Pial- La Baldosa

El Beso

Naktį – Canning

La Viruta

 Šeštadienis

Maipu 444 (v)

Confiteria Ideal

Canning

Sunderland

Sekmadienis 

Maipu 444 (v)

El Beso

Porteno u Bailarin

Padariau jungtinį milongų sąrašėlį iš to, ką man rekomendavo Asta iš savo patirties, kur būdavau pati ir ką man rekomendavo Graciela Gonzalez. 

Ši informacija be garantijų. Ją visada tikslinga dar kartą patikrinti atvažiavus.

Mat laikui bėgant įvairių milongų lygis gerėja arba blogėja. Tai priklauso nuo milongos šeimininkų pasikeitimo, nuo DJ, kartais ir nuo nesuprantamų priežasčių.

Kartais populiari tąją dieną milonga nepateisina vilčių. Arba atvirkščiai – gera milonga tampa superine, ypač jei tą dieną būna žinomų šokėjų pasirodymai.

Rubenas labai kreipdavo dėmesį, kas kurią dieną tą miloną organizuoja. Nuo šeimininkų priklauso ir milongos populiarumas.

Beje, tuo pačiu adresu esanti milonga skirtingomis savaitės dienomis gali skirtingai vadintis – irgi priklausomai nuo skirtingų organizatorių.

Rubenas prieš eidamas kartais pasitikslindavo padėtį telefonu su savo draugais.

Milongoje prieš pirkdamas bilietus Rubenas kyšteldavo nosį į vidų ir įvertindavo padėtį: žmonių kiekį ir lygį. Porą kartų, kai Rubenas negalėjo manęs palydėti, tą patį dariau ir aš. Bilietus į milongą parduodančiai moteriai pasakydavau, kad noriu pažiūrėti, ar salėje yra mano draugai. Padėtį šokių salėje galima įvertinti per keliolika sekundžių.

Kartais per vieną vakarą pravažiuodavom ir „patikrindavom“ kelias milongas. Pasilikdavom toje, kuri labiausiai tą vakarą patikdavo. Kartais pasibaigus vienai milongai persikeldavome į kitą. Dažnai šokėjai pasibaigus vienai milongai, migruoja į kitą, kuri prasideda ir baigiasi vėliau.

Savo paprasto žavesio turi popietės, ankstyvo vakaro milongos. Jose būna daugiau vietinių, vyresnio amžiaus žmonių.

Rubenas man neleido pagarsinti vietinių milongų dienų ir adresų. Jis sakė, kad jei kas norės, galės kontaktuoti per jį. Jis man paaiškino, kad jei ši informacija apie vietines milongas bus plačiai prieinama internete, tai po 5 metų visos milongos bus atskiestos tango turistais. Aš Rubeną suprantu. Pati mačiau, kad kai kurie tango turistai (mūsų bendruomenės tas neliečia) savo elgesiu ir šokimo stiliumi milongų atmosferai žavesio nepriduoda..... 

 ...Dėl fotografavimo ir filmavimo. Nėra vieno recepto, kur kas ir kiek galima. Rubenas pasakojo, kad seniau, jei kas filmuodavo ar fotografuodavo milongoje, ji ištuštėdavo. Žmonės nenorėjo, kad kas juos matytų turinčius dvigubą gyvenimą. Dabar laikai liberalesni. Kai būdavau su Rubenu, aš visada jo atsiklausdavau, ar galima filmuoti. Kai būdavau viena, pati savo socialiniais receptoriais stengdavausi pajusti, kas kur kiek leidžiama. Jei būdavo neaišku, atsiklausdavau milongos šeimininko.

 Mano patyrimu, moterims neverta vežtis daugiau kaip 3 rūbelius milongoms, nes tiek jų ir taip pilnai pakanka kokioms 2-3 savaitėms, o ten vis tiek nesusilaikysit kokio komplektėlio – kito  nenusipirkę J. Aš vežiausi „nedelka“ – po atskirą tango  rūbelį kiekvienai savaitės dienai, tai paskui nežinojau, nei kaip juos atgal į lagaminą sukišti su naujai įsigytais tango skudurėliais ir bateliais.

Tas pats ir su batais. Man sočiai pakako vienos atsivežtos jų poros (plius - dar vienos žema pakulne - treniruotėms). Kitas nusipirkau ten. Ten tokios tango batų parduotuvės....

Moterims gražiausi tango batai yra Come it Feut. Bet ar jie patogiausi? Kai kurios sako – taip. Man patogiausi ir pakankamai gražūs buvo batai, pirkti 2 parduotuvėse netoliese Carlos gardel metro : Artesanal, esančioje Anchorena g-vė 537 ir Lavalle 3100.

Toms, kurioms šokant su aukštakulniais kojų skausmas nesvetimas, galiu pasidalinti savo patirtimi. Pravartu turėti arba labai patikimus išbandytus šokių batukus, arba bent jau 2 poras batų įvairaus aukščio kulnais ir pėdos išformavimu. Nes šokant visus vakarus iš eilės „non stop“ po 5-6 valandas ir dar po dienos pamokų, pradedi skausmingai jausti kiekvieną pėdos kauliuką... Tiesa, be galo padeda suminkštinančios „paduškutės“ po priekine pėdos dalimi. Jos – tikras išsigelbėjimas. Pleistriukų pritrintoms nuospaudoms, nuskausminančių kojų tepalų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės tablečių, jei kojų skausmas neištveriamas, irgi nereikėtų pamiršti.  

Pasiimkit kokį šalį būnant milongoje. Ten gera ventiliacija, kartais būna skersvėjai. Aš šalio neturėjau, tai tekdavo užsimesti megztuką arba striukytę.

 Labai saugokit savo sveikatą! Rubenas mane dėl to perspėjo pačią pirmą dieną. Jo patirtimi dažnas atvykęs čia suserga peršalimo ligomis. Mat milongose būna skersvėjų, po milongų žmonės į gatvę išeina sukaitę. Be to, nemiegotos naktys irgi neprideda stiprybės imuninei sistemai. Visa tai turėdama omeny ir saugodamasi vis tiek paskutinę išvykimo dieną pajutau kažką krebždant gerklėje. Grįžus namo savaitę padrika gulėjau su temperatūra ir šlykščiu bronchitu. O Rubenas jums dar galėtų pripasakoti visą eilę pavyzdžių iš milonguerų gyvenimo, kai peršalę po milongų jie susirgdavo plaučių uždegimu, kai kurie jų ir numirdavo... Na, gal niekam taip žiauriai nenutiks, bet kelias dienas išbraukti iš BsAs gulint lovoje irgi menkas būtų malonumas...

 

 

Tango mokyklos

Nuoroda į kelias tango mokyklas:

http://buenosaires.giorgioshouse.com/giorgio's_house__000064.htm

Toje nuorodoje dar nepaminėta El Tacuari, kur Osvaldo & Coca, Raul Bravo ir kt....

www.eltacuari.com

DNI. Tango nuevo:  http://www.dni-tango.com/

Gerų tango mokytojų tango pamokų būna prieš milongas El Canning, El Beso, gal ir prieš kitas milongas...

Pati įvairiausia tango informacija yra tango žurnaluose, pvz. El Tangauta, kurie platinami nemokamai milongose, tango mokyklose...

 

 Orientavimasis mieste

goda ant laiptuku

 

Miestas tvarkingai suskirstytas blokais (kvartalais). Jais dažnai nurodomi atstumai. Vienas blokas 130 m.  Labai paprasta orientuotis. Pvz.: kai sako, kad iki artimiausio metro (žodį metro čia retai kada supranta – tai SUBTE) 4 blokai į priekį ir 2 į dešinę,  žinai ir kryptį, ir laiką, kiek užtruksi.

Visgi be žemėlapio su metro ir gatvių schemomis, mano patirtimi, BsAs neįmanoma išsiversti.

Atstumai labai dideli. Kelionei į kur nors paprastai reikia numatyti vidutiniškai 1val. Aišku, su taksi – greičiau.

 Kainos

 Labai apytikriai: 5 pesai - 1 Eu, 4 pesai – 1 JAV doleris.  

Gyvenamos vietos pigiausia kaina, kurią man yra  tekę matyti – 15 JAV   dolerių už parą.

Maisto kainos, tiek parduotuvėse, tiek kavinėse, panašios, kaip Lietuvoje.

Bilietas į milongą kainuoja apie 20 pesų.

Metro 10 pravažiavimų kainuoja apie 11 pesų.

Autobuso bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo. Dažniausiai      mokėdavau 1,20 pesų.

Taksi čia nėra brangus. Aš gyvenau Palermo rajone, tekdavo važiuoti 20 - 30 min., tai kainuodavo apie 25-32 pesų į vieną pusę.

Internetinėse kavinėse (jos vadinamo Loccutorio) internetas už 15 min. - 1-2 pesai. Pusantros - dviejų valandų trukmės grupinės tango pamokos kainuoja apie  20-30 pesų.

1 val. trukmės privačios tango pamokos: 260 (nebrangu), 300 pesų (labai daug kur), 100 JAV dolerių (kai kur), 130 JAV dolerių (brangu). Kai kada 20-30-40 pesų galima nusiderėti, jiems paaiškinus, kad esame ne iš „turtingos Vakarų  Europos“. Argentiniečiai mano, kad visi europiečiai pinigais pertekę. Pavyzdžiui, kiek žinau, vietiniams privačių pamokų kaina – apie 50 JAV dolerių.

 

Galimi netikėtumai

 Veikia ne visi mobilūs telefonai. Naujesnės kartos ir „mandresni“ veikia. Tiesiog reikėtų tuo pasidomėti prieš išvykstant. Ten  turėjau pasiskolintą mob. telefoną ir vietines korteles, ale mūsų „Labas“. Ačiū Donatai, kuri mane dėl tų telefonų perspėjo dar Lietuvoje ir davė atsargai savo argentinietišką mobilų.

Pravartu turėti adapterius į elektros lizdus. Į kai kuriuos galima įkišti mūsų kištukus, į kai kuriuos – ne.

Reikės paso, jei banke keisitės pinigus.

 Atsargumo priemonės

 gatve 1

 

Pravartu turėti paso kopiją

Pravartu nusikopijuoti visus turimus kompiuterio duomenis ir palikti kopiją namie, nes viską ten labai vagia. Rubenas patarė man kompiuterį prieš išvykstant iš Lietuvos net apdrausti, bet nebespėjau. Beje, jei kompiuterį vešitės tik dėl interneto, tai tikrai neverta, nes internetinių kavinių ten daugiau, nei galima įsivaizduoti.

Daiktai. Rubenas sakė, kad retas į BsAs atvykęs jo svečias išvengė vagystės. Man pasisekė ir niekas niekada nedingo, bet suprantu, kad kartu nešiotis fotoaparatą ar filmavimo kamerą nebūdavo labai saugu net ir į milongas.

Rubenas  pasakojo, kad būna, jog gatvėje kameras išplėšia iš rankų.

gatve 2

Kuprinesbūnant metro ar ten, kur daug žmonių, visi nešiojasi ant pilvo, ne ant nugaros.

Pinigai. Rubenas dalį mano pinigų suslėpė mano gyvenamame kambary pačiose netikėčiausiose vietose. Jis perspėjo, kad visai tikėtinos vagystės įsilaužiant į butą.

Netikri pinigai. Jie BsAs itin populiarūs!!! Rubenas pinigus keistis patarė tik banke arba patikimose pinigų keityklose. Ačiū Egidijui už netikrų pinigų pavyzdį!

Taksi. Važiuojant į ir iš milongų taksi, Rubenas vis primindavo užsisklęsti iš vidaus pusės duris savo ir kitoje salono pusėje.  

Nepatartina eiti pėsčiomis, ypač iš labiau periferijoje esančių milongų. Kai kurių rajonų atmosfera tikrai saugumo jausmo nesukelia.  Turistai elgiasi drąsiau, vietiniai – atsargiau. Aš esu labiau linkusi tikėti vietiniais. 

 

Geros, saugios ir šoklios kelionės!

 

 Goda

 

 

 

Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.