LT | EN

Lina Pavalkytė. Mikas ir Antje apie save ir tango. 2011 m. balandis

www.tangoargentino.lt Redakcija paprašė Linos pasikalbėti su mūsų
svečiais iš Hiūstono (JAV).
Lina mielai sutiko ir skyrė nemažai laiko ir jėgų, kad atsirastų šis interviu


Miką ir Antje  Kalinauskus Vilniaus tango bendruomenė pažįsta kaip puikius tango šokėjus iš JAV.  Kovo 23 dieną turėjome progą įvertinti ir jų pedagoginius sugebėjimus, o kovo 25 d. eilinėje bendruomenės milongoje – ir  Miko tango DJ talentą.

Su Miku ir Antje susitikome pirmadienį, prieš jiems išvykstant į Vokietiją. „Prospekto klube“, kuris dienos metu paprastai būna tylus ir tuščias, kalbėjomės apie tai, ką jiems reiškia šokti ir mokyti tango, kaip jie vertina skirtingus tango stilius ir tikrą ar tariamą jų priešpriešą, apie pirmuosius tango žingsnius ir pirmąjį susitikimą vienas su kitu. Kalbėjome ir  apie Vilniaus tango bendruomenę ir tango bendruomeniškumą apskritai.

Mikas Kalinauskas iš Lietuvos į JAV išvyko būdamas 17-os. JAV baigė mokyklą ir universitetines ekonomikos ir teisės studijas, gavo savo išsilavinimą atitinkantį darbą, įsikūrė Hiūstone. Šokti tango pradėjo būdamas trisdešimties ir šiuo metu jau turi septynerių su puse metų tango šokėjo „stažą“. Aktyviai įsitraukė į Hiūstono tango bendruomenės veiklą, tapo tango mokytoju. JAV Mikas nevadina savo namais, nors ten gyventi labai patogu, bet ir į Lietuvą grįžta jau nebe kaip į namus. Parskridęs į gimtinę būtinai užsuka ir į Vilniaus tango bendruomenę.

Antje Kalinauskas taip pat yra patyrusi emigrantės dalią. Būdama 29-erių ji persikėlė gyventi iš Berlyno (Vokietija) į Atlantą (JAV) ir čia sutiko nemažai tokių pat kaip ir ji atvykėlių, kuriems tango šokis ir buvimas tango bendruomenėje buvo natūralus būdas keistis patirtimi, bendrauti ir malšinti tėvynės ilgesį. Antje sako, kad Vilniuje šokti tango jai labai patiko, tik jai sunkiai sekėsi akimis išsikviesti vyrus šokio. Gal kaltas lietuviškas drovumas?

Lina Pavalkytė: Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su tango?

Mikas Kalinauskas: Pirmoji mano pažintis su tango buvo prieš maždaug septynerius su puse metų, kai aš atsitiktinai patekau į tango pamoką Hiūstone. Pamenu, buvo labai keista, nes reikėjo glaustis prie kito žmogaus. Pamoka vyko universitete, todėl buvo daug studentų. Pamokos pabaigoje  mokytojas iš Niujorko, kilimo airis Robin Thomas, sušoko parodomąjį šokį. Skambėjo tokia moderni daina ir man labai patiko. Taip aš pradėjau šokti. Manau pradėjau, kaip ir daugelis, todėl, kad kažko trūko gyvenime. Buvo kažkokia tuščia erdvė, kurią reikėjo užpildyti, ir tango ją užpildė. 

Antje Kalinauskas: Mano istorija - tai emigrantės istorija. Prieš pusmetį buvau atsikrausčiusi iš Vokietijos į Atlantą, kai pažįstami mane pakvietė į tango vakarėlį. Ten sutikau daug kitų imigrantų: vokiečių, rusų, argentinietį tango mokytoją ir daug kitų, kurie vėliau tapo mano draugais. Tai buvo tango bendruomenė, kurioje žmonės ne tik šoko, bet ir dalijosi savo išgyvenimais svetimoje šalyje. Buvo gera sutikti žmones, su kuriais ne tik sieja bendras pomėgis, bet ir bendri išgyvenimai. Tango iš tiesų yra imigrantų šokis, kuriame daug nostalgijos, gimtosios šalies ilgesio. Priklausydamas tango bendruomenei žmogus malšina namų ilgesį. Tango pradėjau šokti 2005 m. žiemą ir nenustoju iki šiol: iš pradžių lankiau tango pamokas porą kartų per savaitę, o po pusmečio pradėjau dažnai praktikuotis su keletu draugų. Tapau mokytojo asistente, su draugais organizavome savo milongą, žodžiu, tango tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. O tada sutikau Miką (juokiasi).

L.P.: Kas jums buvo sunkiausia, kai tik pradėjote šokti tango?

M.K.: Man buvo sunku priimti tango muziką, nes ji buvo visai kitokia, nei aš tuomet klausydavausi. Be to, manau, kad labai dažnai mes neturime ryšio su savo kūnu, nejaučiame jo. Galbūt yra kitaip, jei, tarkim, užsiimi joga. Aš  pats sportavau, tačiau savo kūno, grindų pajautimas, šokant tango yra visiškai kitas. Praėjo nemažai laiko, kol šokdamas ėmiau jaustis komfortiškai. Turi pažinti savo kūną, savo partnerio kūną ir jausti visą erdvę aplinkui – tai man buvo sunkiausia.

A.K.: Daugelis iš mūsų pradeda mokytis tango jau būdami suaugę, žinodami labai daug apie save ir mokėdami daug dalykų. O pradėjęs mokytis tango, tu staiga atsiduri visiškoje nežinioje.  Žmonėms, kurie turi daug ambicijų ir šokdami siekia tobulybės, pirmieji žingsniai į tą visiškai nepažįstamą erdvę gali būti labai frustruojanti patirtis, nors protas sako, kad bėgant laikui imsi šokti geriau. Aš labai atjaučiu kiekvieną, kuris pradeda šokti tango, nes žinau, kaip tai sunku ir kaip dažnai norisi viską mesti. Todėl nuo pat pradžių svarbu rasti daugiau argumentų, kurie  motyvuoja, o ne nuvilia. Aš pradėjau mokytis tango būdama 29-erių. Tokio amžiaus žmogus jau yra visiškai susiformavęs. Būti atlaidžiam sau, nuslopinti savo ego – tai daugeliui žmonių yra labai sunku. 

L.P.: Kiek metų reikia šokti, kad taptum geru tango šokėju?

A.K.: Metai nėra taip svarbu. Esu sutikusi labai talentingų žmonių, kurie tobulėjo labai greitai, nes daug praktikavosi. Teko pažinti ir tokių, kurie būdami labai talentingi, tobulėja labai lėtai, nes šoka gal kartą per savaitę. Panašiai, kaip mokantis kalbas: jei, tarkim, ispanų kalbos mokysies kartą per savaitę, gali prireikti daugelio metų, kol prabilsi ispaniškai, bet jei mokysiesi kasdien – išmoksi greitai. Yra žmonių, kurie šoka dešimtmetį, bet nepakyla aukščiau pradinio lygio, o yra tokių, kurie pasimokę metus, tampa labai gerais šokėjais.

L.P.: Mikai, kaip tau atrodo, kiek laiko reikia lyderiui, kad jis būtų geras šokėjas?

M.K.: Šiaip tai labai sunkus klausimas. Smarkiai dirbant gerai socialiai šokančiu gali tapti per pusę metų, metus. Bet svarbu kas kita: pradėjus šokti tango, tai tampa tavo gyvenimo dalimi, ir jei nori augti,  turi prieš akis visą savo gyvenimą. Tango jau yra kraujyje, neatskiriama tavo dalis. Po trejų metų supranti, kad esi neblogas šokėjas, po penkerių, kad jau tikrai neblogas. Bet kuo daugiau šoki, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug tau reikia mokytis. Be to, svarbu, koks tavo tikslas: ar tu  nori būti socialiai geru šokėju, geriausiu šokėju milongoje, scenos profesionalu ir t.t.

A.K.: Svarbu juk ne tik technika, svarbu, su kokiomis mintimis tu šoki. Gali tobulai atlikti visus pratimus, labai kruopščiai ir ilgai šlifuoti visus judesius, bet žmonės nenorės su tavimi šokti. Manau, jei partneriui gera šokti su tavimi, jei jis šypsosi šokdamas – vadinasi, esi geras šokėjas. Nesvarbu, kaip aukštai gali išmesti koją – juk tai socialinis šokis.

M.K.: Būtent dėl to vieni žmonės jau po pusmečio yra geresni šokėjai už tuos, kurie tai daro dešimtmetį – svarbu, kiek įdedi širdies, noro, jausmo. 

L.P.: Sakote, kad susižavėjote vienas kitu nuo pirmojo tango. Kokia buvo jūsų susitikimo istorija?

M.K.:  Kartą nusprendžiau vykti į Atlantos tango festivalį. Svarsčiau, ar vykti į Buenos Aires, ar į Atlantą ir nusprendžiau kelionę į Buenos Aires atidėti.  Festivalyje mokė mūsų abiejų labai mėgstamas mokytojas Alex Krebs iš Portlando. Pamokos tema buvo aktyvus ir pasyvus „sekimas“. Mokytojas paprašė manęs jį „pavesti“ ir pademonstravo, kaip vienu atveju „vedamasis“ gali būti pasyvus, o kitu – aktyvus. Tuomet mokytojas manęs paklausė, koks skirtumas, ir aš atsakiau, kad pirmu atveju tai lyg važiuoti senu chevrolet, antruoju – lyg vairuoti ferrari. Toje klasėje buvo ir Antje. Matyt, jai padarė įspūdį mano palyginimas, nes po to ji susirado mane, mes pažiūrėjome vienas į kitą, labai šypsojomės ir taip šypsodamiesi apsikabinome ir pradėjome šokti. Ir nuo tos akimirkos viskas pasikeitė, pasaulis pasitraukė į antrą planą, mus lyg kokia srovė pagavo, o kai baigėm šokti jau nebepaleidom vienas kito. Buvo tiesiog puiku...

A.K.: Man tai buvo keista situacija, maniau sau: aš jam parodysiu!  Bet kai jis mane apkabino, visas mano pasiryžimas išgaravo. Aš buvau, kaip čia pasakius... įkvėpta, manau, kad jis irgi. Tuo metu mes dar nebuvome geri šokėjai, bet mūsų širdys buvo labai atviros.

L.P.: Antje, kas tave „užkabino“ Miko palyginime apie chevrolet  ir ferrari?

A.K.: Ta nuostata, kad tango yra macho šokis, kur viską lemia vyras, o moteris tik seka paskui, man nelabai patinka. Aš laikau save stipria asmenybe ir noriu suvokti save kaip šokėją, o ne kaip „sekėją“. Manau, kad moters vaidmuo šokyje yra ne mažesnis, nei vyro. Matyt, tai ir norėjau įrodyti Mikui. Tai nereiškia, kad aš perimu vyro vaidmenį ir pati imu vesti, tai reiškia, kad aš taip pat daug duodu šokiui. Tango – tai dviejų stiprių asmenybių šokis ir tai jį daro tokį įdomų.

L.P.: Jūs esate ne tik šokėjai, bet ir tango mokytojai. Ką tai duoda jūsų šokiui ir kokius naujus aspektus atveria?

M.K.: Aš labai daug išmokau iš savo mokinių. Mokydamas pradedi daugiau galvoti apie pačią šokio struktūrą, apie tai, kas yra svarbu ir kas ne taip svarbu. Mokydami mes patys augame kaip šokėjai, bent jau tikiuosi, kad augame. Mano tikslas, kai pradėjau mokyti, buvo kad kuo daugiau žmonių galėtų šokti. Aš nenorėjau turėti studentų, aš norėjau, kad ateitų žmonės, kurie kuo greičiau galėtų šokti, prisijungti prie bendruomenės. Tango mokymas pakeitė mano mąstyseną. Iš pradžių, kai tik ateini į bendruomenę,  daugiau imi, negu duodi. Vėliau jau nebeužtenka tik ateiti ir pašokti, norisi ką nors nuveikti bendruomenės labui: organizuoti milongas ar kitus renginius, mokyti naujokus. Tokiu būdu tai iš tiesų tampa gyvenimo dalimi. Be to, mokydamas nori tobulėti techniškai, kad galėtum daugiau suprasti ir perduoti savo mokiniams, ir tai skatina tavo paties augimą.

A. K.: Būti tango mokytoja man yra toks malonumas, kuriam niekas negali prilygti.  Nes gali pakeisti žmonių gyvenimą – padaryti jį geresnį. Kai tik pradėjau lankyti tango, mano draugai kalbėjo: „Tai taip  nuostabu: mes šokame visą naktį apsikabinę ir grįžę namo jaučiamės laimingi“. Ir tiesų, tango turi savybę padaryti žmones laimingesnius, o mokydama tango jaučiu, kad ir aš prie to prisidedu. Nes šokio technikos išmanymas tikrai gali padaryti šokį malonesnį. Jei aš galiu pakoreguoti ką nors, patarti, kaip patogiau apsikabinti, kaip judėti muzikaliau ir tuo būdu padaryti kitų žmonių šokį malonesnį, aš jaučiuosi gerai. Daugelis žmonių pradėję šokti susiduria su dideliais barjerais, o kai reikia glaudžiai apsikabinti, tarsi suakmenėja. Man smagu matyti, kaip paskui žmonės išsilaisvina. Būdami maži mes visi galime šokti, bet užaugę kažkodėl prarandame gebėjimus laisvai šokti, dainuoti, mąstyti, - taip mes prarandame svarbią savo žmogiškos patirties dalį, ir jei aš galiu kitiems žmonėms padėti ją atrasti, aš esu laiminga.

L.P.: Ką galėtumėte pasakyti apie Hiūstono tango bendruomenę?

M. K.: Hiūstono tango bendruomenė nei didelė, nei maža – yra keli šimtai tango šokančių žmonių.  Amerikos mastu tai – vidutinio dydžio bendruomenė. Yra gan daug apie 10 – 12 mokytojų, kurie atstovauja įvairiems tango stiliams. Per pastaruosius dvejus trejus metus bendruomenė gan stipriai augo, atėjo daug naujų žmonių.

L.P.: Ar Hiūstono tango bendruomenė yra kaip nors oficialiai įforminta? Ar yra įkurta tango asociacija, federacija ar kas nors panašaus?

M. K.: Yra oficiali organizacija, bet žmonės vis dėlto daugiau veikia savo iniciatyva. Asociacija realiai veikė tuomet, kai nebuvo didelio bendruomenės augimo. Kai bendruomenė ėmė augti, žmonės ėmė patys organizuoti renginius, kviesti mokytojus ir oficiali organizacija šiuo metu daugiau padeda gal tik tuo, kad tinklalapyje talpina visą informaciją apie tai, kas vyksta. Žmonės imasi iniciatyvos patys, o skirtingų stilių ir skirtingų mokyklų atstovai susitinka milongose.

L.P.: Kokios galimybės šiuo metu Hiūstone šokti tango? Kiek vyksta praktikų, milongų?

M. K.: Milongos ar praktikos vyksta šešis kartus per savaitę.

A. K.: Mes pastarąjį pusmetį negyvenome Hiūstone, nes buvome Buenos Airėse, bet kai gyvenome ten nuolatos, turėjome ir savo suorganizuotas milongas mūsų namuose, pamokas ketvirtadieniais ir praktiką antradieniais. Bendruomenė dar turi skirtingas mėnesines milongas šeštadieniais ir reguliarias milongas pirmadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais. Taip pat organizuodavome tango vakarėlius, į kuriuos ateidavo ir naujokai, kurie dar nedrįsdavo šokti milongose – sukurdavome nevaržančią aplinką, kad žmonės galėtų greičiau i integruotis į bendruomenę. Tai buvo kaip šeima (juokiasi).

L.P.: Ką manote apie skirtingus tango stilius? Ar įžvelgiate priešpriešą tarp tango nuevo, tango milonguero ar  tango de salon? Koks stilius jums patiems atrodo priimtiniausias?

M. K.: Čia sudėtingas klausimas... Tai yra labai žmogiška norėti viską kategorizuoti ir sudėlioti į lentynėles. Mes pradėjome šokti milonguero tango, to stiliaus buvo mūsų pirmieji mokytojai. Po kurio laiko labai susidomėjome kitais stiliais: ir tango de salon ir tam tikrais nuevo technikos elementais. Aš mokydamasis, ir ypač dabar, kai pats esu dar ir mokytojas,  noriu išmokti kuo daugiau. O kaip šokti – čia tavo asmeninis pasirinkimas. Pabuvus Buenos Airėse, supranti, kad gal ne taip svarbu stiliai, svarbiau yra kiek tu sugebi šokti socialiai, nes tai socialinis šokis. Kaip tu sugebi šokti milongoje, su įvairiais žmonėmis. Jei milonga labai tradicinė, mes gerbiam tai ir šokame tradicinį tango, jei milongoje šokama atviriau, galim sau leisti šokti labiau atvirai – kaip norim.

Mes patys dažniausiai šokame glaudžiai apsikabinę, bet labiau mėgstame dinamišką glaudų apsikabinimą, o ne tvirtą glėbį – tai leidžia žengti didesnius žingsnius, atlikti figūras, išreikšti muzikalumą įvairiais būdais, ne tik mažais žingsneliais. Tai mūsų pasirinkimas. Bet žmonės renkasi įvairiai. Jei esi gerai išmokęs techniką, tai gali labai gražiai ir pagarbiai šokti nuevo, jei gerai šoki milonguero, tavo šokis irgi gali būti labai gražus.

A. K.: Aš gal labiau akcentuočiau ne stilių, o šokio techniką. Man patinka šokti uždaroje pozicijoje ir glaudžiai apsikabinus, bet kai kurių šokėjų glėbys būna pernelyg tvirtas. Tai yra senoji milonguero technika ir kai kurie vyresni šokėjai mėgsta taip šokti. Bet man atrodo, kad tai nėra vienintelis būdas šokti glaudžiai apsikabinus. Aš galiu judėti pati. Tai nereiškia, kad aš prarandu ryšį, tai reiškia, kad vyras neturi manęs „nešti“ į kiekvieną žingsnį. Todėl man patinka derinti nuevo techniką ir glaudų apsikabinimą. Gerai techniškai šokdamas, glaudžiame apsikabinime gali daugiau, nei šokdamas senuoju stiliumi. Dar labai svarbu pasirinkti tai, kas tinka tavo kūnui ir tavo amžiui. Aštuoniasdešimtmečiai, darantys colgadas ir volcadas,  gal neatrodys taip gražiai, kaip tai darantys jauni, gerai fiziškai pasirengę žmonės. Tam tiesiog reikia tam tikrų fizinių duomenų. Arba jei šoki tango tik tris valandas per savaitę, gal ganchos ir boleos ne tau? Visi sudėtingesni judesiai reikalauja tam tikros apsikabinimo kokybės ir nemažai praktikos. Todėl labai svarbu yra įvertinti, kokios yra tavo fizinės galimybės, kiek tu nori investuoti į savo šokį, kas tau patinka. Gal geriau negalvoti tiek daug apie stilius, o atrasti tai, kas tinka kūnui ir artima širdžiai, į ką norisi gilintis. Vieni labiau domisi judesiais ir technika, o ne ryšiu tarp partnerių, taigi jiems gal labiau tinka nuevo, kitiems svarbiau apsikabinimas, ėjimas kartu – tą puikiai išreiškia milonguero stilius. Mane liūdina, kai norima įsprausti tango į griežtus rėmus. Aišku, daug kas priklauso ir nuo bendruomenės. Jei milongoje visi šoka glaudžiai apsikabinę, gal naujoviški triukai bus ne visai vietoje?

L.P.: Paminėkite bent keletą pavardžių, kas jums, kaip šokėjams, padarė didžiausią įtaką. Kas buvo jūsų mokytojai?

A. K.: Mano pirmasis mokytojas buvo Horacio Arcidiacono, jis ilgus metus gyveno Buenos Airėse, jo tėvas turėjo restoraną, kuriame buvo šokamas tango ir pats šoko ilgus metus, dirbo tango mokykloje. Atlantoje jam teko imigranto dalia. Jis mane mokė to, ką pats išmoko Buenos Airėse – to labai specifinio, gražaus šokimo būdo. Kitas mano  mokytojas buvo Tony Lucido, amerikietis ilgą laiką praleidęs Buenos Airėse. Bet jis šoko jau visai kitu stiliumi. Jei Horacio šoko labiau milonguero stiliumi, tai Tonio šokis buvo taip pat išlaikantis glaudų apsikabinimą, bet labiau dinamiškas. Mokytis tokio tango buvo iššūkis, tai leido tyrinėti šokio galimybes. Nors daug kas nori tango „apsaugoti“ ar „užkonservuoti“, bet aš manau, kad labai svarbios yra ir naujovės, galimybė tobulėti ir tobulinti šokį. Taip jis lieka patrauklus jaunimui. Tango – gyvas reiškinys, tai ne muziejus. Nors jam reikalingos abi šios priešingos jėgos: progresyvi ir konservatyvi.

M. K.: Aš sakau taip: jauni žmonės žino kai ką, ką vyresnieji jau pamiršo, o senjorai žino tai, ko jaunimas dar neišmoko. Vyresnieji tangueros turi tikrai puikų muzikos pajautimą ir išlavintą gebėjimą asistuoti moterims, bet jaunieji gali būti tam tikra prasme išradingesni. Tas tradicijos ir modernybės konfliktas yra net naudingas.

A. K.: Būtent, dvidešimtmečiai juk neturi šokti taip, kaip aštuoniasdešimtmečiai. Be to,  šokti milonguero stiliumi gali išmokti palyginti greitai, per metus pusantrų. Bet jei nori labai gerai šokti nuevo, turi labai daug ir profesionaliai praktikuotis. Svarbu suprasti, kad tie žmonės, kurie puikiai šoka nuevo tango, pasirodo ant scenos, yra profesionalai, tai jų darbas. Jie tam skiria didžiąją dalį savo laiko. O jei nori šokti savo malonumui, laisvalaikiu, tai galbūt išmintinga bent pradėti nuo milonguero ar salon stilių.

M. K.: Grįžtant prie klausimo apie mokytojus... Man asmeniškai labiau patinka tradicinis tango, bet daugelis mokytojų, iš kurių mums teko mokytis, galėtų būti priskirti neotango ar tango nuevo kategorijai, nors jie patys taip gal savęs ir nevadina. Pvz., Pablo Inza, kuris man paliko didelį įspūdį. Vien todėl, kad tiek šokdamas glaudžiai apsikabinęs, tiek atvirai, jis šoka labai lengvai, be jokios įtampos. Taip pat Moira Castellano, nepaprastai gera šokėja, labai įdomios technikos. Julio Balmaceda, kuris yra labiau saloninio tango šokėjas, man paliko įspūdį ne tiek kaip mokytojas, bet kaip šokėjas. Tango mokomasi ne tik pamokose. Yra tokie žmonės, kurie įkvepia,  kurie daro įtaką savo šokiu. Pavyzdžiui, mane labai įkvepia tokia pora kaip Osvaldo ir Coca, kurie šokdami daro labai mažai žingsnių, bet su didžiule meile vienas kitam. Buvo labai daug žmonių, su kuriais mums teko padirbėti. Didelį įspūdį paliko Gustavo Naveira,  iš kurio išmokom daug dirbti, kad sunkūs dalykai taptų lengvesni. Iš jaunųjų, labai vertiname Fernando Sanchez ir Ariadna Naveira, Gustavo dukterį. Taip pat ir Cecilia Garcia, kuri dabar yra jau pažengusi gal net toliau nei Chicho Frumboli, platindama tango suvokimą. Kai kurie gal pasakytų, kad jos šokimas – tai jau nebe tango, bet mus jis įkvepia. Pats gali šokti visai kitaip, bet pasimokyti gali iš visų.

A. K.: Dabar atsiranda vis daugiau šokėjų, kurie turi gerus šokio pagrindus, yra šokio profesionalai. Jie žino, kaip žengti, kaip suktis ir tai leidžia jiems šokti plačiau ir įspūdingiau. Juk anksčiau žmonės, kurie šoko tango, nebuvo profesionalai, jie tiesiog eidavo į viešumą ir šokdavo, ieškodavo, kas yra priimtina jų kūnams, bet nestudijavo skeleto sandaros ar raumenų veikimo principų. O dabar atsiranda daug jaunų žmonių, kurie sugeba šokti taip, kaip senieji šokėjai net neįsivaizdavo. Taip pat ir moterų šokimas labai pasikeitė nuo tų laikų, kai moterų niekas labai nemokė šokti, nes technika buvo vyrų reikalas. Dabar, kai abu partneriai mokosi judėti techniškai, šokis gali būti labai efektingas, galima žengti didesnius žingsnius, daryti įspūdingus posūkius ir visa kita.

L. P.: Ką jūs manote apie Vilniaus tango bendruomenę? Kaip ji atrodo žmogui „iš šalies“?

M. K.: Turiu prisipažinti, kad Vilniaus tango bendruomenė man labai patinka. Man smagu matyti, kaip ji auga. Grįžtu į Lietuvą gal ne kasmet, bet vis tiek galiu stebėti, jūsų bendruomenės gyvenimą. Man šįkart čia labai patiko. Čia šoka gerą socialinį tango, gana daug žmonių, įvairaus amžiaus. Paliko gerą įspūdį mūsų pamoka – žmonės tikrai labai nuoširdžiai ir gražiai dirbo. Man tikrai labai malonu stebėti, kaip auga Vilniaus tango bendruomenė, net turint omenyje visus kultūros skirtumus, muzikos tradicijas ir tai, kad šokėjai negali skirti labai daug laiko praktikavimuisi, nes žmonės juk turi darbus. Bus labai įdomu stebėti, kaip ji vystysis ateityje. Vienas gražiausių dalykų, kuriuos patiriu grįžęs į Lietuvą, yra ne tik pasimatyti su šeima ir pasivaikščioti po senąjį Vilnių, bet ir aplankyti Vilniaus tango bendruomenę.

A. K.: Man labai patiko šokti tango Vilniuje. Žmonės čia šoka su didele aistra, ir čia labai šilti apkabinimai. Tik vieno dalyko dar nesupratau, kaip jūs kviečiate vieni kitus šokti (juokiasi). Aš bandžiau naudoti cabeceo, bet man nieko neišėjo, šitą dalyką dar reiks išsiaiškinti (juokiasi). Gal tu man gali pasakyti?

Mikas DJ Vilniuje "Prospekto klube" 2011 03 25

L. P.: Na, mes manome, kad naudojame cabeceo...

A. K.: Tikriausiai jums pavyksta, nes geriau pažįstate vieni kitus (juokiasi). Bet iš tiesų, man buvo labai malonu šokti tango Vilniuje, žmonės čia labai malonūs. Aš tik šiek tiek suprantu lietuviškai, tačiau net jei mes negalime dorai susikalbėti jokia kalba, mes galime bendrauti per apsikabinimą, per šokį ir tai nuostabu.

Daugiau apie Miką ir Antje:

http://www.lasttanda.com/2011/02/18/interview-with-mikas-and-antje-kalinauskas/


Programming by alan.lt
Copyright © 2008-2012 Arvis & Vilniaus tango bendruomenė.